Poezija… Poezijai! Pasaulinę poezijos dieną minint

Eilėraščių posmuose nuolat veriasi seni ir kuriasi nauji pasauliai, o štai kovo 21-ąją įvairiuose žemės kampeliuose švenčiama Pasaulinė poezijos diena. Svarstydami, kaip tinkamai ją paminėjus, paklausėme savęs: kas gi giliausiai pažįsta poeziją, jei ne poetai? Kaip geriausia apie ją prabilti, jei ne eilėmis?

 

Donaldas Kajokas

 

Malonumėlis

 

      Eilėraščiai – naje, koks čia darbas!

                             Gintautas Dabrišius

 

1

vis rašai ir rašai sako

bitininkas dabrišius

 

užklupęs mane

prie rašomojo stalo

 

atseit – o kada darbą

dirbsi?

 

žinai jei dar ir darbą

dirbčiau

 

savo bitėms laiko

pristigčiau

 

labai

labai

 

2

vis dirbi ir dirbi

sako žmona

 

pravėrusi mano

kambario duris

 

atseit – o kada gi

ilsėsies?

 

žinai jeigu dar

ir ilsėčiaus

 

ir jėgų ne vien laiko

pristigčiau

 

labai

labai

 

3

vis grožies ir grožies

manimi sako

 

vienišas mėnuo

kurs upėj

 

atseit – o kada gi

gyvensi?

 

žinai jeigu dar

ir gyvenčiau

 

būtų visiškas

perviršis, malonumėlis

 

nepakelčiau tiek

brisčiau į upę toks

 

labai

labai li bo

 

 

Erika Drungytė

 

Et tu poetica

 

Eilėraščiai gali rastis iš visko

Kas yra tavyje ir niekaip iš to

Ko nematei negirdėjai nevalgei

Neuostei nečiupinėjai neaimanavai

Neuždusinai nenuskynei nenudobei

Neišvėmei nenutrenkei nepalikai

Neverkei nešaukei netylėjai

Nesvajojai nelaukei nesapnavai

Nenumirei nemirei nemarinai

 

 

Petras Palilionis

 

***

Poezijos dalia karti:

kas dieną matant,

iš arti

mylėti žmogų – –

 

 

Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

Neįtikėtina

 

Neįtikėtina

visais nervais išgyventi jausmus kadaise užrašytus Poeto

kurio kūnas jau įkištas į krematoriumo ryklę

Tada ir Andromedos ūke ūkauja

pasiklydę grybautojai klausdami tavęs Poete

tikrojo kelio Atsakai kad žinojai jį tik tada

kai degė jausmai

Be ribų tarp liaison amoureuse ir įprastinių tabu

be ribų tarp miesčioniškos santuokos

ir beprotiškos meilės Karmen

Grybautojai susigėsta

nes pjovė grybą tam kad užšaldytų musmires

banalioms šeimos vakarienėms kai žiema

kai prie ataušusios krosnies

pasakys myliu net neapkęsdami

iš kito nosies kyšančio plaukų šepečio

šluojančio jų dienas savaites dešimtmečius

Reliatyvus ne tik laikas

nes beskaitydami dabar mes

virstame pelenais

degdami kaip dar niekad nedegėme

o ne tu

krematoriume nesudegantis Poete

in corpore

pasitinkantis mus

ūkanotame Andromedos ūke

šiandien rytoj begalybėje

 

 

Vidmantas Elmiškis

 

Vienas, o dviese

 

Nepastebėjau, kada ji prigulė šalia,

atsikvėpė giliai, kaip užtemstanti diena.

 

Nepamiršk, kuždėjo, įsimink…

 

Žinoma, atsakiau, suprantama.

 

Tokia ji, eilėraščio eilutė,

panaši į pro naktinių marškinių iškirptę

išsprūdusį mylimosios krūties spenelį.

 

 

Gintaras Patackas

 

Projektas „Visiškai slaptai“

 

Šiais metais jubiliejus bus

Siuvuosi iškilmių rūbus

Karalius kad nebūčiau nuogas

Draugams pakvietimus siunčiu

Pikčiausiam priešui tuo pačiu

Esu aš vyras gan neblogas

 

Kultūrą kelti privalau

Daugiau chaltūrų nedarau

Mat sąžinė daugiau neleidžia

Per daug jau jų prigaminau

Kiek anei pats nebežinau

Ataskaitą vedu aplaidžiai

 

Jei visagalis Laikas leis

Dalinsiuos posmais subtiliais

Kuriuos diktuoja man Kūrėjas

Bus jubiliejui pinigų

Ir šokinėsiu tarp bangų

Į paplūdimį vėl atėjęs

 

Projektas „Visiškai slaptai“

Pasižymės tuo kad daiktai

Bus sugrąžinami į vietą

Grįš garlaiviai ir traukiniai

Ir stebuklingi reiškiniai

Iš ko pažinsite poetą

 

Poezija sausa šaka

Parašė virpančia ranka

Senolis Goethe’ė bet vaisingas

Gyvenimas yra žavingas

Dienas bučiuoju ir naktis

Kol plaka viduje širdis

Įrodymas kad reikalingas

 

 

Alfas Pakėnas

 

***

rašyti eilėraštį – tarsi melstis

paprastais ir kasdieniškais žodžiais

kaip mus mokė senolė vaikystėje:

kleve mūsų, kuris esi atšlaime,

teesie amžinas tavo šlamėjimas,

teateinie tavo žydėjimo karalystė,

teesie tavo valia bičių dūzgesiui –

kaip viršūnėje, taip ir šaknyse

kasdieninio pavėsio duok mums šiandien

ir atleisk mums mūsų kaltes

už laukų melioraciją,

išdraskytus žmonių ir paukščių gyvenimus

ir neleisk mūsų gundyti,

bet gelbėk nuo tėviškės užmiršimo

amen

 

 

Aldona Elena Puišytė

 

***

Ne virtuozišką žaidimą čia žaidžiu, –

Liudiju būties troškimą virst žodžiu.

 

Kūno forma – kas be sielos? Pelenai.

Taip ir žodis, jo dvelkimas, amžinai

 

Lyg iš sėklos naujas daigas ir žiedai.

Džiaukis, broli, jei tą sėklą suradai, –

 

Žodžio sielą, tavo sapnas bus šviesus.

Tartum žiedlapių vainikas mus visus

 

Gal suvienys žodžių šaknys ir žiedai?

Džiaukis, sese, žodžio sielą jei radai.

 

Ne virtuozišką žaidimą čia žaidžiu, –

Liudiju būties troškimą virst žodžiu.

 

 

Viktoras Gulbinas

 

Bergždžias

 

eilėraštis 

gimsta išskydęs 

 

fazės ir frazės 

liejasi 

vien tiktai balsėmis 

 

        o ir šios 

        tr-ūk-in-ėj-a 

 

ar ne geriau 

palikti šį krantą – 

 

        čia žodžiai 

        jau išmeškerioti 

        mintys išsemtos tinklais 

        įžūlių epigonų 

        bei plagiatorių 

 

        vien tik skyrybos ženklai 

        plūduriuoja

 

        niekam nebereikalingi

 

 

Stanislovas Abromavičius

 

Poezija

 

Pasaulis šitas – prastas vaisius

Manoj iliuzijų šaly,

Atbėga kartais dienos baisios,

Kai suskaičiuoti negali

 

Anei džiaugsmų, nei praradimų,

Paskendusių anoj dienoj…

Dabar tik liūdesys dar ima

Akimirkoje kiekvienoj.

 

„Eilėraščius rašai tikriausiai?“ –

Paklausi, į akis žiūri…

O ką įdėt į juos neklausi,

Jei kas ten buvo, neturi?..

 

 

Algimantas  Mikuta

 

Stalčius

 

Atidarai save kaip stalčių

senos sukrypusios komodos, –

pritūtinta visokio velnio,

viršuj džiaugsmingi paveikslėliai,

nes buvo gaila juos išmesti,

po jais svarbiausi nutikimai,

laiškai, diplomai, dokumentai.

 

Ramiai grožybes pakilnojęs,

giliau randi sudžiūvusias aistras –

draugus ir moteris, ir buto šeimininkę,

o žiedlapiai dar ne visai išblukę,

tiktai nebekvepia kaip ir skandalai.

 

Sumišę viskas, sujaukta,

jeigu gulėtų klodais surūšiuota, –

kelionės, ligos, išdavystės,

surastum greitai ko ieškojai,

ką visada slėpei net nuo savęs.

 

Šleikšti puikybė pačiame dugne

po visokiom juostelėm ir skardelėm,

patrešusiais pelių kailiukais, –

pala, o nuo kada jie tavyje?

 

 

Aldona Ruseckaitė

 

Raudona plunksnelė

 

Sniegena per sniegą cakt cakt

turėtų čia būti akacijos sėkla skanioji

bet vėjas nešioja viską sumaišęs

ir užlipdo mažas akeles

kai atsimerkia skrenda raudona plunksnelė

išpešta iš jos mažo gūžiuko

skrenda plunksnelė su vėjo išdaigom

brūkšt slysteli sniego paviršium

lengvai vis užrašo kažką

paslaptingai slaptingai

sniegena žiūri nustebusi rašo jos plunksna

bet skaityt ji nemoka niekada neišmoks

paukštelė kyla į dangų kad daugiau neišpeštų tas vėjas

kad daugiau ne nes prirašys jos plunksnelės

keisčiausių eilučių o ji niekada neišmoks…

 

 

Vladas Vaitkevičius

 

***

Lyg musę nubaidė raidę

triukšmas, ir žodis pasviręs

pargriuvo. Poetas žaidė

kaip vaikas, kaip linksmas vyras,

 

eilėraščio langą platų

ligi pat galo atvėręs.

Jis kėlė žodį ir matė,

kaip šaipos už lango svėrės,

 

kaip jėgos apleidžia daug ką,

kaip gviešias tamsa valdyti,

kaip saulė palieka lauką

ir visą pasaulį didį…

 

 

Vladas Baltuškevičius

 

Poezija sesuo…

 

Poezija sesuo, būk man gera.

Leisk prisikelt iš dulkės,

nešauki lyg ant tilto Munchas

blyškiom akiduobėm. Būk man gera.

Kančios ugniniame žaizdre

sulydyk karštligišką jausmą

ir beprotybės juodą šauksmą.

Poezija sesuo, būk man gera.

Nebeskiriu – žara? aušra?

It spiritas nutvilkė speigas,

užėmęs žadą. Žodžiai baigias…

Poezija sesuo, būk man gera.

 

 

Eglė Perednytė

 

Kas tu esi?

 

Kas tu esi? Poezija.

Poezija? Taip skirta –

aš į tave kasnakt einu

šviesios ramybės tiltu.

 

Tu ateini iš dykumos,

sesuo mana. Taip skirta –

ir vėl tave kasnakt rimuos

dangus neatpažintas.

 

Tu ateini iš šulinių –

juose šviesa gyvena.

Iš jų tave kasnakt semiu,

tave, gyvybe mano.

 

Iš taip toli ir taip giliai

tu ateini ir rodos –

gyvena žodžiuos šuliniai

šviesios ramybės soduos.

 

 

Robertas Keturakis

 

Ten žvaigždės bevardės

 

Susidegink kartu su manim –

      karščiuodama gundo Poezija

      pelenai yra galimybė

      atitrūkti nuo įsikalbėto per mane

      reikšmingumo

tai nebus baimės pastangos

išnykti nepastebimai

pasislėpti mano spinduliu pervertam

savo šešėly

 

      ten dar giedruoja

      pranašysčių pėdsakai

      naivių pranašysčių

      kad gali paliest amžinybę

      tik vienu vieninteliu žodžiu

      telpančiu akimirkoje

 

Toj akimirkoj laiko nėra

      ir visos žvaigždės

      kartu su tavimi –

      bevardės

 

 

Antanas Žekas

 

Eilėraštis

 

Jis ateina iš kažkur kaip gyvas

Organizmas. Atplaiša būties.

Neregimas regimo motyvas,

Buvusios ar būsimos lemties.

 

Lyg daina. Tarsi širdies plakimas.

O sureikšminta eilutės pabaiga,

Karūnuoto žodžio parinkimas –

Geidžiamos iliuzijos rega.

 

Sąmonę išskaidrina kaip stiklą

Iškilminga esaties dvasia.

Tai kas buvo sukaupta, kas tikra, –

Stebuklu pražysta mumyse.

 

 

Gintautas Dabrišius

 

Dažniausiai aš vejuosi ne tą lapą

 

Reikia rašyti ant susiūtų lapų,

nes kai vėjas išnešios juos po laukus…

 

Kada vejuosi savo eilėraštį,

man atrodo, kad šalimais bėga kitas autorius.

 

Kartais erzinu jį –

kada vėjas įlindęs į žilvičio krūmą rašo

aš bėgioju po laukus

vaidindamas tuščią popieriaus lapą.

 

Stebiuosi,

kai jų begalė danguje ir ant žemės

kaip aš išsirenku –

ir kaip aš suspėju.

 

Tą eilėraštį, kurį gaudau,

keliskart perrašau

kol pasiveju.