IEVOS RUDŽIANSKAITĖS EILĖRAŠČIAI. IŠ KNYGOS “TRYLIKTASIS MĖNUO”
Poetė Ieva Rudžianskaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, kurios eilėraščių rinkiniai atkreipė ir skaitytojų ir kritikos dėmesį. Jos knygos jau pelnė Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio literatūros premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis.
Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš bendro srauto, nes neturi nieko bendro su nūnai nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis. Poetas, literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pastebi, kad I. Rudžianskaitė vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą.
Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas beveik visiems trims jos išleistiems rinkiniams. Visų pirma, Ieva Rudžianskaitė – filosofijos mokslų daktarė, tad toji tematika, kurios apstu ir naujuose eilėraščiuose, yra akivaizdžiai mąstytojiška, egzistencinės pakraipos, meditatyvinė, besisukanti apie tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.
Dar gilesnė ir sakyčiau, skaudesnė filosofinė lyrika ryški ir naujoje Ievos Rudžianskaitės poezijos knygoje “Tryliktasis mėnuo” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygoje nerasime dirbtinumo, socialinio konstrukcionizmo, verksmingų sentimentų, visų tų dėmenų, lydinčių dažno poeto ar poetės eiliavimą. Rinkinys “Tryliktas mėnuo” pasižymi įtaigia menine metamorfoze, kuomet įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu.
Atkreipčiau dėmesį ir į I. Rudžianskaitės novelišką pasakojimo būdą, poezijai būdingų (ir įprastų, pabodusių iki šleikštumo), metaforų ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Poetas yra ne rašantis, bet darantis, veikiantis. Ievos Rudžianskaitės poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas, tikras iššūkis nusibaigusiems poetams.
Autorei maloniai sutikus, skelbiame keletą eilėraščių iš jos naujosios knygos “Tryliktasis mėnuo”.
Gediminas Jankus.
Ieva RUDŽIANSKAITĖ
Eilėraščiai iš knygos „Tryliktasis mėnuo“
erelis
turbūt jau niekas nebeištrauks tavęs
iš tos keistos prieblandos
kurioje pasilikai
kažkur tolumoje suspigo
ryškiai raudonos raidės
turbūt niekas neįtikins
kad visai nebaugu staiga ekrane
išvysti save ir suvokti –
niekada nesupratai kas esi iš tikrųjų
nesupratai netgi tada kai nuolat skaitei knygą
apie ratus sukantį erelį –
jo žvilgsnis preciziškai fiksavo
išsidėsčiusius objektus
kol žaibo greičiu trenkė į veidą
kiekvieną kartą kai bandai išvilioti
nuožmų paukštį iš savęs
įniršęs jis dreskia aštriais nagais
ir klykia
sruvenantis kraujas teprimena –
trokšti gyvybės
atėjimas
išnirus iš vandens reikėjo išgyventi
ir visai nesvarbu kad sklidina krikštinė
žadėjo amžinybę
negailestingi veidai stebėjo tavo baimę
užgimusią tą akimirką kai pirmąkart įkvėpei –
bent jau taip įsivaizdavau
arba man tai padėjo surasti paaiškinimą
kodėl vėliau laikeisi atokiai
nuo dėžių dėžučių praviromis burnomis
į kurias galima primesti žuvų moliuskų vėžių
kadaise it smulkias dalelytes rinkome
argumentus apie mūsų egzistencijos vertę
mylėjome niūrumą ištvėrėme
žvarbius vėjo gūsius žalvarinį pavasarį
kiekvienais metais kartojasi tie patys vaizdai ir pojūčiai:
apgaulingi blyksniai plaukiant pilkšviems debesims
susimaišę praeivių kvepalai
pamažu išsisklaidantys
lyg paskutinės minutės prieš pat vidurdienį
kavos klampumas lankomos paskaitos
tik
niekaip negaliu pakartoti savo minties
išnirusios tą akimirką kai pagaliau atėjai
to jausmo apėmusio visą esybę
kai įžengėme į kitą erdvę ir aš negalėjau atsakyti
kuri ryškesnė –
vaza ar pamerkta gėlė
kuri pirmesnė paragauja mirties –
neatsargiai pastatyta pėda ar išsižiojusi burna
kas nuves į šviesą –
šventas paveikslėlis ar žodžiai ant jo užrašyti
bet
užtenka vieno vienintelio naktinio drugio
atskrendančio prie slenksčio pailsėti nuo pasaulio riksmo
užtenka nendrių šnaresio ežero pakrantėje
ir užgniaužia taip kad atrodo nebeįkvėpsiu
vieversio diena
kokia apgaulinga ramybė apninka mus
tarytum bundanti šiluma ir švytintis beržas
radijas šneka tuo pačiu nuobodžiu tonu
mintys aplink knygą sklando
kimbiesi į jos puslapius
atrodo nieko neturėtų įvykti
gal tik neaprėpiamoje dangaus mėlynėje
sučirkšti vos įžiūrimas vieversys
bet mąstysi apie šią dieną praėjus ne vienam mėnesiui
ir tikrai žinosi kad nuo smalkių
prasidės alergija
grauš akis
kankins niežėjimas čiaudulys
tie prakeikti dūmai
juoda antklode užklos
akinančias snieguoles
kraujuojantys saulėlydžiai
apipils vaismedžius žiedais
dangumi it balti gydytojų chalatai plauks debesys
tesugebėsi žvelgti į nupieštą gyvatę ant knygos viršelio
ir svajosi kad kuo greičiau pasmaugtų
***
pirmasis pavasario mėnuo –
mokiniams vis sunkiau ištverti mokykloje
dabar istorijos pamoka –
jie bando nepaklysti įvykių raizgalynėje
praeitis susimaišo su besiveržiančia pro langus šviesa
užuodžiu joje prakaitą kvepalus gal dar skalbimo miltelius
todėl negaliu pasakyti
koks kvapas tvyro iš tikrųjų
dabar istorijos pamoka
prašau laikytis tylos
mokinys atsakinėja nebesusigaudydamas
kurioje teritorijoje esąs
galėčiau lažintis – jam sukasi galva
pasigirsta juokas
nuvilnijantis iki kitos galaktikos
pirmasis pavasario mėnuo girgžda lyg mirtinai pavargęs
švokšdamas palinksta prie užmigusiųjų
anksčiau ar vėliau atsimerksiančių
vietoj maldos
pastaruoju metu dalinamės
tais pačiais debesimis
žmonių ir paukščių vaikai
nusagsto uogomis aplipusį krūmą
viliamės – dar vienas rytojus
su savimi atmerks geltoną lauką
tarytum kūdikio žaisliukas barška
kupinas kregždžių dangus
nieko nenoriu nieko neprašau
tik kad pasakytum:
esu tavo akis
visa apimanti
tavo akis
tryliktasis mėnuo
keistas tas tryliktasis mėnuo –
pažada susimokėti bet vis neatsiskaito
kalendoriuje numato gimtadienio šventę
bet jai besiruošiant
per stipriai suverži kaklaraiščio mazgą
įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina –
tavo veidukas pamėlęs
nors dar nežinai
ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti
sunokina uogas
kurios patekusios į burną
įsirėžia kaktoj dviem vertikalėmis
prieš akis pakišęs bjaurų portretą vilioja eiti tolyn
bet skudurėliu taip nublizgina stiklą
kad visų akivaizdoje trenkiesi į jį ir patiri gėdą
skaitymas
atrodo tai buvo mirusiųjų knyga
ir diena niekuo neišsiskyrė iš kitų
tačiau tąkart raidės pradėjo drebėti
sukeldamos galvos svaigimą
nebegalėjau perskaityti nė žodžio
nebegalėjau pajudėti
aplinkui tvyrojo keistas tvaikas
tarytum kažkas būtų brūkštelėjęs milžinišką degtuką
iš sąstingio išplėšė
netikėtai sušlamėjęs puslapis
o jam užsivertus
visas regėjimo laukas apsipylė liepsnomis