RADINIAI TARP SUKLIJUOTŲ ALBUMO LAPŲ. LINOS NAVICKAITĖS RECENZIJA

Prozininkė, poetė, eseistė Lina Navickaitė recenzuoja rašytojos Nijolės Raižytės romaną “Kareivio duktė” (Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2021).

 

Lina Navickaitė 

 

Radiniai tarp suklijuotų albumo lapų                              

 

Trečiajame savo romane „Kareivio duktė“ (2021, „Naujosios Romuvos“ fondas) rašytoja Nijolė Raižytė ir toliau lieka ištikima pamėgtai tematikai, kurios centre – moters pasaulis. Šįkart pagrindinė knygos herojė Rugilė pažymėta ypatingu likimo ženklu – jai tekusi pamestinukės dalia. Autorė pasakoja komplikuotą jaunos moters gyvenimo istoriją. Nors Rugilė augo iš pažiūros darnioje, net idiliškoje ir ją mylinčioje šeimoje, jos gimimą ir kūdikystę gaubia paslaptis. Tačiau abejonės, įtarimai, nuojautos ir nuoskaudos romano veikėją užgriūva jau subrendusią, paskutiniaisiais mokyklos metais. Numanoma, o netrukus ir išaiškėjusi tiesa, kad tikrieji tėvai ją vos gimusią paliko, o įvaikino svetimi žmonės, stipriai sukrečia merginą. Štai kad ir tokia skausminga Rugilės reakcija po neatsargaus įbrolio Manto leptelėjimo: „Svetima svetima svetima, – kartojo be perstojo ir verkė verkė“ (p. 14).

Herojei tenka patirti atmestumą, pasaulio abejingumą ir atšiaurumą, suvokimą, kad niekas niekada jos neieškojo, nepasigedo. Taip autorė per Rugilės istoriją apnuogina ir atkartoja nė vieno iš mūsų neaplenkusį vienumos, našlaitystės, svetimumo, nesaugumo, savęs praradimo išgyvenimą. O ne ką mažiau – ir savo šaknų, tikrosios tapatybės ilgesį. Kas aš esu? Kokios paslaptys glūdi manyje ir kur link veda tamsūs sielos požemiai? Kas lemia mano unikalumą? Su kuo esu esmiškiausiai susijęs? Panašūs klausimai, užklupę iš netyčių, nors ir ignoruojami, gožiami paviršutiniškų triukšmų, bent jau tam tikrais momentais tebėra svarbūs bemaž kiekvienam.

Kita vertus, skaitant romaną tarpais sunku atsiginti abejonių, ar šiai pamestinukės istorijai nekyla rizika susiplakti į kasdienių populiariosios žiniasklaidos „serialų“ ir parodomųjų dramų putas. Kai kas kūrinyje, atrodytų, nuo šio pavojaus sergsti, o kai kas, deja, prie jo artina. Nenoromis įtari, kad net ir ta „giminės šaknų ieškojimo manija“ (p. 50), uolus archyvų ir senų albumų vartymas, genealoginių medžių kūrimas gali būti tik bereikšmis pataikavimas madai (Rugilė ne vienintelė kūrinyje pasinėrusi į savo šaknų paieškas), jau nekalbant apie neretai ištęstus, dirbtinokus, nebūtinos informacijos perpildytus ir dėl to prie banalumo ribos vis slystelinčius personažų pašnekesius. Šiuo atžvilgiu meškos paslaugą atlieka ir smulkmeniški Rugilę įvaikinusios šeimos narių ar giminių santykių raizgymai, ilgi, sekloki veikėjų filosofavimai, kiek perdėtas autorės dėmesys muilo operose eksploatuojamoms intrigoms.

Vis dėlto labiau norėtųsi susitelkti ties tuo, kas gelbsti romaną ir atsveria paminėtus pavojus ir trūkumus.

Mano akimis, bene ryškiausias, įsimintiniausias knygos personažas –­ Rugilės draugas Nojus. Prastos reputacijos nutrūktgalvis iš asocialios, pakrikusios šeimos, įnikęs į narkotikus ir įsipainiojęs į kitokias bėdas, lakstantis kartu su ja motociklu ir sykiu atliepiantis maištingą, neramią, sužeistą Rugilės sielos dalį. Išryškėja ir juodviejų likimų sąšaukos: Rugilė – įvaikinta pamestinukė, Nojus – nors turi tėvus, bet nemylimas, apleistas, augęs gatvėje kaip našlaitis. Draugo įtaka Rugilei – didžiulė, nors jų keliai išsiskiria: „Tačiau Nojus dar ilgai savo tviskančiu kriokiančiu motociklu įvažiuodavo į Rugilės sapnus ir drumsdavo ramybę“ (p. 11). Išties šis vyrukas į vangoką pasakojimo atmosferą kaskart įsiveržia kaip gaivaus vėjo gūsis, savo bravūriškumu bent šiek tiek užkrečia Rugilę, supurto monotonišką, nuobodoką jos įtėvių šeimos gyvenimą. Matyt, taip jau yra, kad neigiami personažai neretai pasirodo įdomesni, spalvingesni už „geruolius“, juos rašytojui lengviau sukurti ir jie būna kūriniui naudingesni: dinamiški, komplikuoti, tikroviški.

Į iš pažiūros realistinį N. Raižytės romano pasakojimą dažnai, daugiau ar mažiau netikėtai terpiasi ir jį savotiškai ardo, sluoksniuoja personažų sapnai, vizijos, pasivaidenimai, įsivaizdavimai, veržlūs, išorinį įprastumą jaukiantys vidinio gyvenimo – nuojautų, įspūdžių – šuorai. Sapnai, regėjimai, vizijos, kaip tradiciškai nutinka literatūriniuose tekstuose, ir šiuo atveju atliepia herojų būsenas, tirština įtampos, pavojaus, paslapties atmosferą. Romane „Kareivio duktė“ jie dažniausiai veda gilyn į pagrindinės veikėjos pasąmonę, teikia simboliškos, koduotos, bet kartu ir palyginti nesunkiai iššifruojamos informacijos apie jos asmenybę, sielos pasaulį (pvz., dykumos įvaizdis sapne išreiškia nykumą ir vienatvę, nevaldomi mechanizmai ­– nekontroliuojamas, baugias, nepažinias aplinkybes, dūžtantis stiklas – trapumo, pažeidžiamumo būsenas). Sapnai įvairūs, įdomūs, gana išradingai konstruojami ar transformuojami: tarkim, šalia roboto, motociklo netikėtai išnyra archetipiniai, pasakiški tipažai bei atributai – žirgas, į Sniego Karalienę panaši moteris, atsivėręs šaltinis, dar kitame sapne – skraidantis kilimas. Be abejo, šios priemonės suteikia kūriniui papildomų prasmių, paaiškinimų, sodresnės nuotaikos, visgi, dar nė neįpusėjus romano, sukirba abejonė, ar jų ne per daug, ar tie sapnai nepernelyg sureikšminti (bent jau pati Rugilė, rodos, jais kone fatališkai tiki). Man tą pasąmonės lobyną knietėtų truputį prasijoti – jei sapnų romane būtų mažiau ir apgalvotai parinktose vietose, spėju, jie būtų tik efektyvesni, darytų stipresnį įspūdį. Šitoje gausioje ir margoje galerijoje naratyvui gan reikšminga Rugilės vizija apie tuščią auksinį miestą (p. 46–47), kuris iškyla kaip svajonių, geidžiamo tobulumo, o sykiu ir iliuzijų įvaizdis. Tokias prasmes sufleruoja ir ant namo durų matomas užrašas Teatras. Pasaulis tėra scena, regimybė, butaforija, o žmonių gyvenimai dažnai vaidinami, dirbtiniai ir veidmainiški.

Gyvenimo-teatro temą N. Raižytė toliau plėtoja, ji driekiasi tiek išoriniame siužeto lygmenyje (Giedriaus mama aktorė, šį kelią svajojo rinktis ir tikroji jau mirusi Rugilės mama), tiek personažų viduje. Sapnai apie teatrą, sceną, vaidinančius aktorius kartojasi. Ir pati Rugilė juose vaidina: „Kai įėjau į apytamsę salę, režisierius griebė mane už parankės ir paprašė, kad taip pat vaidinčiau. Aš muisčiausi, sakiau, kad neturiu gabumų, tačiau jis neklausė, vis tiek privertė užlipti ant scenos. Skaičiau eiles apie meilę, ir liūdesį, apie skurdą ir turtą, apie žmones, kuriuos mylime, tačiau kurie mus vieną gražią dieną ima ir išduoda (…)“ (p. 57).

Autorė vis aiškiau įteigia ir grindžia mintį, kad išorinis žmogaus gyvenimas tėra dangstymasis kaukėmis, o tikrasis vyksta kitoje paslaptingoje erdvėje, giliuose požemiuose, kurie sunkiai arba ir visai neprieinami, Rugilę (taip pat ir kiekvieną iš mūsų), pasak jos draugo Giedriaus kas kartą „reikia atrakinti kaip kokią lobių skrynią“ (p. 150). Arba tas autentiškas pasaulis, kaip nutiko Rugilės mamos atveju, niekam nematomas ir neišsipildęs, su sudužusių svajonių ir polėkių pėdsakais, paslaptimis ir dramomis liūdnai glūdi tarp suklijuotų seno albumo lapų. Ir vien toje stebuklingoje sielos gelmėje, kartkartėmis švystelinčioje akinamais sapnų blyksniais, esame iš tiesų tikri, ten, kaip pripažįsta Rugilės įmotė Irena, skleidžiasi autentiška, niekieno nevaržoma ir neslopinama moters tapatybė: slapčiomis gyvena „amazonės, princesės, undinės, laisvai danguje nardančios žydrosios paukštės, meilės deivės…“ (p. 170). Ko gero, tai dar viena romano gija, susipinanti su teatriška atmosfera, suidealintos tikrovės šalia pilkos ir nuviliančios kasdienybės paralelė.

Nijolė Raižytė požemių gyvenimo tėkmei skiria nemažai dėmesio ir, kai jai pasiseka įdėmiau pažvelgti į personažų vidų, įdomiai ir įtikinamai papildomi herojų psichologiniai paveikslai, pateikiama taiklių, pagrįstų pastebėjimų apie jų poelgių motyvus, savijautą, kylančius konfliktus (pvz., sunkios Rugilės pastangos suprasti mamą ir jai atleisti). Bet dar geriau, kai paliekama užuominų ir prielaidų, padedančių skaitytojui pačiam susivokti ar numanyti personažų sielų virpesius.

Romano pabaigoje autorei neblogai pavyksta personažų jausmus ir būsenas susieti su aplinka – miesto detalėmis, situacijomis, gamtos fonu. Štai tiek mieste, tiek Rugilės viduje ištvinsta rūkas, o jame tarytum liejasi kelios tikrovės. Giedriaus ir Rugilės sapnai, prisiminimai, mintys, įspūdžiai, ne itin racionalūs poelgiai ir virtinė mažyčių įvykių (Giedriaus matytas gatvės muzikantas „liūdnomis akimis“, susitikimas su draugu, jo žmonos replikos, skambutis iš praeities, atsispyrimas pagundai, pamirštas maišelis su žaisliniu liūtuku, galop vėjo po kojomis nublokšta laikraščio skiautė) jungiasi į tam tikrą seką, daugiaprasmę pynę, kuria mįslingą, kiek įtemptą epizodo nuotaiką. Tarp Giedriaus ir Rugilės nusidriekia nematomi, veik nesučiuopiami saitai. Sakytum, itin aktyviai ima veikti neregimas Režisierius, todėl stiprėja kažko netikėto, nenuspėjamo nuojauta, gal, kaip tarsteli vienas iš personažų, siunčiami ženklai, kurių nemokame skaityti, bet kurie galbūt tampa lemtingo posūkio preliudija.

Nevienareikšmių klausimų, intrigos, painių nežinomųjų romane „Kareivio duktė“, atrodytų, pakanka – ir Rugilės kilmės mįslė, ir herojų santykių peripetijos, ir personažų požeminiai gyvenimai. Vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, skaitytojui šitos paslaptys vaizduotės pernelyg nekaitina, kvapo neužima. Kodėl? Be kitų priežasčių, ko gero, koją šiek tiek pakiša ir knygos pavadinimas – jis iš karto tampa siužetu užduodamos mįslės atsakymu, atskleidžia apmaudžiai daug informacijos. Skaitytojui lieka tik laukti, kada ir kaip pasirodys pamestinukės tėvas kareivis ir dar kokių papildomų šios istorijos detalių bus pateikta.

Kita vertus, romano pavadinimas suponuoja šiek tiek pasakišką, stebuklinį kūrinio dėmenį. Lyg ir suprantama, kad todėl ir pabaiga – beveik laiminga, o turint galvoje laikraščio žinutę apie ėdžiose rastą kūdikį – netgi su galimomis biblinėmis aliuzijomis.

„Kareivio duktė“ galėtų būti jaukus skaitinys ilgiems žiemos vakarams. Pamestinukės istorija papasakota lengvu nepretenzingu stiliumi, kai kur „pagardintu“ humoro prieskoniu, paprastais, taikliais palyginimais, epitetais, lyriniais intarpais, spalvingais kaimo ir miesto kraštovaizdžiais. Rašytoja randa progų leistis į istorinius ekskursus, užsiminti apie sovietmečio terorą, tremtis, partizanus, nemažai vietos skiria bendram gyvenimo fonui nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Vis dėlto reiklesnio skaitytojo užverčiant paskutinį knygos puslapį lauktų šioks toks nusivylimas. Radiniai tarp suklijuotų albumo lapų patenkina tik pirminį smalsumą, o didesni lūkesčiai taip ir neišsipildo. Kažko, kas tarp jų, tų puslapių, tikrai turėtų glūdėti ir mažų mažiausiai priverstų nuščiūti, taip ir neužčiuopi. Susidaro įspūdis, kad autorė pristigo priemonių reikiamai įgilinti pasakojimą. Lieki tarytum prieangyje. Arba pusiaukelėje. Truputį apmaudu supratus: taip, nuo paviršinių putų sėkmingai pasislėpta, bet iki tamsiųjų požemių ir lobių skrynios nenusigauta.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba