TOMAS VYŠNIAUSKAS. LAUDACIJA VIENO LITO PREMIJOS LAUREATEI IEVAI RUDŽIANSKAITEI

Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas. Modesto Patašiaus nuotrauka

LAUDACIJA VIENO LITO PREMIJOS LAUREATEI IEVAI RUDŽIANSKAITEI

TOMAS VYŠNIAUSKAS

 

Laudaciją autorius perskaitė Vieno lito premijos įteikimo laureatei Ievai Rudžianskaitei iškilmingame vakare kovo 21 d. Kauno menininkų namuose.

 

Premijos pavadinime įsiterpęs skaičius tarytum skatina mus paskaičiuoti. Kartą viena matematikos profesorė, paklausta, kodėl ji domisi religijomis, kai pažįsta skaičius, man atsakė: nuo matematikos iki filosofijos – tik vienas žingsnis, o nuo filosofijos iki religijos dar mažesnis atstumas. Poetė, filosofė, literatūros kritikė Ieva Rudžianskaitė knygų pasaulyje debiutavo 2018 metais mažųjų meditacijų knyga, kurios pavadinimas tarytum sufleruoja lyrinio subjekto pastangas egzistuoti neapibrėžtume ir apsieiti „Be skaičių“, tverti pasaulį veikiant apčiuopomis. O ieškant ir tyrinėjant pasaulį ne pagal buities kanonus, ryškėja kažkas „Kita“ (tokio pavadinimo eilėraščių rinkinys pasirodė 2019 metais). Kažkas neapčiuopiamo juslių pagalba, kažkas nepaaiškinamo logika, kažkas iki skausmo spurdančio materijos gniaužtuose. Kažkas egzistuojančio savaime. Kaip kad eilėraštis, ieškantis kur įsižeminti nesusikalbėjimo, pritapimo problemų, pasaulio netvarumo, bombų sproginėjimo fone. 2021 metais pasirodo „Iš gervių“ – subtili, jautrių tekstų prisodrinta knyga, kurioje išraiškingais potėpiais perkonstruojant erdvę ir objektus, meditatyvią filosofinę mintį įpinant į emocijos sruvenimą, kuriamas prieglobstis asmenybei, nesutelpančiai į netobulą ir šiurkštų pasaulį. Kai tos erdvės, tos rėmais varžančios tikrovės yra per maža, atsiranda poreikis ribas išplėsti, jas peržengti, susikurti savitą, unikalų pasaulį, kuriame yra bent jau vienu skaičiumi daugiau.

2023 m. pasirodė ketvirtoji I. Rudžianskaitės eilėraščių knyga „Tryliktasis mėnuo“. Joje ligšiolinei autorės kūrybai būdingą melancholišką filosofinį apmąstymą apie būties dramatiškumą ir pritapimo, integravimosi į aplinką komplikuotumą nuotaikų gamoje papildo aštresnės kalbos, šiurkštesnės raiškos elementai, galimai traktuotini kaip sunkiai tramdomos nevilties ar maišto apraiškos. Ir tai yra gerai. I. Rudžianskaitės poezija pernelyg ryški, jog išliktų tyli ir rizikuotų romiai prasruventi pro šalį neišgirsta – tekstai jautrūs, ir tuo pačiu nustebinantys netikėtu sugretinimu ar minties vingiu.  Niekur nedingęs ir autorei būdingas paradokso akcentavimas, pastanga kurti specifinę erdvę (tarytum prieglobstį nuo atgrasios kasdienybės) iš perkonstruotų, prigimtinių savybių nusikračiusių daiktų ir reiškinių. Taip tarytum trinamos ribos tarp tikrovės ir fikcijos, tarp daiktiškumo ir transcendencijos. Asmeniški potyriai ir jausenos subtiliai įpinamos į metaforų ir alegorijų koliažą taip tekstą universalizuojant ir padarant adaptyviu prašalaičiui. Nešabloniškos raiškos formos, paradoksalių ryšių tarp reiškinių akcentavimas ir, tuo pačiu, aiškiai juntama emocija daro I. Rudžianskaitės eilėraštį nebanaliu, nenuspėjamu (gerąja prasme) ir paveikiu netgi svetimam skaitytojui.

Tad kas gi verčia eilėraščio subjektą plėsti įprastybės ribas, tolinti riboženklius į neapčiuopiamą juslėmis metafizikos ir fantasmagorijos teritoriją? Ar galima tai paaiškinti abstrakčiuoju terminu „būties slėgis“? O gal skausmas tik stiprėja stengiantis jį nutrinti, išblukinti? „Veikiausiai tai ir yra pragaras / kai nelieka jokio siaubo“ (p. 15), – vakuumo grėsmę konstatuoja knygos lyrinis subjektas. Pabrėžiamas į sociumą besibraunantis susvetimėjimas, abejingumas, lėkštumas ir, galiausiai, tuštuma. Nesibaigiantis sukimosi ciklas „šitoj prakeiktoj karuselėj / kurią mielai išsprogdintum / su visais joje sėdinčiais vaikais / parazitiškomis šypsenėlėmis“ (p. 20), – be politkorektiško apsimetinėjimo, tiesiai, atvirai, emocionaliai ir autentiškai rašoma knygoje, imponuojančioje dar ir raiškos drąsa ir, jei galima taip išsireikšti, viena kita estetiška šlykštyne. Tokia kaip: „taukuoti kovai“, „vienakojo voro agonija“, „vaikščiojantys lavonai“, „krūva paukščių lavonų“, „ratu išrikiuotos kaukolytės“ ir pan. I. Rudžianskaitė savo knygoje dar kartą pademonstruoja, jog apie svarbius ir skausmingus dalykus (tokius kaip integravimosi į sociumą komplikuotumas, pritapimo atšiauriame pasaulyje problema, tikrovės – fikcijos ribų nyksmas) galima byloti nesikartojant, iš gelmės, emocingai ir unikalia bei nenuobodžia forma. Net jei tai reikštų „sielos ėjimą kita kryptimi / lyg toji būtų / prieš eismą važiuojantis automobilis“ (p. 23).

Autorė parašė paradoksų kupiną, tačiau tikrovišką knygą. Knygą, kurioje pabrėžiamas pasaulio atšiaurumas, kurioje būtis regima ne kaip šiltnamis, kupinas gležnų ir spalvingų gėlių, o kaip viržynais ir usnimis užžėlęs akmenuotas takelis su šiukšlių konteineriais ir vienu kitu lavonu pakelėje. Knyga pasižymi ir daiktiškumu, intensyviu objektų vardijimu. Tačiau kasdieniniuose reiškiniuose pastebima tai, kas daugeliui prasprūsta pro akis, o daiktai, ištraukti iš įprasto konteksto ir atsikratę prigimtinių (ar priskirtų) savybių sušvinta naujomis, originaliomis spalvomis. Ir tada: „sudirginta smilkalų saldybės / atsikrenkščia juoda užmaršties gerklė“ (p. 56).

Kas gi tas paslaptingasis tryliktas mėnuo? Laikas anapus paviršiaus, linijos pratęsimas į neapčiuopiamybės teritoriją? Rytojus su žiedlapiu bet be spyglio? O gal tiesiog dar vienas apėjimas aplink rožinio rutuliuką? Toks pat kaip vakar. Bet truputį kitoks. Lyg žvelgtum per išblizgintą stiklą. Knygoje yra eilutės: „jei kai kurie pacientai / jaučiasi esą kieti dėl to / kad parašė eilėraštį / tegul pabando išoperuoti smegenis“ (p. 35). Lygiai taip pat galėtume perfrazuoti – jei kai kurie daktarai jaučiasi kieti dėl to, kad pamatė smegenis, tegul pabando išgydyti eilėraštį. Ko gero nepavyktų. Ir nereikia. Tegul skauda. Iš skausmo gimsta knygos, kurių net skalpelis nesugebėtų paneigti. O ką jau bekalbėti apie vieno lito kyšį. Palikime tą litą kultūrai.

Tad sveikiname Ievą Rudžianskaitę tapus vieno lito premijos 2024 metų laureate. Už išraiškingą ir įsišaknijančią knygą, kurios niekaip nepavyktų išoperuoti iš literatūros paveikslo! 

 

                

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *