VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ. EDIPO DUKTERYS. ROMANO FRAGMENTAS

Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, aitriu citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys, rūpestingai nubaltintais kamienais, taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariška jų laja kai kur iš dirvos laužėsi geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios, skaisčiai raudonos tulpės.

Automobilių – vos vienas kitas. Ieva beveik visą kelią važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Iki vietos atlėkė per valandą. Pasistačiusi folksvageną stovėjimo aikštelėje prie turgaus, atsisėdo ant pilkai dažyto suolelio. Jautėsi vieniša ir pavargusi, tarytum atstumą nuo namų iki vienuolyno būtų ne skriste skridusi, o ėjusi pėsčia. Galop ėmė maigyti telefono aparato mygtukus.

– Svečių namai „Jazminas“?

– Taip.

– Norėčiau kambario.

– Kambario? Deja, galime pasiūlyti tik lovą dviviečiame.

Ieva privažiavo prie kuklaus, nors tvarkingo pastato Žolynų  gatvėje. Juodbruva administratorė palydėjo viešnią į mansardą. Kambarys nedidukas, langais į vakarus. Ieva numetė kelionės krepšį ant lovos, į kurią mostelėjo darbuotoja. Kas miegos antrojoje? Deja, paklausti nespėjo. Viešbučio tarnautoja jau kaukšėjo įvijais laiptais žemyn.

Ačiū Dievui, nors tualetas ir kriauklė yra.

Nusipraususi ir darsyk išsivaliusi dantis, Ieva žvilgtelėjo į veidrodį. Liūdnas, apsiblausęs, beveik svetimas žvilgnis. Pavargusi oda. Patinę vokai. Tyliai švilptelėjo pati sau ir numojo ranka: juk ne į teatrą susiruošė. Tą paliudijo ir varpai, ką tik padūkę skambėti ir išbaidę aukštuose šventoriaus klevuose sutūpusias kuosas.

Ieva užrakino kambario duris, nusileido žemyn, ištiesė raktą budėtojai ir pasuko link Dievo namų. Pavasaris ir vėl visa jėga sualsavo jai į veidą, į papurusius plaukus, į suknelės skvernus.

Kai beveik visa bažnyčia sušnaro eiti komunijos, Ieva nutykino į kairę ir suklupo prie grotelių. Klausykloje vis dar sėdėjo vienas kunigų, pranciškonų vienuolis. Pagarbinusi Viešpatį, moteris pasisakė norėsianti atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Vienuolis paklausė, ar ji tikrai nusiteikusi šnekėti daug ir ilgai, o po to pasiūlė luktelėti palaiminimo ir eiti sykiu su juo – svečių kambaryje už zakristijos abiem būsią patogiau.

Ieva parymojo prie kolonos, sulaukė, kol dvasiškis, užvėręs klausyklos dureles, susigretins su ja, ir tykiai nusekė iš paskos, nors kojos pynėsi, o galva svaigo. Taip svaigsta visai ne apgirtusią, o blaivią, tačiau labai iškankintą galvą.

Nuodėmklausys Ievos neskubino. Pasisakė esąs brolis Justinas. Paklausė ir josios vardo.

– Ieva.

– Tai kas gi nutiko, sese Kristuje, kad esate čia? Ir kodėl tylite?

– Pastaruoju metu sapnuoju labai keistą sapną, – prabilo galų gale Ieva. Puikiai suvokė šnekanti nei šį, nei tą.

–  Sapnuoti – jokia nuodėmė, vaikeli. Savo sapnų mes negalime kontroliuoti.

Tasai „vaikeli“ iš lūpų dar jauno vienuolio, kuris amžiumi tiko Ievai į sūnus, iš pradžių moters nesutrikdė. Vakāli – dažnas žodis žemaičių lūpose, mažam dideliam tariamas.

– Bet kartais sapnai labai vargina, – krunkštelėjo.

– Aš labai įdėmiai klausau.

– Tai kažkoks absurdas… Viena vertus, viskas labai tikroviška…

– O kita vertus?

– Aš kas naktį sapnuoju vis tą patį… Tartum gavau ypatingą užduotį… Esu, neva, kažkokios draugijos, neva, judėjimo aktyvistė… Mano užduotis – deportuoti mūsų Seimą ir Vyriausybę į… Kiniją.

– Kaip įdomu!

– Aš juos vilioju kvailiausiais pažadais – vis po vieną, po vieną! – ir jie manimi tiki.

– O paskui?

– O paskui – lėktuvas, specialusis reisas. Ir visi atsiduria kažkur Džiang Su arba Šang Donge. Kad likusieji Lietuvoje neįtartų klastos, į deportuotų vietas mes pasodiname pripučiamas lėles, – Ieva kažkaip keistai kukteli, tartum jos gomurį kutentų šilkinė plunksnytė.

– Kas tie „mes“?

– Na, tas judėjimas. Kažkokia slapta organizacija. Nelyginant masonų ložė.

Ieva netiki savomis ausimis: vienuolis kunigas irgi sukikena. Tiesa, labai labai tyliai, bet vis dėlto… Sukikena ir pati. Paskui susizgrimba:

– Dabar juokinga, tas tiesa. Tačiau naktį man baisu. Taip baisu, kad net šaltas prakaitas muša. Pasibundu ir negaliu atgauti amo, širdis tik spurda. Regis, mane tuojau suseks, nuteis, sušaudys. Rodos, grįš į Lietuvą Stalino laikai – ir ne kas kitas, o aš būsiu juos prišaukusi… Nors iš tikrųjų išpažinties man reikia visai ne dėl sapno.

– O dėl ko?

Staiga Ieva pasijuto žymiai geriau. Nuslinko į šalį kažkoks bjaurus gniutulas, neleidęs laisvai kvėpuoti. Ji atsiduso ir atvirai prisipažino:

– Kad nežinau, kaip pradėti.

– Pradėkim nuo pradžių. Nuo to, kas labiausiai slegia širdį.

Ieva susikaupė:

– Aš neturėjau tėvų.

– Vaikų namai? – kilstelėjo vešlūs antakiai.

– Ne. Augau šeimoje. Manimi pasirūpino labai geri žmonės. O tėvų aš neturėjau visai.

– Negerai taip kalbėti. Rupūžiukas, ir tas, turi tėvą motiną.

– Tuos, kuriuos turėčiau vadinti tėvais, išvežė. Penkiasdešimt pirmaisiais. Už ką? Nežinau. Aš gimiau vagone. Per anksti… Traukinys dar nebuvo pajudėjęs… Mane pro langelį nuleido. Į geras rankas. Iki šešiolikos nė neįtariau, kad esu ne jų…

– O seneliai, kiti giminės?

– Nieko nepažįstu. Tėvai ne žemaičiai buvo, prieš pat tremtį iš kažkur atkilę. Motinos net mergautinės pavardės nepavyko sužinoti. Kai iš Taišeto apsireiškė vadinamasis brolis, maniau…

– Kodėl vadinamasis?

– Todėl, kad jis – ne mano tėvo vaikas. Ir nieko lietuviška… Išskyrus vardą… Kažkoks buriatas ar čiukčius, o gal samis… Ne žmogus – vien tik vardas. Nuotraukas man rodė, nieko nepajutau – nei meilės, nei gailesčio, nei pasiilgimo.

– Kokias nuotraukas?

– Savo motinos. Iš tenai. Iš tremties. Sniegas, aukščiausi medžiai, gal kokie maumedžiai ar kėniai. Moteris šypso, aplinkui liemenį – pjūklas. O kitoje nuotraukoje – vasara: kažkokia sukiužusi trobelė, panaši kaip gūdžiausiuose mūsų užkampiuose, tarp gauromečių ožka ganosi, jauna moteris marginto kartūno suknele apsivilkusi, bet su skarele, sėdi ant kelių pasisodinusi tą čiukčių Algį. Siauraakį.

– Brolį?

– Na, taip, brolį. Bet koks jis man brolis, tiesą sakant? Į nieką nepanašus. Trumpas, sustumtas, žandikauliai iššokę, akys siauros. Ne akys – plyšeliai.

– Žmonių visokių yra, visokių reikia.

– Suprantu. Tik padaryti nieko negaliu. Man net koktu paliko, kai jį pamačiau: tokio baisybės gyslose – tas pats kraujas! O iš pradžių taip džiaugiausi, laukiau. Maniau, širdį atgausiu. Laimė, išvažiavo atgal. Į tą savo Taišetą. Viliuosi, daugiau niekados nebesusitiksime.

– Nekrikščioniškai šnekamės, sese Ieva. Labai nekrikščioniškai, – vienuolis kunigas iš abito kišenės išsitraukė baltą kaip sniegas nosinę ir nuleidęs akis, iki tol beste įbestas į elegantiškai vilkinčią jau žilstelėjusią moterį, ėmė valytis rankų delnus.

Jam šlykštu, – pagalvojo Ieva. – Bet juk tai mano pragaras. Ir man gal tūkstantį kartų šlykščiau.

– Tęskime.

Brolio Justino balse Ieva sugavo irzlumo gaidelę, nors iš tiesų jokio irzlumo nebuvo. Ji išpūtė akis, tartum klausdama, kaip derėtų pratęsti tokią nelengvą šneką.

– O motina? – bandė užvesti ant kelio jaunasis dvasiškis.

– O ką motina?

– Gyva?

– Ne, pasimirė. Tas Algis mane po savo motinos mirties ir susirado.

– Bet ji – ir jūsų motina. Ar meldžiatės už ją?

– Ne. Tikrai ne.

– Kodėl?

– Negaliu melstis, kai nemyliu. Meldžiuosi už mamą Levutę, už tėtę Pranciškų. Ir už tikrąjį tėvą – kartais. Nors jo net nuotraukos nesu mačiusi. Tik įsivaizduoju, kad bruožai tokie kaip mano. Nes aš į motiną nepanaši.

– O gal tik nenorite būti panaši, nes pykstate. Už ką taip pykti? Juk motina jums neprasikalto.

Ievai sumirgėjo akyse, išdžiūvo burna.

– Neprasikalto?! – išpūtė akis. O paskui lyg susigriebė: – Ar galėčiau ko nors atsigerti? – tarė vos girdimai.

Brolis Justinas tylomis pakilo, gretimoje patalpoje kažką atidarinėjo, uždarinėjo, kilnojo ir galiausiai atnešė stiklą ledinio vandens.

– Ačiū, – padėkojo Ieva, nugėrė tvilkantį gurkšnį, atsiduso ir greitakalbe susakė: – Dar ir kaip prasikalto!

– Kas? – sumirkčiojo vienuolis.

Viešpatie, jis nesiklauso, – pagalvojo. – Jam nė motais. Ir kodėl aš ant tokio piemens pataikiau? Gal atsiprašyti ir eiti lauk?

– Jums atrodo, kad tikroji motina, ne savo valia  atsidūrusi Sibire, kalta jūsų neauginusi? – tartum atspėjęs Ievos mintį, kurią reikėjo balsu paneigti, tarė pranciškonas.

– Nesu tokia kvaila, kad kaltinčiau žmogų už tai, ko jis negalėjo padaryti… Bjauru dėl kitko…Negaliu nė pagalvoti… Atsiprašau, juk sugulė su kažkokiu… Nevalyva tai ir bjauru. Kodėl taip pasielgė? Verčiau jau sušalti, verčiau badu numirti, negu sugulti su velniu, smirdinčiu pašvinkusia žuvimi.

– Ar brolis jums rodė ir tos „pašvinkusios žuvies“ fotografiją?

– Ne, nerodė.

– Tai kodėl taip sakote?

– Na, aš juk mačiau.

– Savo brolio tėvą?

– Ne. Tą Algį, brolį.

– Na, ir?

– Kas trečias žodis – rusiškas „matas“. Bjauru, kai žmogus šitaip baisiai keikiasi. Dar bjauriau, kad net nesuvokia blogai darąs. Jo šnekoje tai net ne keiksmai – tik įterpiniai, kaip priežodžiai… Manau, obuolys nuo obels tikrai netoli krenta. Šiuo atveju, nuo tėvo. Todėl man ir bloga, lyg švinktų panosėj žuvis, o aš būčiau priversta uostyti…

– „Neteisk – ir nebūsi teisiamas…“ – pacitavo vienuolis.

– Aš neteisiu, tiktai bjauriuosi. Juk ne tas pats. Tikrai ne. Verčiau būtų nesusiradęs manęs. Kartais iliuzijomis gyventi tūkstantį kartų lengviau.

– Jeigu mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtų taip mąstęs…

– Bet aš juk ne Dievas! Aš sunaikintas žmogus.

– Sunaikintas?

– Taip, nes iki to susitikimo su Algiu galėjau įsivaizduoti abu tėvus tokius, kaip mamos Levutės pasakota. Buvo graudu pražudyto jų gyvenimo, graudu dėl savęs – bešaknės, belapės. Taip, prisipažįstu, ėdė ir neapykanta. Nekenčiau tironijos, kuri iš niekur nieko gali ateiti į namus, suimti, ištremti, atskirti vaikus nuo tėvų, žmonas nuo vyrų. Kankinti žmogų badu ir šalčiu tik todėl, kad jis kitoks, kad ne pagal liniuotę? Tačiau svarbiausia buvo – graudulys.

– O gal – saugumas?

– Kodėl saugumas? Ar turite galvoje… tą įstaigą?

– Ne, turiu galvoje keistą jūsų siekį tenkintis iliuzija.

– O kuo blogos mano iliuzijos?

– Argi iliuzija – ne iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia kokia iš tikro yra?

– Aš suvokiu realybę. Tokią, kokia yra, broli Justinai. Kartais net per aštriai. Ir tada realybė tampa tiesiog nepakeliama.

– Tačiau juk negalite pakeisti, ko pakeisti neįmanoma.

– Negaliu.

– Dievas, vaikeli, mums siunčia tik tokius išbandymus, kokius mes galime ištverti.

– Ar galėtumėte nevadinti manęs vaikeliu? – staiga suirzo Ieva. – Ir nereikia tų banalybių…

– Pasistengsiu, – pažadėjo vienuolis. – Prašom neįsižeisti. Mano toks priežodis. Tęskime. Į šoną banalybes!

– Tyčiojatės?

– Saugok, Dieve…

– Vis viena nesupratau, kuo čia dėtas saugumas?

– Na, žmonės kartais elgiasi kaip stručiai. Galvą į smėlį – ir atrodo, kad bėda praeis pro šalį.

– O mama sakydavo, kad aš kartais būnu tikra katė. Gal katė ir esu?

– Kuria prasme?

– Ar stebėjote kada nors katę per lietų?

– Ne.

– Vadinasi, nematėte, kaip ji tūno. Įsigūžusi į save, lyg medituotų. Tikras sfinksas. O dar ta žvilgsnio melancholija… Paskui, kai lietus nurimsta, iš lėto pasirąžo ir tapena, taikydama apeiti balutes. Neduokdie, pataikyti į balą – tuomet purto koją, tartum į kokią didžiausią bjaurastį įmynusi. Va ir aš tokia: savyje, sau… O tai, kas iš pasaulio, mane verčia krūpčioti. Jaučiuosi sutepta…

– Jūs menininkė?

– Ne, aš visą gyvenimą buvau mokytoja. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba