GVIDAS LATAKAS. SALANTŲ DURYS
GVIDAS LATAKAS. SALANTŲ DURYS
Jei keliautumbum kada pro
pro Salantus ir nustvertumbum
ar sugriebtumbum kokią
nepažadėtąją niekambam valandą
būtinai užeik prakilnion jų bažnyčion
po dešine puse dešinės pusės altoriaus
turėtumbei pamatyti (sic!) duris
duris apkaltas skaistvariu ir liūdnas
atremtas į sieną kurių vyriai netinka
į jokias staktas – per aukštos būt zakristijon
bažnyčion – per siauros ir tai tik
viena pusė dvivėrių kaip čia būti galėtų
legenda pasakoja gavenda pritaria kad
anosios pardangintos iš paties Vatikano
popiežiaus Benedikto Gražiojo buduaro
nelabųjų jėgų įkinkytų o gal Labųjų?
Labosios tikėtina būtų labiau
nes istorija ta – šviesi ir labinga
…….
nes istorija ta – šviesi ir labinga
nutikusi per nemiegojimo betgi
betgi dar tamsią nakties valandą –
balsas prabilęs Salantų (Skilandžių
gal dar tuomet) klebonui Urbonui be
bešvebeldžiuojant kaži kurį brevijoriaus
lapą padriskusį ir sukabintą vilnoniu
siūlu vario drateliu dėl dažno vartymo
išplyšusį ir išplikusį nuo kunigo pirštų
taigi balsas jam ir sakąs: tu čia meldies
o čia pat Ryme šventasis tėvas diktas
Benediktas nesuvaiko minčių su
geismais surizgusių – žada ans nusidėti
su viena žinoma svieto patranka
(ne armota autoriaus turima galvoje)
jeigu drąsus vyrs esi kaip pamaldus
lekiam ten – sėskis ant durų ir nulakinsiu
taip ir buvo – tik sušvilpė ausyse
ir belekią oru – kas nešė duris
mūsų šaunuolis nematė tiktai ausis
ausis užgulė greitis – per vėją
akių negalėjo pramerkti – ūžė
ir kaukė lekiant virš kaminų
ir bokštų aštrių kelyje sutiktųjų
…….
ir bokštų aštrių kelyje sutiktųjų
miestalių – taigi dūmai smarvingi
uodėsi virš jųjų o ir demonų irgi
kranklių kalenims snapais girdėjos
kad įvarytų baimės ir iš išgąsčio
mūsų žygūnas nupultų
ir šitaip pabaigtų žygį savo
nė neįpusėjęs
kai durys su mūs žemaitių
klebonu pro kaminą kabaldai pro
tą patį kur baltus ar juodus siūlus
dūmų konklava leidžia kai
įgarmėjo su visom taigi durim ten
popiežius amo neteko – šveicarai
ir tie ties slenksčiu žvanginti kirviais
ilgais – alebardomis suskato –
šimtas kaip vienas gvardiečių
margais pantalonais rankogaliais
Mikelės Angelo sukarpytais
puošnūs kaip kalakutai kirasom
plieno šalmais saulės zuikučiams
gaudyt nupoliruotais veltinio skiautėm
kulnais tik sumušė ir vokiškai halt!
sušuko ale šventasis tėvs skriausti
svečio neleido – pats didžiai nu
nustebintas kuklųjį Kristaus
vynuogienojų skabytoją pokalbiui
pasišaukė ir lotyniškai kas ir kaip
apie šitą stebuklą kamantinėjo
……
o ta aukščiau minėta geidulių ugnis
nepagavus liepsnos dūmuose
savo užtroško ir jo nuodėmklausė
sutartą valandą nesulaukusi
garbiojo nusidėjėlio
apmaudingai durim trenkus
iš slaptos celės prašapo
tuo metu mūs teologams kalbas
didžiai pamaldžias varinėjant
jau ėmė aušti – nakties spinduliai
ryto spalvoms vietą užleido
tai ir garbusai Pijus ar Benediktas
svečią savo nakties keistąjį
namo išlydėti suskato – suteikė
popiežišką palaiminimą ir ant kitų –
savo buduaro – durų sėstis
ir braukti namo paragino
kad būtų tos durys kaipo
įrodymas kad abidviem oi ne
nesisapnavo – ir parlėkė tas
kanauninks per jūres marias
apent angelų nešamas kaip
iš armotos šautas ir dabarčiui
tos durys dar tebestov Salantuos
kaip ženklas tikintiems
o jau kas netikės to ponevaliai
ir nesiruošiam versti