ROMALDAS ZABULIONIS. “KRANKLYS”. IŠTRAUKA IŠ ROMANO

Supažindiname su kukliu, darbščiu, ir be abejo, talentingu literatu Romaldu Zabulioniu, su jo kūrybos pluošteliu – ištrauka iš romano “Vilko pėdos”. R. Zabulionis – vyžuoniškis, ten jaunystėje ir pradėjo savo literatūrinius bandymus, vėliau daug metų gyveno Kaune. Jis parašė ir išleido keletą romanų, apsakymų rinkinių. Rašytojo kūrybai būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus per klystkelius ir nuopuolius sugeba pakilti, siekti jaunystės svajonės. Sodri kalba, jau užmirštų ir menkai vartojamų žodžių ar išsireiškimų gausa byloja apie autoriaus pagarbą tarmėms ir vaizdingai senolių kalbai. R. Zabulionio realistinis stilius – apgaulingas. Jis slepia romantizuotą, pakylėtą požiūrį į gyvenimą, idealisto svajos, dažnai susidūrusios su kasdienybe, rutina ir turto gvieša, nors ir pažemintos, sugeba rasti jėgų lemiamam laimėjimui.

Gediminas Jankus

 

Romaldas ZABULIONIS

 

KRANKLYS    

Naktis paklojo kietą gruodą. Nei snapas, nei pašipę kojų nagai neįveikia sušalusios šlapios žemės. Negiliai, tik per pusę sparno plunksnos, guli apgraužtas stirnos skeletas, tačiau šiandien jo tikrai nepasieks ir skalsiais likučiais nepasisotins.  Važiavusio su malkų kroviniu traktoriaus ratas įminė jo mitalą į apleisto keliuko žemę, o nakties šaltukas dar ir patikimai užrakino.  Jau saulė patekėjo, bet sušildyti jo tamsių plunksnų neskuba. Šiaurys galanda suragėjusio purvo skiauteres ir, pašluodamas lapus, tiesina žiemai kelius į mišką. Neseniai, kai beržai buvo tik pradėję gelsti, sklęsdamas virš miško pastebėjo, kad pašauta stirna jau nebeturi jėgų pasislėpti karklų sąvašyne. Suko ir suko ratus, nesulaukdamas jos iškeliavimo į dausų  ganyklas, o ten atšlaitėj, prie didelio akmens, jo skrydžio siaurėjančius ratus sekė dvi rudos akys. Dėl senatvės iš gaujos išvarytas vilkas atbidzeno čia ir greit pradėjo mėsininko darbą. Kai tik už kelių sieksnių ant sauso kelmo nusileido juodvarnis – kranklys, vilkas atsitraukė nuo grobio ir leido iki soties stirnos pilvo turiniu papuotauti paukščiui.

Pilkis nei šiandien, nei kitą dieną čionai nebeužklys, prie tos pačios stirnos likučių į amžinus medžioklės plotus jį pasiuntė prisėlinusio medžiotojo kulka.

Trumpa diena. Greitai atslinks sutemos. Jau ūbauja pelėda ir ruošiasi pelių gaudynėm. Juodvarnis lėtai kyla į pilką vėlyvo rudens dangų. Pro praretėjusias plunksnas šniokščia vėjas ir  sparnai tik šiaip ne taip nuneša  į tankią skarotą su žaibo nuskelta viršūne eglę. Guželis tuščias, ne visos ataugo išsišėrusios plunksnos. Šįvakar jis spaudžiasi arčiau kamieno, kur užuovėja didesnė, ir nekiurksos per  naktį išdidžioj vienatvėj ant greta stūksančio ąžuolo sausos šakos.

Pastebėjęs, kad nuo upės kranto tolsta tamsų apsiaustą ir juodą skrybėlę dėvintis daugelį kartų matytas žmogus, sukaupęs plaučių galios likučius krankteli. Vaikščiojantis besparnis „Juodvarnis“ (žmogaus pravardė) apmaudžiai numoja ranka, pasitaiso ant peties kuprinę ir nenumeta jo daliai nė pačios mažiausios žuvelės. Matyt, šįvakar ir jis jokio grobio nesugavo. Praėjo valandėlė ir upės srovėje suraibuliavo sidabrinis mėnesienos takas. Varnas užsižiūrėjo… Kažkur pradingo alkis, nelabai ir šalta, o takas jį pakvietė kelionėn iš praeities į šias dienas.

Prieš kelias dešimtis žiemų ir vasarų  ankstyvą pavasarį jis linksmai vartėsi dangaus gelmėje. Ne vienas vartėsi… Šalia tik per du sparnus  linksmą šokį atkartojo  nuotaka, o jos juodos plunksnos vis paskleisdavo melsvą, žaižaruojantį metalo atspalvį. Praskrisdami virš tarpumiškių  vienkiemio matė, kaip kieme žaidusi tamsiaplaukė mergaitė žvilgsniu lydėdavo jų skrydžio šokio viražus. Lizdą juodvarniai buvo susisukę ąžuolo tarpušakyje, netoli viršūnės. Kasmet, sniegams nutirpus, reikalaudami lauktuvių iš gūžtos snapus į viršų keldavo maži krankliukai. Per du pilno mėnulio pasikeitimus paukščiai užaugindavo vaikus ir galėdavo leistis į tolimesnes keliones. Naktis neretai pasitikdavo kituose didžiulės girios medžiuose. Tą mišką tekėdama plačiu, beveik į ratą sulenktu lanku, juosė vandeninga upė. Žiemomis girioje pasausėlius ar kitus eigulio  pažymėtus medžius  kirsdavo žmonės. Vėliau arklių, traktorių pagalba juos vilkdavo savo namų link ar į rietuvę prie didele geltonų pjuvenų krūva šviečiančios lentpjūvės. Kirtavietėse jis kartais rasdavo paliktų vaišių likučių: duonos plutelę, apgraužtą kauliuką, sūrio trupinį ar silkės galvą. Šiltesnius metus, keitė lietingi vėsesni, o kai kuriais ir sausra gerokai pakaitindavo. Nemokėjo juodvarnis metų skaičiuoti. Tik pagal tai, kad jo plunksnos pabluko ir nebeturėjo metalinio blizgesio, suprato, kad jau priartėjo jo gyvenimo žiema. Sparnai jau neturėjo to skrydžio veržlumo užnešti jį į dangaus aukštybes, kad jis iš ten matytų visą girią vienu žvilgsniu. Dabar gerai, kad dar sekasi pakilti tik šiek tiek aukščiau virš dantytų eglių kuorų. Jau ir eigulio dukra iš pamiškės vienkiemio suaugus, o jos sūnus tą vėsų rytą iš lanko paleido strėlę . Teko persiversti per sparną, kad  nekliudytų.

Atsitiko ne šiemet, o keletą metų atgal. Tą vasarą jis liko vienas. Tada, po didelės kelių dienų kaitros, dangų uždengė didžiulis juodas debesis. Audra nebenulaikė siautulingų vėjų vadžių, kurie stūgaudami puolė nuo įsiūbuotų medžių plėšt lapus, šakas. Pirmas žaibo kirtis nuskėlė eglės viršūnę ir ta, vėjo panešėta, visa jėga bloškėsi į ąžuolo šakas, kur buvo jų  buveinė . Išmuštas lizdas, su jame prigludusiais jaunikliais ir varniene, krito žemėn. Iš paskos atšniokštusi eglės viršūnė žnektelėjo drūtgaliu ant jo šeimynos. Kai baigėsi audra ir tapo tyku, jokio garselio iš lizdo, prikloto spygliuotomis šakomis, nebuvo girdėti. Vakarėjant jis, nebodamas lapės nasrų, ją atakavo ir galvos kailyje prarakė skylutę. Nuvijo lapę, tačiau išaušus rytui pamatė, kad toje vietoje draikėsi juodos plunksnos su melsvu auštančio plieno atspalviu… O šiąnakt buvo stipri mėnesiena… Paukštis  nelabai žvitriomis akimis apžvelgė, kaip ir jo plunksnos, apšiurusį miško plotą. Tik šiemet turbūt pirmą kartą  pamatė, kad žmonės nebesilaikė savo taisyklių. Vasarą be jokio gailesčio guldė gražesnius medžius: su žaliais jų lapeliais, su mažų ir didesnių paukštelių lizdeliais… Dabar aplink styrojo tik menkaverčiai krūmai. O ir ąžuolas su egle neramiai laukė ryto, nes jų kamienai jau buvo paženklinti raudono dažo dryžiais.

Kantrybė prigludusiam beviršūnėje eglėje paukščiui atsiuntė snūdo valandėlę. Blykštanti pilnatis į pievas ir ant eglių šakų pažėrė šalnos sidabro kruopų. Rytuose kaito rausvai geltona aušra. Atmerkęs akis juodvarnis apstulbo – iš tenai pas jį atsklendžia jo juodapluksnė ir turi melsvą pirmojo ledo atspalvį. Jis prasižiojo norėdamas skambiai kranktelėti, tačiau balso  nebuvo… Kojų nagai paleido šaką, galva kniubo žemyn ir jo padžiūvęs lengvas kūnas atgulė ant tankių šakų. Už kelių akimirkų į vakarų pusę besivydamos atsitraukiančios nakties ūkanas, blėstančiu paukščių taku, nejudindamos sparnų, sklendė dvi juodų paukščių dvasios.

Einantį miško taku vyriškį pravarde „Juodvarnis“ sustabdė medkirčiai, liepdami palaukti, kol baigs nuleisti beviršūnę eglę. Neužilgo skarotoji nustebus krūptelėjo, atsisveikindama su kelmo šaknimis, ir vis greičiau svirdama dusliai sutratėjo. Sušniokštė žalių šakų suknia ir medis dunkstelėjo skersai žvėrių bei žmonių pramintą taką. Netoli vyriškio kojų apsuptas sudžiūvusių spyglių debesėlio, neskleisdamas garsų, suglaustais sparnais nerodydamas gyvybės požymių atsirito tamsus paukščio kūnas. Žmogus pakėlė negyvą kranklį, stebėdamasis, kad tas toks lengvas. Tuščiaviduriai padangių skrajūno kaulai, sausgyslės, raumenų likutis ant krūtinės, atšipęs snapas, besvorės plunksnos sukėlė jausmą, kad rankose jis laiko tik šešėlį buvusios gyvasties. Vyriškis prisiminė savo draugą, didelio miesto poetą Edmundą, kuris, radęs turgaus aikštėje negyvą varną, parnešė ją į savo kiemą, palaidojo po obelim, paženklino kapelį tamsiu akmenėliu. Dėl tokio jo poelgio nusistebėjusiems aiškino, kad varnos ir varnai yra rašytojų draugai, nes yra smalsūs ir turi plunksnas. Tą patį atliko ir vyriškis pravardžiuojamas „Juodvarniu“. Tik kapo duobelę iškasė ne po obels šakomis, o šalia  didelio, apsamanojusio paupio akmens. Ir niekas nesužinos, kad ant to akmens neretą dieną stovėdavo juodas ir kantrus Kranklys, laukdamas, kol vandens bangelės priplaks prie kranto leisgyvę arba negyvą žuvį. Vietą krankliui ir žvejams sėkminga, nes upės vaga čia rietė posūkį. Srovė, grauždama velėną, paberdavo mitalo žuvims ir viskas, kas plaukdavo vandens  paviršiumi, priglusdavo prie šito kranto.

Upės srovė negrįžtamai vis nešė ir nešė tolyn medžių lapus. „Plaukia lapai kaip varno, o gal ir kaip mano gyvenimo dienos“, –  pagalvojo vyriškis, žvilgtelėjęs į gamtos padovanotą akmens paminklą paukščiui. Žuvys neskubėjo kibti. „Juodvarniui – Dominykui“ minčių ūkanose artyn atbrido primiršta, šviesa plevenanti, svajonė – parašyti knygą.

„Juk turiu draugą rašytoją… Varnas savotiškas draugas, nors pabaigė savo skrydžio kelionę, bet knygos puslapiuose vėl gali kelis kartus skambiai kranktelėti. O ir mano pravardė, ko gero, tiktų manajam pseudonimui.“ Šyptelėjo ir pasiryžo jau šį vakarą  užrašyti keletą sakinių.  Vanduo pro šalį pradėjo nešti geltona ir raudona spalva šviečiančius klevo lapus, tik ąžuolinis vienas kitas… Galiūnai ąžuolai dar keletą dienų šiurena savo rudą kailį, kai kiti medžiai jau pasitinka vėją belapių kietų šakų rankomis.

„Ir kurie gi lapai manas dienas vaizduoja, ir kurie varnui tepriklauso?“, –  vėl užsidūmojo žvejas vardu Dominykas, pravarde „Juodvarnis“.

 O upė, miškas, vėjo gūsis, kranklys, tamsiaplaukė moteris iš pamiškės sodybos ir motinos gamtos dvasia jau skubėjo padėti rašyti knygą. „Juodvarnis“ suprato, kad lapai šiandien plaukia ne šiaip sau, o virsta žodžiais ir kietai presuojasi į jo minčių kertes.

 Vėl vėlus vakaras. Iš patamsėjusio, beveik juodo vandens žvejas ištraukė nemažą žuvį. Ant meškerės kabliuko buvo užkibusi didelė raina vėgėlė ir, raitydama uodegą, ieškojo savo gyvenimo stichijos – vandens. Deja, aštrus kukelis buvo tvirtai įstrigęs jos  kūno viduje ir sugrąžinti savo gyvastį upei galimybių nebuvo.

Dominykas lėtu žingsniu įveikė upės slėnio kalną.  Klupčiodamas ant kirtavietės šakų slinko buvusios pamiškės link, artėdamas prie tolėliau stūksančios sodybos, kur viename lange jo laukdamas sušvito jaukus žiburėlis. Dar gal tik užpernai jis, nors ir sutemus, eidavo miško taką apčiuopdamas kojomis.  Jei kiek išklysdavo, susiorentuodavo pagal medžių viršūnes, kur šakos nesiekdavo viena kitos ir matydavosi keliuko properša viršuje. Šioje vietoje stambesnės augmenijos nėra. Negailestingai padirbėjo plačiaratės kirtėjų mašinos ir liko tik kelmuota plynė. Išlykę medžiai savo likusias dienas skaičiavo sunkiai privažiuojamose vietose – upelių šlaituose, klampynių salelėse. Bet nė čia ramybės jie neturi – rytais ateina žmonės, užkuria atsineštus motorinius pjūklus ir klaikus jų klyksmas visą dieną plėšo miško tylą.

Šiais metais netoliese esančio kaimo lentpjūvė  tuščia, nežagsi gateris, nešūkauja vyrai, risdami rąstus. Sunkiai pakrautos miškovežės mašinos rieda tolyn, palikdamos praplikusius miškus, palikdamos šią šalį… Dominykas prisimena savo tėvų ir senelių pasakotas istorijas, kad senais vargo metais merginos nusikirpdavo vešlias kasas ir jas parduodavo… Tačiau dabar, nors ir ne bado metai, tačiau besaikis pinigų troškimas užvaldė krašto žmones. Na, ne visus užvaldė, gal tiktai tuos, kurie turi valdžią arba dega noru bet kokia kaina bendrą gėrį (ne jiems priklausantį, beje) kuo greičiau parduot ir kimšti pinigais bedugnį maišą. O jie tik popieriai deja, o čia jau nukirpta giria…

Pagaliau ranka jau užčiuopė durų klemką ir kambariuko, žmonos šypsenos šviesa bei šiluma apgaubė jo dvasią ir kūną. Klausydamas, kaip spragsi krosnelėje eglinės malkos, kaip burba verdamos bulvės, kaip čirška kepama žuvis, Dominykas susiranda seniai bečiupinėtą storą sąsiuvinį. Atverčia baltą lapą ir nebesumoja, kurį žodį pirmiau užrašyti: juodvarnis ar kranklys. Kiek  paabejojęs, užrašo abu.

Praėjo jau daug dienų nuo to vakaro, kai jis atvertė sąsiuvinį ir suspaudė tarp pirštų plunksną. Jau namus paliko vaikai ir bando sukti savo lizdus. Jau etažėrės viršuje guli pora parašytų knygų. Dominykas neretai paskaito jas ir šypso, nelabai tikėdamas, kad jis šias istorijas užrašė. Taip, tik užrašė, nes jo knygas rašo pats gyvenimas, dangus ir žemė, saulė ir mėnulis, žvaigždės ir vanduo, tyla ir  žmonės… 

Šįryt saulė dar nepatekėjo, nors jau sidabro spalva aiškiai žiba aušrinė ir išryškėjo sodo gale eglių viršūnės. Ant vienos jų sustingęs, juodomis melsvo plieno atspalvio plunksnomis pasirėdęs, stovi kranklys. Rašytojas paprašo:

– Juodasis paukšti, dar nekranksėk šį rytą. Aš dar daug ko nesuspėjau…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba