ALDONA RUSECKAITĖ. “MOTINOS MONOLOGAI, KAI GYVENO VIENA”

 

Aldona RUSECKAITĖ

 

Motinos monologai, kai gyveno viena

 

***

Vaje, kaip baisiai pliaupia, reikia bėgti laukan,

įlipti į rudus kaliošus, apsivilkti seną kremplino švarkelį,

užsimesti dukters paliktą nailoninį lietpaltį – taip pasiruošti

ir suskubti laukan – kaip tirštai lyja – net medžių nematyt

lyg lietaus siena iškilus prieš akis. Reikia parvesti į tvartą  karvę ir avis –

juk gaila lauko vidury su liūtimi palikti…

Seniai turėjau parsivesti, bet sekmadienis, parėjus iš bažnyčios

prisnūdau – tai atsiprašau, įsivaizduoju, kaip nesmagu,

kai šitaip pliaupia, o, avelės, nutraukėte lenciūgą ir parbėgot,

šaunuolės, atsiprašau, aš pramigau, o jūs jau šlapios,

tai lįskite po stogu va čionai į kluoną.

Dabar karvelė ir jos veršiukas, o eiti taip toli

ir niekas man draugijos nepalaiko – nei katinas,

anei šunelis – geras žmogus nevaro šuns laukan per tokį

lietų. Bet jau matau – karvė atsisukus į namus, iškėlus galvą žiūri,

veršiukas guli po pilvu – gal jis lietaus dar nesupranta.

Atsiprašau, sekmadienis, lietus ir aš  netyčia pramigau…

 

*** 

Šunele, matau tu jau turi vaikučių, parodyk,

kur paslėpusi, gerai jau, nebijok,  nuvesk, oho,

kaip aukštai kluone ant šiaudų.  Ko taip aukštai…

Vaje, septyni mažulėliai, bet žinok labai

gražučiai. Auginsim juos, tik nuo tų šiaudų nukelkim,

aš tau atnešiu gražią dėžę, sudėsim, nunešim kur

saugiau, šilčiau, kur tau lengviau auginti – juk

jie pradės rėplioti, iškritinės po šiaudus, kaip mudvi

juos surasim… Nenori į dėžutę, bet reikia, šunele, reikia…

Va matai tavo šuniukai jau klajoja po kiemą, ragauja varškę,

o tave turiu pabarti – ko tu vėl tam diedui į kelnes kabinaisi?

Suprantu – saugai vaikus, bet tas diedas pyksta ant manęs,

nors kita vertus – ko čia per kiemą slampinėja.

O mudvi turim pagalvoti, į kokius namus tavo mažylius

atiduosim – dar nenori apie tai galvoti, gerai – tai atidėkime rytojui…

Bet jau laikas – pati jauti, kad pritingi būti prie vaikų,

lakstai aplink namus ir katinus visus jau išvaikei,

jie tūno medžiuose, vakare į sodą  pienelio nunešu.

Ieškosime tavo taksiukams gerų namų,

apglostysim, apverskim ir vėl  laisvai gyvensim…

 

***

Tai labas rytas, nebijok, rudoji, čia tavo plotai,

jau seniai  su tavimi draugauju, pavasarį žiūriu,

ar čia dar gyveni – tik niekur neišrėpliok, tu mano rupūžė

ir man graži… Bijau tavęs – juokauji, tai tu manęs turbūt bijai –

juk aš tau didelis pavojus, bet niekada neskriausiu, tik nelįsk

po kojom, dar užminsiu savo kerėpliškais kaliošais, žinai, kad

jau regėjimas nusilpo… Kas čia dabar, tai, kurmi, tu jau

vietos nerandi, kad čionai į šiltnamį įlindęs, kaip negražu,

kaip negražu, net keturi štai pomidorai šaknis viršun išskėtę,

ir ko tu čia lendi, aplink juk šitiek žemės, a, ieškai šilumos,

nepilsiu į urvelį aš vandens, nepaskandinsiu, gražus tu

padarėlis, tačiau elgiesi negražiai,

nors nematau tavęs, tačiau labai baru…

Mudvi su rupūže tuoj pasitarsim, kaip tave pagąsdint,

o dabar tuos pomidorus reikia pasodint, gal dar

prigis…

 

***

Mano gražuolės, mano darbščiosios, mano saldžiosios

bitutės, atsiprašau, atėjau jūsų medučio…

Pažiūrėsiu, kuris avilys buvo darbštesnis, žinau,

kad negražu atimti jūsų turtą, taip sunkiai suneštą,

iš gražiausių žiedelių surinktą, iš tolimų kelionių

parskraidintą. Juk žiemai ruošiatės, bet jaučiat,

jūsų badauti nepaliksiu, suprantate – kaip ir  kasmet…

Žinau, jog man neįgelsite, kam jums be reikalo mirti,

gi daug pavojų kelionėse patiriate, didelė jūsų našta

su medaus kroviniu grįžti…

Jūs matote, kad sėju meduotus gėlynus arčiau namų

ir kiemo liepose galite ūžti ir siausti, ir rasti medaus.

Kaip man smagu, kad nepalikote manęs, neišspietėte…

Kaip sveikata jūsų motinėlės, nuneškite jai mano linkėjimus

ir padėkas – šaunuolė jūsų motinėlė ir jūs darbininkėlės,

o kaip tranai, ar labai jie jums įkyri, dar pakentėkit,

rudeniop laukan išmesit ir baigsis jų  mandrystės.

O jau geltonas medutis, o jau gardus, nepykite,

pasiimsiu ir savo vaikams, ir sau gal nuo gerklės,

juk nepykstat, juk neįgelsite…

Tai dėkui, mano gerutės, jau suksiu, jau ragausiu…

 

***      

Šalta vėl keltis. Nors guliu apsirengusi.

Tik šiek tiek priglundu prie patalo, lyg snūsteliu,

lyg minutėlę, bet išties ilgiau – to miego nesuprasi…

Sugriebia rūpestis ir baimė – pati nakties gelmė,

vasario žvaigždės dairosi į žemę, nes debesys kažkur kitur

nuplaukę, žibintas uždegtas prie durų, negesinu, tik truputėlį

prisuku, kad žibalo mažiau išgertų…

Nors žvaigždės, tačiau mėnulio beveik nėra – delčia .

Girgždinu per sniegą,  kiekvienąkart pabunda šuo,

pažinęs ima unkšti, sakau miegok, nelįsk laukan, juk labai šalta.

Tyliai praveriu tvarto duris, atgręžia karvė snukį,  sukyla avys,

ko jūs –  miegokite ramiai juk ir judvi su vaikučiais dar pilvuose,

jau greitai. Ar jaučia avys, kad gimdys mažius ėriukėlis…

Ir Margė gręžiojasi, oi, dar turėsiu ir su ja bėdos, kad tik lengvai

veršelis išsikapanotų, visos čia tvarte laukiasi, todėl sandariai

aš uždarau duris, visiems priklojau švarių šiaudų, kalbuosi

ir guodžiu – sakau – padėsiu kiek galėsiu.

Bet dabar lakstau pas savo paršavedę, ji jau atsivedusi tris paršelius,

turiu juos greitai atskirti, kad neužgultų jų netyčia – tik

mirksnis ir negyvas paršiukėlis… Oho, dar du kviksena,

laiku aš atėjau – nepyk – paskui visus tau atiduosiu, tikiuosi,

kad žindysi, mylėsi, juk ne pirmi tavo vaikai…Matau turėsi dar – tai aš čia prigulsiu ant šiaudų, štai katinas

jau prisigretino, gulėk, abiem šilčiau…

 

***  

Tai labas rytas,  matau lietaus nebus,

keliaukite laukan vištelės,  saulutė šviečia,

pabėriau grūdų, kas čia dabar, gaidy, kodėl kapojies,

matai kokia graži diena,  tuojau tavo dedeklės tūpsis

į lizdus kiaušinių dėti ir kas tau nepatinka, gerai, kad užgiedojai

kaip kokis valdininkas, kaip bajoras ir tu, raibute,  tokia pikta,

perėti nori, gerai padėsiu lizdan kiaušinių, galėsi sėstis,

tik perėk rimtai, neužsimiršk, paskui nekvanklinėk po kiemą,

kad nereikėtų po puodu kišti, dabar tau pasakau…

Gerai, bajore, veskis jas šalin, tuojau ateis čia antys ir žąsis

ir kleketavimas jau bus kitoks, ir elgesys.

Margi, tavęs betrūko, negainiok žąsino, matai, jog žnyba,

neginsiu aš tavęs, nelok, kaimynai dar išgirs, jog pykstatės.

Visi juk čia savi, juk svetimų nėra,

bus man tik sarmata, kad pykstatės visi…