ALDONA RUSECKAITĖ. “MOTINOS MONOLOGAI, KAI GYVENO VIENA”
Aldona RUSECKAITĖ
Motinos monologai, kai gyveno viena
***
Vaje, kaip baisiai pliaupia, reikia bėgti laukan,
įlipti į rudus kaliošus, apsivilkti seną kremplino švarkelį,
užsimesti dukters paliktą nailoninį lietpaltį – taip pasiruošti
ir suskubti laukan – kaip tirštai lyja – net medžių nematyt
lyg lietaus siena iškilus prieš akis. Reikia parvesti į tvartą karvę ir avis –
juk gaila lauko vidury su liūtimi palikti…
Seniai turėjau parsivesti, bet sekmadienis, parėjus iš bažnyčios
prisnūdau – tai atsiprašau, įsivaizduoju, kaip nesmagu,
kai šitaip pliaupia, o, avelės, nutraukėte lenciūgą ir parbėgot,
šaunuolės, atsiprašau, aš pramigau, o jūs jau šlapios,
tai lįskite po stogu va čionai į kluoną.
Dabar karvelė ir jos veršiukas, o eiti taip toli
ir niekas man draugijos nepalaiko – nei katinas,
anei šunelis – geras žmogus nevaro šuns laukan per tokį
lietų. Bet jau matau – karvė atsisukus į namus, iškėlus galvą žiūri,
veršiukas guli po pilvu – gal jis lietaus dar nesupranta.
Atsiprašau, sekmadienis, lietus ir aš netyčia pramigau…
***
Šunele, matau tu jau turi vaikučių, parodyk,
kur paslėpusi, gerai jau, nebijok, nuvesk, oho,
kaip aukštai kluone ant šiaudų. Ko taip aukštai…
Vaje, septyni mažulėliai, bet žinok labai
gražučiai. Auginsim juos, tik nuo tų šiaudų nukelkim,
aš tau atnešiu gražią dėžę, sudėsim, nunešim kur
saugiau, šilčiau, kur tau lengviau auginti – juk
jie pradės rėplioti, iškritinės po šiaudus, kaip mudvi
juos surasim… Nenori į dėžutę, bet reikia, šunele, reikia…
Va matai tavo šuniukai jau klajoja po kiemą, ragauja varškę,
o tave turiu pabarti – ko tu vėl tam diedui į kelnes kabinaisi?
Suprantu – saugai vaikus, bet tas diedas pyksta ant manęs,
nors kita vertus – ko čia per kiemą slampinėja.
O mudvi turim pagalvoti, į kokius namus tavo mažylius
atiduosim – dar nenori apie tai galvoti, gerai – tai atidėkime rytojui…
Bet jau laikas – pati jauti, kad pritingi būti prie vaikų,
lakstai aplink namus ir katinus visus jau išvaikei,
jie tūno medžiuose, vakare į sodą pienelio nunešu.
Ieškosime tavo taksiukams gerų namų,
apglostysim, apverskim ir vėl laisvai gyvensim…
***
Tai labas rytas, nebijok, rudoji, čia tavo plotai,
jau seniai su tavimi draugauju, pavasarį žiūriu,
ar čia dar gyveni – tik niekur neišrėpliok, tu mano rupūžė
ir man graži… Bijau tavęs – juokauji, tai tu manęs turbūt bijai –
juk aš tau didelis pavojus, bet niekada neskriausiu, tik nelįsk
po kojom, dar užminsiu savo kerėpliškais kaliošais, žinai, kad
jau regėjimas nusilpo… Kas čia dabar, tai, kurmi, tu jau
vietos nerandi, kad čionai į šiltnamį įlindęs, kaip negražu,
kaip negražu, net keturi štai pomidorai šaknis viršun išskėtę,
ir ko tu čia lendi, aplink juk šitiek žemės, a, ieškai šilumos,
nepilsiu į urvelį aš vandens, nepaskandinsiu, gražus tu
padarėlis, tačiau elgiesi negražiai,
nors nematau tavęs, tačiau labai baru…
Mudvi su rupūže tuoj pasitarsim, kaip tave pagąsdint,
o dabar tuos pomidorus reikia pasodint, gal dar
prigis…
***
Mano gražuolės, mano darbščiosios, mano saldžiosios
bitutės, atsiprašau, atėjau jūsų medučio…
Pažiūrėsiu, kuris avilys buvo darbštesnis, žinau,
kad negražu atimti jūsų turtą, taip sunkiai suneštą,
iš gražiausių žiedelių surinktą, iš tolimų kelionių
parskraidintą. Juk žiemai ruošiatės, bet jaučiat,
jūsų badauti nepaliksiu, suprantate – kaip ir kasmet…
Žinau, jog man neįgelsite, kam jums be reikalo mirti,
gi daug pavojų kelionėse patiriate, didelė jūsų našta
su medaus kroviniu grįžti…
Jūs matote, kad sėju meduotus gėlynus arčiau namų
ir kiemo liepose galite ūžti ir siausti, ir rasti medaus.
Kaip man smagu, kad nepalikote manęs, neišspietėte…
Kaip sveikata jūsų motinėlės, nuneškite jai mano linkėjimus
ir padėkas – šaunuolė jūsų motinėlė ir jūs darbininkėlės,
o kaip tranai, ar labai jie jums įkyri, dar pakentėkit,
rudeniop laukan išmesit ir baigsis jų mandrystės.
O jau geltonas medutis, o jau gardus, nepykite,
pasiimsiu ir savo vaikams, ir sau gal nuo gerklės,
juk nepykstat, juk neįgelsite…
Tai dėkui, mano gerutės, jau suksiu, jau ragausiu…
***
Šalta vėl keltis. Nors guliu apsirengusi.
Tik šiek tiek priglundu prie patalo, lyg snūsteliu,
lyg minutėlę, bet išties ilgiau – to miego nesuprasi…
Sugriebia rūpestis ir baimė – pati nakties gelmė,
vasario žvaigždės dairosi į žemę, nes debesys kažkur kitur
nuplaukę, žibintas uždegtas prie durų, negesinu, tik truputėlį
prisuku, kad žibalo mažiau išgertų…
Nors žvaigždės, tačiau mėnulio beveik nėra – delčia .
Girgždinu per sniegą, kiekvienąkart pabunda šuo,
pažinęs ima unkšti, sakau miegok, nelįsk laukan, juk labai šalta.
Tyliai praveriu tvarto duris, atgręžia karvė snukį, sukyla avys,
ko jūs – miegokite ramiai juk ir judvi su vaikučiais dar pilvuose,
jau greitai. Ar jaučia avys, kad gimdys mažius ėriukėlis…
Ir Margė gręžiojasi, oi, dar turėsiu ir su ja bėdos, kad tik lengvai
veršelis išsikapanotų, visos čia tvarte laukiasi, todėl sandariai
aš uždarau duris, visiems priklojau švarių šiaudų, kalbuosi
ir guodžiu – sakau – padėsiu kiek galėsiu.
Bet dabar lakstau pas savo paršavedę, ji jau atsivedusi tris paršelius,
turiu juos greitai atskirti, kad neužgultų jų netyčia – tik
mirksnis ir negyvas paršiukėlis… Oho, dar du kviksena,
laiku aš atėjau – nepyk – paskui visus tau atiduosiu, tikiuosi,
kad žindysi, mylėsi, juk ne pirmi tavo vaikai…Matau turėsi dar – tai aš čia prigulsiu ant šiaudų, štai katinas
jau prisigretino, gulėk, abiem šilčiau…
***
Tai labas rytas, matau lietaus nebus,
keliaukite laukan vištelės, saulutė šviečia,
pabėriau grūdų, kas čia dabar, gaidy, kodėl kapojies,
matai kokia graži diena, tuojau tavo dedeklės tūpsis
į lizdus kiaušinių dėti ir kas tau nepatinka, gerai, kad užgiedojai
kaip kokis valdininkas, kaip bajoras ir tu, raibute, tokia pikta,
perėti nori, gerai padėsiu lizdan kiaušinių, galėsi sėstis,
tik perėk rimtai, neužsimiršk, paskui nekvanklinėk po kiemą,
kad nereikėtų po puodu kišti, dabar tau pasakau…
Gerai, bajore, veskis jas šalin, tuojau ateis čia antys ir žąsis
ir kleketavimas jau bus kitoks, ir elgesys.
Margi, tavęs betrūko, negainiok žąsino, matai, jog žnyba,
neginsiu aš tavęs, nelok, kaimynai dar išgirs, jog pykstatės.
Visi juk čia savi, juk svetimų nėra,
bus man tik sarmata, kad pykstatės visi…
,,Buvo kaimas – ir kaimo nėra” …
Kasdienių rūpesčių prasminga šiluma.
Gera skaityti 🙂