JUSTAS JASĖNAS. PANEVĖŽYJE. IŠ AIKŠTĖS IR IŠ APLINKINIŲ GATVELIŲ. EILĖRAŠČIŲ CIKLAS

 

Poetas, kunigas Justas Jasėnas Panevėžyje, Laisvės aikštėje ant šiaudinio dviratuko. Aušros Vapšienės nuotrauka 

 

JUSTAS JASĖNAS

 

PANEVĖŽYJE. IŠ AIKŠTĖS IR IŠ APLINKINIŲ GATVELIŲ

 

Laisvės aikštėje prie Maestro paminklo

 

Scenos viduryje
Aikštės pakrašty
Įsitaiso Maestro
Nežinia ką galvoja
O galvoja ir stebi tikrai
Varna ant galvos poilsiauja
Vaikas ropščias ant kelių
Senolis žemę lazda badinėja
Kartais atremia dviratį kas
Pėsčiųjų keliai susikerta čia
Plaukia minios su reikalais
Ir be reikalų
O vis tiek gūžias
Su baimėm nelaimėm reformom visom
Retas teužmeta akį ar stiebias aukštyn
Mąsto Miltinis ir koją ant kojos
Užmetęs visokių velnių prigalvoja
Nesurištos rankos laisvai kadaruoja
Jis išdidžiai pasitempia
Įtempta sąmonė sukasi ratais
Eikit sau pagaliau kuo toliau
Jau seniai jus matau ir žinau

Bei ruošiuos pastatyti naują spektaklį

 

Vasario 16-osios gatvėje

 

Vešliai beržai žaliuoja balkone
Trečiam aukšte jų niekas nepasiekia
Liauni lapeliai žaismingai žėri
Tame bute seniai jau niekas negyvena
Ir nebetrukdo
Gamta lengvai pasiglemžia Paryžių

 

Ant tilto į Smėlynės gatvę

 

Danguje lyg jūros rami banga
Netikėtai išsilieja virš Panevėžio
Iš čia jūra toli
Niekas nesitiki ir nelaukia
Baltas Stasio vardas
Lapkričio būrinė valtis
Naujasis švyturys turbūt čionai
Ir taip aukštai ir taip nebe toli
Kad prie Nevėžio pažemėj įžiūriu
Žinosiu kur turiu ateiti

 

Raudonos bažnyčios šventoriuje

 

Rūkau šventoriuje
Miglotam danguje
Neįžiūriu spalvų
Žinau kad mūsų
Vėliavą vėjas plaiksto
Ant Miltinio teatro stogo
Raudona vis tiek
Labiausiai prasimuša

 

Prie vertėjos Laimos Rapšytės namų

 

Sūpuojasi pilnatis
Tarp dviejų bokštų
Stebiu iš šv. Zitos gatvelės
Jau gal šiąnakt šalna
Klevų geltonio ilgiuosi

 

Karaliaus katedros pašonėje

 

Tylios šios pamaldos
Tuščios ganytojų kalbos
Baltos mitros raudonos pijusias
Tik žaidimas be avių
Su vorais skruzdėlytėmis
Kampuotais šikšnosparnių skrydžiais
Protėvių kaulais rūsiuose ir šventoriuose
Tiesios herbų linijos danguje
Kreivėjantys žemės zigzagai

 

Parko gatvėje

 

Narcizas tyčia pražydo
Parko gatvėj prie parko
Pas Šiaučiūną eidamas pamačiau
Gelsvėjantis žiedas pilkšvėjančiame veide
Dūrė mergytė pirštu
Mamyte narsyzas plazydo

 

Prie vaikų darželio sustojau

 

Dūlinėju Kanklių gatvėje
Koks tatai senas užsiėmimas
Orus stebėti
Saulė sėda iš lėto
Mus vienus nakčiai palikdama

 

Turgus Panevėžyje, 1975 m.
Aleksandro Macijausko fotografijai

 

Putlus delnas rublių pilniausias
Išpardavė ir menkniekius iškišo
Kvailas vištas apstatė
Nesukarksėjo nė viena ir nepajuto monų
Tad džiūgauja senis
Blizga priekinis dantis auksinis iš tolo
Kiti tai išpuvę
Skaičiuoja pajamas senis
Saujoj trūksta kapeikų kelių
Nervingai kratė švarko kišenes
Atsargiai klyną lietė
Bene gyvatės tos tenai užstrigo
Nebėr nebėr ir apsiniaukė veidas
Kažkas aukštybėj vartelius sugirgždino
Karšta buvo širdies smūgis ištiko
Vietoj susmuko nebepakilo
Rubliai linksmi į pašalius žiro
Ilgu ilgu man ant svieto
Tų kelių kapeikų

 

Sofijos Kanaverskytės atminimui

 

Sofijos dailė
Svarbių didžiųjų veidai
Lyg prie senų pamatų glaudžiuosi
Kas buvo tebėra ir veržias
Iš gelmės palaistyti paviršių
Nė vieno nereikalingo siūlelio
Tiksliai atsiveria
Gyvenimų lopinėliai
Lietuvių žemėje
Rodos ir pykčio bei keršto nebuvo
Ar tai tikrai tiesa
Kad galima išmokt mylėt gyvenant

 

Skaistakalnio kapinėse

 

Pradžioje daugmaž
Po lygiai ir gana tvarkingai
Paskirstyta pagal poreikius
Plotelis nekrikštams
Jų kaimynystėn savižudžius sukišdavo
Dar atrėžė rėželį liuteronams
Didžiąją dalį eterio
Surijo katalikai
Sudubo kauburiai
Šaknys pasisavino kaulus
Skilo antkapiai apkerpėjo įrašai
Ant žemės akylai saugojo dorą
Kai numirė bet kaip suguldė
Krovė vieną ant kito nebežiūrėjo
Nerūpėjo kaip ten po žemėmis bus
Atsikvėpt toj betvarkėj vietos neliko
Pasitaikė Vėlinės šiltos
Apleistame vaikų daržely porelė mylis
Pavienės žvakių šviesos juos apglėbia

 

Kranto gatvėje

 

Kranto gatvėj
Prisiskyniau jonažolių
Semos seniai nebėra
O spiritu trenkia
Eisiu palei siauruko bėgius
Puokštelę nunešiu Maironiui
Į sugriuvusius Vašuokėnus

 

Apvaizdos take

 

Jei tikrai Apvaizda regi
Galgi neužpyks
Jos take išsiskyrimo rankraščius
Uždegt bandžiau
Žvilgčioja vienuolės pro mažyčius langus
Kylančius geismo kvapus
Tuoj užgesina malda

 

Į Panevėžį vėlei sugrįžus

 

Vaikystės taku sugrįžtu
Koją kreivai pastatau ir klumpu
Gatvė naujai išlieta
Šaligatvis padų išduobtas
Iškilnotas šaknų
Išklaipytas praeivių
Deformuotas istorinio laiko
Nevėžis senu įpratimu teberitmuoja
Vagą įrėžęs giliai
Nemunan stumia tamsų savo vandenį
Kadais šviesūs veidai
Jau labai apsitaškę savim
Prisaikdinti pasilikti šitam mieste
Ir nebeišskleisti sparnų
Senas laikrodininkas
Pasilenkęs taiso ir tikslina laiką
Ta pati bilietų pardavėja
Nugalėjusi dirbtinį intelektą
Neužsikirsdama išvardina
Visus įmanomus reisus
Į dangų arba tiesiausiai pragaran
Ir kiemsargis ramiausiai šlavinėja
Iš pažiūros pakumpęs
O šluotai jokio nuovargio

Alyvos laistomos
Žmonių o ir šunų kaskart vešlesnės
Bučiavomės ten pirmą sykį
Laisvi nuo savo kaimo
Šiukšlių dėžės tos pačios stoty
Senolė seniai jau kapuos
O jos dar vis pilnos likučių
Sava atpažįstu nebebijau
Sugrįžau kur pradžioj buvau
Sava eigastim įrėšiu
Šios akimirkos blykstę
Juk tai aš dabar einu
Palei gatvę išlietą naujai
Senu šaligatviu iš gimnazisto metų

 

Atsisveikinimo pasveikinimas

 

Gerieji bičiuliai iš praeities
Ilgai jūsų ieškojau
Susitikom antikvariate netikėtai
Nusipirkau draugystę už 15 eurų
Atvirlaiškiu mėginsime tiesti
Atminties tiltus
Buvusiame maršrute į Daugpilį
Drąsiai sujungsime
Sėlių gatvę Panevėžyje
Su sėlių aikšte Zarasuose

 

Prie paminklo kalbininkui Juozui Balčikoniui

 

Sujungti Lietuvą žodyne
Sujungti iš kortelių
Tie žodžiai senesni už Kernavę Trakus ir Vilnių
Ir tvirtesni už tas tvoras pasienyje
Jie ilgesni už kelią kaiman
Už kelią tris sostines sujungusį tąsyk
Pavargo Balčikonis žodyną dar vis vartė
O jau visai pusiau gulom
Gal juo ir nakčiai užsiklos
O gal skaitys iš naujo mums priminti
Gyvi kol kalbamės
Sujunkim Lietuvą sakau
Kol ji dar jungtis nepamiršo

 

Taku tarp ligoninės ir gimnazijos

 

Maironio takas
Kaip nusiteikus eiti juo
Ar išdidžiai žingsniuoti
Ar keblint nunarinus galvą
Dainiaus vardas šmėžuoja atminty
O ką daryti dabarty
Arklo knygos lyros
Neliudija net medžiai
Šiaurinė pusė su menka šviesa
Ir su šešėliais
Žaidžiančiais ant sienų
Gimnazija neturi sau lygių kaimynų
O jų deja nepasirinksi
Tad teks ir būt vienai tokiai
Tarp plūduriuojančių kažkokių reikalų
Ne Lietuvos
Tik ne savos valstybės jie
Patrauklesni nes mirguliuoja o ir kvepia
Argi tad verta
Vargt bevalgant savo duoną
Geriau papildomai pasiūlyt papildų
Geriau dar pasityčiot iš savų
Ir gimtą žemę pagaliau

Į vietą pastatyti
Visuos kampuos
Piliečiai burbuliuoja
Aplenkęs juos
Arčiau prie Salomėjos priėjau
Neišmanau kaip jausis ji rytoj
O šiandien laimei
Dar suspėjau
Paliesti plaukus
Akis Poetės įsiminti