MINDAUGAS ŠVĖGŽDA. EILĖRAŠČIAI DEVYNERI

Mindaugas Švėgžda. Asmeninio albumo nuotrauka

Šokiruojantis, kandus, paradoksalus tas mūsų poetas Mindaugas Švėgžda. Netikėtumų ir neįprastų situacijų, ironijos ir grotesko pripildyti jo eilėraščiai ryškiai išsiskiria iš “putpele čiauškančių” poetų ir parapoetų. 

Mindaugo poezijoje gausu metaforų, epitetų ir kitų meninių formų arsenalo. Meistriškai kaitaliodamas stilistiką, jis nevengia ir demonstratyvaus grafinio eilėraščio vaizdo, laužytų eilučių, taip griaudamas  sustabarėjusias, įprastas poetines klišes. Poetas – maištininkas, nerimstantis ir ieškantis naujesnių ar visai pamirštų poetinės raiškos formų.

Skaitydami tikrai neužsnūsite. 

Gediminas Jankus

 

Mindaugas ŠVĖGŽDA

 

ŽIEMOS MISTERIJA

 

Krenta

Į gruodį,

Krenta

Baltas

Beržyno

Sapnas

 

Sapnas

Beržyno

Baltas

Krenta

Krenta

Į gruodį.

 

***

   Dailininkui Vytautui BUTUI

 

Keistos moterys,

Keistos.

Jos keiksnotų tą,

Kuris nutapytų

Viešpatį,

Baigiantį moterį

(Iš baltojo molio) –

Kuriantį angą,

Kuri,

Kaip ir Žemė, turės

Stiprią trauką.

O tapytojas juk

Šventeivoms tartum apreikštų:

Ir nuodėmingiausioji moters

Vieta

Paliesta Dievo pirštų…

 

PAVASARINIS PARADOKSAS

 

                   bALTa

            

             žEMĖs  miRKSNio

 

                    tYLa

 

                       ža

 

                                    liai                                                                                                                                                                                                            

                                 

                                    srū

 

                                   va

 

             IŠ JUODO NERIMO

 

KARALIUS

 

Prieš tūkstančius dienų trys mirksniai vaiko laisvės:

Ant sąsiuvinių – „M. Antrasis“.

Svajonių karūna… Jų spindesys bevaisis…

Tyloj vienatvės vėl atras jas.

 

Bet nepražuvusiųjų tyliąją orbitą

Užlies jau kitos – tamsios spalvos,

Kurios jau vargins, kol padės miglotą rytą

Karalius ant kaladės galvą…

 

***

  Naujausiais laikais mokslas kalbos kilmės

problemą ėmė sieti su žmogaus kilme.

     (Iš Lietuvių kalbos vadovėlio IX-XI kl.,

     1972 m.)

 

Nemokantis skaityti,

Kurčias nebylys

Neturi

Žmogaus atributų –

Žodžių.

Ar jis nėra toks

Kaip mes –

Ypatingas gyvūnas?

Ir jeigu

Tokio ir tokios

Vaikai

Klega –

Ar tai įrodymas:

Evoliucija

Tebevyksta?

 

***

 

…Žiū, kokia mergytė,

Žurnalo uoga,

O čia – kokia moteris!

Ir auksaplaukės,

Ir glazūruotom šlaunim…

Ak!

„Ko-kios bai-sios ši-tos pa-te-lės.

Jos iš-si-gi-mė-lės,  – jas pamatęs,

Būtų pagalvojęs žmogus

Prieš tūkstančius metų.

Dabartiniai

Devynioliktam amžiuj

Taip vadino Julianą Pastraną.

Arba: „Uch gorila!“

Jie dar nežinojo:

Ji –

Gyva jų senmotė.

Tataigi

Išsigimėliai – mes.

Įgavome iškreiptą sandarą…

Va

Mūsų sesuo,

Su kuria nesusišnekam.

    

     Ak,          Ak,          Ak,

     g              p              n

     r               r              a

     a              o              r

     ži.            tinga.      ve

 

Geležiniame liūdinti.

 

BULVARINIS LAIKRAŠTIS:

PASKUTINĖS NAUJIENOS

                

Šiandien naktį pakaunėje

tvirtą kvadratinį bernioką,

besipuikuojantį savo jėga,

surietė paliegėlė senė

REKLAMINIS SKELBIMAS

Mūsų leidinys, tai

tiesos šaltinis – Jums

mirtis… 

  

EILĖRAŠTUKAS DARŽININKUI 

 

urvas

kurmis

kurmio dešra „Sliekas“

netrukdyk

pertrauka:

pietūs 

 

TIKROJI MOTERIS

 

Ji keri,

Ji vilioja,

Jinai tarytum kužda tyliai:

„Taip trokštu aš tavęs –

Tą tuštumą užpildai“ –  –

–  –  – O…

 

 

 

 

 

                     

 

                                           

                                  

                             

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *