JUSTAS JASĖNAS. EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOS POEZIJOS KNYGOS “SAKŲ LIETUS”

Justas Jasėnas. Algio Jakšto nuotrauka

 

Naujame, jau ketvirtame poeto, kunigo Justo Jasėno eilėraščių rinkinyje “Sakų lietus” (Kaunas: Kauko laiptai, 2025), dera gamtos peizažai su miestų ir miestelių ženklais. Jautri lyrinio subjekto tikrovės pajauta nejučia atveria ir vidinius žmogaus klodus.

Justas Jasėnas geba suderinti prieštaringus dalykus, žvelgti į skaudžius ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Jo lyrikoje susitinka (o kartais prasilenkia) lietuvių literatūros klasikų, šventųjų figūros, tačiau švelnią lyriką, melancholišką nuotaiką netikėtai praskaidrina ironijos gaidelės bei asmeniniai išgyvenimai.

 

JUSTAS JASĖNAS

 

EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOS POEZIJOS KNYGOS “SAKŲ LIETUS”

 

Prie Zaraso ežero

 

Tavo ežeruos

Dar gyvenu

Kūdikio verksmas

Ankstyvą rytmetį

Temstant

 

Dar pasisemiu vandens

Kai skauda

Sopa akys nuo ilgo žiūrėjimo

Kai klauso ir klausia

Nurimusios žuvys

 

Ar žinai kaip šaukdavo

Ežerą

Kai kalbėt nemokėjom

Neturėjom vardų

Buvom visai nuogi nebijojom

Jis prie mūsų pasilenkdavo

 

Nusimazgosiu kojas

Širdžiai šį vakarą bus geriau

Beliks apsikabinti

Prarastą vieškelį

Jau norėčiau grįžti namo

 

Prieblandoje

 

Paglobosiu Jurgiuką

Kūdikį brolien tavo

Kol įsčios tuščios rankos dar tvirtos

Pasimokyk skaityt

Bus geriau pamatysi

 

Nepraradau tikėjimo

Namus tik Ieva praradau

Juk man pačiam žeme reiks užsikloti

Tik man pačiam teks pažiūrėt dangun

 

Ievute prisėsk arčiau

Skara apgobsiu tavo nežinią

Tau pažadu viena nebūsi

Tik vandenin nebrisk

 

Tu juk žinai gyvenime taip būna

Prieš vandenį užmerk akis

Rankelės vaiko iš pačios gelmės

Tave atsiveja ir apkabins

 

Atsiveja sapnai marškinėliai nepasiūti

Ir įsčios tavo kruvinos per pačią pilnatį

Tam vandeny suspindo

Nusidažys baltai dar sykį

Tas pienas prakeikimas tas

 

***

 

Sėdžiu kalvos aukštumoj

Tankmėje virpa

Palikta artuma

Dūsauja Pajautos slėnio tolumos

 

Gal bus geriau dar

Rūkuose nematomi skęsta

Bijau palikti

Tylintį ilgesio veidą

 

Miglų rytas

Drobės išskleistos

Įkapių kerštas

Vėsios skeveldros

 

Kalvų pašonėj

Nebėra užuovėjos ašaroms

Gaila akmens

Klastingai išjudinto

 

***

Apsaugoti trokštu tave

Kad neįkristum į akivarą

Spanguoliaudama

Apsaugoti trokštu tave

Skylant takui

Taurei sudužus

Kely

Vienuolyno stogams suirus

Mums dar verkiant reikia išbūti

Ištrupėjusio Kristaus veido betonas

Raidės tik

Tau ir man atsikvėpti

 

Kudirkos Naumiesčio kapinėse

 

Ar buvai kada išsiverkti

Pas kapą Kudirkos

Jei nebuvai būk

Nesuprantu ko tu taip

Šitiek metų delsi

 

  1. R. V.

 

Regiu tavo mirusį veidą

Baltuose debesyse

Jau be šešėlių

Mažytis paukštelis

Lesinėja grūdus

Nuo tavo kaktos

Bažnyčios skliautų aukštybėje

Svietiškas psalmes treliuoja

Tuščios šios pamaldos

Tuščios vyskupo kalbos

 

***

Puotauja kilmingieji

Atlaiduose nedideliam bažnytkaimy

Save gražiai aprengia ir parodo

Vyne širdies linksmybė

 

Kortomis lošia

Kirkina parapijos davatkas

Eina išpažinties iki kito palaiminto karto

Ir taip iki karsto kartojas žaidimai

Tik vienas Strazdelis

Su mužikais šventoriuje žmogiškai pasibūna

 

Spalis Trakuose

 

Galutinė maršruto stotelė

Ežeras grimzta savin

Paviršiuje gelsvos lapų valtelės

Lengvai sūpuojasi

Pusė valandos iki sostinės

Pradedama nuo kapų

Mirusieji prisitaikė

Prie kintančio traukinių grafiko

 

Kauno rotušėje Vilnių atsiminus

 

Fotografuoju akimis nedrąsiai

Liūdesį Baranausko namuose

Tavo ėjimą iki

Netrukus ir tolstantį nuo

Pilnatve alsuojantis pakraštys

Atsisėsti aukščiau

Atsidusti palaimingai

Artintis daugiau išgirstant

Gerai kad žalias

Kad toks tiltas

Sykį mums pasitaikė

 

***

 

O kodėl aš tariu

Ir ištaręs pritylu

Kodėl

Lygumoj prakeikimas

Akmens tylėjimu tyko

 

***

 

Akių tiesa

Sutiktųjų nekalbina

Šitaip sopa

Šitaip gyvenimą gelia

 

Tik žolynų baigties

Tebelaukia

Jau nutekėję

Nerišlių pamatų pakraščiai

 

Liudija akmenys

Pašvęstą vietą

Išduotą

Amžinai amžinai nebekliudomą

 

***

 

Senojo Kauno fotografijos

Iki svaigaus verksmo užkalbina

Kaip priartėt tiesoje

Skausminga lyg būčiau gyvenęs

Ne dabar

Su vandeniu

Upių susitikime

Prasidėjau

Ir pasibaigiau

Rytoj

Kai vaikščios ir mirs

Žodį apsikabinę

Jau nebeatsimins vakarykščių nuotraukų

Antikvariate su nuolaida

 

Kaune Krėvės prospekte

 

Jei tik galėtum

Jei dar įstengtum prašyčiau

Atsiųsk man jazminų

Po mūsų langais jie alsiai kvepėjo

Nesumaišyki reikėtų tik tų –

Toliau nuo kelių ir klastingų akių –

Meni siela džiugesiu vėrės

Pajusi ir tu

Kur mūsų gyvenimas

Gyvuodamas iro

Vykdau pažadą

Kadais parašei

Tai ir ačiū

Neištardamas trokštu ištarti

Jazmino žiedlapiai krito

Neišsipildžiusio rudenio taurėn

 

***

 

Surink mus iš pakraščių

Pavargusius

Prie vienintelio stalo

Susėsti

Laukiu kai nurims valanda

Neskaudės

Nebereiks mums kalbėtis

Tylėsim gyvenimą liesdami

Vienas komentaras

  • Man gražu….man visada….labai gražu…,gilu,…prasminga../.Tokiom eilėm…tai tik banalūs,tušti žodžiai…/
    AČIŪ,mielas Justai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *