IEVOS RUDŽIANSKAITĖS EILĖRAŠČIAI. IŠ KNYGOS “TRYLIKTASIS MĖNUO”

Poetė Ieva Rudžianskaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, kurios eilėraščių rinkiniai  atkreipė ir skaitytojų ir kritikos dėmesį. Jos knygos jau pelnė Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio literatūros premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis. 

Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš bendro srauto, nes neturi nieko bendro su nūnai nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis. Poetas, literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pastebi, kad I. Rudžianskaitė vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą.    

Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas beveik visiems trims jos išleistiems rinkiniams. Visų pirma, Ieva Rudžianskaitė – filosofijos mokslų daktarė, tad toji tematika, kurios apstu ir naujuose eilėraščiuose, yra akivaizdžiai mąstytojiška, egzistencinės pakraipos, meditatyvinė, besisukanti apie tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.

Dar gilesnė ir sakyčiau, skaudesnė filosofinė lyrika ryški ir naujoje Ievos Rudžianskaitės poezijos knygoje “Tryliktasis mėnuo” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygoje nerasime dirbtinumo, socialinio konstrukcionizmo, verksmingų sentimentų, visų tų dėmenų, lydinčių dažno poeto ar poetės eiliavimą. Rinkinys “Tryliktas mėnuo” pasižymi įtaigia menine metamorfoze, kuomet įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu.

Atkreipčiau dėmesį ir į I. Rudžianskaitės novelišką pasakojimo būdą, poezijai būdingų (ir įprastų, pabodusių iki šleikštumo), metaforų ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Poetas yra ne rašantis, bet darantis, veikiantis. Ievos Rudžianskaitės poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas, tikras iššūkis nusibaigusiems poetams.

Autorei maloniai sutikus, skelbiame keletą eilėraščių iš jos naujosios knygos “Tryliktasis mėnuo”.

Gediminas Jankus.  

 

Ieva RUDŽIANSKAITĖ

 

Eilėraščiai iš knygos „Tryliktasis mėnuo“

 

 

erelis

 

turbūt jau niekas nebeištrauks tavęs

iš tos keistos prieblandos

kurioje pasilikai

kažkur tolumoje suspigo

ryškiai raudonos raidės

 

turbūt niekas neįtikins

kad visai nebaugu staiga ekrane

išvysti save ir suvokti –

niekada nesupratai kas esi iš tikrųjų

 

nesupratai netgi tada kai nuolat skaitei knygą

apie ratus sukantį erelį –

jo žvilgsnis preciziškai fiksavo

išsidėsčiusius objektus

kol žaibo greičiu trenkė į veidą

 

kiekvieną kartą kai bandai išvilioti

nuožmų paukštį iš savęs

įniršęs jis dreskia aštriais nagais

ir klykia

 

sruvenantis kraujas teprimena –

trokšti gyvybės

 

atėjimas

 

išnirus iš vandens reikėjo išgyventi

ir visai nesvarbu kad sklidina krikštinė

žadėjo amžinybę

 

negailestingi veidai stebėjo tavo baimę

užgimusią tą akimirką kai pirmąkart įkvėpei – 

bent jau taip įsivaizdavau

arba man tai padėjo surasti paaiškinimą

kodėl vėliau laikeisi atokiai

nuo dėžių dėžučių praviromis burnomis

į kurias galima primesti žuvų moliuskų vėžių

 

kadaise it smulkias dalelytes rinkome

argumentus apie mūsų egzistencijos vertę

mylėjome niūrumą ištvėrėme

žvarbius vėjo gūsius žalvarinį pavasarį

 

kiekvienais metais kartojasi tie patys vaizdai ir pojūčiai:

apgaulingi blyksniai plaukiant pilkšviems debesims

susimaišę praeivių kvepalai

pamažu išsisklaidantys

lyg paskutinės minutės prieš pat vidurdienį

kavos klampumas lankomos paskaitos

tik

niekaip negaliu pakartoti savo minties

išnirusios tą akimirką kai pagaliau atėjai

to jausmo apėmusio visą esybę

kai įžengėme į kitą erdvę ir aš negalėjau atsakyti

kuri ryškesnė –

vaza ar pamerkta gėlė

kuri pirmesnė paragauja mirties –

neatsargiai pastatyta pėda ar išsižiojusi burna

kas nuves į šviesą –

šventas paveikslėlis ar žodžiai ant jo užrašyti

bet

užtenka vieno vienintelio naktinio drugio

atskrendančio prie slenksčio pailsėti nuo pasaulio riksmo

užtenka nendrių šnaresio ežero pakrantėje

ir užgniaužia taip kad atrodo nebeįkvėpsiu 

 

vieversio diena

 

kokia apgaulinga ramybė apninka mus

tarytum bundanti šiluma ir švytintis beržas

 

radijas šneka tuo pačiu nuobodžiu tonu

mintys aplink knygą sklando

kimbiesi į jos puslapius

 

atrodo nieko neturėtų įvykti

gal tik neaprėpiamoje dangaus mėlynėje

sučirkšti vos įžiūrimas vieversys

 

bet mąstysi apie šią dieną praėjus ne vienam mėnesiui

ir tikrai žinosi kad nuo smalkių

prasidės alergija

grauš akis

kankins niežėjimas čiaudulys

 

tie prakeikti dūmai

juoda antklode užklos

akinančias snieguoles

 

kraujuojantys saulėlydžiai

apipils vaismedžius žiedais

dangumi it balti gydytojų chalatai plauks debesys

 

tesugebėsi žvelgti į nupieštą gyvatę ant knygos viršelio 

ir svajosi kad kuo greičiau pasmaugtų

 

***

 

pirmasis pavasario mėnuo –

mokiniams vis sunkiau ištverti mokykloje

dabar istorijos pamoka –

jie bando nepaklysti įvykių raizgalynėje

 

praeitis susimaišo su besiveržiančia pro langus šviesa

užuodžiu joje prakaitą kvepalus gal dar skalbimo miltelius

todėl negaliu pasakyti

koks kvapas tvyro iš tikrųjų

 

dabar istorijos pamoka

prašau laikytis tylos

mokinys atsakinėja nebesusigaudydamas

kurioje teritorijoje esąs

galėčiau lažintis – jam sukasi galva

pasigirsta juokas

nuvilnijantis iki kitos galaktikos

 

pirmasis pavasario mėnuo girgžda lyg mirtinai pavargęs

švokšdamas palinksta prie užmigusiųjų

anksčiau ar vėliau atsimerksiančių 

 

vietoj maldos

 

pastaruoju metu dalinamės

tais pačiais debesimis

žmonių ir paukščių vaikai

nusagsto uogomis aplipusį krūmą

 

viliamės – dar vienas rytojus

su savimi atmerks geltoną lauką

tarytum kūdikio žaisliukas barška

kupinas kregždžių dangus

 

nieko nenoriu nieko neprašau

tik kad pasakytum:

esu tavo akis

visa apimanti

tavo akis

 

tryliktasis mėnuo

 

keistas tas tryliktasis mėnuo –

pažada susimokėti bet vis neatsiskaito

kalendoriuje numato gimtadienio šventę

bet jai besiruošiant

per stipriai suverži kaklaraiščio mazgą

 

įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina –

tavo veidukas pamėlęs

nors dar nežinai

ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti

 

sunokina uogas

kurios patekusios į burną

įsirėžia kaktoj dviem vertikalėmis

 

prieš akis pakišęs bjaurų portretą vilioja eiti tolyn

bet skudurėliu taip nublizgina stiklą

kad visų akivaizdoje trenkiesi į jį ir patiri gėdą

 

skaitymas

 

atrodo tai buvo mirusiųjų knyga

ir diena niekuo neišsiskyrė iš kitų

tačiau tąkart raidės pradėjo drebėti

sukeldamos galvos svaigimą 

 

nebegalėjau perskaityti nė žodžio

nebegalėjau pajudėti

aplinkui tvyrojo keistas tvaikas

tarytum kažkas būtų brūkštelėjęs milžinišką degtuką

 

iš sąstingio išplėšė

netikėtai sušlamėjęs puslapis

o jam užsivertus

visas regėjimo laukas apsipylė liepsnomis

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *