Vladas Vaitkevičius. „Du Vincentai Dargiai – kunigai, literatai, knygnešiai, švietėjai, lietuvybės žadintojai“

Rašytojas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie iškilias prieškario asmenybes. Šįkart jo akiratyje – bendravardžiai kunigai, literatai, knygnešiai, švietėjai, lietuvybės žadintojai Vincentai Dargiai.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vladas Vaitkevičius

 

Du Vincentai Dargiai – kunigai, literatai, knygnešiai, švietėjai, lietuvybės žadintojai

Šiemet minime 150-ąsias šių iškilių asmenybių gimimo metines

 

MONSINJORAS VINCENTAS DARGIS

 

1870 05 14 Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus (dabar Prienų r.) Skriaudžių kaime Andriejaus Dargio (g. 1842) ir Onos Varankaitės-Dargienės (g.1849) 14 vaikų šeimoje gimė monsinjoras, spaudos bendradarbis ir platintojas, vertėjas Vincentas Dargis. Mokėsi Veiverių pradinėje mokykloje, 1882–1887 metais – Marijampolės gimnazijoje, 1887–1892 metais – Seinų kunigų seminarijoje (buvo būrelio, kurio nariai privačiai mokėsi lietuvių kalbos, pirmininkas), 1893 05 21 Varšuvoje vyskupas Kazimieras Ruškys-Ruškevičius  (1836 01 06–1858–1884–1925 03 25) V. Dargį įšventino į kunigus. 1893–1899 metais kun. V. Dargis vikaravo Gelgaudiškyje, Lenkijos Malų Plocke (Mały Płock), Subotine (Mozūrija) ir Bartninkuose. Gelgaudiškyje darbštus ir visus atjaučiantis kun. V. Dargis aktyviai propagavo blaivybę, padėjo atidaryti lietuvišką parduotuvę, priešinosi dvarininko Abdono Zano (g. 1843) reikalavimui įvesti bažnyčioje pamokslus lenkų kalba, platino lietuvišką spaudą ir knygas, todėl ne kartą buvo įskųstas, jo namuose ir bažnyčioje buvo atliekamos kratos. Jis perkeltas į Subotiną. 1896 metais buvo vikaru Naumiestyje, 1899-aisiais – Bartninkuose. 1899–1901 metais kun. V. Dargis studijavo Romoje, jam buvo suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis.

1901 metų spalį kun. Antanas Milukas (1871 06 13–1896–1943 03 19)  pakvietė kun. V. Dargį į JAV, į Šenandoa (Shenandoah), jo laikinai pavaduoti, dirbti vikaru. 1903–1904 ir 1906–1908 metais kun. V. Dargis klebonavo Pensilvanijos valstijos Minersvilio (Minersville) miestelyje, Naujojoje Filadelfijoje (New-Philadelphia), Mahanoi Sityje (Mahanoy City) ir Karmelyje (Mount Carmel), aptarnavo Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Šv. Kryžiaus parapijas. 1903-iaisiais kun. V.  Dargis išrinktas Lietuvių kunigų Amerikoje susivienijimo sekretoriumi, po kurio laiko – Lietuvių R. K. Amerikoje sekretoriumi.

Jis išvertė į lietuvių kalbą J.  Matulaičio lotyniškai parašytus Šv. Kazimiero kongregacijos įstatus, K. Riedlio knygą „Mokslas tikėjimo ir doros pavaizduose“, kurią 1903 metais A. Kalniečio slapyvardžiu išleido. A. Kalniečio ir kun. V. D. bei kitais slapyvardžiais (jų turėjo net aštuonis) bendradarbiavo periodinėje spaudoje – „Tėvynės sarge“, „Viltyje“, jo įkurtuose ir remtuose laikraščiuose „Žvaigždė“, „Draugas“, prisidėjo steigiant lietuviškas parapijas, Motinėlės draugiją, rėmė Moterų katalikių ir Blaivybės draugijas, Darbo federaciją ir kitas organizacijas. Nuo 1904 metų kun. V. Dargis organizuodavo JAV lietuvių dienas, į kurias iš Pensilvanijos valstijos susirinkdavo iki 20 tūkstančių tautiečių, žadino ir ugdė lietuvių patriotizmą, skatino jaunimą siekti mokslo, šviestis. Su kunigais J.  Žilinsku, Matu Kriaučiūnu (1865–?–1918), J. Dumčiumi ir kitais ragino JAV kunigus paremti Šv. Kazimiero koplyčios statybą Čikagoje.

1915 metais peticijoje, kurią Šventajam Tėvui turėjo įteikti kun. Tomas Žilinskas (1866 12 24–?–1934 03 14), tarp kandidatų į vyskupo tarnystę, be kunigų J. Matulaičio, Juozo Kaulakio (1868 03 30–?–1933 08 15), Justino Pranaičio (1861 07 27–1886 07 13–1917 01 28) ir Antano Staniukyno  (1865 05 04–1889 06 15–1918 12 15), minimas ir kun. V.  Dargis. 1917 metais kun. V. Dargio nuopelnai Bažnyčiai ir visuomenei buvo deramai įvertinti – jam suteiktas Kunigų sąjungos garbės nario vardas.

1918-aisiais kun. V. Dargis Čikagoje šventė 25 kunigystės metų jubiliejų. 1920 metais dirbo Šv. Pranciškaus parapijoje. Tais pačiais metais Vilniaus palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio prašomas, kun. V.  Dargis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos kapelionu ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios rektoriumi Pažaislyje. Pirmąsias šv. Mišias seserų koplytėlėje kun. V. Dargis aukojo 1920 11 01, o pirmuoju seserų kazimieriečių kapelionu tapo 1920 10 31.

Pažaislyje prabėgo beveik du kun. V. Dargio tarnystės Dievui dešimtmečiai – labai reikšmingas jo gyvenimo tarpsnis. Kun. V.  Dargis rėmė ir globojo seseris kazimierietes, rūpinosi unikalaus Pažaislio vienuolyno ansamblio atstatymu, padėjo atgauti dalį prarasto turto, žemę. „Jis buvo nepailstantis raštų vyriausybei rašytojas, trūkstamų lėšų rinkėjas ir puikus ūkininkas bei sodininkas. 1939 m. suskaičiavęs vienuolyne esant 498 obelis, 176 kriaušes, 185 slyvas, o agrastų – net 405 krūmus“, – straipsnyje „Pažaislio Atstatytojas, Rektorius, tikrasis seserų kazimieriečių dvasios tėvas ir vadovas, kun. Vincas Dargis“ rašė publicistas Dainius A. Butautas („Lietuvos aidas“, 2009 05 13 ir 2009 05 14).

1925–1928 metais kun. V.  Dargis JAV rinko aukas Šv. Kazimiero seserų kongregacijai. Valdžia seserims kazimierietėms leido vadovauti Pažaislio keturių klasių mokyklėlei. Vienuolės kazimierietės įsteigė senelių prieglaudą, knygrišyklą, bažnytinių rūbų siuvyklą ir kt. Seserys kazimierietės vadovavo ir mokytojavo Žaliakalnyje esančioje „Saulės“ mergaičių progimnazijoje. M. Immaculata (Judita Dvaranauskaitė) Karmelyje (Mount Carmel) vadovavo pirmajai lietuviškai Šv. Kazimiero mokyklai, atidarytai ir pašventintai 1926 12 26. Per atidarymą suvaidinta drama „Kęstutis“. Į mokyklos atidarymą atvyko ir kun. V. Dargis.

„Saulės“ gimnazijoje veikusią mokytojų seminariją baigė dvi kun. V. Dargio sesers Uršulės dukros – Aleksandra Ona ir Vitalija Magdalena. Jis susirašinėjo su kun. A. Staniukynu, ragino nenuleisti rankų steigiant kazimieriečių vienuoliją, rėmė pinigais, straipsniais kvietė prisidėti prie šio kilnaus darbo, ieškojo patikimų, nenuvilsiančių kandidačių į Šv. Kazimiero seserų kongregaciją. Pažaislio vienuolynas garsėjo tapybos šedevru – Dievo Motinos paveikslu, kurį popiežius Aleksandras VII 1661 metais padovanojo Pažaislyje vėliau įsikūrusiems kamalduliams, kuriuos į Lietuvą pakvietė LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684). Pirmojo pasaulinio karo metais Dievo Motinos paveikslas buvo išvežtas į Rusiją, o 1928 05 17 seserų kazimieriečių pastangomis šis stebuklingas dailės kūrinys grįžo į Pažaislį. 1935 metais popiežius Pijus XI pakėlė kun. V. Dargį į monsinjorus. Lietuvos šv. Kazimiero kongregacija ir vienuolynas veikė iki pat sovietų okupacijos. 1940 metais jų veikla buvo uždrausta. Kongregacijoje tuomet buvo 146 seserys, 13 jų gyveno vienuolyne.

Nuo begalės darbų ir rūpesčių pašlijo mons. V. Dargio sveikata. Penkerius metus monsinjorą gydė prof. dr. Vladas Kuzma (1892–1942). 1939 metais paralyžius paguldė mons. V. Dargį į ligos patalą. 1941 08 12 mons. V. Dargis Pažaislyje mirė (kita mirties data ir vieta – 1945 10 18 Žemaičių Kalvarijoje – nurodoma Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“).

Mons. V. Dargio gyvenimą ir visapusę veiklą apibendrina trijų dalių monografijos „Monsinjoras Vincentas Dargis“ (Vilnius: Gediminas, 2008) sudarytojo Rimvydo Butauto-Kudirkos žodžiai: „Lietuvos žemė tautai davė daug žymių švietėjų, darbščių darbininkų – atkaklių kovotojų už tautos išlikimą – dvasininkų ir pasauliečių. <…> Tarp M. Krupavičiaus, V. Borisevičiaus, Maironio, P. P. Būčio MIC, J. Totoraičio MIC, J. Staugaičio, J. Reitelaičio, prof. dr. J.  Meškausko, V. Mykolaičio-Putino, J. Ereto ir daugelio kitų įsiterpia ir monsinjoro Vincento Dargio didžiulės pastangos, nuveiktų darbų virtinė.“ Reikia pažymėti, kad monografijoje rašoma apie abu kunigus Vincentus Dargius, nors ji pavadinta monsinjoro vardu. Knygos sudarytojas supažindina su jų giminės kilme, publikuoja daug šeimų narių ir artimiausių giminaičių nuotraukų – išvystame Lietuvos kariuomenės karininkų pulkininko leitenanto Andriaus Balsio, pulkininko Vinco Giriūno, majoro Broniaus Bairiūno, kapitono Vytauto Burago, kapitono Stasio Kušlikio, leitenanto, Marijampolės burmistro Vaclovo Nenortos, leitenanto Viktoro Vinco Dargio, jaunesniojo leitenanto Vytauto L. Dargio ir kitų veidus.

 

KUNIGAS VINCENTAS DARGIS MIC

 

Žymus didelės Dargių giminės atstovas Vincentas Dargis gimė 1870 11 22 Vilkaviškio apskrities Kybartų valsčiaus (dabar Vilkaviškio r.) Slibinų kaime. 1880–1881 metais mokėsi Naumiesčio pradinėje dviejų klasių mokykloje, 1882–1889 metais – Marijampolės gimnazijoje, 1890–1894 metais – Seinų kunigų seminarijoje. 1894 07 01 Varšuvoje buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas neetatiniu Novogrudo (Nowogrud) parapijos vikaru. 1894–1898 metais vikaraudamas Alytuje platino lietuviškas knygas, skiepijo parapijiečiams tėvynės meilę, dorovę. 1896 metų pradžioje pradėjo dirbti vikaru Butrimonyse. Per prekymetį pas miestelio knygų platintoją P. Varpulevičių policija aptiko lietuviškas knygeles „Genių dėdė“, „Veselijos arba Pagirėnų gobtuvės“, „Elementorius lietuviškas“, įrištų lietuviškų maldaknygių ir leidinių lenkų kalba. P. Varpulevičius uždarytas į Lydos kalėjimą. Iš pradžių jis tardomas viską neigė, vėliau, matyt, gąsdinamas, bauginamas ir mušamas, pasakė, iš ko gavo draudžiamą literatūrą. Pas visus jo paminėtus žmones, tarp jų ir kun. V. Dargį, buvo daromos kratos. 1896 05 04 per kratą kun. V.  Dargio būste buvo rasta 1859 metais išleista knyga „Apsakymai“ ir tais pačiais metais Peterburge vokiečių kalba išėjusi knygelė „Lietuviški eilėraščiai“. Leidinius pareigūnai konfiskavo, o caro valdžiai pavojingas dvasininkas buvo ištremtas į Niežiną (Černigovo gubernija). Ten kun. V. Dargis policijos prižiūrimas išbuvo trejus metus. 1901 metais jam neleista grįžti į Lietuvą, todėl buvo priverstas dirbti vikaru Lenkijoje, Lomžos gubernijoje – trejus metus Novogrude ir metus Subotine (Liubotine). Beje, Novogrude 1903 metais buvo suimti jo broliai Jonas ir Silvestras, platinę lietuvišką spaudą. Nelegalių leidinių buvo ieškoma jų ir brolio kunigo butuose. Vėliau kun. V. Dargis dirbo Suvalkų gubernijoje: 1904 metais Beržininkuose (Berezniki), 1906–1911 metais – Pilypave, 1911–1918 metais Lomžos gubernijos filijinėje (neturinčioje savo parapijos) bažnytėlėje. Galiausiai vokiečių valdžia 1918 09 12 leido kun. V. Dargiui grįžti į gimtąjį kraštą. Parvykęs jis įstojo į marijonų vienuolyną Marijampolėje ir darbavosi iki 1922 metų. Nuo 1922-ųjų, išskyrus 1925 metus, V. Dargis MIC buvo Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios rektorius ir Kauno marijonų vienuolyno vyresnysis. Jis buvo stambaus kūno sudėjimo, balsingas, puikus pamokslininkas, paprastas ir praktiškas. Trijų aukštų marijonų namams Laisvės alėjoje statyti JAV skolinosi 5 tūkst. dolerių. Buvo šių namų viršininkas. 1896 metais Šv. Gertrūdos bažnyčios administratoriumi dirbo prelatas, filosofas, kritikas, poetas, esperantininkas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860 09 08–1888 06 22–1938 02 19). R. Butauto-Kudirkos sudarytoje monografijoje „Monsinjoras Vincentas Dargis“ rašoma: „Amžininkai pasakojo, kad V. Dargis MIC vienu metu buvo užsirašęs į Kauno universiteto Teologijos fakultete vykusias paskaitas teologijos enciklopedijos kurso išklausyti. <…> Paskaita buvo tokia nuobodi, jog V. Dargis iš karto užmigdavo ir jį pažadindavo tik pasibaigus paskaitai. Dėstytojas P.  P.  Būčys visai ant jo nepykdavo.“ 1933 10 01–1937 metais V. Dargis MIC buvo Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažosios bazilikos klebonas ir vienuolyno vyresnysis. Rūpinosi bažnyčios atnaujinimu, bokštų remontu. Nuo 1937 metų iki gyvenimo pabaigos – Marijampolės vienuolyno klebono pavaduotojas. Pirmosios bolševikų okupacijos metais (1940–1941) V. Dargis MIC daug kartų tardytas. Rašyti ir versti pradėjo mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje. Pirmuosius vertimus publikuodavo lietuvių klierikų slaptai leidžiamuose kalendoriuose, kuriuos pats platindavo. Jis rašė į „Šaltinį“, išvertė ir savo lėšomis išleido „Kaip garbinti Švč. Sakramentą“. Mirė kun. V.  Dargis MIC 1945 10 22 Marijampolėje.

P. S. „Daug dešimtmečių įvairūs autoriai painiodavo du kunigus Vincentus Dargius, abu kilusius iš Suvalkijos, iš to paties lizdo. Kažin kuris, kadaise apdairus autorius, juos įvardino: V. Dargis – I, V.  Dargis – II. Galima sakyti ir taip – vienas marijonas, kitas monsinjoras. Artimesnės ir tolimesnės genealoginės abiejų šaknys buvusiame Slibinų kaime“, – monografijoje samprotauja R. Butautas-Kudirka.

Rašydamas apžvalgą, rėmiausi R. Butauto-Kudirkos monografija „Monsinjoras Vincentas Dargis“, 1954 metais Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“, Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvadu“ (Vilnius, 1996), B.  Kondrato knyga „Kūrėjų pėdsakais“, publicisto D. A. Butauto straipsniais „Lietuvos aide“. Šiuose leidiniuose aptikau neaiškumų. Ypač nedavė ramybės esminis neatitikimas – du autoriai ir Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ pateikia skirtingas mons. V. Dargio mirties datas ir vietą. Sunku susigaudyti, kuriuo informacijos šaltiniu tikėti. Gal atsirastų galinčių šiuos neatitikimus paneigti teisingais duomenimis?

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba