PRISIMENAME POETĄ VLADĄ BALTUŠKEVIČIŲ (1939 01 26 – 2022 06 04)
Šiandien prisimename mūsų kolegą, poetą, vertėją Vladą Baltuškevičių – prieš metus, 2022 m. birželio 4 dieną jis mus paliko, eidamas 84-uosius.
Vladas Baltuškevičius gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynose, Marijampolės apskrityje. 1960 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje, „Minties“ leidykloje.
Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1973 m. Nuo 1988 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido devynias poezijos knygas: Saulės židinys: eilėraščiai (1975), Vasaros zenitas: eilėraščiai (1979), Erčios: eilėraščiai (1987), Prisipažinimai: eilėraščiai (1991), Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems (2009), Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai (2015) ir kt. Išvertė užsienio autorių prozos ir Omaro Chajamo, Macua Bašio, W. Shakespeare’o, L. S. Senghoro eilėraščių, C. Baudelaire’o rinkinį Piktybės gėlės, daug rusų autorių poezijos, kuri publikuota kelių tomų knygoje „Rusų meilės lyrika“ (kartu su kitais vertėjais) ir kitur.
Jau pirmieji V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, dėmesiu fonetikai, garsų dermei. Vėlesnėje kūryboje svarbią vietą užima kanoniškos eiliavimo formos, ypatingai sonetas. Pagrindinės V. Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika. Nevengiama ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų (Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems 2009), retoms, netikėtoms žodžio reikšmėms.
Kai kurie V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskiria savitu, kosmologiniu požiūriu į žmogaus būtį, filosofine meditacija, originalia formos pajauta. (Prisipažinimai: eilėraščiai, 1991). Kūrybos publikavęs almanachuose, rinkiniuose („Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“).
Poetas Petras Palilionis apie V. Baltuškevičiaus sonetų rinkinį Žaibų šviesoj (2015) rašė: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.
Pagerbdami Vlado Baltuškevičiaus atminimą, publikuojame keletą jo eilėraščių.
VLADAS BALTUŠKEVIČIUS
***
rytą blankiai primenu vėlei
staigiai dingstančius naktį sapnus
…gegužį rožinį mūza prikėlei
varganai iškankintai sielai…
blankiai rytą primenu vėlei
staigiai dingstančius naktį sapnus
nori tu to ar nenori –
nemari kaip mirtis, kaip mirtis,
dukružėle, mano Lenora,
nori tu to ar nenori:
nemari kaip mirtis, nemari praeitis,
blyksi skleidžias man tau prieš akis
atminimai tie gražūs
gražūs, mūza beprote,
įdainuoti įraudoti įgroti
amžini, kaip rasos rasiuos
atminimai tie gražūs
gražūs, mūza beprote,
rytą aiškiai primenu vėlei
niekad nedingsiančius naktį sapnus,
išlaisvio ir nerimasties aš sūnus,
jaunas skambus jaunas skambus šaunus
aiškiai rytą primenu vėlei
niekad niekad nedingsiančius naktį sapnus
Keleivis
Aš – keleivis, vienišas keleivis
vienas keliuose ir klystkeliuose vienas
širdį graižioja jų aštrios aštrios kreivės
ir benamės benakvynės naktys dienos.
Akys ryškios, akys blukios
ir žvaigždžių kristalų pritrupėję akys
pasitinka Lietuvėlės ūkiuos
ir fazendose, ir jurtose, ir saklėse…
Aš pas žmones retas, baisiai retas svečias –
man įkyrūs kasdieniai rūpesčiai.
Lyg dvasia be vietos – nežinau, kur pasidėčiau,
jeigu neturėčiau savo mūzos
ir palydų – nemariosios mūzos
mirštančių šešėlių – jeigu neturėčiau,
nežinau: gal laimingesnis būčiau,
o gal gyvas suledėčiau
aš keleivis, vienišas keleivis,
gatvėse ir skersgatviuose vienų vienas
širdyje kryžiuojasi aštriausiom kreivėm
be nakvynės naktys dienos…
Už užšautų durų, už užvarstytų langinių
daugiaaukščiuos rūmuos, rūsiuose ir lūšnose
ilsis svetimi likimai –
mirštantys šešėliai nemariosios mūzos –
atsiriekę nuo buities perdien po riekę
savo kūną valgo, savo kraują geria
ir užmiega. Nesapnuoja nieko,
ar su sąžinėmis derasi…
be palydų, be atsitiktinių,
be draugų atsitiktinių ir atsitiktinių draugių,
kas su manimi nutiktų – nieks nežino,
gal ir mūza neišsaugotų.
***
Aš pavargau bebūdamas žmogus
Bern. Brazdžionis
Pervargau bebūdamas žmogum
jau netikiu nei pragaru ir nei dangum
džiaugsmų aistringų ir kančių skausmingų
tos pačios ašaros ir jom paspringo
tai kas vadinos manyje žmogum
jau netikiu nei pragaru ir nei dangum
jau netikiu ugnim aukštų žemų aistrų
sūru nuo jų krūtinėj ir aitru
daugiau aš netikiu grumtynių ringu
ir tuo paskvilišku buities teatru
širdis manoji nuo randų išbrinko
sūru krūtinėj ir aitru aitru
ir regimai juntu kaip siela rembi
ir jausmą tą įspinduliuoju jambe
skaitysi tu kurs vadinies žmogum
ir juoksiesi iš mano netikėjimo ir melo
ir niekad nepajusi kaip man širdį gelia
kančių skausmingų ir džiaugsmų aistringų
druska rakštingąja dar nepaspringo
tai ką tu vadini savy žmogum
o aš? aš pervargau bebūdamas žmogum
ir netikiu nei pragaru ir nei dangum
***
nuo lelijlapių
plokščių delnų
sklindant chorui
kūmavimų chorui
mokiaus kursmo –
vaikystės dainų
nuo lelijlapių plokščių delnų
sklindant chorui kūmavimų chorui
į vaikystės
garsus ir aidus
po klajojimų grįžti man lemta
dienos naktys
žiedlapiais krenta
į vaikystės garsus ir aidus
po klajojimų grįžti
man lemta
tai, kas prarasta, atskrenda
skrenda
iš žiojėjančios metų
bedugnės
ugnys žaižaros
žaižaros ugnys
tai, kas prarasta, atskrenda skrenda
iš žiojėjančios metų bedugnės