GEDIMINAS JANKUS. MIRUSIŲJŲ SALA

 

GEDIMINAS JANKUS

MIRUSIŲJŲ SALA

 

Novelė 

 

Laukinėmis gebenėmis apaugusios terasos kilo iš vandens aukštyn, prietemoje susiliedamos ir pradingdamos didžiulių kiparisų paunksmėje. Jų nesibaigiančios alėjos rėmė žemai dunksančius tamsius debesų tumulus.

Atrodė, kad ir iš nematomų, tik numanomų sustingusių kiparisų viršūnių ar besiraizgančių miglų sklido muzika, sopulinga, įspėjanti ir grasinanti.

Pro apsivijusius vijoklius ant marmuro plokščių šmėžavo kažkokios raidės. Nubraukus kibias žalsvas šakeles, buvo galima įskaityti žodžius TOTUS MORTI. Didžiulės raidės, giliai iškalinėtos nuo laiko ir lietaus kiek gelstelėjusiame marmure. Kai kuriose, it mažyčiuose kanaluose, pilnose vandens, smaginosi balų čiuožikai.

Žemai besidraikančių ūkanų draiskanose šmėkščiojo pailgi elgrekiški siluetai. Jie netikėtai išnirdavo, praplaukdavo ir ištirpdavo marmurinėse kriptose. Tą judėjimą lydėjo niūrūs garsai.  Jie sklido iš visur, iš kiekvienos kolonos, sarkofago plokštės ar laiptų pakopos.

 

Auris toliau klaidžiojo, ieškodamas netikėtai dingusios žmonos pėdsakų, priblokštas, sutrikęs. Iki nevilties trikdė keistojo pasaulio aplinka, trikdė persekiojanti garsėjanti muzika, tampanti atgrasia.

-Kas per velniava, – drąsindamasis murmėjo Auris. Jis pradžioje dar vylėsi, kad visa tai –  išmaniųjų technologijų apgaulė, sudėliota turistų pramogai, aštrių pojūčių mėgėjams. Tačiau niekur nebuvo jokios užuominos apie tokį atrakcioną.

Taip, tai ne iliuzija. Čia tikrai keistos, dar neregėtos kapinės. Slegiančios savo didybe, marmuro sarkofagais, angelų ir gedinčių angelų statulomis. Totus morti, totus morti. Visur mirtis. Visų mirtis. Visuotinė mirtis.

Auris pasiryžo lipti stačiais siaurais laiptais, besibaigiančiais nedidele aikštele, apjuosta grakščiomis marmuro kolonomis. Iš aikštelės matėsi didžiuliais akmenimis grįstas kelias, vingiuojantis aukštyn ir išnykstantis kiparisų tankmėje.

Pasiekęs kolonų apsuptą altaną, jis atsigręžė ir pažvelgė į apačioje raibuliuojančią jūrą, stačias bazalto terasas, kurias siautė pilkšvo rūko draikalai. Pamatė taką, kuriuo, rodos, taip neseniai išlipę iš valtelės, abu su žmona žingsniavo, tiesa, ji vienu momentu kiek atsiliko, matė ir tą vietą prie didžiulio, keistos formos marmuro luito, kur ji netikėtai dingo.

Taip, būtent toje vietoje Auris jos pasigedo, ji atsiliko, bent šalia jos nebuvo, taip, bet tai tik mirksnį, du, nebuvo – nebuvo šalia, nebuvo aplinkui, nebuvo niekur.

Nebuvo nebuvo nebuvo.

Nebuvo ir nėra. Buvo ir yra tik antkapiai, kraupūs garsai, garsėjantys arba netikėtai nutrūkstantys, didžiuliai kiparisai, laukinės gebenės ir salsvą užmaršties kvapą skleidžiantys didžiuliai arabiniai jazminai.

Mirties kvapas, mirties atodūsiai. Žydinti, gyvybinga ir besidžiaugianti gyvastis. Šalia šaltų ir niūrių marmurinių išėjusiųjų buveinių. Išėjusiųjų? Gal dar tik judančių, einančių, išeinančių? Juk tos iš rūko išnyrančios ištemptos pailgintos, svyrinėjančios figūros tyliai plaukia marmuro laiptais, akmenuotais takais ir dingsta žaliose ir žydinčiose tankmėse, kurios pridengia vos įžvelgiamus sarkofagus ir masyvias kalinėtas koplyčių duris.

Beveidžiai siluetai klaidžioja tik jiems žinomais ar nubrėžtais takais, bet visi jie turi tikslą, vietą, kurios siekia, ieško ir suranda.

Nejučia Auris pasijuto vienu iš tų rūko šešėlių, nejučia jis lėtai pajudėjo, paklusdamas kažkokiam vidiniam balsui, lėtai, palaipsniui kiek pakildamas virš marmuro pakopų, judėjo kartu su daugybe panašių siluetų, vėl aidint garsėjančiai niūriai muzikai. Aplink kojas raitėsi pilkšvo rūko tumulai, kilo aukštyn, juosė liemenį ir regėjos, kėlė jį aukštyn. Auris pasijuto lengvas, bekūnis ir bejausmis.

Nežinia, kiek tęsėsi ši būsena, tik šąlančios pėdos ir rankos, nepakeliamas geliantis galvos skausmas jį atgaivaliojo. Virpėdamas nuo šalčio ir baimės, sukaupęs paskutines jėgas, Auris pradėjo skėtriotis, trypinėti, šokčioti, netrukus pajuto šilumos adatėles, badančias pirštus. Sąmonę užplūdo trūkinėjančios mintys.

Kažkoks košmaras, aš sapnuoju ar klejoju, gal aš miręs ar mirštu, bet tai negali būti realybė, tai iliuzija, be abejo, kažkieno įtaiga ar savįtaiga, aš negaliu pasiduoti, aš privalau kovoti, nes aš netikiu jokiu pomirtiniu, jokiu anapusiniu, netikiu, ne ne ne, netikiu jokia mistika, netikiu jokia magija, aš miegu – dar miegu – prabusti – reikia prabusti…

Ir jis lyg prabudo. Ir niekas nepakito – aplinkui tie patys antkapiai ir kolonos. Vėjas siautė aukštose kiparisų viršūnėse, sklido gedulinga muzika, į taktą lingavo žydintys arabiniai jazminai ir vijokliai, o pro šalį į tik jiems žinomą tikslą judėjo balkšvi pavidalai.

Auris, leisdamasis laiptais prie stačios bazalto krantinės, dar ir dar kartą šaukė žmonos vardą, šaukė vis garsiau ir garsiau, iki užkimimo.

-Elza Elzaaa Eeeel! – Iki švogždimo. Iki šnabždesio.

Ir trumputį vardą tyliai aidu kartojo pasigavęs vėjas kiparisų viršūnėse, linguojantys svaigiai kvepiantys jazminų žiedai. Regis, ir prošal slenkantys rūko siluetai kraipė savo beveides galvas pagal taktą el-za el-za el- za.

Elza. Jokio atgarsio. Jokio šūksnio. Gal ji išplaukė valtele atgal? Gal taip nori skaudžiai pajuokauti? Gal nubausti? Gal tai jos mažytis kerštas už vakarykštį  nevykusį juoką?

Elza. Elza ir Auris. Laiminga jaunavedžių pora. Tik prieš keletą dienų jie atskrido į šią antikos laikus menančią salą Viduržiemio jūroje. Tėvų dovana. Medicinos mokslus baigęs būsimas daktaras ir daug jaunesnė žmona, dar studentė. Jie apsigyveno prašmatniame viešbutyje ant jūros kranto, atskirame namelyje su baseinu. Nedelsdami  išsinuomavo mažytį automobiliuką ir išlėkė apžiūrėti salos. Čia senų senovėje buvo apsilankęs evangelistas Lukas, medikų patronas, tad Auris pirmiausia norėjo pamatyti tas vietas. Išlikęs trijų tūkstančių metų didžiulis kiparisas, keturių metrų skersmens kamienu, po kuriuo kažkada savo Evangeliją ir receptus dėliojo didysis Eskulapas, Auriui padarė įspūdį.

Jis suko ratus, stabčiojo, aikčiojo, lankstėsi ir šaukė visa gerkle:

-Kokia laimė, aš čia, prie didžiausio ir švenčiausio pasaulyje medžio, galiu nusilenkti mūsų patronui!…

Smaginosi jis ir miniatiūriniame antikiniame Odeone, scenoje padeklamavęs Hipokrato priesaiką, kvailiojo prie didžiulio plyšio pakrantės uolyne – Kiklopo urvo, kuriame vos nepasiklydo. Auris linksminosi, filmavo ir fotografavo, o Elza vis labiau niaukėsi. Jai vyro entuziazmas, linksmumas ir nenuilstantis tarškesys rodės dirbtinis, kalbos – banalios, netgi kvailos. Juk jis toks anksčiau nebuvo. Dingo jai taip patikęs jo mąslumas, galų gale dėmesys jai. 

Elza vijo šalin tokias mintis, bandė prisitaikyti ir vaidinti linksmuolę, viskuo patenkintą, tačiau sekėsi sunkiai. Apėmė kažkokia nelemtumo, pasmerktumo nuojauta, realų vaizdą uždengdavo besiraitantys pilkšvo rūko tumulai, primenantys pailgintus beveidžius siluetus. Skambėjo niūri muzika, svaigino jazminų žiedų kvapas ir Elzai rodės, kad netenka sąmonės. Jautėsi išsekusi ir pavargusi.

Per vakarienę Auris gausiai gėrė vyną, laidė sąmojus, o vėliau įsitaisė prie baro ir gurkšnojo škotišką viskį su ledukais. Čia sutikęs panašaus amžiaus gentainių porelę, taip su jais įsiplepėjo, kad visai užmiršo Elzą, kuriai jau svaigte svaigo galva, viskas sukosi prieš akis, ji jau nebegalėjo nusėdėti nuo apėmusio silpnumo. Ji sukuždėjo:

– Auri, eime, aš jau pavargau…

Tačiau Auris tuo metu pasakojo apie pliuripotenciją, transkanialinę magnetinę simuliaciją ir žmonos pertrauktas, pyktelėjo. Žinoma, ką ji gali suprasti, būdama eilinė pelytė, toliau savo nosies nieko nematanti ir nesidominti.

Naujieji draugai susižvalgė, santūriai šypsojosi. Elzai pasirodė, kad jie žvelgia į ją su pajuoka. Netverdama iš gėdos, kažką sumurmėjusi, ji išėjo iš baro. Skubindama žingsnį, pasiekė namelį prie pakrantės. Tyliai teliuskavo vanduo, tolumoje skambėjo ritminga muzika, terasomis vaikštinėjo porelės. Elza atsigulė, nuoskaudos ašaros sruvo iš akių. Netrukus ji užmigo ir sapne vėl matė kylančius pilkšvo rūko siluetus, jautė svaigų jazminų kvapą ir girdėjo gedulingą muziką.

Ryte Auris, smagiai nusiteikęs, pakštelėjo Elzai į skruostą, lyg nieko nebūtų atsitikę. Pasiteiravo, kaip jaučiasi, pūkštelėjo į baseinėlį ir ilgai plaukiojo. Per pusryčius, pastebėjęs blogą Elzos nuotaiką, tarstelėjo:

– Kas tau yra? Negi tu įsižeidei dėl juokų? Juk tai tik pakvailiojimas, šiaip liapsus lingva. Pavalgom ir plauksim į Mažąją salelę.

Ta Mažoji salikė it žalias kupstas plūduriavo jūroje šalia jų viešnagės salos. Elza užsispyrė – ji nenorėjo tos menkos salelės, kurioje net nebuvo ką lankyti, tokia saulė, norisi pasikaitinti ir maudytis, maudytis! Tačiau Auris tol plepėjo ir įkalbinėjo, pasakodamas apie salikės atokius paplūdimius, pasislėpusius tarp didingų bazalto uolų, apie žydrąsias lagūnėles, kuriose siaus tik jiedu, kol Elza nusileido.

Valtele jie netruko pasiekti tą žaliąją mažą salelę ir išlipę miniatiūrinėje bazalto uolos prieplaukoje užlipo akmeniniais laiptais į terasą prie didžiulio marmuro luito. Netrukus Auris pasigedo žmonos ir pasijuto esąs kapinyne, apsuptas balkšvo rūko siluetų.

– Elza, Elzaaaaa, Eeeel-zaaaa, – jis vėl pradėjo šaukti. – Elza…

Aaaaa. Tik duslus aidas. 

Auris pajuto, kad netenka jėgų. Galva svaigo, purtė šaltis ir norėjosi tik užmerkti akis, priglusti prie žalių gebenių ir tankialapių vijoklių, miegoti, miegoti, miegoti… Ne, ne, tik neužmigti, aš negaliu užmigti, man reikia eiti, plaukti atgal, iš šito košmaro, gal Elza jau seniai grįžusi, kaitinasi pajūry ir šaiposi iš jo.

Bazalto terasos prieplaukėlėje Auris pamatė valtelę, kuria jie atplaukė. Vadinas, Elza yra kažkur čia, bet kur, kur? Vargais negalais jis įsiropštė į valtelę, sunkiai yrėsi, regis, prarasdamas sąmonę per visiškai ramią jūrą, kurios paviršiuje plaikstėsi pilkšvi rūkai.

Aurio laivelis vos išvengė susidūrimo su nelauktai išnirusia didžiule apkaustyta valtimi, kuri pračiuožė pro šalį mažosios salelės link. Auriui pasirodė, kad valtyje stūkso milžiniškas baltas pavidalas, susiliejantis su besiplaikstančiais rūkų tumulais.

Išsekintas, virpantis ir sutrikęs Auris viešbutyje aiškino apie dingusią žmoną, sarkofagus, šmėklas ir siaubą, patirtą mirties salelėje. Vietiniai žvalgėsi, guodė, jų manymu, klejojantį vyrą, aiškino, kad salikėje yra vienintelis sarkofagas antikinėje koplyčioje – joje ilsisi garsusis komediografas Eupolidas, jokių Totus morti pėdsakų ten neįmanoma rasti, tačiau nedelsdami išsikvietė pareigūnus ir kateriu nuzvimbė į salelę.

Auris žvalgėsi akis išpūtęs ir negalėjo patikėti, kad tai ta pati vieta. Taip, bazalto uolos, marmuro luitai, ilga didžiulių kiparisų alėja, kurios pabaigoje nedidelė keturiomis kolonomis aprėminta koplyčia. Mors janua vitae. Mirtis – gyvenimo durys, toks užrašas puošė Eupolido kapą.

Jokių kitų kapų, jokių kriptų, jokių balkšvų siluetų. Tik garsiai čiulbėjo paukščiai ir svaiginančiai kvepėjo arabiniai jazminai. Mažoji salelė buvo kruopščiai apieškota, Elzos joje nerado. Tik po kelių dienų Auriui pranešė, kad Elza rasta negyva prie salelės bazaltinės prieplaukos. Atoslūgio metu skenduolę pastebėjo žvejai.

Auris nieko negalėjo paaiškinti, tik tiek, kad ji atsiliko ir, ko gero, nusprūdo nuo stačios uolos. Formalus protokolas, kurį jis pasirašė, teigė, kad mirties priežastis – nelaimingas atsitikimas.

 

Prabėgo laikas. Daug kas užsimiršo. Bet ir dabar, po daugelio metų, Auris naktimis prabunda nuo kankinančio, pasikartojančio slogučio – kad jis siauroje bazalto terasoje, šalia keistos formos marmuro luito,  karštai ginčijasi su Elza. Ir Auris sugriebia jos ranką, ji išsprūsta, netikėtai žingteli atgal ir krinta. Krinta į jūrą. Išsprūsta?

Ar pastumiama? Bet juk tai tik bjaurus slogutis. Taip negalėjo būti. Ne.  

Tačiau prabudus neduoda ramybės – kodėl? Kodėl?

Kodėl jis ją vis tik stumtelėjo? Nevalingai? Ar tyčia?

Niekas jau neatsakys nei sapne, nei  realybėje. O gal ir jam buvo skirta amžinai likti toje Mirusiųjų saloje kartu su Elza? Gal ir buvo. 

Juk Mirtis – gyvenimo durys…