PRISIMENAME POETĄ VLADĄ BALTUŠKEVIČIŲ (1939 01 26 – 2022 06 04)


Zenono Baltrušio nuotrauka 

 

Šiandien prisimename mūsų kolegą, poetą, vertėją Vladą Baltuškevičių – prieš metus, 2022 m. birželio 4 dieną jis mus paliko, eidamas 84-uosius.

Vladas Baltuškevičius gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynose, Marijampolės apskrityje. 1960 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje, „Minties“ leidykloje.

Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1973 m. Nuo 1988 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido devynias poezijos knygas: Saulės židinys: eilėraščiai (1975), Vasaros zenitas: eilėraščiai (1979),  Erčios: eilėraščiai (1987), Prisipažinimai: eilėraščiai (1991), Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems (2009), Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai (2015) ir kt. Išvertė užsienio autorių prozos ir Omaro Chajamo, Macua Bašio, W. Shakespeare’o, L. S. Senghoro eilėraščių, C. Baudelaire’o rinkinį Piktybės gėlės, daug rusų autorių poezijos, kuri publikuota kelių tomų knygoje „Rusų meilės lyrika“ (kartu su kitais vertėjais) ir kitur.

Jau pirmieji V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, dėmesiu fonetikai, garsų dermei.  Vėlesnėje  kūryboje svarbią vietą užima kanoniškos eiliavimo formos, ypatingai sonetas. Pagrindinės V. Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika. Nevengiama ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų (Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems 2009), retoms, netikėtoms žodžio reikšmėms.

Kai kurie V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskiria savitu, kosmologiniu požiūriu į žmogaus būtį, filosofine meditacija, originalia formos pajauta. (Prisipažinimai: eilėraščiai, 1991). Kūrybos publikavęs almanachuose, rinkiniuose („Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“).

Poetas Petras Palilionis apie V. Baltuškevičiaus sonetų rinkinį Žaibų šviesoj (2015) rašė: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.

Pagerbdami Vlado Baltuškevičiaus atminimą, publikuojame keletą jo eilėraščių.

 

VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

 

***

       rytą blankiai primenu vėlei

       staigiai dingstančius naktį sapnus

       …gegužį rožinį mūza prikėlei

       varganai iškankintai sielai…

       blankiai rytą primenu vėlei

       staigiai dingstančius naktį sapnus

 

       nori tu to ar nenori –

       nemari kaip mirtis, kaip mirtis,

       dukružėle, mano Lenora,

       nori tu to ar nenori:

       nemari kaip mirtis, nemari praeitis,

       blyksi skleidžias man tau prieš akis

 

       atminimai tie gražūs

       gražūs, mūza beprote,

       įdainuoti įraudoti įgroti

       amžini, kaip rasos rasiuos

       atminimai tie gražūs

       gražūs, mūza beprote,

 

       rytą aiškiai primenu vėlei

       niekad nedingsiančius naktį sapnus,

       išlaisvio ir nerimasties aš sūnus,

       jaunas skambus jaunas skambus šaunus

       aiškiai rytą primenu vėlei

       niekad niekad nedingsiančius naktį sapnus

 

       Keleivis

 

       Aš – keleivis, vienišas keleivis

       vienas keliuose ir klystkeliuose vienas

       širdį graižioja jų aštrios aštrios kreivės

       ir benamės benakvynės naktys dienos.

       Akys ryškios, akys blukios

       ir žvaigždžių kristalų pritrupėję akys

       pasitinka Lietuvėlės ūkiuos

       ir fazendose, ir jurtose, ir saklėse…

 

       Aš pas žmones retas, baisiai retas svečias –

       man įkyrūs kasdieniai rūpesčiai.

       Lyg dvasia be vietos – nežinau, kur pasidėčiau,

       jeigu neturėčiau savo mūzos

 

       ir palydų – nemariosios mūzos

       mirštančių šešėlių – jeigu neturėčiau,

       nežinau: gal laimingesnis būčiau,

       o gal gyvas suledėčiau

 

       aš keleivis, vienišas keleivis,

       gatvėse ir skersgatviuose vienų vienas

       širdyje kryžiuojasi aštriausiom kreivėm

       be nakvynės naktys dienos…

 

       Už užšautų durų, už užvarstytų langinių

       daugiaaukščiuos rūmuos, rūsiuose ir lūšnose

       ilsis svetimi likimai –

       mirštantys šešėliai nemariosios mūzos –

 

       atsiriekę nuo buities perdien po riekę

       savo kūną valgo, savo kraują geria

       ir užmiega. Nesapnuoja nieko,

       ar su sąžinėmis derasi…

 

       be palydų, be atsitiktinių,

       be draugų atsitiktinių ir atsitiktinių draugių,

       kas su manimi nutiktų – nieks nežino,

       gal ir mūza neišsaugotų.

 

       ***

 

            Aš pavargau bebūdamas žmogus

                                    Bern. Brazdžionis

 

       Pervargau bebūdamas žmogum

       jau netikiu nei pragaru ir nei dangum

       džiaugsmų aistringų ir kančių skausmingų

       tos pačios ašaros ir jom paspringo

       tai kas vadinos manyje žmogum

       jau netikiu nei pragaru ir nei dangum

       jau netikiu ugnim aukštų žemų aistrų

       sūru nuo jų krūtinėj ir aitru

       daugiau aš netikiu grumtynių ringu

       ir tuo paskvilišku buities teatru

       širdis manoji nuo randų išbrinko

       sūru krūtinėj ir aitru aitru

       ir regimai juntu kaip siela rembi

       ir jausmą tą įspinduliuoju jambe

 

       skaitysi tu kurs vadinies žmogum

       ir juoksiesi iš mano netikėjimo ir melo

       ir niekad nepajusi kaip man širdį gelia

       kančių skausmingų ir džiaugsmų aistringų

       druska rakštingąja dar nepaspringo

       tai ką tu vadini savy žmogum

 

       o aš? aš pervargau bebūdamas žmogum

       ir netikiu nei pragaru ir nei dangum

 

      ***

 

       nuo lelijlapių

       plokščių delnų

       sklindant chorui

       kūmavimų chorui

       mokiaus kursmo –

       vaikystės dainų

       nuo lelijlapių plokščių delnų

       sklindant chorui kūmavimų chorui

 

       į vaikystės

       garsus ir aidus

       po klajojimų grįžti man lemta

       dienos naktys

       žiedlapiais krenta

       į vaikystės garsus ir aidus

       po klajojimų grįžti

       man lemta

 

       tai, kas prarasta, atskrenda

       skrenda

       iš žiojėjančios metų

       bedugnės

       ugnys žaižaros

       žaižaros ugnys

       tai, kas prarasta, atskrenda skrenda

       iš žiojėjančios metų bedugnės

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *