JUSTAS JASĖNAS. EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOS POEZIJOS KNYGOS “SAKŲ LIETUS”
Justas Jasėnas. Algio Jakšto nuotrauka
Naujame, jau ketvirtame poeto, kunigo Justo Jasėno eilėraščių rinkinyje “Sakų lietus” (Kaunas: Kauko laiptai, 2025), dera gamtos peizažai su miestų ir miestelių ženklais. Jautri lyrinio subjekto tikrovės pajauta nejučia atveria ir vidinius žmogaus klodus.
Justas Jasėnas geba suderinti prieštaringus dalykus, žvelgti į skaudžius ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Jo lyrikoje susitinka (o kartais prasilenkia) lietuvių literatūros klasikų, šventųjų figūros, tačiau švelnią lyriką, melancholišką nuotaiką netikėtai praskaidrina ironijos gaidelės bei asmeniniai išgyvenimai.
JUSTAS JASĖNAS
EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOS POEZIJOS KNYGOS “SAKŲ LIETUS”
Prie Zaraso ežero
Tavo ežeruos
Dar gyvenu
Kūdikio verksmas
Ankstyvą rytmetį
Temstant
Dar pasisemiu vandens
Kai skauda
Sopa akys nuo ilgo žiūrėjimo
Kai klauso ir klausia
Nurimusios žuvys
Ar žinai kaip šaukdavo
Ežerą
Kai kalbėt nemokėjom
Neturėjom vardų
Buvom visai nuogi nebijojom
Jis prie mūsų pasilenkdavo
Nusimazgosiu kojas
Širdžiai šį vakarą bus geriau
Beliks apsikabinti
Prarastą vieškelį
Jau norėčiau grįžti namo
Prieblandoje
Paglobosiu Jurgiuką
Kūdikį brolien tavo
Kol įsčios tuščios rankos dar tvirtos
Pasimokyk skaityt
Bus geriau pamatysi
Nepraradau tikėjimo
Namus tik Ieva praradau
Juk man pačiam žeme reiks užsikloti
Tik man pačiam teks pažiūrėt dangun
Ievute prisėsk arčiau
Skara apgobsiu tavo nežinią
Tau pažadu viena nebūsi
Tik vandenin nebrisk
Tu juk žinai gyvenime taip būna
Prieš vandenį užmerk akis
Rankelės vaiko iš pačios gelmės
Tave atsiveja ir apkabins
Atsiveja sapnai marškinėliai nepasiūti
Ir įsčios tavo kruvinos per pačią pilnatį
Tam vandeny suspindo
Nusidažys baltai dar sykį
Tas pienas prakeikimas tas
***
Sėdžiu kalvos aukštumoj
Tankmėje virpa
Palikta artuma
Dūsauja Pajautos slėnio tolumos
Gal bus geriau dar
Rūkuose nematomi skęsta
Bijau palikti
Tylintį ilgesio veidą
Miglų rytas
Drobės išskleistos
Įkapių kerštas
Vėsios skeveldros
Kalvų pašonėj
Nebėra užuovėjos ašaroms
Gaila akmens
Klastingai išjudinto
***
Apsaugoti trokštu tave
Kad neįkristum į akivarą
Spanguoliaudama
Apsaugoti trokštu tave
Skylant takui
Taurei sudužus
Kely
Vienuolyno stogams suirus
Mums dar verkiant reikia išbūti
Ištrupėjusio Kristaus veido betonas
Raidės tik
Tau ir man atsikvėpti
Kudirkos Naumiesčio kapinėse
Ar buvai kada išsiverkti
Pas kapą Kudirkos
Jei nebuvai būk
Nesuprantu ko tu taip
Šitiek metų delsi
- R. V.
Regiu tavo mirusį veidą
Baltuose debesyse
Jau be šešėlių
Mažytis paukštelis
Lesinėja grūdus
Nuo tavo kaktos
Bažnyčios skliautų aukštybėje
Svietiškas psalmes treliuoja
Tuščios šios pamaldos
Tuščios vyskupo kalbos
***
Puotauja kilmingieji
Atlaiduose nedideliam bažnytkaimy
Save gražiai aprengia ir parodo
Vyne širdies linksmybė
Kortomis lošia
Kirkina parapijos davatkas
Eina išpažinties iki kito palaiminto karto
Ir taip iki karsto kartojas žaidimai
Tik vienas Strazdelis
Su mužikais šventoriuje žmogiškai pasibūna
Spalis Trakuose
Galutinė maršruto stotelė
Ežeras grimzta savin
Paviršiuje gelsvos lapų valtelės
Lengvai sūpuojasi
Pusė valandos iki sostinės
Pradedama nuo kapų
Mirusieji prisitaikė
Prie kintančio traukinių grafiko
Kauno rotušėje Vilnių atsiminus
Fotografuoju akimis nedrąsiai
Liūdesį Baranausko namuose
Tavo ėjimą iki
Netrukus ir tolstantį nuo
Pilnatve alsuojantis pakraštys
Atsisėsti aukščiau
Atsidusti palaimingai
Artintis daugiau išgirstant
Gerai kad žalias
Kad toks tiltas
Sykį mums pasitaikė
***
O kodėl aš tariu
Ir ištaręs pritylu
Kodėl
Lygumoj prakeikimas
Akmens tylėjimu tyko
***
Akių tiesa
Sutiktųjų nekalbina
Šitaip sopa
Šitaip gyvenimą gelia
Tik žolynų baigties
Tebelaukia
Jau nutekėję
Nerišlių pamatų pakraščiai
Liudija akmenys
Pašvęstą vietą
Išduotą
Amžinai amžinai nebekliudomą
***
Senojo Kauno fotografijos
Iki svaigaus verksmo užkalbina
Kaip priartėt tiesoje
Skausminga lyg būčiau gyvenęs
Ne dabar
Su vandeniu
Upių susitikime
Prasidėjau
Ir pasibaigiau
Rytoj
Kai vaikščios ir mirs
Žodį apsikabinę
Jau nebeatsimins vakarykščių nuotraukų
Antikvariate su nuolaida
Kaune Krėvės prospekte
Jei tik galėtum
Jei dar įstengtum prašyčiau
Atsiųsk man jazminų
Po mūsų langais jie alsiai kvepėjo
Nesumaišyki reikėtų tik tų –
Toliau nuo kelių ir klastingų akių –
Meni siela džiugesiu vėrės
Pajusi ir tu
Kur mūsų gyvenimas
Gyvuodamas iro
Vykdau pažadą
Kadais parašei
Tai ir ačiū
Neištardamas trokštu ištarti
Jazmino žiedlapiai krito
Neišsipildžiusio rudenio taurėn
***
Surink mus iš pakraščių
Pavargusius
Prie vienintelio stalo
Susėsti
Laukiu kai nurims valanda
Neskaudės
Nebereiks mums kalbėtis
Tylėsim gyvenimą liesdami









Man gražu….man visada….labai gražu…,gilu,…prasminga../.Tokiom eilėm…tai tik banalūs,tušti žodžiai…/
AČIŪ,mielas Justai.