Tadas Žvirinskis. „Kryželiai“

Tadas Žvirinskis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Jau kone metus gyvenant su pandemija, jos atgarsiai vis dažniau prasiveržia ir į grožinius kūrinius, tačiau šie nebūtinai paklūsta kasdienybės įstatymams. Štai, žingsnis į šalį nuo tikrovės (bei jos dvoko), truputis ironijos, šiek tiek magijos, ir atleidimo iš darbo įkvėptas „atsisveikinimas su daiktais“ gali baigtis net labai nekasdieniškai…

 

Tadas Žvirinskis

 

Kryželiai

 

Ar turite savo delnų viduryje raukšlių kryžiukus? Tarp „širdies“ ir „proto“ linijų. Anot internetų, tai – ypatinga žymė, ja apdovanoti tik 3 procentai žmonių. Neva tokią žymę turėjo Aleksandras Didysis. Jei yra bent vienas kryžiukas – jums neįtikėtinai seksis gyvenime, o jei ant abiejų rankų – pateksite į istoriją. Žodžiu, tie kryžiukai – požymis sėkmės, populiarumo ir kitokio gėrio, turinčio nerealią išliekamąją vertę.

Bukai spoksojau į savo delnus. Abiejuose – po kryželį arba, anot britų, – the letter X. Treti metai gyvenu su draugeliu prielipa – naviku dešiniajame inkste. Jį vadinu Mister X, nes velniai težino, ko iš tų pamišusių ląstelių gali tikėtis. Džiaugiuosi, kad kažkaip sugyvename ir man nereikia leistis morfijaus. Kol kas.

Tiesa, mane ką tik atleido iš darbo. Buvo pasakyta: ne dėl to, kad aš blogas darbuotojas, bet dėl to, kad dabar bloga ekonominė situacija ir akcininkai privalo galvoti apie ateitį. Suprask – be manęs. Nes jau ir amžius solidus, ir pandemija purto pasaulį. Turime naująjį pasaulio valdovą – karūnuotąjį virusą. Jo dėka milijardų žmonių gyvenimas staiga pasikeitė. Kaip dažniausiai ir būna – ne į gerąją pusę. Menka paguoda – žinojimas, jog esi tarp tų milijardų nevykėlių. Kolektyvinė bėda nei vienija, nei transformuojasi į nemokamą dangiškąją maną. Perspektyva, švelniai tariant, miglota, nors derėtų situaciją įvardyti paprasčiau: ЖОПА! Juoba kad už išeitinę kompensaciją bus galima nusipirkti tik dėžę gero salyklinio viskio. Taip ir padarysiu!

Tie kvaili kryželiai yra tikras pasityčiojimas. Žvelgiau į juos, paskiau suglaudžiau delnus – lyg maldai. Kryželis ant kryželio. Kaip koks popas ant gailestingosios seselės iš ne itin padoraus rusiško juokelio Крест на крест. Kiek pralinksmėjau, bet išties mane kaustė baimė ir neviltis. Patirtis – gera sena bičiulė-cinikė – neleido pasiduoti negatyvui: „Pakaks snarglius varvint, varyk, užsiimk kuo nors, kad ir menkai naudingu!“ Paklusau. Vėlgi – dėl patirties. Su moterimis neverta ginčytis, nes, būdamas teisus, nebūsi laimingas. Kojos nešte nunešė į sandėliuką, kurį jau šimtą metų ruošiausi sutvarkyti.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Vyrui būtina turėti „olą“ (garažą, sandėliuką arba bent rūsį), kur jis jaustųsi pilnateisiu valdovu. Tokią women-free zone, kurioje nutinka tik geri vyriški dalykai. O jei nenutinka, tai ten galima tiesiog ramiai pakiurksoti ant senos taburetės ar išklypusio fotelio, bukai spoksant prieš save ir nieko negalvojant. Moterys vargsta, besistengdamos pasiekti katarsį: lanko jogos užsiėmimus, self-management kursus, koučerius, guru, psichologus ir psichopatus. Išleidžia krūvas pinigų ir paaukoja begalę laiko. Vyrui pakanka įlįsti savo „olon“, atsisėsti, kur papuola, ir… tik pyst! Žiū: jau – ir katarsis. Pigu, greita ir veiksminga.

Sandėliuke tvyro savotiškas kvapas. Nepasakyčiau, kad nemalonus, veikiau – specifinis. Čia susimaišė metalo, dažų, medienos, gumos, lako ir net kokios žiurkės maitos kvapai, kurių mišinys mane veikia neįtikėtinai atpalaiduojančiai. Atsisėdau į seną nutriušusį fotelį ir minutei pasinėriau į transą. Šūdų banga, pagimdyta naujausiųjų laikų istorijos, bergždžiai bandė nugriauti mano abejingumo užtvanką. Apėmė palaiminga ramybė, panardinanti į miegą.

Pabudęs nebesuvokiau, kiek laiko drunijau. Skaudėjo nugulėtą kaklą. Nusivaliau seilių upelio liekanas nuo žando. Laikrodis rodė, kad tepraėjo penkiolika minučių. Gi organizmas aršiai prieštaravo akivaizdiems faktams. Jaučiausi miegojęs gerokai ilgiau. Bala nematė. Laikas tvarkytis. Išsikėliau paprastą užduotį – atsikratyti nereikalingais daiktais. Kiekvienam jų būtinai pasakysiu, kad atsisveikiname ne dėl to, jog jie blogi, bet tiesiog jau ir amžius jų solidus, ir man reikia galvoti apie ateitį. Taigi, „atsisveikinimas su daiktais“. Pats dėdulė Ernestas tokio pavadinimo nesupeiktų, esu tuo tikras.

Pirmieji į šiukšlių maišą iškeliavo senutėliai slidžių batai su ilgais pado liežuviais, skirtais prispausti prie slidžių apkaustų spynų. Taip ir nesupratau: ar tie liežuviai buvo valiūkiškai iškišti, ar pakaruokliškai išlindę? Vėliau atsisveikinau su šikpuodžiu ištrupėjusia emale. „Buvai geriausias psichologas, metalinis brolau!“ – negailėjau gero žodžio moderniosios tupyklos proseneliui. Po jų sekė senas sulūžęs skėtis. Prieš jam išnykstant juodo plastiko bedugnėje, tik skėstelėjau rankomis. Labai tikiuosi, kad skėtis šį veiksmą deramai įvertins ir manęs pernelyg nesmerks. Juk aš tiesiog privalau galvoti apie ateitį! Suplyšusios darbinės pirštinės, puskilogramis senų sulankstytų vinių, įskilęs molinis ąsotis, niekada ir neveikusi automobilinė pompa su išdavikišku įspaudu „Made in India“, dvi tuščios skardinės nuo aliejinių dažų, teptukas suakmenėjusiais šeriais, „Lietuvių kalbos gramatika 8-ai klasei“, visiškai nuzulinta dildė metalui, mumifikuoto sumuštinio liekanos plastikinėje dėžutėje, cheminio pieštuko „nuograuža“, trilitris stiklainis su neaiškiu liulančiu turiniu, nebeužsiseganti vyriška rankinė „pederastka“, VHS vaizdo kasetė su užrašu „Erotikos stebūklai“ (sic, su ū!), senutėlis šuns pavadėlis etc., etc. Žodžiu, į šiukšlyną turėjo iškeliauti trys pilnutėliai keturiasdešimties litrų talpos šiukšlių maišai. Išnešiau juos lauk ir išrikiavau prie sandėliuko durų. Kiek pasirąžęs, grįžau atgal į sandėliuką. Po darbo jaučiausi maloniai pavargęs. Tad prisėdau į fotelį-vargdienį ir vėl užsnūdau.

Visi geriausi dalykai nutinka sapnuojant. Skraidoma, pamylimos seksbombos, brutaliai žudomi priešai ir patiriami kiti ne mažiau ypatingi nuotykiai. Visiems gerai žinomas mano polinkis į anapusybę. Anksčiau net sulaukdavau priekaištų, kad neva bėgu nuo tikrovės. Aš nebėgu nuo tikrovės, tiesiog nenoriu būti šalia personažų, kurie ją priima, paima, apsuka ir vėl paima iš „kiemo pusės“. Juk, būdamas šalia dvoko, nenoromis prasmirsti ir pats. Sapnų karalystė – kas kita. Retai ten užsuka nemalonūs tipažai. Priešų, kuriuos nušaunu, nuduriu ar tiesiog užspardau iki mirties, nelaikau nemaloniais. Juos sapnuose žudyti – grynas malonumas! Pasieki rezultatą, nesulaukdamas jokios atsakomybės. Po tokios veiklos jaučiuosi puikiai pailsėjęs. Kalbant apie erotinius sapnus, būtina paminėti, kad jie – vis retesni. Amžius, žinote. Daugiau šešių kartų per naktį su žmona nebeišspaudžiu. Be žmonos – juo labiau. Amžius…

Taigi, geriausi dalykai nutinka miegant. Bent jau iki šiol. Pabudau nuo skausmo, nes per miegus taip narsiai spardžiau kažkokį jauną belytį padarą, kad žiebiau į metalinę lentynos koją. Susidūrimas baigėsi mano nenaudai. Staigus pabudimas buvo palydėtas gan komplikuoto keiksmo, kurio necituosiu. Nepatenkintas sunkiai atsikėliau iš fotelio. Kiek šlubčiodamas ir kažkodėl švokšdamas nuklibinkščiavau prie durų. Širdis kalatojosi kaip išerzintas, pusiau ant grandinės pasikoręs šuo. Greičiausiai nuo karščio. Velniai nematė… Reikia išmesti į konteinerį daiktus, su kuriais atsisveikinau! Pravėriau sandėliuko duris.

Maišų nebebuvo! Olialia! Nejaugi kokie benamiai nudžiovė? Bet kam jiems tos šiukšlės? Nesupratau… Apsisukau ir pamačiau prie durų rankenos prikabintą išsipūtusį juodą aksominį maišelį su išsiuvinėtais dviem sidabriniais kryželiais. Paklausiaũ, ar kas netiksi viduje. Ne. Tada atsargiai paėmiau ir vėl grįžau į sandėliuką.  

Maišelio turinys privertė įsižnybti ranką. Ne, tikrai nesapnuoju. Šimtas tūkstančių stambiomis kupiūromis ir keistas raštelis: „Mes turime, kas priklauso jums. Čia – dalinė kompensacija. Pusę sumos panaudokite paminklo Džimui Morisonui statybai, likusius galite išleisti kaip tinkamas.“ Ir nė žodžio daugiau. Geba gi kažkas žmonėms gyvenimus komplikuoti! Antra vertus, jei duoda – imk. Atsikrenkščiau ir spjoviau į žolę. Skreplys pakibo ant nutįsusios seilės. Po paraliais! Nusivaliau atžagaria ranka ir įėjau į sandėliuką. Nutariau dar kartą perskaičiuoti pinigus. Saugiai, atokiau nuo smalsios prašalaičio akies. Apsieis balius be sasyskų, o Morisonas – be paminklo! Maloni šiluma kuteno saulės rezginį. Pa-ga-liau, pa-ga-liau – smagiai sukosi mintyse du žodelyčiai. Prieš sėsdamas fotelin, atsitiktinai pažvelgiau į įskilusį veidrodį ant sienos ir… nustėrau.

Į mane žvelgė kažkoks perkaręs senis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *