Vladas Vaitkevičius. „Lietuvių gyvenimo Tėvynėje ir svetur metraštininkas Vytautas Pranas Volertas“

Išeivių rašytojo Vytauto Prano Volerto 100-osioms gimimo metinėms skirtame tekste Vladas Vaitkevičius primena kūrėjo gyvenimą bei svarbiausius tekstus, kurių išraiškingi fragmentai leidžia pajusti autentišką prozininko literatūros skonį.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vladas Vaitkevičius

 

Lietuvių gyvenimo Tėvynėje ir svetur metraštininkas Vytautas Pranas Volertas

Vytauto Prano Volerto 100-osioms gimimo metinėms

 

Šiemet minime 100-ąsias rašytojo, vertėjo, inžinieriaus, matematiko, JAV visuomenės veikėjo Vytauto Prano Volerto gimimo metines. Prozininkas gimė 1921 m. rugpjūčio 22 d. Noragėliuose (Lazdijų r.). 1933 metais baigė Alytaus gimnaziją, 1939–1943 metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo statybos inžineriją, 1942–1944 metais dėstė matematiką Kauno gimnazijoje, 1944-aisias pasitraukė į Vokietiją, 1945–1949 metais mokytojavo Klemtoko (Vokietija) stovyklos lietuvių gimnazijoje, buvo švietimo vadovas. Vokietijoje išvertė Hermano Zudermano apysaką „Kelionė į Tilžę“. Nuo 1948 metų V. Volertas priklausė Lietuvių žurnalistų sąjungai išeivijoje, o nuo 1951-ųjų – Lietuvių rašytojų draugijai, 1996 metais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1949–1955 metais Filadelfijos universitete baigė matematikos studijas, 1961-aisiais Merilendo (Meriland) universitete – elektrotechnikos inžineriją, 1971 metais Pensilvanijos universitete įgijo sistemų inžinieriaus specialybę. 1971 metais Naujojo Džersio valstijos Riversaido (Riverside) mieste dirbo inžinieriumi bendrovėje RCA, užpatentavo šešis išradimus. Nuo 1974 metų Naujojo Džersio valstijos Kamdeno (Camden) rajono koledže Blekvude (Blackwood) dėstė matematiką. Nuo 1972-ųjų  aktyviai dalyvavo JAV lietuvių išeivių veikloje. 1960–1973 metais buvo JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys, 1960–1963 metais prezidiumo, 1970–1973 ir 1986–1988 metais – Krašto valdybos pirmininkas, 1985–1986-aisiais – vicepirmininkas. Filadelfijoje buvo radijo programos „Bendruomenės balsas“ bendradarbis, rašė į periodinius leidinius „Ateitis“, „Mokslo dienos“, „Jaunasis ūkininkas“, „Žiburiai“, „Aidai“.

1946 metais Kempteno lietuvių komitetas išleido V. Volerto eilėraščių knygą „Verpetai“. Po ilgos pertraukos, 1963 metais, išėjo jo romanas „Upė teka vingiais“. Knygos anotacijoje rašoma: Romanas „Upė teka vingiais“ autoriaus yra giliai išmąstytas ir išjaustas. Jo pagrindinių veikėjų gyvenimas vingiuoja dabarties sąmyšiuose, kaip upės srovė, ir ataidi kiekvieno mūsų gyvenimo likimą, susipynusį ir susiraizgiusį dviejų okupacijų, bėgimo ir išeivijos buities tikrovėje. Ši tikrovė labai meniškai, įtaigiai perteikta.

1964 metais pasirodė V. Volerto romanas „Gyvenimas yra dailus“, kuriame susipina dvi siužetinės linijos – ligšiolinis lietuvio emigranto gyvenimas Lietuvoje ir sunkūs atvykėlio savo vietos ieškojimo ir įsitvirtinimo amerikiečių visuomenėje keliai. V. Volertas rašo apie esminius didmiesčio gyvenimo ypatumus – ir gerus, ir blogus, – bet vertinti svarbiausių romano veikėjų poelgius turi skaitytojas. Didmiesčio įtakos veikimas žmogui čia parodomas tokiu aiškumu, kad tartum mes patys ją jaučiame ir išgyvename. Žmogiškoji buitis toje įtakoje yra lyg žaislelis, kurį mėto gyvenimo bangos ir kurio reikšmė ne visuomet atitinka tikrajai žmogaus paskirčiai, – skaitome glaustoje knygos apžvalgoje. Romanas „Gyvenimas yra dailus“ – brandus, aukštos prabos prozos kūrinys, papildantis JAV lietuvių išeivijos literatūros aruodą.

V. Volertas – produktyvus rašytojas: 1968 metais grožinės literatūros brangintojams pateikė premijuotą romaną „Sąmokslas“, 1970-aisiais į vokiečių kalbą išvertė rinktinę „Lietuvių apysakos“, o jau 1971 metais ant prekystalių pasirodė taip pat premijuotas romanas „Pragaro vyresnysis“. Jame V. Volertas nagrinėja lietuviams itin skaudžią temą – pokario laikotarpį. Romane vaizduojamas naujas pasaulis ir naujas žmogus – okupuotos Lietuvos kolūkyje vargstantis lietuvis, atplėštas nuo nuosavos žemės lopinėlio, verčiamas būti klusniu sraigteliu. Autorius parodo palaužto ir įbauginto žmogaus psichologijos pokyčius, sujauktą jo vidaus pasaulį, baimės gniuždomą dvasinį pradą. Vienas šių žmonių – kunigas. Tas „Pragaro vyresnysis“ čia nėra idėja ar valdymo sistema, bet kaip tik tos sistemos surakintas, užsislėpęs kunigas, gyvenąs dvilypiu gyvenimu – giliu tikėjimu ir baime jį išpažinti, – teigiama romano „Pragaro vyresnysis“ anotacijoje.

Po dešimties metų skaitytojai galėjo atsiversti V. Volerto romaną „Greitkelis“ (1981). Jį labai palankiai įvertino poetas Kazys Bradūnas: Šiandien jau turime rašytojų ir jiems įdomių personažų, jau perlipusių lietuviško uždarumo tvorą iš Amerikos ar kurio kito krašto politikoj, gamyboj bei kultūros kloduose besijaučiančių kaip žuvis vandenyje. Įdomu susipažinti su romano apžvalga: Romane „Greitkelis“ V.  Volertas <…> svarsto šeimos problemas daug platesnėje ir gilesnėje skalėje negu <…> Turgenevas. <…> Volertui šeimos problema yra ne tik tėvų ir vaikų, bet ir senelių bei vyro ir žmonos problema. Lietuviškoje išeivijos šeimoje šios problemos įgauna savitas formas, vertas mąstančio ir visuomeniškai nusiteikusio rašytojo svarstymo ir aptarimo. Volertas nėra tokios literatūros atstovas, kuris niekina visuomenę. <…> Lietuvio santykį su pasauliu Volertas vysto šiame romane toliau. Jam čia kyla klausimas, ar tauta yra tik pensininkų namai. Jis mano, kad mūsų tauta žino vertingų paslapčių. Tačiau jis nemano, kad gyvenimas savųjų tarpe turi pavirsti kalėjimu.

1985 metais skaitytojai galėjo sklaidyti Čikagoje išleisto romano „Jaučio ragai“ puslapius, o 1991-aisiais Čikagos lietuviškos knygos klubas išleido psichologinį V. Volerto romaną „Vilkas iš Galų“. Romano veiksmas vyksta ir JAV, ir Lietuvoje. Autorius Amerikoje gimusio, universitete studijuojančio lietuvio jaunuolio lūpomis pasakoja apie jo savianalizę, savojo kelio ieškojimą, apie jaunuolio senelį našlį Vilką, lietuvei žmonai mirus, vedusį amerikietę našlę Kitty, nesuvokiančią, kas tie lietuviai, nežinančią nei jų gyvensenos, nei papročių, bet vis tiek mylinčią savo vaikaitį, nors jis jaunas, gyvena kitaip. Kitty supažindina jaunuolį su kaimynystėje gyvenančia rome, jaunuolių draugystė baigiasi mįslinga merginos savižudybe. Romane rašoma apie Vilkų šeimos gyvenimą Galų kaime, vėliau – kūrimąsi JAV, užsimenama apie JAV pilietinį karą, Vietnamo baisybes, rasinę nelygybę, neteisėtą kai kurių imigrantų turtėjimą. Pro skaitytojo akis praslenka baugios, nerimastingos pirmosios sovietų okupacijos dienos, parodomas pažadais dangstomas okupantų melas: Laisvės alėjos šaligatviuose stoviniavo susigūžusi minia. Gatvėje bildėjo tankų vilkstinės, įšilusiame asfalte palikdamos gilias žymes. Ant dulkinų tankų metalo sėdėjo dulkini rusų kareiviai. Iš kur ši keista minia šaligatviuose? Visų sukižę veidai, sukaustytos lūpos. Anksčiau čia klegėdavo pokalbiai, pasiskardendavo jaunesniųjų juokas.

O ši diena – puošeiva. Ir baisi diena. Ši birželio penkioliktoji, geros pradžios metų, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų.

Išgąsdintas Paulius Vilkas (Žemės ūkio akademijos studentas – V. V.) pirmuoju autobusu išskubėjo tėviškėn. Labūčių pakiemiuose rado besitariančius ūkininkus:

– Lietuvos kaip nebūta. Užtvino amaras bolševikų. Apiplyšę, dvokia, rankovėmis brauko nosis, bet galybė didelė.

– Gyvensime kaip nors.

– Jei leis. Svetimas ne tik kąsnį ištrauks, bet ir dantis išlups. Rusus pažįstame iš tėvų pasakojimų ir iš mokyklų. Vargdienis mužikas yra žmogus. Bet kuris valdo… Kai ant mužikų jie užkabino bolševizmą, gavosi raguota kiaulė. Subadys čia mus.<…>

– Gyvensime kaip nors. Skelbia, kad nagų nekaišios, Lietuvą paliks, kokia buvo. Kas ūkininkas, liks ūkininku. Valdininkas valdininkaus. Bernas bernaus.

Negaliu nepacituoti dar kelių romano ištraukų, atspindinčių tą tragišką Lietuvos laikotarpį: privatinės nuosavybės nacionalizavimą, ūkininkų, senosios kartos inteligentų, studentijos persekiojimą ir trėmimus:

Paulius jau buvo grįžęs į Akademiją. Jį ten vos įsileido. Sėdėjo virtinė komisijų, rodė savo galią, klausinėjo, tardė. Pasisekė todėl, kad pusė Vilkų žemės buvo užrašyta tėvo vardu, o antroji pusė, motinos atsineštinė, dar nepervesta dokumentuose. Apgavo Paulius, tik Vilkų dirvoms pažymėjimą atkišęs, o pieninė prašliaužė visai neužsiminta. Apgavo Paulius komisijas, kaip davatkėlė velnią.

Dalis studentų nepasirodė. Trūko ir dėstytojų. Šnibždomis ėjo paskalos, kad jie kalėjimuose įpilietinti. Visur plakėsi raudonos vėliavos, sienomis nutysusios, šlavė žemę, baidė arklius. Nuo vėliavų skalandavimo net vėjas dvelkė raudonai. <…> Duobėtame kieme stovėjo sunkvežimis, ir iš antro aukšto buvo gerai matoma jame sumestų ryšulių krūvelė. Pro namo duris išėjo žmonės, apsupti kareivių. Jų šautuvai – kaip šautuvai, o ant kepurių viena nuo kitos išsiskyrė mėlyna ir raudona spalvos. Tai NKVD iškaba. Vienmarškinis ir suveltais plaukais vyras žengė pirmas, rankose atsargiai laikydamas kūdikį. Jį sekė gal aštuonmetis berniukas, truputį jaunesnė mergaitė, paskutinioji svyravo veidą prisidengusi moteris. Visi įsikorė sunkvežimin, po jų sušoko kareiviai, brozdindami sagomis, ir pakėlė galo užtvarą. Kroviniai buvo vietose, kažkokiai kelionei pasiruošta. Iš tikrųjų purptelėjo dūmų srovelė, besismaginančio motoro ženklas. Šoferis, matyt, kreipė dėmesį į duobes, nes ši pabaisa vos vos pajudėjo. Štai pro duris išbėgo senyva moteris, prisivijo sunkvežimį, o viršuje nuo mašinos trūkčiojimų svirduliuojąs vyras, tasai vienmarškinis ir susivėlęs, per kareivių galvas tiesiai į senutės glėbį išmetė kūdikį. Paulius net pritūpė – neduok Dieve, jei moteris būtų nesugavusi? Su mažais vaikais tik bepročiai gali taip elgtis.

<…> Kažkoks baisus rytas. O senutė dar stovėjo, laikė kūdikį ir verkė. Liks ten paminklu?

Suglumęs Paulius nusileido žemyn ir atsargiai išėjo į krūmais apaugusią namo pusę. Siauras takelis vedė prie gatvės. <…>

Tolumoje pasigirdęs burzgimas garsėjo, artėjo. Paulius susigūžė, prasižėrė krūmo šakas. Tyla suiro. Gatve vėl nuriedėjo sunkvežimis. Ant šono raudonavo žvaigždė, viršuje lingavo gal dešimtis sutaršytais plaukais galvų, tiek pat NKVD kepurių ir šautuvų su durtuvais. Nežinodamas kodėl, Paulius išslinko gatvėn. Ir vėl čia buvo tuščia, tuštutėlia, lyg maro nušluota, ir vėl tylu kaip giliame požemy, tačiau su kaitria saule. Tokie staigūs pasikeitimai.

<…> Paulius nespėjo pasislėpti, štai artėjo kitas sunkvežimis – sunkvežimiai su raudonom žvaigždėm ir kapuose vaidensis! – artėjo, prilėkė, jame stovėjo jaunas vyras ir du kareiviai, jaunas vyras kilstelėjo ranką ir suriko, zvimbiant ratams, švilpiant greito judesio traukai:

– Sibiran veža!

1995 metais V. Volertas Kaune išleidžia atsiminimų knygą „Angelams vedant, velniams maišant“, 1997-aisiais taip pat Kaune – novelių ir pasakojimų rinkinį „Meilė žolei“.

Romane „Baubonis“ (Vilnius: Dienovidis, 2000) V. Volertas pagrindinio veikėjo Baubonio (pavardė tikriausiai kildinta iš žodžio „baubas“ – V. V.), buvusio aukšto sovietinio nomenklatūrininko, įsigudrinusio ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje užimti svarbų postą, paveikslu perteikia ne tik jo suluošintos dvasios vegetavimą, jo apgailėtiną gyvenimą, bet plačiai apžvelgia posovietinės Lietuvos padėtį, analizuoja šalies socialinę situaciją, moralinę, psichologinę ir dvasinę būseną. Autorius pagrindiniam romano veikėjui negaili kandžių žodžių.

Romaną „Viešnagė pas Dievą“ (Kaunas, 2001) geriausiai apibūdina autoriaus įžanga: Čia viskas tikra. Ir laikas, ir žmonės, ir įvykiai. Žinoma, viskas yra regėta savomis akimis, patirta ir suprasta savo būsena.

Tokio suvelto ir žiauraus laiko negalima išgalvoti. Jo metu ypač sunkiai nukentėjo viena Lietuvos žmonių karta. Iš jos buvo pagrobta jaunystė ir gal net visas gyvenimas.

Nepriklausomoje Lietuvoje gimę, augę ir mokęsi, jos ore subrendę, vieni šių žmonių būdami gražiausio amžiaus dingo miškuose ir ten liko visam laikui. Daug nukeliavo į Sibiro pamišėlišką tremtį. Ne vienu tos kartos doru ir šviesiu jaunuoliu apsidžiaugė Australija ir abi Amerikos, kur juos nuvedė Dvidešimtojo amžiaus vėtra. Kiti nardė tarp aštrių ir pavojingų komunizmo sienų, išsilaikė Lietuvoje ir kentė normalaus gyvenimo ilgesį. Labai labai mažai šios kartos narių tapo išdavikais.

2004 metais Kaune išėjo V. Volerto pasakojimų knyga „Kronikėlės senų laikų… naujų laikų“, o 2006-aisiais – romanas „Pranyko, ir tiek“. Autorius svarsto: Ar vienas šimtmetis yra istorija? Šiame laiko brūkšnely telpa vos trys kartos. <…> O vienas dešimtmetis? Kas jis yra? <…> Nuėjo daugelis dešimtmečių, eidami viską keitė. Tiems, kuriems anos laikų atkarpėlės neteko pažinti, gal būtų verta suvokti, kaip yra buvę tėvų žemėje, kaip žmonės rytais sutikdavo saulę, o vakarais rasdavo poilsį. Ir kodėl džiaugdavosi, kodėl kentėdavo. Tų laikų ir žmonių jau nebėra. Keturiuose romano skyriuose – „Tėvas“, „Motina“, „Žentas“, „Marti“ – vaizduojamas Dzūkijoje, Ronciškių kaime, gyvenusio ūkininko Dilbos ir jo šeimos narių gyvenimas prieškario Lietuvoje bei lemtingų permainų – sovietų ir vokiečių okupacijų – metais. V. Volertas rašo: Linksmas Dilba ratu suka arklius, traukiančius akėčias, ir vos vos laikosi nedainavęs. Širdį kutena džiaugsmas, bet būrio vaikų tėvui netinka laukuose šūkauti. Septyni – tai jau visas pulkas. Ir ūgtelėję, ir piemenys, ir maži kerėplos tie jo vaikai. Tačiau duonos užteks visiems. Ūkis nemažas, žemė pakenčiama, laikai eina geryn ir geryn. Sparčiai eina geryn! <…> Dilba suko akėčias, kalbino arklius ir planavo ateitį. Einant laikui, pasitemps vaikai, šoks jauni, tvirti darban, iš ūkio padarys paveiksliuką. <…> Mergaites gražiai aprėdys, joms duos tinkamas dalis, išleis į marčias, o su berniokais vargo neturės. Gal net kurį moksluosna įstatys – į kunigus, vaistininkus, matininkus. Deja, netikėta mirtis jo planams padėjo tašką: O gaspadoriaus nėra… Šį rūpestingą ūkininką nusivedė šiltinė, nepagailėjusi septynių našlaičių. Gerai, kad Dilbienė, stambi moteris, turi kietas rankas ir garsų žodį. Pasakė – baigta! Todėl jie nebadavo, o žemė nedirvonavo, nors arimuose plūgas kai kur kabindavo, kai kur pašokdavo. Ir pati Dilbienė mėgindavo arti, ir vyriausią dukterį, anuomet dar tik aštuoniolikmetę Oną, varydavo prie plūgo. Bet Dilbienės ir visų tautiečių triūsas nuėjo perniek, jų norą geriau gyventi kaip kortų namelį sugriovė pirmoji sovietų okupacija. Žmonės vylėsi, kad artėjantis karas išsklaidys jų neviltį, pakeis gyvenimą:

– Išgelbėjai mus, Dievuli, išgelbėjai! – kas tyliai tarė, kas tik mintyse kartojo, ir visų akys švietė džiaugsmu. Kaip nešvies? Blogiau juk nebus, kaip iki šiol buvo. Tavo žemė ir jon įlietas prakaitas jau ne tavo! <…> Nuo bado ir maro saugok mus, Dievuli, bet karo šiandien laukiam. Nebausk mūsų už šį troškimą, nes kitaip negalime gyventi. Ir negalėsime, jei tvarka nepasikeis. <…> Anksti rytą visus apėmęs džiaugsmas atslūgo. Atėjo nauji, tai atėjo. Bet kokie jie bus? Žinoma, blogesnių už buvusius pasauly nerasi, tačiau ir su šitais reikės atsargos. Svetimas lieka svetimu, jo savo gimine nelaikyk.

Visgi tautiečiai džiūgavo per anksti. Autorius romane parodo ir naujųjų „vaduotojų“ žiaurumą, žydų ir komunistų bei jiems pritariančių žmonių žudynes, buvusiose Alytaus ulonų kareivinėse laikomus apiplyšusius, bado išsekintus rusų karo belaisvius, gailisi jų: Kaip žmones laikyti alkanus? Kam lėtai marinti kareivius, iš toliausių vietų komunistinės valdžios į čia atvarytus. Jie nekalti, patys čia nesubėgo. Kažkur yra jų namai, tėvai, kiti artimieji. <…> Ir audra neišvertė ąžuolų. Ji neaplaužė miškuose viršūnių, soduose nepribarstė vaisių, nenukrėtė paukščių lizdų. Ji virpino žemę. Griuvo sodybos, kriko žmonės. Pikta viesulų siena šliaužė iš Rytų mūsų žeme ir šlavė buvusį gyvenimą. Skaudama širdimi rašytojas prisimena antrąją sovietų okupaciją, priverstinę kolektyvizaciją: <…> Atėjo kiti. Juos čia atpūtė keturi vėjai ir išmetė kolūkin. Ten jie traktoriais minkė laukus, išvartė kaštonus, išdraskė sodus, išarė trobų pamatus.

Romane atgyja Rociškių kaimas, komunistuojantis, neigiantis Dievą Vinčė, kasdieniai Nedzinskų, Stučkų, Češkų šeimų rūpesčiai ir nedažni džiaugsmai, įvykiai veja įvykius. O kur dabar tie gyvenimo verpeto žmonės? Dingo jie. Kur ir kaip dingo, nei kas žino, nei rūpinasi. Pradingo, ir tiek, – atsidūsta rašytojas… 2010-aisiais Kaune literatūros brangintojai jau skaitė naują rašytojo romaną „Varniukai“. Karas pikčiausiai naikina jaunimą – trypia jo ateities viltis, žudo frontuose, gniuždo, niekina namuose. Karas minta jaunimo krauju ir žmonių nelaimėmis,– rašo V.  Volertas. Mano galva, labai vykęs romano pavadinimas. Žmonės, kaip ir varniukai, palikę gimtąjį kraštą – lizdelį, – blaškomi karo audros, persekiojami negandų, kamuojami nežinios.

V. Volerto kūrybai būdingas į akis krintantis ekspresionizmas, daugiausiai vaizduojamas industrinio didmiesčio gyvenimas, kuriame labai dažnai propaguojamas vienintelis žmonijos tikslas – civilizacijos pažangos ideologija – prieštarauja krikščioniškos moralės principams, lietuvio, galima sakyti, įgimtas darbštumas, sąžiningumas, ramybė priešpastatoma amerikiečių veržlumui, siekiui visais įmanomais būdais praturtėti, rašytojas nagrinėja tautinių vertybių klausimą. Visas Kaune leistas jo knygas rėmė „Į laisvę“ fondas. V. Volertas mirė 2012 m. spalio 2 d. Filadelfijoje, JAV.