ČESLOVAS SKARŽINSKAS. ESĖ IŠ NAUJOSIOS KNYGOS “ŽENKLAI”

Nuoširdžiai sveikiname mūsų kolegą poetą Česlovą Skaržinską, išleidusį naują esė knygą „Ženklai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023)! 

Jau įvyko didelio susidomėjimo sulaukę knygos bei dzūkų kultūros žurnalo ”Dainava” (kurio redaktorius yra Č. Skaržinskas), pristatymai – sutiktuvės Nedzingėje ir Merkinėje, laukiame autoriaus su knyga ir žurnalu Kaune!

Česlovas Skaržinskas – trijų poezijos, septynių publicistikos ir eseistikos rinkinių autorius. Jis – garsus žurnalistas, daugelį metų dirbęs žurnalisto darbą dienraščiuose „Respublika”, „Lietuvos žinios”, kaimui skirtame leidinyje „Valstiečių laikraštis” ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Nuo 2018 m. dirba dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ redaktoriumi.

Pagrindinis naujosios knygos „Ženklai“ leitmotyvas – laikas. Lyrinis subjektas sukioja nematomą laikrodį, patenka į tolimą ir ne taip tolimą praeitį, ieško savo santykio su istoriniais įvykiais, kelia klausimus, bando ieškoti atsakymo į juos. Kai kada paaiškėja, kad klausimai retoriniai, kad dar neatėjęs laikas juos rasti.

Užtat lengva pastebėti kaip laikas keičia Lietuvos miestų ir kaimų peizažą, žmones ir jų santykius, kaip nugramzdina turėtas viltis ir sukuria praeity nepažintas problemas, kurios kelia nerimą, trikdo. 

Česlovas  Skaržinskas mūsų prašymu pateikė ištrauką iš naujosios knygos “Ženklai”.

ČESLOVAS SKARŽINSKAS

Kambaryje neapsilankys tuštuma

Esė iš knygos “Ženklai” 

Jeigu bus nors viena knyga tavo kambaryje – jame niekados neapsilankys tuštuma. Ši mintis kažkaip savaime išsikristalizavo sąmonėje. Seniai. Gal dar nebuvau gimęs.

Manding, slypėjo genuose tėvo, kuris, dažniausiai išlenkęs taurelę kurcinio ašarų, kaip poterius mintinai bėrė eiliuotus tekstus. Kada ir kur išmoko ar pats juos sukūrė – nedrįsau klausti. Gal tai kokios senos dainos? Nežinau. Išskyrus kantičkas, jokių kitokių knygų namuose tada neturėjome. Tiesa, man, ketvirtos klasės mokiniui, pamokas ruošiančiam prie žibalinės lempos, ir kantička atrodė kaip stebuklas. 

Skaičiau giesmes, mokiausi mintinai. Jos man atrodė panašios į vakarais girdimas iš Masališkių kaimo atsklindančias liūdnokas Onos Pašukonytės-Jauneikienės dainas. Tos dainos kas vakarą pasiekdavo mano Kučiūnų kaimelį, prisiglaudusį kitoje miškelio pusėje. Nors gerai pažinojau masališkietę dainininkę bei jos vyrą Bonifacijų, 1904–1905 metų Rusijos–Japonijos karo dalyvį, neturėjau jokios supratimo, kad klausausi garsios dzūkų dainininkės balso. Na, galvojau, gražiai moteris dainuoja, ir viskas. Juo labiau, kad gražiai tuomet Merkinės apylinkės kaimuose dainavo daug moterų ir vyrų. O ir gabiais muzikantais galėjo pasigirti kone kiekvienas sodžius.

Skaityti ir rašyti išmokau iš elementoriaus „Saulutė“, tačiau kantička traukė kur kas magiškiau. Atsargiai vis varčiau stipriai pageltusį, 1859 metais išleistą, motinos 1938-aisiais į Kučiūnus atsivežtą giesmyną. Jį išsaugojau. Kaip ir Motiejaus Valančiaus išleistą kantičką. Ją kartais dar ir dabar pavartau, mat iš šios neišvaizdžios keturkampės knygelės pasukau į didelį knygų pasaulį. Iš kurio neišeinama, tik išnešama arba išvežama…

Čia be jokio minoro. Linksmai, nes knyga teikia džiaugsmą. Net liūdnos pasakos baigiasi laimingai, tad gal tai – vaistas nuo liūdesio, nors būna visaip, bet… Andai dvidešimt pirmojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje netikėtai koronavirusui įsismelkus į visą pasaulį, asmeniškai man knyga padėjo išgyventi sunkų pandemijos metą. Tiesa, neaplenkęs ir Lietuvos, koronovirusas gerokai išgąsdino. Na gal ir ne tokia baisi ta pandemija buvo kaip 1710 metais Lietuvoje siautėjęs maras, tačiau grėsmę ne aš vienas jaučiau. 

Todėl uždarytas, užspeistas daugiabučio dėžutėje dar labiau įnikau į knygas, tarpukario spaudą. Ypač dėmesingai iš naujo skaičiau Lietuvos šaulių sąjungos leistą įdomų, daug informacijos talpinusį, gausiai iliustruotą žurnalą „Trimitas“. Pavyko gauti kone visus 1929–1940 metų numerius. Daug šių ir kitų tarpukario Lietuvos žurnalų, laikraščių, knygų įsigijau pas garsų bibliofilą, kolekcininką Vidmantą Staniulį Kaune. Pandemijai atslūgus vėl galvojau su šiuo žmogumi susitikti jo senų leidinių gausa pasižyminčiame antikvariate. Vis ruošiausi nuvykti į Kauną. Deja… Išgirdau liūdną žinią – V. Staniulis paliko žemiškąjį pasaulį… Nuo šios žinios visą dieną neradau vietos knygų prikrautame kambaryje. Ir antrą, ir trečią. Skaitymas tik trumpam nuramindavo: tik atsiverčiu „Trimitą“ – prieš akis mielas Vidmantas… Vaidenasi ar ką, galvoju. Prisipažinsiu, kažkada tokiais atvejais šimtas, du šimtai gramų degtinės pagelbėdavo. Dabar net nebandžiau. Esu tikras: nepadėtų… Niekaip nesisekė net mintyse atsisveikinti su pasaulėžiūra ir pomėgiais labai artimu žmogumi. Jis man buvo kaip dvasinis tėvas – patarėjas, gražios tarpukario Lietuvos istorijos skleidėjas, savotiškas romantikas. Lai jis ir ten, aukštai, turi didelius sparnus…

Pas jį, garsų bibliofilą, įsigijau retų leidinių, tik pas jį pavyko gauti trūkstamus „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomus, kone visus žurnalo „Naujoji Romuva“ numerius, laikraščio „Literatūros naujienos“ komplektą. Vardan tiesos, reikėtų pripažinti: daug retų leidinių įsigijau ir Vilniuje, Panevėžyje, tačiau daugiausiai – Kaune, pas Vidmantą Staniulį.

Dabar dažnai juos skaitau, sklaidau ant rašomojo stalo. Pro langą skverbiasi rausvi vakaro spinduliai, švelniai gula ant atverstų knygos ar žurnalo lapų. Atrodo, ant pageltusio popieriaus lapo tie spinduliai dar labiau parausta, viskas įgauna aukso spalvą. Tikras lobis! Skaitai ir apima pojūtis, kad kvėpuoji su tolimų epochų žmonėmis, juos pažįsti, jie tokie savi. Kaip tarpukario Lietuvos kūrėjai. Tiesiog stebiuosi, kiek daug jie turėjo dvasinių jėgų, entuziazmo ant plyno lauko statyti, kurti Lietuvą… Kad šitaip dabar… Jie, mūsų proseneliai, seneliai, dažniausiai turėjo tuščias rankas ir kišenes, bet didelę širdį. Jie per dvidešimt dvejus metus sukūrė sočią, pažangią valstybę. Jeigu nebūtų penkiasdešimties okupacijos metų, nūnai galėtume lygiuotis su labiausiai išsivysčiusiomis Europos valstybėmis.

Dabar, kai atkurtai Nepriklausomybei daugiau nei trisdešimt metų, nelabai galime pasigirti kažkokia didele pažanga. Gal trūksta ano tarpukario laikotarpio žmonių entuziazmo? Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ dvasios? Visaip gali galvoti, ramintis, bet atsikratyti skaudulių dėl dabarties ne taip lengva… Tik gydo knyga! Ypač senoji spauda. Verti, skaitai, atrandi – kambarys prašviesėja. Ir mintys.