STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. KAUNO RADIJO STOTIS (IŠ SPAUDAI RUOŠIAMOS KNYGOS „VAIŽGANTO GATVĖ“) (II DALIS)

Tęsiame Stanislovo Abromavičiaus rengiamos knygos “Vaižganto gatvė ir jos gyventojai” ištraukos apie garsiąją Kauno radijo stotį bei joje dirbusius žmones publikaciją. 

Stanislovas Abromavičius

 

 

KAUNO RADIJO STOTIES STATYTOJAS KLEOPAS GAIGALIS

 

Likimas Kleopui Gaigaliui lėmė du kartus, 1923–1926 ir 1930–1934 metais, projektuoti ir statyti bei eksploatuoti Kaune, Vaižganto gatvėje buvusią Radijo stotį. Vėliau jis tapo mokslininku ir geru dėstytoju, parašė kelias dešimtis mokslo straipsnių, išleido kelis šimtus nepriklausomos Lietuvos radijo ir telegrafo ryšio specialistų. Jo gyvenimo istoriją yra aprašę Kleopo anūkė Adriana Petraitienė ir žurnalistas Juozas Girdvainis.

K. Gaigalis gimė 1879 metų rugsėjo 13 dieną Užpaliuose (dabar – Ukmergės rajonas). Jo tėvelis caro kariuomenėje dalyvavo kare su turkais, matė pasaulio, tad sveikas sugrįžęs į Lietuvą savo žemę perleido broliams ir pradėjo dirbti Biržuose akcizo prižiūrėtoju. Šeimoje augo net 10 vaikų, Kleopas buvo vyriausias. Baigus pradžios mokyklas Anykščiuose ir Biržuose, motina atidavė jį mokytis laikrodininku. Buvo labai gabus, tad tėveliai ryžosi vaiką leisti į mokslus: išvežė į Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. Kadangi iš namų materialinės pagalbos nesitikėjo, Kleopas nuo 13 metų ėmė užsidirbti pragyvenimui pats, papildomai mokydamas kitus mokinius. Gimnaziją baigė jau dvidešimties pirmuoju mokiniu, tad tėvelis patarė siekti aukštojo mokslo Peterburgo Aleksandro III elektrotechnikos institute. Deja, 1905 metų neramumai Rusijoje Kleopo ir jo draugų mokslus nutraukė paskutiniame kurse. Prasidėjo darbinė karjera. 1906 metais K. Gaigalis vedė lenkaitę Mariją Gavlikovską, Konservatorijos studentę. Tuo metu mirė jo motina, tad Kleopas pasiėmė į Peterburgą du brolius, pirmosios ir antrosios klasės mokinius. Kiek vėliau pasikvietė ir dvi seseris gimnazistes, įdarbino jas Peterburgo telefonų stotyje. Pamečiui gimus Gaigalių vaikams Stasiui ir Algirdui, šeimos materialinė padėtis pasunkėjo, vis dėlto 1909 metais Kleopas apsigynė diplominį darbą ir tapo inžinieriumi. Jis pradėjo kilti karjeros laiptais nuo eilinio inžinieriaus iki Rusijos Šiaurės radijo valdybos valdytojo. Statė radijo stotis Petropavlovske, Archangelske, Nikolajeve prie Amūro, atvyko į Liepoją. Taip sulaukė 1917 metų perversmo. Vėliau atstatydavo per suirutes sugriautas radijo stotis Petrograde ir Maskvoje.

Tuo metu Lietuvoje dar tik svajota apie radijo stoties statybą. Šalis savų specialistų neturėjo, tad pradėjo agituoti dirbančiuosius užsienyje, tarp jų ir K. Gaigalį, sugrįžti į tėvynę. Žinoma, bolševikai suprato, kad tokių specialistų išleisti iš Rusijos negalima, tad bandė Kleopą sulaikyti, net savaitei uždarė į kalėjimą. Jis įsidarbino Carskoje Selo, netoli Petrogrado, radijo stoties viršininku, laukdamas progos išvykti. Pagaliau 1923 metais pavyko sugrįžti į Lietuvą, ir Kleopas trumpam laikui buvo paskirtas Telefonų valdybos revizoriumi instruktoriumi.

Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, senąją radijo telegrafo stotį, prieš tai priklausiusią Rusijos armijai ir vadintą Telegrafo stotimi, 1919 metų liepos 9 dieną pradėjo naudoti suburta Lietuvos kariuomenė. Specialistų pagrindą sudarė tie, kurie buvo baigę mokslus užsienyje ir ten įgavę darbo patirties. Minimi inžinieriai buvo A. Sruoga, I. Sližys, P. Masiulis, A. Jurskis, A. P. Stanaitis, M. Bunikis, taip pat literatas P. Mašiotas. Jie ir bandė pagrįsti reikalingumą Lietuvai statyti naują radijo stotį Žaliakalnyje, Vytauto kalno rajone. Jau 1920 metais buvo priimtas teigiamas sprendimas statyti radijo stotį su negęstančių bangų lempiniu generatoriumi. Stoties radijo siųstuvo ir radijo įrenginio technines sąlygas paruošė radijo inžinierius A. Jurskis. Jėgos sustiprėjo, kai į Lietuvą sugrįžo K. Gaigalis. 1923 metais Prancūzijos firma „Societe Francaise Radioelectrique“ (SFR), pradėjo statyti 3,5 kW stotį senosios telegrafo stoties vietoje. Jos statybos viršininku buvo paskirtas K. Gaigalis. Stoties vyriausiuoju inžinieriumi tapo inž. Aleksandras Stankevičius, anksčiau dirbęs Eifelio bokšte. Kolektyve dirbo geriausi to metu Lietuvos radijo specialistai: Petras Radžiūnas, Mečys Jasinskas, Karolis Gaigalis (Kleopo brolis), Silvestras Sabaliauskas, Juozas Meižys ir kiti. Pašto valdybai buvo pateiktas tvirtinti projektas. Tikėtasi, kad belaidis telefonas turėtų veikti iki 1 500 km atstumu. 1925 metais pradėtos transliuoti bandomosios laidos, o 1926 metų birželio 12 dieną 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas kupiškėnas Petras Spaičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinimo žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei pranešimų apie krašto vidaus gyvenimą. Pirmą kartą radijuje prabilta lietuviškai. Ši data laikoma Lietuvos radiofonijos gimtadieniu. Iki 1940 metų šioje stotyje buvo pastatytas gamybos pastatas, dyzelinė elektros stotis, Anglijoje užsakytas 120 kW siųstuvas, antenos įrenginių. Stotyje buvo planuojama pastatyti 240 m aukščio anteną.

Žinoma, darbai vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi, ir gerokai užsitęsė. K. Gaigalis buvo labai reiklus, išmanė šio darbo ypatybes, įrenginių privalomąsias charakteristikas, todėl priekabiai vertino prancūzų darbą. Pasikeitė Radijo stoties priklausomybė – iš Susisiekimo ministerijos ją perėmė Krašto apsaugos ministerija, pasikeitė ir vadovas: direktoriumi tapo kapitonas Aleksandras Jurskis (dirbo iki 1930 metų). Šiam išėjus dirbti pedagoginio darbo, vadovauti Kauno radijo stočiai sugrįžo K. Gaigalis; šias pareigas jis ėjo iki 1934 metų.

Rašydamas laiškus LSSR švietimo, socialinio aprūpinimo ministerijoms bei kitoms institucijoms, taip pat straipsnius spaudai, K. Gaigalis grindė mintį, kad norint išvaikyti šalies tamsumą (tuo metu Lietuvoje apie 40 proc. žmonių buvo neraštingi), kurioje ji yra paskendusi, neužtenka liaudies mokytojų, įvairių kursų arba skaityklų, – radijas taip pat gali kelti žmonių kultūros, mokslo, pažinimo lygį. Jis teigė, kad tai – pats pigiausias būdas žmonėms mokyti, nes tekainuos tiek, kiek kainuoja Dotnuvos žemės ūkio akademijos išlaikymas vieną mėnesį. Aprašydamas savo vaikystę, pasakojo, kad nuo 13 metų priprato savarankiškai gyventi, dirbo, užsidirbo, net tėvams padėjo…

1940 metais K. Gaigalis nutarė atsidėti dėstymui Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje (dabar – Kauno technikos kolegija). Iki tol gyvenęs Radijo stoties bute, išsinuomojo butą Vaižganto gatvėje, Elenos Purickienės name. Anot artimųjų, iki pat mirties jis turėjęs gerą atmintį ir guvų protą, buvęs principingas, aukštos kultūros. Parašė daug straipsnių radiotechnikos ir telegrafijos klausimais, susirašinėjo su užsienio specialistais. Kadangi mokėjo kelias užsienio kalbas (rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų), daug skaitė. Mirė 1957 metų rugsėjo 1 dieną; paskutinį gyvenimo dešimtmetį sirgo sunkia širdies liga, mažai vaikščiojo. Buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

ALFONSAS IR ONA JURSKIAI

(Pagal Snieguolės Jurskytės-Akstinienės atsiminimus „Gyvenimas Vaižganto gatvėje“)

 

Mano tėvelis, antrasis Stoties vadovas Alfonsas Jurskis gimė 1894 metų rugpjūčio 4 dieną Akmenytėje, Pumpėnų valsčiuje (dabar – Panevėžio rajonas), mirė 1966 metų liepos 31 dieną Filadelfijoje, JAV. Jis buvo inžinierius-radiotechnikas, radiotechnikos pradininkas Lietuvoje, Kauno radiofono įkūrėjas, Kauno radijo stoties viršininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, docentas. Vienas iš pirmųjų Vaižganto gatvės gyventojų. Su žmona Ona Tallat-Kelpšaite išaugino dukrą Snieguolę Mariją Oną, gimusią 1932 metais, sūnus Liūtaverą Kazimierą (vaikystėje vadintą Liūtuku) ir Juozą Saulių (vadintą Zuliuku). Šiandien Akmenytėje išliko tik ąžuolas ir po juo 1989 metais pastatytas koplytstulpis Kauno radijo stoties kūrėjui A. Jurskiui atminti.

Apie savo tėviškę ir pasirinktą gyvenimo kelią A. Jurskis 1947 metų spalio 7 dieną pabėgėlių stovykloje Oberamergau (Oberammergau, Vokietijoje) savo dienoraštyje rašys:

„Sukako treji metai, kaip apleidome Karūžiškę (žmonos Onos Tallat-Kelpšaitės paveldėtoje tėviškėje, – A. S.) – tą šventos Žemaitijos kampelį, kur Medvėgalio kalno papėdėje puoselėjau gyvenimo viltis ir idealus: ten šeimą sukūriau ir savo triūso negailėjau, o spalio septintąją teko palikti ir tik su ryšuliais į svetimus kraštus iškeliauti – nežinomon ateitin. Bet viltis, kad laimės tiesa, ir Tėvynės meilė neužgeso mūsų širdyse. Išauš rytojus, vienas iš netolimų, ir grįšime į brangią Tėvynę iš vargo ir skurdo ją kelti ir priešo padarytų žaizdų gydyti…“

Alfonso tėvelis Juozas Jurskis (1859–1903), Akmenynės vienkiemio savininkas, mirė, kai vaikui tebuvo aštuoneri. Mama Ona (1864–1945) viena užaugino tris vaikus (Alfonsą, Oną ir Henriką). Tad Papilės pradžios mokykloje Alfonsą globojo dėdė kun. Petras Jurskis (1863–1914). Baigęs Mintaujos realinę gimnaziją, 1912–1916 m. studijavo Peterburgo politechnikos institute, tapo elektrotechnikos inžinieriumi ir jūrų laivyno radijo mechaniku. Tarnavo radistu ledlaužių laivyne, plaukiojo tarp Archangelsko, Murmansko ir Liverpulio uostų. 1919 metais dirbo Anglijoje, Liverpulio radijo dirbtuvėse. Tais metais sugrįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę, Elektrotechnikos batalioną. 1923–1924 metais mokėsi Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, tapo inžinieriumi-radiotechniku. Įdomu tai, kad jo vadovė buvo žymi fizikė profesorė Marija Sklodovska-Kiuri. Kurį laiką A. Jurskis dirbo Eifelio bokšto radijo stotyje.

1924 metais jau Lietuvoje A. Jurskis dėstė Aukštuosiuose karo technikos kursuose, įsteigė Radijo laboratoriją. 1925 metų gruodžio 8 dieną pas Tallat-Kelpšas Alfonsas su Onute Tallat-Kelpšaite nusprendė sukurti šeimą. Vestuvės įvyko 1926 metų vasario 6-ąją. Ši diena Alfonsui tapo viena svarbiausių jo gyvenime, visada ją minėdavo su dideliu malonumu. O. Tallat-Kelpšaitė tada dirbo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente sekretore ir vertėja. Jos dėdė Stasys Bytautas (1874–1951) buvo baigęs Petrapilio universitetą ir dirbo Kaune advokatu. Beje, minėtame dienoraštyje Alfonsas pasakojo, kaip ir kada atsikraustė gyventi į Vaižganto gatvę:

„Moterystės stovis suvedė mus Šančiuose į vieną dviejų kambarių ir virtuvės butą. Greit persikėlėme į keturių kambarių butą radijo stotyje. Rengėme, kūrėme savo lizdą. Karužiškė irgi rūpėjo. Žodžiu, per keliolika metų ne tik įsikūrėme, bet šį tą numatomai ateičiai, bei, kaip sakydavome, senatvei sukūrėme. Ir štai pasaulinis sukrėtimas, visos žmonijos pakrikimas, karo audra, blogio ir gėrio idėjų suplakimas ir susikirtimas viską išvartė, nuteriojo, išblaškė…(1946 02 06)“.

Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė

1926 metų birželio 12 dieną 19 valandą Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radiofono programą. Radiofonas iš pradžių buvo pavaldus Radijo stoties viršininkui. Kai jai prireikė išmanaus vadovo, juo buvo pasirinktas A. Jurskis. 1927 metų kovo 19 dieną buvo įkurtas visuomeninis organas – Radijo komitetas. Jam vadovauti buvo paskirtas Liudas Gira. Komiteto nariais tapo A. Jurskis, gen. V. Nagevičius, S. Klimas, A. Jakobas, V. Gustainis (vėliau jį pakeitė V. Jocaitis), tačiau faktinis radiofono vadovas buvo Petras Babickas.

Paskirtas viršininku, A. Jurskis apsigyveno pačioje Radijo stotyje, vėliau perėjo gyventi į stoties butą Vaižganto g. Nr. 21A. Kauno radijo stoties viršininko pareigas jis ėjo iki 1930 metų. Šeima apsigyveno Radijo stoties pastate, vėliau persikėlė į Šančius. 1928 metais A. Jurskiui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1944 metais dirbo ir pedagoginį darbą Lietuvos universitete, buvo docentas, profesorius, fakulteto prodekanas. Parašė vadovėlių radiotechnikos temomis, išspausdino apie 20 mokslo straipsnių. 1944 metais jis su žmona Ona ir trimis vaikais – Snieguole, Liūtaveru ir Juozu, kuriam tebuvo ketveri, pasitraukė į Vakarus. Sakoma, A. Jurskis ilgai dvejojo, ar trauktis iš Lietuvos, ar likti. Dvejojančiam Alfonsui Lietuvos kariuomenės brigados generolas Kazys Navakas jau rugpjūtį taip pasakęs: „Aš ne kaip draugas, bet kaip generolas įsakau tau trauktis…“

Alfonsas Jurskis

1944 metų vasaros pabaigoje, traukdamasis į Vakarus, paskui Haunštetene, Vokietijoje, amerikiečių okupacinėje zonoje, Alfonsas rašė į sąsiuvinius dienoraštį, kurį jo vaikai išsaugojo ir 2012 metais Lietuvoje dukra Snieguolė parengė bei išleido kaip knygą „Sudie, Tėvyne pavergtoji!..: Dienoraščiai (1944–1948)“. Ji buvo pristatyta Kaune, A. Jurskio vardu pavadintoje Kauno technologijos universiteto auditorijoje, taip pat Įgulos karininkų ramovėje, dalyvaujant A. Jurskio vaikams, atvykusiems iš JAV (Snieguolė šiuo metu gyvena Kaune). Apie šį leidinį rašytojas Laimonas Inis yra parašęs recenziją.

Alfonso Jurskio dienoraštis – unikalus to meto dokumentas. Autorius gana smulkmeniškai fiksuoja kiekvieną įvykį, mini daugybę sutiktų žmonių pavardžių, aprašo jų likimus ir taupiu žodžiu charakterizuoja, daug dėmesio skiria gamtai, nuotaikoms, vertina aplinkybes, apmąsto tautos likimą istorijos vingiuose, pažeria nemažai filosofinių samprotavimų, prognozių ir t. t… „Pabėgėlis – tai beteisis žmogus. Ir tenka labai dažnai nukentėti ir nusilenkti…“ – 1944 m. lapkričio 7 d. rašo Alfonsas Jurskis, jau patyręs sunkią savo, savo šeimos dalią…

Karui pasibaigus dalis pabėgėlių atsidūrė sąjungininkų globojamose stovyklose. Jurskio šeima – Haunšteteno prie Augsburgo, amerikiečių okupacinėje zonoje. „Nei nuolatinės pastogės, nei aiškaus darbo. Iniciatyva nustelbta, valia nesava…“ – tai 1945 m. sausio 9 d. Alfonso Jurskio pastaba. Nostalgija, Tėvynės ilgesys, sielą ir protą kankinanti tikrovė – tarsi širdies krauju parašytos eilutės.

Įsidarbinęs amerikiečių karių laikraščio „The Stars and Stripes“ garaže vertėju, ekspeditoriumi, kitaip sakant, pagalbiniu darbininku, menko intelekto ir išmanymo seržantėlių valdžioje (Alfonsas Jurskis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas – A. S.) <…>, jis patiria dideles moralines kančias. Ir tai suprantama – Europoje žinomas aukštos klasės radijo specialistas, Kauno Radijo stoties įkūrėjas ir vadovas <…>, mokslininkas, universiteto dėstytojas, profesorius nusižeminęs turi kęsti pabėgėlio dalią, kad kaip nors prasimaitintų pats ir padėtų šeimai…

A. Jurskis – nepalaužiamos valios žmogus. Vėliau jis tapo aukštesniosios technikos mokyklos dėstytoju, o jau 1946 metų vasario l6-ąją dienoraštyje rašė:

„Nustojome visko. Tačiau tas „viskas“ labai reliatyvus. Žvelgiame giliau į save ir matome, ir jaučiame, kad „nustojome“ tik laikinų ir pereinamų dalykų. O kas amžina, kas brangiausia už bet kokias vertybes, kas mus stiprina ir gaivina – toli gražu nenustojome ir net dar daugiau išsiugdėme. Nenustojome savojo „aš“ – savo įgimtos vertybės, meilės ir grožio pajautimo. Nenustojome tikėjimo ir vilties.“

Iš tikro, ši knyga – tai įdomus, įvykių ir nutikimų persunktas pasakojimas apie kelionę į Vokietiją 1944 metų vasarą, kai artėjo frontas ir sugrįžusio okupanto represijos tiems, kurie vis dar tikėjo žmoniškumu ir tiesa. Rašytuose dienoraščiuose kai kada šmėkšteli Radijo stoties darbuotojų pavardės ir veidai, sugrįžtama į dienas Vaižganto gatvėje. Tiesa, vaizduotėje vyrauja ne ši vieta, o gimtasis Žemaitijos kaimas, aplinkiniai miesteliai, tėvelių, brolių, seserų paveikslai.

Artėjant frontui, Jurskiai išvyko į Žemaitiją, apsistojo Karūžiškės dvaro sodyboje, kurią O. Jurskienė buvo paveldėjusi iš motinos sesers Joanos Bytautaitės-Napriekauskienės. 1944 metų spalio 7 dieną apie 20 val. susikrovė daiktus ir pateko į ilgą karinės gurguolės koloną. Maciškėse, brolio Tado Tallat-Kelpšos sodyboje laukė sūnus Liūtukas ir studentas iš Panevėžio, Alfonso pusbrolis Vytautas Karolis Jurskis. Toliau – Kvėdarna, Žemaičių Naumiestis, Rusnė… Lietuva baigiasi, prasideda svetima žemė. Kelias į Karaliaučių pabėgėlių kolonoje. Ši kelionė tęsis, vežimu teks trankytis ištisą mėnesį, kad pasiektų Berlyno prieigas.

Vokietijoje A. Jurskį likimas suvedė su radijo inžinieriumi dr. Fricku Carlu, su kuriuo bendradarbiauta paleidžiant, paskui ir modernizuojant Kauno radijo stotį, inžinieriumi elektriku Dimitru Faliejevu, kuris su žmona Marija Staškevičiūte-Faliejeviene pateko į Londoną, o jų vienturtis sūnus lakūnas Jurgis 1943 metais buvo žuvęs virš Belgijos. Griunberge A. Jurskiui bandė padėti Lietuvos kariuomenės majoras, karo ryšių inžinierius Augustas Šulcas (1901–1988), su kuriuo kartu dirbo, buvo vienas iš Radijo mėgėjų draugijos Kaune steigėjų. Tuo metu jis jau buvo pasitraukęs į Vokietiją ir dirbo radijo firmoje „Telefunken“ su buvusiu mokytoju, poetu, publicistu Petru Babicku (1903–1991), kuris talkino kuriant Radiofoną. Iš pradžių jis buvo neetatini drbuotojas, vėliau vadovavo radiofonui, rendė ir vedė valandėles vaikams. Taip pat tapo Jurskių sūnaus Liūtavero krikštatėviu. Tai jis iš Ravensburgo, kuriame mokytojavo lietuvių kolonijoje, Jurskiams pranašavo:

Paskutinės žinios iš Lietuvos (gana tikros) rodo, kad jie (okupantai – A. S.) tik apskrities miestuose gali savo valdžią vykdyti. Šiaip milžiniškas tautinis pasipriešinimas <…>. Apie 60 % lietuvių slapstosi miškuose. Prie Žaliosios girios jau trečias mėnuo eina eina dideli mūšiai, rusai puola partizanus.

Šmėkšteli Tallat-Kelpšų, Blynų, Vaišnių, Saulaičio, Buručių, kun. V. Zakarausko, gen. Popeliučkos ir daugelis kitų pavardžių. Tarp jų – ir kun. Felikso Kapočiaus (1895–1971), visuomenės veikėjo, 1927 metais pradėjusio organizuoti Prisikėlimo bažnyčios statybos darbus Kaune, mirusio JAV. 2006 metais jo palaikai buvo pervežti į Prisikėlimo bažnyčios kolumbariumą.

A. Jurskio brolis Henrikas (1902–1952) savanoris, ūkininkavo anksti mirusio tėvo ūkyje. Į Vakarus nepasitraukė, nes net baisiame sapne nesapnavo, kad už brolių patriotizmą gali taip nukentėti. Jau 1944 metų rugsėjį jis buvo suimtas, bet dėl įrodymų stokos paleistas. Po metų vėl buvo suimtas ir kalinamas Vorkutoje, du kartus grąžintas į Panevėžį duoti parodymų. 1947 metais nuteistas 10-čiai metų lagerio ir dar 5-eriems metams tremties. 1952 metų rugsėjo 27 dieną mirė lageryje Pesčianyj, Karagandos srityje. Žmona Pranutė Gaižiūnaitė-Jurskienė (1913–2008) 1949 metų kovo 25 dieną su mažamečiais vaikais Liudviku Algirdu, gimusiu 1936 metais, Ritute, gimusia 1940 metais, ir Vitalija Veronika, gimusia 1943 metais, iš Akmenytės buvo ištremtos į Sibirą.

Jurskių kelionė po karo purtomą Europą truko kelis mėnesius, pravažiuota šimtai kilometrų… Visa tai, kaip ir gyvenimą Vaižganto gatvėje, kurioje gimiau, menu.           

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *