“POEZIJOS PAVASARIS” 2024 KAUNE. AVANGARDISTINĖS POEZIJOS POPIETĖ “VĖJO DŽIAZAS-KETURAUDRIS”
Gegužės 23 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje neįprastai nuvilnijo nutriukšmavo numanifestavo šokiruojantis
VĖJO DŽIAZAS-KETURAUDRIS – avangardistinės poezijos vakaras, skirtas garsiajam prieškario literatūriniam sambūriui “Keturi vėjai”, gerokai sujudinusiam rambų, įprastą tuometinės poezijos tekėjimą, drąsiais ir šokiruojančiais manifestais bei netikėtų formų ir išraiškos paieškomis gerokai papiktinę “klasikus” ir tradicionalistus.
Skambėjo ir šiai dienai drąsios savo forma ir tematika keturvėjininkų eilės ir manifestai, apie “Keturių vėjų” judėjimą ir apskritai apie avangardistinės poezijos popietes, tampančias gražia Poezijos pavasarių Kaune tradicija kalbėjo vakaro moderatorius, poetas Tomas Vyšniauskas.
Prieškario keturvėjininkų literatūrinį teismą, santykius su kitų stilių ir pakraipų poetais išsamiai ir įdomiai apibūdino rašytoja Aldona Ruseckaitė.
O susirinkę poetai Viktoras Rudžianskas, Edmundas Janušaitis, Gabrielė Laukaitytė, MIndaugas Švėgžda, Tomo Vyšniausko paraginti ir paskatinti, skaitė savo eilėraščius, kurie akivaizdžiai pratęsė prieškario avangardo tradicijas, kai kurie netgi gerokai praplėtė moderno ir šoko ribas.
Rašytojas Gediminas Jankus 1920-ųjų metų kolekciniu gramofonu “His Masters Voice” grojo archyvines šelako plokšteles – madingus prieškaryje fokstrotus, bliuzus, slowfoksus ir džiazą.
Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui ir jo padaliniui – B. ir V. Sruogų namų – muziejui, jo šeimininkėms Birutei Glaznerienei ir Kristinai Grigonytei – Šerpenskienei už svetingumą.
Kazys BINKIS. Iš “ŠIMTAS PAVASARIŲ”. 1923
Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo
Ir taškosi rašalo jūromis.
O prieaugliai klusnūs už durų šąla
Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure.
Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
Ir svarstyt poezijos mirusius atomus.
Metam “sudiev” sušukuotai kompanijai
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.
Kam nenubodo su mūzoms laižytis,
Teverda tas lyriką.
O mums pasaulis daiktais pražydęs
Širdyse mirga.
Tai ne menas čiauškėti putpele,
Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu.
Imame žodį ir koja, kaip futbolą
Sviedžiame kur į dangaus pašalį.
Nueisim į gudą, į lenką ar vokietį:
“Lietuviško šieno norit pauostyt?”
Ir kad ir kažin kaip gudrūs ar mokyti
Puola visoms keturioms glostyt.
Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims,
Kaip čia kirmysi už stalo?
Einam, užmiršę visokius velnius,
Ir patenkinti visi be galo.













gal, akivaizdžiai pratęsė prieškario avangardo tradicijas?