DALIOS TEIŠERSKYTĖS ŽYDINTI ŽIEMOS VYŠNIA. EILĖRAŠČIAI

Poetė Dalia Teišerskytė susitikime su skaitytojais ir gerbėjais Kazlų Rūdoje. 2022 m. lapkritis. 
 
Mūsų garsioji poetė Dalia Teišerskytė savo eilinį gimtadienį pasitiko tarp savo ištikimų bičiulių ir gerbėjų, bet neužmiršo ir gausybės kvietimų į susitikimus su skaitytojais – ji spėjo apsilankyti ir tolimesnėse Lietuvos vietose, kur yra visada laukiama ir mylima. Ir visur laukė gausus jos poezijos ir dainų mylėtojų būrys. Dar kartą sveikindami mielą Dalią, skelbiame keletą jos naujų jaudinančių eilėraščių bei jautrų žodį.
 
Dalia TEIŠERSKYTĖ 
 
Leiskite pasigirti savo nuostabiais draugais, pirmosios žiemos dienos gražuole vyšnia ir tuo, kad vis dar gyvenu svajonėmis, kūryba, liūdesiu, džiaugsmu, skausmu ir viltimis.
Esu labai dėkinga visiems pasveikinusiais su eiliniu gimtadieniu, jų buvo tiek daug ir tokių stebuklingų, kad skraidžiojau ant debesėlio, nuo kurio mačiau nuoširdumą, užuojautą, meilę ir net vieną tokią keistą ir nesuvokiamą išdavystę…
Bet – gėrio yra tiek daug, kad neapykanta ir intrigos ištirpsta meilės rūke…
Ir ačiū Aukštybėms, kad vis dar leidžia patirti tokį spalvingą gyvenimą…
 
 
ŽIEMA
 
Kokia šykšti šaltos žiemos paletė –
Baltam sniege baltuoja pirštinaitė…
Pražilę medžiai lyg liūdni poetai
Brandina savyje bespalvį kraitį…
Prie židinio du sidabriniai paukščiai
Palesę sniego nutupia į ugnį…
Balsinga sirena “labanakt” gaudžia
Ir kviečią į svaiginančią bedugnę
Saldžių sapnų…Į rytmetinį rūką,
Į išpėduotą naktį Ažuolyną…
O blizgantis Kalėdų atvirukas
Toks vienišas ant seno pianino…
Visur žiema – širdy, šaly, už lango…
Spalvų nėra ir greitai dar nebus…
O maldos, tyliai plaukiančios į Dangų,
Sugrįžta iš erdvių puriu sniegu…
 
*. *. *
 
Vėl lapkritis. Ant žemės guli rūkas.
Gamtos nuogumas pilkas ir niūrus.
Ir metų ratai apie ašį suka
Vakarius norus – vaikiškai paikus…
Jau niekas neprikels birželio šokiui.
Drugelis nenutūps ant žydinčios kaktos.
Tiktai – tikiu – nuo skausmo atitokęs
Kas nors rugpjūčio žygį pakartos.
Nupurtys nuo pečių nuolankų norą
Lyg rudeniui apnuoginti save.
Paskui priglust prie vėtrų medžio oriai
Ir džiaugtis lapkritine pilnatve…
Poetė Dalia Teišerskytė savo kūrybos vakare Ariogaloje. 2022 m. lapkritis
 
*. *. *
 
Nuogas lapkritis išėjo
Į šarmingą gruodžio puotą,
Atsisveikindamas vėtrom,
palydėtas lietumi…
Ir visų.gėlių iškeiktas,
ir visų šunų aplotas,
Ir užklojęs visą žemę
nespalvota viltimi…
Aš kartu su juo išeisiu,
nusitvėrus siūlo galą,
Pasimeldus paskutiniam
klevo lapui.baloje…
Jau rytais šilkinės žolės
lyg pražilusios išbąla
Ir liūdni žvangučiai lydi
išleistuvių kelyje…
Kaspinais jaunystė plaikstos
kažinkur už epušyno,
Liūdesys susuko lizdą
nuodėmingoj širdyje…
Nebėra net kam pranešti
neklusniosios keistą žinią –
Visos vėliavos nuleistos
pamirštųjų pilyje…
Įsisupsiu pataluosna,
pasidėsiu po pagalve
Bilietą į ryto šalį,
nuotrauką senos obels…
Lauksiu, kol pabus alyvos,
sveikatingos rožių spalvos,
Kol pavasaris į langą
vyšnių žiedlapiais pabels…
Poetė Dalia Teišerskytė savo kūrybos popietėje Kazlų Rūdoje
 
PASKUTINĖ RUDENS ROŽĖ
 
Šią naktį aš pažadinsiu mėnulį,
Kad saugotų sode raudoną rožę…
Kaštonų lapai ant žolynų guli
Ir drebulynai tyliai tyliai ošia…
Ruduo, pašiaušęs ilgus vėjo plaukus,
Po žemę šlaistosi… Pamiršęs gėdą
Medžius nurenginėja… Lietūs pliaupia…
Naktis lyg tankas debesiu atrieda…
O rožė žydi. Žydi. Raudonuoja.
Kas jai ruduo? Piemuo išpūstažandis.
Jai medžiai paskutiniais lapais moja
Nuogybės savo gailiai išsigandę…
Pati gražiausia paskutinė rožė –
Lyg kraujo lašas prie takų geltonų…
Tuoj ištuštės rudens vėlyvo ložės,
Nes jau artėja deimantiniai tonai –
Baltos pusnies kalėdiniai patruliai…
Pradings spalvotas lapkritinis grožis…
Todėl šią naktį žadinsiu mėnulį,
Kad saugotų raudoną mano rožę…
 
ATODŪSIAI
 
Dūmais pavirstančią mintį
Nusinešė vėjas uź šilo –
Gal kitą turiu užauginti,
Nors garbanos graudžiai pražilo,

O veido raukšlynas iš lėto
Žemėlapiu virsta kas rytą,
Ir džiūsta suknelės gėlėtos
Lietum ir pavydu aplytos…

Užsidega žydros lemputės,
Į nugarą vėjas jau pučia –
Nejaugi mane nugalėjai?

Gyvenimas suka už kampo,
O jo dovanotąjį džiaugsmą
Rieškučiom susemt nebespėju… 

 
 
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *