VIOLETOS ŠOBLINSKAITĖS ALEKSA NAUJI EILĖRAŠČIAI ŽURNALE “ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ”

 

 

 

 

 

rugsėjo naktų tyloje, kai uždega Dievas žvakes

ant skliautų, nudažytų plazdančiu lazuritu, plevenančios mažos ugnelės šnekasi su manimi, lyg būtų

išėjusių artimųjų akys.

nekvailiok, sako vidinis balsas, akys – ne burnos, balso stygų neturi, nepaistyk niekų.

balsas aklas, tad negi aklam išaiškinsi, kad ne aš,

o jisai nusišneka mano kūno viduj, žiauriai nusišneka – lyg už pinigus?

kas kad ne skaistūs močiutės vyzdžiai žvelgia

žemyn iš aukštybių, kai dar neišaušus einu po juoduoju dangum pasivaikščioti, Viešpaties patarimo

paklausti, už eibes atsiprašyti?

nutilk, – paliepiu proto balsui, o tada nusileidžia į žemę visi atsakymai per žvaigždynų akis, ir

visa, kas būtų bjauru, kas baugintų, sudegina.

šitaip degina mūsų nerimus vien tie, kurie myli.

 

 

tėvelis vardą atsinešė gimdamas.

prosenė lupo svogūnus Kūčių vakaro cibulynei,

močiutei nubėgo vandenys ir atėjo Žmogus – tiesiai virtuvėn. silpnas dar, truputį pridusęs, tačiau su

Lukulo spindesiu vyzdžiuose, Senekos raukšle kaktoje ir Daukanto meile tėvynei.

prosenė, išsigandusi šitaip aiškiai paregėtos trejybės, bandė auginti kunigą. atėjus laikui visus jos planus sugriovė mano mama.

DAR VIENO VARDO GENEZĖ

nutiko, kad tądien gimėme dviese: mamai – aš,

o kitai gimdyvei – berniukas. abi jos nusprendė sudėti vaikus ant italų lakštingalos Robertino Lorečio aukuro.

Žemaitijoj tais metais, reikėtų manyti,

ypačiai švietė saulė, apdainuojama dar nemutavusiu berniukėlio balsu.

tąsyk mamos planus tėvelis sugriovė. sakė, pažįstas Loretą, tikrą nevalą.

iš kurios rankovės jis man vardą ištraukė? juk

nepažinojo jokio Džiuzepės Verdžio.

 

 

jau nepamenu, kas pirmasis mane pamokė, kad

iš virto kiaušinio niekas dar neišperino jokio menkiausio viščiuko.

bet pupas, pupeles ir žirnius prieš sėją, taip motina sakė, reikia per naktį palaikyti užpylus vandeniu, kad subrinktų.

kas nors, viso šito nežinantis (šeimoje nuolatos

atsiranda nežinančių, bet stropiųjų), būtinai pamanys, kad pupos išbrinko ne daržui, o sriubai.

ir sėsiu, ir sėsiu išvirtas, ir stebėsiuos: tokios didelės, tokios išpampusios, o nedygsta? nors žemė

smagiai minkštutė ir taip gražiai išpurenta…

Dieve mano, kiek daug išminties glūdi pupos

geldelėje, kai pro šalį eina karalius Saliamonas.

 

 

balto dangaus pakrašty, kur gyvena šviesi šiaurės vasara,

kur debesys šitaip arti, kad kregždės juos aria

sparnais lyg noragais,

slepiasi karčiai saldus – nelyginant sukrešėję

trešnių sakai – vieno žmogaus gyvenimas.

kai ateis nelaukta, nors labai pasiilgta žiema,

kai žemė ir dangūs ilsėsis, o saulė bus baisiai žemai,

tai iš to debesyno sapnai pasipils, jie nepaiso nei

speigo, nei vėjo.

matau gale lauko erškėtį, jo kruvinos uogos vis

dar dega nenulestos,

papurgalviams svirbeliams baugu į spyglius

gūželius prasidurti,

jie tiki netrukus atrasią – ką? – gal obelį, tą saldinę,

kur augo prie prūdo.

girdžiu: bliauna avys, bėgančios iš ganyklos namo.

dzingsi į žemę bandos karalienės grandinė,

smaigas palieka drūžę kaip strėlę, rodančią

atsiliekančioms, kur dera bėgti.

ar galėtų būt, kad slėpynių – su kreida pažymėta

nuoroda,

kuria kryptimi vilties ir teisybės ieškoti,

iš avelių išmokome?

 

 

einu skinti vyšnių, nesvarbu, kad jų nė seniai nebėra,

kad visos prieš tūkstantį metų buvo sutraiškytos

melioracijos traktorių.

o vėjas! iš proto varantis vėjas – net linguoja

kaip marios vyšnynas, pilnas juodžiausių uogų.

padainuokim, man sako sesuo, kurios niekuomet neturėjau:

kai vėjas štai šitaip traukia,

nuneš mūsų dainą toli, gal net iki Vilniaus.

o kokią dainuosim?

nagi tą, apie rasą, kuri nuo lelijų – kaip dalgio ašmenys gaili.

ne, tos nedainuosiu.

nemoki?

moku.

tai kas? Martinaitis tau nepatinka?

patinka. labai.

tai melodija?

ir melodija nuostabi. tik aš negaliu suprasti,

kuo Suvalkijos vyšnios geresnės už mūsų, žemaitiškas…

vėjus kalbi!

o taip, nepaprastai gera kalbėti vėjus tokią vėjuotą dieną,

kai visas vyšnynas, kurį seniausiai išrovė,

lankstosi man iki žemės, nors nėra jame uogų –

nei žalių, nei prinokusių – ir dar net labai kažin, ar

mokėtų kas nors lyg dalgelę išplakti –

ir subtiliai, ir

švelniai?

kai sirpsta vyšnios Žemaitijoj,

raudonos, kad pravirkt gali…

 

 

Per gavėnią močiutė sakė:

nemanyk, kad man gaila mėsos, nors jos namuose ir ne prūdai.

tie penktadieniai kalendoriuje atsirado ne šiaip sau.

padorus žmogus septynis kartus

privalo numirti nelyginant Lozorius ir uosti savo

nuodėmių smarvę, užtrokšti joje.

aš kas vakarą melsiu, kad sekmadienį tu prisikeltum,

o ir tu, jeigu myli, prašyk, kad auštantis rytas

prikeltų mane.

geltonieji narcizai, žybsintys savo taurelėmis,

kiekvieną pavasarį primena buvus Nausodės vienkiemį,

kuriame jaučiaus tartum Rojuje, iš kurio,

Dieve, Dieve, esam visi išvaryti.

kosmėjų plazdėjime matau savo tėvus, tokius

jaunus ir tokius gražius, kol manęs dar nebuvo.

linksmaspalviai našlaičių žiedai švyti net ir tuomet,

kai per kiemą ateina šalna, užkandžiaujanti

tuo, kas dar žalia.

jie švyti per visą žiemą ir švytės, kol į dulkes pavirs,

nes atsimena, kaip stropiai, su kokia pašėlusia

meile siuvinėjo kiekvieną žiedlapį mano motinos

rankos.

 

 

mūsų Nausodėj niekas ir niekados jokio mažo

vaikelio nerado kopūstuose,

visus parnešdavo gandras.

vos tik pražysdavo pienės, kurias čia vadina

kiaulpienėm, nors šerdavo triušiams,

lėkdavom tekini į gandralizdį paveizėti: o gal?

grįždavom nieko nepešę, bet kartais…

– ar matėt, vaikai, ką į Bernoto kiemą gandras numetė?

– lėlę?

– gražų mažą leliuką. eikit pasveikint.

kai gimė mano lėlė, gandrais tikėti nustojau.

o be reikalo.

du jaunikliai, kuriuos kituose kraštuose busilais

ir gužais vadina,

šį pavasarį kad nešė, kad nešė žagarus.

aukštą rūmą sukrovė, gražiai kleketavo,

per Baltramiejų į afrikas išskrisdami baltą

plunksną pametė.

Kūčių naktį ta plunksna, iš kiemo parsinešta,

į jokius rašalus nemirkyta, trumpą laiškelį parašė:

„Laukit pienių pražystančių, atskraidinsim vaikaitį.“

gerai, kad kopūstų net nesodiname: mūsų žemėj neauga.

kopūstuose rasti vaikus pavojinga –

gali užaugt sukirmiję.

 

 

vaikystėje nekildavo klausimo, iš kur atsirado

vieta, kurioje taip gera gyventi. manydavau: dėl

tirkšlių, tokių puskrūmių, į rudenį prisirpinančių

baltus burbuliukus. jų žėlė apsčiai visuose kiemuose,

o baltosios uogos labai pritikdavo kapinaitėse –

kryželiui ant kapo dėlioti.

vėliau sužinojau esant tirkšlių, paukštelių tokių,

priklausančių stibynuočių genčiai.

dar vėliau didysis žodynas išaiškino, kad tirkšlys

yra amalas, tik neradau prie žodžio jokio pateikto

pavyzdžio, tad susisuko galva: ar tai būtų žaibas,

blūkčiojantis be jokio griausmo, ar visžalis parazitas,

nokinantis baltas uogas?

kai paukščiai jų palesa, o paskui pakakoja,

lipnios sėklos prisiklijuoja prie beržo šakos ir beržas

augina raganų šluotas.

raganų Žemaitijoj netrūksta,

šluotų joms reikia daug.

bet didžiausiai nustebus buvau, kad aukštaičiai

savo šikną tirkšle vadina.

prisiekiu: raganos,

bent jau į Šatriją skrisdamos,

nieku gyvu netirkšlioja,

o tikras žemaitis net ir lentų būdelę papuošia širdele.

ar žinai, ką tai reiškia?

 

 

liepsnoja – nesudega, tik pasėja giliausio nerimo sėklą,

kuri ne į dirvą krenta – į erškėčių pilną šalikelę;

paukščiai, ieškantys lesalo, susižeidžia širdis

į juodus dyglius, ant kurių maži rubinai pražysta;

atrodo, nieko nebuvo, o buvo: degė liepsnojo

sausros iškankintas paskutinis žmogaus tikėjimas,

kad rytoj

iš dangaus ąsočio bus viskas palaistyta.

 

 

kai sakome “mašina’, mes sėdam į ją ir važiuojam.

jokiam žemaičiui nekiltų noras ant mašinos kapoto

išsikepti kiaušynės, nors karštą vasaros dieną galima

ir pabandyti. bet štai kitapus Nemuno gaspadinės

kuria mašiną ir verda saviškiams skanius pietus.

ragavau.

garbės žodis, benzinais neatsiduoda.

man kažkodėl negražu kaulus vadinti grobais.

grobai smirdi, juk aišku, ko jie pilni, o kepti šonkauliukai

kvepia iš tolo, net seilė burnoj.

kai skauda, žemaitis kriokia.

kriokia, manau, ir aukštaitis, tiktai be ašarų.

garsiai šaukdamas, žinoma, greičiau prisišauksi

pagalbos, o į ašaras šiandien visi jau ranka numoja.

kai sakome „kūlgrinda“, žinome esant taką,

paslėptą pelkėj po vandeniu. juokas tik būtų,

sumanius tą taką šiaudų kūliais grįsti.

žemaičiai, nors nekrikštai, eidavo kuo ramiausiai vandeniu,

nelyginant Kristus. kryžiuočiai žiūrėdavo,

akimis netikėdami, ir žengę bent žingsnį kariams iš paskos,

pelkėje primarmaliuodavo.

iš mokyklos suolo juk pamenam: „Ė kai jau dienai

brėkštant rytai šviesa tvinksta, rasos pilnos žolynų

žemyn galvos linksta, tada šilas nubunda…“

aukštaičiams mat brėkšta, kai švinta, o apie Sedą ir Tirkšlius,

brėkšta tiktai vakarop, tik kai temsta.

per Velyknakčio Evangeliją, suprantu,

kad Naująjį Testamentą vertė žemaitis,

nes: „Subrėško vakaras, ir išaušo rytas…

 

 

El. žurnalas „Žemaičių žemė“ šių metų aštunto (liepos mėnesio) numeris interneto svetainėje „Žemaičių žemė“ adresu  https://zemaitiuzeme.lt/