IR FIZIKAS, IR LYRIKAS. IŠEIVIJOS PROZININKAS, MOKSLININKAS VYTAUTAS PRANAS VOLERTAS (1921-2012)
Rašytojas Vytautas Pranas Volertas. Antano Sutkaus fotografija. 2000 m.
Gruodžio 2-ąją – žymaus išeivijos rašytojo, mokslininko, visuomenės veikėjo Vytauto Prano Volerto (1921 08 22 – 2012 12 02) dešimtosios mirties metinės. Skelbiame keletą rašytojui skirtų tekstų – apie Petro Palilionio prisiminimus knygoje “Pirmieji memografai” ir Vlado Vaitkevičiaus pasakojimą apie jo gyvenimą bei svarbiausius kūrinius.
Gediminas JANKUS
VYTAUTO PRANO VOLERTO SUGRĮŽIMAS
Tuo sugrįžimu – sugrąžinimu, Vytauto Prano Volerto oficialiu priėmimu į Lietuvos rašytojų sąjungą (toliau – LRS), rūpinosi ilgametis LRS Kauno skyriaus vadovas, poetas Petras Palilionis. Jis 1996 m., V. P. Volertui viešint gimtinėje, surengė ne vieną jo ir Kauno rašytojų susitikimą: buvo atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie kūrybinius pasiekimus, išleistus romanus, pasidžiaugta laisvos Lietuvos pasiekimais. Tada Kauno radijo ir televizijos direktorius, TV laidos „Konrado kavinė“ vedėjas, šviesios atminties Petras Garnys parengė išsamų, įdomų pokalbį su daugybės romanų autoriumi, o P. Palilionis ne kartą miesto spaudoje aprašė susitikimus bei pokalbius su V. P. Volertu, atskleidė jo įvairiapusišką asmenybę. Tais metais V. P. Volertas ir buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
2019-aisiais P. Palilionis išleido knygą „Pirmieji memografai“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019), kurią akademikas Vytautas Martinkus pavadino „rašytojų įamžinimu raidėmis“. Pasak jo, šiais memografais grįžta istorinių personažų vardai ir veidai, didžioji jų meilė Lietuvai bei jos idealams. Iš tiesų, minėtoje knygoje, panaudojant anksčiau neskelbtus laiškus, komentarus, garso įrašus, archyvines nuotraukas, kalbama apie P. Palilionio pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą.
Paskutinis šio unikalaus leidinio skyrius – „Esu keistos sudėties žmogus“ – atskleidžia ir V. P. Volerto nežinomus bruožus, pasakoja apie jo kūrybą, vieno ar kito kūrinio gimimo aplinkybes, tematikos aktualumą. Juk rašytojas – penkiolikos romanų autorius, trys iš jų įvertinti „Draugo“ savaitraščio premijomis. Pagerbdamas garsaus išeivijos prozininko atminimą, P. Palilionis išsamiai apžvelgia judviejų bendravimą, pokalbius, skelbia niekada nepublikuotus rašytojo laiškus, taikliai jį apibūdina – „fizikas-lyrikas viename asmenyje“. Juk mažai kam žinoma, kad V. P. Volertas buvo pagarsėjęs matematikas, elektronikos specialistas, vertinamas kosmoso programų dalyvis, pasak P. Palilionio, „NASA stebukladarbis“…
Publikuojami V. P. Volerto laiškai P. Palilioniui datuojami nuo 1996 iki 2012 m., galima sakyti, beveik iki rašytojo mirties. Juose atsikleidžia įvairiapusiais talentais apdovanota asmenybė, besidominti įvairiais klausimais; V. P. Volerto interesų sfera plati, tai – tikras intelektualas. Itin ryškūs rašytojo dėkingumas bei pagarba P. Palilioniui už nuolatinį jo kūrybos propagavimą, rūpestį leidžiant romanus Lietuvoje, kurie daugiausia pasakoja apie autentišką Amerikos lietuvių gyvenimą, problemas ir skaudulius.
V. P. Volertas nesibodėjo rašyti ir recenzijas, literatūrinio gyvenimo, naujų kūrinių apžvalgas, buvo įvairių vertinimo komisijų narys. 1964–1967 m. vadovavo JAV lietuvių bendruomenės Tarybos prezidiumui, 1970–1973 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas. Ypač daug nusipelnė organizuojant JAV literatūrinį konkursą „Tūkstantis metų Lietuvai“, kurio laureatais 2010-aisiais tapo kauniečiai rašytojai Petras Venclovas ir Violeta Židonytė. O kas juos pristatė, kas rekomendavo šiam prestižiniam konkursui? Be abejo, tuometinis LRS Kauno skyriaus pirmininkas P. Palilionis.
Jo rūpesčiu 2012-ųjų sausio 25 d. buvo iškilmingai pažymėtas rašytojo 90-metis, pristatytas ir analizuotas jo naujausias romanas „Varniukai“, išleistas Lietuvoje. Jubiliatas per P. Palilionį perdavė rašytinį sveikinimo žodį ir, tarp kito, pastebėjo: „O aš savo suglebusioje buity trokštu, kad Lietuvos žmonės mažiau graibytųsi apie vienas kito kaklus ir nenusukinėtų šalin, gyvenime susitikinėdami… Ypač gerbiu kol. Petro Palilionio rūpestį, šiandienį suėjimą rengiant. Mielas rašytojas Palilionis mane atvedė ir į Lietuvos Rašytojų Sąjungą…“
Dar daugybė knygoje pateikiamų nežinomų faktų apie garsųjį rašytoją, visuomenininką, lietuvybės skleidėją, „fiziką-lyriką“ lieka nesuminėtų, tačiau akivaizdu, kad Petro Palilionio „Pirmieji memografai“ ir skyrius, skirtas V. P. Volertui – dokumentuotas neramios, dramatiškos virsmo epochos dienoraštis, įtaigiai atskleidžiantis mūsų garsaus išeivijos kūrėjo nežinomas gyvensenos, jausenos ir pasaulėžiūros puses.
Vladas VAITKEVIČIUS
GYVENIMO TĖVYNĖJE IR SVETUR METRAŠTININKAS YTAUTAS PRANAS VOLERTAS
Rašytojas, inžinierius, matematikas, JAV visuomenės veikėjas Vytautas Pranas Volertas gimė 1921 m. rugpjūčio 22 d. Noragėliuose (Lazdijų r.). 1939–1943 metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo statybos inžineriją, 1942–1944 metais dėstė matematiką Kauno gimnazijoje, 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, 1945–1949 metais mokytojavo Klemtoko (Vokietija) stovyklos lietuvių gimnazijoje, išvertė Hermano Zudermano apysaką „Kelionė į Tilžę“. Nuo 1948 metų V. Volertas priklausė Lietuvių žurnalistų sąjungai išeivijoje, o nuo 1951-ųjų – Lietuvių rašytojų draugijai, 1996 metais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1949–1955 metais Filadelfijos universitete baigė matematikos studijas, 1961-aisiais Merilendo (Meriland) universitete – elektrotechnikos inžineriją, 1971 metais Pensilvanijos universitete įgijo sistemų inžinieriaus specialybę. 1971 metais Naujojo Džersio valstijos Riversaido (Riverside) mieste dirbo inžinieriumi bendrovėje RCA, užpatentavo šešis išradimus. Nuo 1974 metų Naujojo Džersio valstijos Kamdeno (Camden) rajono koledže Blekvude (Blackwood) dėstė matematiką. Nuo 1972-ųjų aktyviai dalyvavo JAV lietuvių išeivių veikloje. 1960–1973 metais buvo JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys, 1960–1963 metais prezidiumo, 1970–1973 ir 1986–1988 metais – Krašto valdybos pirmininkas, 1985–1986-aisiais – vicepirmininkas. Filadelfijoje buvo radijo programos „Bendruomenės balsas“ bendradarbis, rašė į periodinius leidinius „Ateitis“, „Mokslo dienos“, „Jaunasis ūkininkas“, „Žiburiai“, „Aidai“.
1946 metais Kempteno lietuvių komitetas išleido V. Volerto eilėraščių knygą „Verpetai“. Po ilgos pertraukos, 1963 metais, išėjo jo romanas „Upė teka vingiais“. Knygos anotacijoje rašoma: Romanas „Upė teka vingiais“ autoriaus yra giliai išmąstytas ir išjaustas. Jo pagrindinių veikėjų gyvenimas vingiuoja dabarties sąmyšiuose, kaip upės srovė, ir ataidi kiekvieno mūsų gyvenimo likimą, susipynusį ir susiraizgiusį dviejų okupacijų, bėgimo ir išeivijos buities tikrovėje. Ši tikrovė labai meniškai, įtaigiai perteikta.
1964 metais pasirodė V. Volerto romanas „Gyvenimas yra dailus“, kuriame susipina dvi siužetinės linijos – ligšiolinis lietuvio emigranto gyvenimas Lietuvoje ir sunkūs atvykėlio savo vietos ieškojimo ir įsitvirtinimo amerikiečių visuomenėje keliai. V. Volertas rašo apie esminius didmiesčio gyvenimo ypatumus – ir gerus, ir blogus, – bet vertinti svarbiausių romano veikėjų poelgius turi skaitytojas. Didmiesčio įtakos veikimas žmogui čia parodomas tokiu aiškumu, kad tartum mes patys ją jaučiame ir išgyvename. Žmogiškoji buitis toje įtakoje yra lyg žaislelis, kurį mėto gyvenimo bangos ir kurio reikšmė ne visuomet atitinka tikrajai žmogaus paskirčiai, – skaitome glaustoje knygos apžvalgoje. Romanas „Gyvenimas yra dailus“ – brandus, aukštos prabos prozos kūrinys, papildantis JAV lietuvių išeivijos literatūros aruodą.
V. Volertas – produktyvus rašytojas: 1968 metais grožinės literatūros brangintojams pateikė premijuotą romaną „Sąmokslas“, 1970-aisiais į vokiečių kalbą išvertė rinktinę „Lietuvių apysakos“, o jau 1971 metais ant prekystalių pasirodė taip pat premijuotas romanas „Pragaro vyresnysis“. Jame V. Volertas nagrinėja lietuviams itin skaudžią temą – pokario laikotarpį. Romane vaizduojamas naujas pasaulis ir naujas žmogus – okupuotos Lietuvos kolūkyje vargstantis lietuvis, atplėštas nuo nuosavos žemės lopinėlio, verčiamas būti klusniu sraigteliu. Autorius parodo palaužto ir įbauginto žmogaus psichologijos pokyčius, sujauktą jo vidaus pasaulį, baimės gniuždomą dvasinį pradą. Vienas šių žmonių – kunigas. Tas „Pragaro vyresnysis“ čia nėra idėja ar valdymo sistema, bet kaip tik tos sistemos surakintas, užsislėpęs kunigas, gyvenąs dvilypiu gyvenimu – giliu tikėjimu ir baime jį išpažinti, – teigiama romano „Pragaro vyresnysis“ anotacijoje.
Po dešimties metų skaitytojai galėjo atsiversti V. Volerto romaną „Greitkelis“ (1981). Jį labai palankiai įvertino poetas Kazys Bradūnas: Šiandien jau turime rašytojų ir jiems įdomių personažų, jau perlipusių lietuviško uždarumo tvorą iš Amerikos ar kurio kito krašto politikoj, gamyboj bei kultūros kloduose besijaučiančių kaip žuvis vandenyje. Volertui šeimos problema yra ne tik tėvų ir vaikų, bet ir senelių bei vyro ir žmonos problema. Lietuviškoje išeivijos šeimoje šios problemos įgauna savitas formas, vertas mąstančio ir visuomeniškai nusiteikusio rašytojo svarstymo ir aptarimo.
1985 metais skaitytojai galėjo sklaidyti Čikagoje išleisto romano „Jaučio ragai“ puslapius, o 1991-aisiais Čikagos lietuviškos knygos klubas išleido psichologinį V. Volerto romaną „Vilkas iš Galų“. Romano veiksmas vyksta ir JAV, ir Lietuvoje. Autorius Amerikoje gimusio, universitete studijuojančio lietuvio jaunuolio lūpomis pasakoja apie jo savianalizę, savojo kelio ieškojimą, apie jaunuolio senelį našlį Vilką, lietuvei žmonai mirus, vedusį amerikietę našlę Kitty, nesuvokiančią, kas tie lietuviai, nežinančią nei jų gyvensenos, nei papročių, bet vis tiek mylinčią savo vaikaitį, nors jis jaunas, gyvena kitaip. Kitty supažindina jaunuolį su kaimynystėje gyvenančia rome, jaunuolių draugystė baigiasi mįslinga merginos savižudybe. Romane rašoma apie Vilkų šeimos gyvenimą Galų kaime, vėliau – kūrimąsi JAV, užsimenama apie JAV pilietinį karą, Vietnamo baisybes, rasinę nelygybę, neteisėtą kai kurių imigrantų turtėjimą. Pro skaitytojo akis praslenka baugios, nerimastingos pirmosios sovietų okupacijos dienos, parodomas pažadais dangstomas okupantų melas: Laisvės alėjos šaligatviuose stoviniavo susigūžusi minia. Gatvėje bildėjo tankų vilkstinės, įšilusiame asfalte palikdamos gilias žymes. Ant dulkinų tankų metalo sėdėjo dulkini rusų kareiviai. Iš kur ši keista minia šaligatviuose? Visų sukižę veidai, sukaustytos lūpos. Anksčiau čia klegėdavo pokalbiai, pasiskardendavo jaunesniųjų juokas. O ši diena – puošeiva. Ir baisi diena. Ši birželio penkioliktoji, geros pradžios metų, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų.
1995 metais V. Volertas Kaune išleidžia atsiminimų knygą „Angelams vedant, velniams maišant“, 1997-aisiais taip pat Kaune – novelių ir pasakojimų rinkinį „Meilė žolei“.
Romane „Baubonis“ (Vilnius: Dienovidis, 2000) V. Volertas pagrindinio veikėjo Baubonio (pavardė tikriausiai kildinta iš žodžio „baubas“ – V. V.), buvusio aukšto sovietinio nomenklatūrininko, įsigudrinusio ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje užimti svarbų postą, paveikslu perteikia ne tik jo suluošintos dvasios vegetavimą, jo apgailėtiną gyvenimą, bet plačiai apžvelgia posovietinės Lietuvos padėtį, analizuoja šalies socialinę situaciją, moralinę, psichologinę ir dvasinę būseną. Autorius pagrindiniam romano veikėjui negaili kandžių žodžių.
Romaną „Viešnagė pas Dievą“ (Kaunas, 2001) geriausiai apibūdina autoriaus įžanga: Čia viskas tikra. Ir laikas, ir žmonės, ir įvykiai. Žinoma, viskas yra regėta savomis akimis, patirta ir suprasta savo būsena.Tokio suvelto ir žiauraus laiko negalima išgalvoti. Jo metu ypač sunkiai nukentėjo viena Lietuvos žmonių karta. Iš jos buvo pagrobta jaunystė ir gal net visas gyvenimas.
Nepriklausomoje Lietuvoje gimę, augę ir mokęsi, jos ore subrendę, vieni šių žmonių būdami gražiausio amžiaus dingo miškuose ir ten liko visam laikui. Daug nukeliavo į Sibiro pamišėlišką tremtį.
2004 metais Kaune išėjo V. Volerto pasakojimų knyga „Kronikėlės senų laikų… naujų laikų“, o 2006-aisiais – romanas „Pranyko, ir tiek“. Autorius svarsto: Ar vienas šimtmetis yra istorija? Šiame laiko brūkšnely telpa vos trys kartos. <…> O vienas dešimtmetis? Kas jis yra? <…> Nuėjo daugelis dešimtmečių, eidami viską keitė. Tiems, kuriems anos laikų atkarpėlės neteko pažinti, gal būtų verta suvokti, kaip yra buvę tėvų žemėje, kaip žmonės rytais sutikdavo saulę, o vakarais rasdavo poilsį. Ir kodėl džiaugdavosi, kodėl kentėdavo. Tų laikų ir žmonių jau nebėra. Keturiuose romano skyriuose – „Tėvas“, „Motina“, „Žentas“, „Marti“ – vaizduojamas Dzūkijoje, Ronciškių kaime, gyvenusio ūkininko Dilbos ir jo šeimos narių gyvenimas prieškario Lietuvoje bei lemtingų permainų – sovietų ir vokiečių okupacijų – metais.
Autorius romane parodo ir naujųjų „vaduotojų“ žiaurumą, žydų ir komunistų bei jiems pritariančių žmonių žudynes, buvusiose Alytaus ulonų kareivinėse laikomus apiplyšusius, bado išsekintus rusų karo belaisvius, gailisi jų: Kaip žmones laikyti alkanus? Kam lėtai marinti kareivius, iš toliausių vietų komunistinės valdžios į čia atvarytus. Jie nekalti, patys čia nesubėgo. Kažkur yra jų namai, tėvai, kiti artimieji… Skaudama širdimi rašytojas prisimena antrąją sovietų okupaciją, priverstinę kolektyvizaciją: <…> Atėjo kiti. Juos čia atpūtė keturi vėjai ir išmetė kolūkin. Ten jie traktoriais minkė laukus, išvartė kaštonus, išdraskė sodus, išarė trobų pamatus.
Romane atgyja Rociškių kaimas, komunistuojantis, neigiantis Dievą Vinčė, kasdieniai Nedzinskų, Stučkų, Češkų šeimų rūpesčiai ir nedažni džiaugsmai, įvykiai veja įvykius. O kur dabar tie gyvenimo verpeto žmonės? Dingo jie. Kur ir kaip dingo, nei kas žino, nei rūpinasi. Pradingo, ir tiek, – atsidūsta rašytojas…
2010-aisiais Kaune literatūros mėgėjai jau skaitė naują rašytojo romaną „Varniukai“. Karas pikčiausiai naikina jaunimą – trypia jo ateities viltis, žudo frontuose, gniuždo, niekina namuose. Karas minta jaunimo krauju ir žmonių nelaimėmis,– rašo V. Volertas. Mano galva, labai vykęs romano pavadinimas. Žmonės, kaip ir varniukai, palikę gimtąjį kraštą – lizdelį, – blaškomi karo audros, persekiojami negandų, kamuojami nežinios.
V. Volerto kūrybai būdingas į akis krintantis ekspresionizmas, daugiausiai vaizduojamas industrinio didmiesčio gyvenimas, kuriame labai dažnai propaguojamas vienintelis žmonijos tikslas – civilizacijos pažangos ideologija – prieštarauja krikščioniškos moralės principams, lietuvio, galima sakyti, įgimtas darbštumas, sąžiningumas, ramybė priešinama amerikiečių veržlumui, siekiui visais įmanomais būdais praturtėti, rašytojas nagrinėja tautinių vertybių klausimą. Visas Kaune leistas jo knygas rėmė „Į laisvę“ fondas.
V. Volertas mirė 2012 m. spalio 2 d. Filadelfijoje, JAV.