JUSTAS JASĖNAS. SUNKIAUSIOJI DALIA – NEUŽMIRŠTI

Poetas, kunigas Justas Jasėnas Anykščių bažnyčios zakristijoje. Ignės Rotautaitės nuotrauka

 

JUSTAS JASĖNAS. SUNKIAUSIOJI DALIA – NEUŽMIRŠTI

 

Per patį birželio svaigų žydėjimą, per alpulį keliantį akacijų, pinavijų, jazminų
kvepėjimą suduria giliai paširdžiuos. Tenka skausmingai sustoti, nežinia net ką
daryti. Ir taip iš kartos į kartą, kol gyvi būsim teks atsiminti. Birželio 14–oji atneša
Gedulo ir Vilties atminimo dieną. Nesvarbu, kad manoji karta apie tų metų įvykius
žino tik iš knygų, kad nieko nepatyrėme, nedalyvavome. Sugrįžta iš kažkokios
vidinės slaptumos virpulį keliančios dainos, moterų klyksmas, mažo vaikelio
verksmas, senelių dūsavimas gyvuliniuose vagonuose. Taip tik dejuoja nukirstos
šaknys, ištuštėję namai ir kiemai. Virpa mažų žvakelių liepsnos, dunda ir nutolsta
bėgių gausmas.

Justinas Marcinkevičius yra užrašęs, kad atmintis nežino senaties. Ir nesvarbu, kad ji
tokia skaudi, neįmanoma užmiršti to, kas mumyse ir su mumis buvo. Vėl viename
posme poetas kalba apie du brolius – labai skirtingus, bet ta pačia žeme užklotus, toje
pačioje duobėje paguldytus. Ir kaip neatsiminti jo „Gyvenimo švelnaus
prisiglaudimo.“ Piktinančiai skamba šie žodžiai, kai ašarojam, neatleidžiam,
kerštaujam. Bet ir išvengti neįmanoma galvojimo apie gyvenimą, apie tai, kad jis
teka, kad jį reikia kurti, prilaikyti, pataupyti. Neišsiversim čia be Justino
Marcinkevičiaus žodžių apie motiną, tėvynę, Lietuvą, kraują. Niekas jautriau apie
mūsų skaudulius neprakalbo. Nebestovėsim tame pačiame lauke, ten kur tolybių
laukuose auga tamsiai žalia žolė, vadinasi, kadaise sodybos būta.

Skaitėm kažkada Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ iš 1988 metų. Nebepastovėsim prie vienišo ąžuolo, nors jis irgi mena praėjusį protėvių gyvenimą. Gal nebeatrasim ir žmogaus, paslėpto pamiškėje, užgesusio, nutilusio. Neberasim net kauburėlio. Daugelio atminties ženklų neberasim, nebeatkursim, nebeatstatysim, bet ar tai reiškia, kad prarasim gyvenimą? Subtilieji dalykai be mūsų valios ir užsispyrimo kažkur
sklando ir tada, kai labai reikia, o dar labiau trūksta, jie pasirodo, išnyra su tuo pačiu
kvėpavimu, su tomis pačiomis spalvomis.

Dainininkė Veronika Povilionienė per TV sakė, kad Lietuva jau prisiverkė (turbūt ir prisikerštavo), dabar reikia daug dirbti, daug dainuoti. Ir žemė jau soti nuo kraujo. Tik trafaretais ar popieriniais projektais sunku atstatyti prisiminimą, sunku kurstyti gyvąją atmintį, sunku ir patį žmogų išsaugoti. Kun. Ričardas Mikutavičius yra parašęs poezijos knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų.“ Kaip ją naujai surasti, sutelkti, kaip priartėti prie lietuviškosios savasties? Kaip paimt tą Lietuvą ant rankų, kad neskaudėtų, nebadytų delnų ir padų, kad galėtum ją neštis kaip paveldėtąjį kraitį. Iškalbingiausia čia – jaunimo iniciatyva „Misija Sibiras“, jau pretenduojanti į tęstinumą. Sibiro platybėse jaunuoliai iš karklynų vaduoja lietuvių kapus, stato kryžius – atminties (reikalingos pirmiausia mums) ženklus. Kažkas tikrai darosi su tuo jaunimu, kuris grįžta ir liudija. Suglumęs net pagalvoji, kad nors ir niekur nevažiuoji, bet vis dar myli savo žemę, kurioje buvo lemta užgimti.

Sunku skaityti tremties literatūrą. Šiandien paliudijimų daug, bet niekas nepranoksta
Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros.“ Palapinėje iš radijo aparato
suskamba P. Čaikovskio muzika, ir dvi visko prisikentėjusios paauglės patiria
netikėtą jausmų sumaištį. Radau parašyta: „Nežinau, kas su mumis pasidarė.
Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi, liejosi iš
akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skaudi reakcija! Kas
žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu
kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Tai pavogta jaunystė verkė pavogtos
tėvynės.“

Skrido ir skrido Nepriklausomybės pradžioje lėktuvai su žmonių palaikais naujuose karsteliuose. Šventa priedermė – išpildyti buvusiųjų ir svetimoje žemėje užgesusių valią, kad nors kaulai pajustų savo žemę. Kaip įtikinamai ir gaivinančiai tuo metu skambėjo Arvydo Vilčinsko dainos. Įkrito jo mažo sūnelio Tado iš 1989 m. plonas balselis. Gal jis ženklino ir Lietuvos bandymą kiek laisviau įkvėpti? Bent dainuojant atsigręžta į Lietuvą, grįžtama bent mintimis namo, kol saulė dar nenusileido, grįžtama sustoti prie verkiančio medinio Dievo.

Dabar sunkias tremties dainas primena V. Povilionienė, Aistė Smilgevičiūtė su grupe
„Skylė“, Vytautas V. Landsbergis pritardamas gitara. Ir nuostabu – jaunimas
klausosi, nenusišalina, vadinasi, savaip priima, sustoja, turbūt ir įsiklauso. Eglė
Juodvalkė, gimusi JAV, neįgijusi mūsiškosios, karčiosios patirties žvelgė į partizanų
nuotraukas, dokumentus, laiškus, laikraštėlius. Taip užgimė jos žvilgsnis ir
supratimas – poezijos knygelė „Sakalai naktį nemiega“ (2011 m.).

Pusę Lietuvos apkeliavo Lino Brogos kryžių ir koplytėlių fotografijų paroda. Žvelgėme, mąstėme ir kryžius tapo ne tik skausmo simbolis, jis priartėjo kaip žmogaus bandymas išgyventi, išbūti, ištverti. Prisiminėme aktorę Unę Babickaitę – tremtinę. Prisiminėme ir jos iš Sibiro negrįžusį, brangųjį Vytautą Andrių Graičiūną, kurio misija taikliai nusakyta
knygoje „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire…“ Skaitėme 1985 m. L.
Brogos šių žmonių atminčiai dedikuotą eilėraštį: 

Prie šito liūdno kenotafo
Nežydi gėlės, tik šiurena
Laukinis buksmedis ir mena
Velionį kalinį. Jo kapo
Žmogus atrast nebegalės.
Iš priekio antkapis sudėtas
Jo šventai mylimai – ją čia
Paguldė sielvarto kančia.
Akim pro žemę ir pro dangų
Ji lydi jo šešėlį brangų,
O iš krūtinės skleidžias žiedas
Krauju liepsnojančios gėlės.

Neišvengsime ir Jurgio Baltrušaičio „Kalbos su lemtimi.“ Neišvengsime to, kas jau
buvo, nes atsiminsime, nes bus priminta, stabtelėta žydinčiame birželyje. Dabar norisi
paprastai ir nedaug – tiesiog nesumeluotai, autentiškai, jautriai gyventi. Gyventi
toliau.

Pavakarys. Sėda saulelė miškuos. Tolumoje ūkia. Atidunda, trinksi traukinio
ratai į bėgių sandūras, jau čia pat, vėjo šuorai gesina mūsų žvakes. Dar dainavom, o
tylim, o tolsta, tolumoj prapuola. Neužsimiršta. Žydi bijūnai, žydi jazminai. Gražu, o
neguodžia. Lemtis žiedus, o ir gyvenimus akimirksniu juodai nudažė. Tai taip ir
liks… Lietuviškas birželis. Per patį jo žydėjimą – juoda brydė ir žiedlapiai balti.