SCHOLASTIKA KAVALIAUSKIENĖ. „BRUKAVOTŲ“ GATVELIŲ ATMINTIS

Poetė, rašytoja, Alytaus apskrities literatų klubo ,,Tėkmė‘‘ bei Butrimonių gimnazijos garbės galerijos narė Scholastika Kavaliauskienė yra viena kūrybingiausių ir darbščiausių, jau išleidusi 20 poezijos ir prozos knygų. 

Scholastika gimė ir augo Klydžionių kaime, Alytaus rajone. Mokėsi Butrimonių vidurinėje mokykloje. Sekėsi gerai, bet netrukus ji išvyko mokytis profesijos – Daugų žemės ūkio technikume įgijo agronomo specialybę. Nemažai metų dirbo agronome, tačiau nuolat, dar nuo jaunumės, ją traukė kūryba, Ji rašė eilėraščius, kiek vėliau – ir prozos knygas, beletrizuotus pasakojimus. 

Jos kūrybai būdingas sodrus, realistinis stilius, gyvenimiški, jautrūs siužetai. Rašytojos akiratyje – paprasti žmonės su savo džiaugsmais, rūpesčiais, šviesaus gyvenimo viltimis. 

Beje, pirmoji S. Kavaliauskienės prozos knyga inspiruota vyskupo Jono Žemaičio. Būtent jis pasiūlė Scholastikai parašyti prozos kygą apie Kryžų koplyčią. Pavykus pirmajai prozos knygai, paraginta dvasininkų ir aktyvių visuomenininkų ji iš viso parašė 5 prozos knygas: „Kryžių Švč. M. Marijos rožinio karalienės koplyčia“ (2005), „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia“ (2007), „Ryliškiai. Gyvenimas Nemuno vingyje“ (2008), „Dar žydi sodai Navasoduos“, (2010), “Kur sruvena Vidupis” (2016).  Taip pat išleido vieną romaną „Vargo bitės“ (2013).

Scholastikos Kavaliauskienės novelė “Brukavotų” gatvelių atmintis” buvo paskelbta knygoje “Geros novelės 2025”, dalyvaudama Geros novelės konkurse už ši kūrinį rašytoja pelnė diplomą. 

Gediminas Jankus

 

SCHOLASTIKA KAVALIAUSKIENĖ

 

„BRUKAVOTŲ“ GATVELIŲ ATMINTIS

 

Išskirtinius, ypatingus įvykius miestų ar miestelių gatvės įsimena labai ilgam. Gal amžinai… taip kaip ir žmonės. Monika tuo šventai tiki. Jau daug metų negyvena miestelyje, kuriame teko dirbti ir gyventi jaunystėje, bet vos tik išgirdus jo pavadinimą atmintyje iškyla gatvių, aikštės, sodybų ir gėlynų vaizdai. Be abejo, ir skaudūs įvykiai, atsitikę gatvėse. Todėl Monika ir abejoja – ar čia jos prisiminimai, ar gatvių atmintis jos nepaleidžia.

Rūta… žalioji garbanė lietuviška rūta… Ir graži, ir kvapni, ir daugelyje dainų bei eilių posmų apdainuota. Kodėl gi visą savo netrumpą gyvenimą Monika šalinasi rūtų kvapo? O juk ne visada taip buvo. Jaunystėje priskynusi pamerkti kambaryje įvairių darželio žolynėlių puokštę būtinai į ją įdėdavo šakelę rūtų. Tos vienos šakelės užtekdavo, kad kambaryje jaustųsi gėlių darželio gaiva.

Dabar rūtų kvapas beveik visada nuneša ją nemažai metų į praeitį, į jaukaus miestelio kvadratinę aikštę, įrėmintą akmenų grindinio gatvelėmis. Miestelio gyventojai mėgo pasigirti, kad jų miestelio gatvės „brukavotos“. Monika dažnai pagalvodavo, kad labai protingai paliktas miestelyje brukas. Iki pirmų miestelio namų gražus, lygus asfaltas, o privažiavus grindinį net ir labai mėgėjai didesnio greičio buvo priversti pristabdyti. Be grindinio dar ir stabdantys ženklai sustatyti.. Net ir bruku pasitaikė norinčių praskrieti miestelio gatvėmis, bet brukas yra brukas – mašinai pradėjus šokinėti akmenų grindiniu greitis sulėtėdavo.  

Prie kiekvieno namo, atgręžusiu savo fasadinę pusę į miestelio aikštę, stovėjo suolas, kai kur net du – iš abiejų laiptelių pusių. Vakarais ant tų suolų susėsdavo namų gyventojai: vieni pailsėti po dienos darbų, kiti – pakvėpuoti grynu oru, o treti tiesiog pasidairyti į kaimynus ir pasigėrėti gėlėmis aikštėje ir prie namų. Visi namai aplink aikštę buvo kaip išrikiuoti – nuo šaligatvio iki namų durų ne daugiau dviejų metrų. Tuos žemės plotelius išradingos šeimininkės naudojo gėlynams. Kiekviena stengėsi, kad jos gėlynas būtų neprastesnis už esančius šalia, bet rūtą kaip ir būtina buvo auginti. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens gėlynai prie namų puošė miestelio aikštę. 

Vakariniai pasisėdėjimai prie namų buvo tarsi savotiška informacijos perdavimo valanda. Dviejų kaimynių, o dažnai ir kaimynų aptartas koks nors įvykis kažkokiu nesuprantamu būdu apskriedavo visą aikštę. Vėliau, kaip ratilai nuo įmesto į tvenkinį akmens, įvairios naujienos pasklisdavo gatvelėmis nuo aikštės aplinkui.

Kartais, kol pasiekdavo ilgiausios gatvelės tolimiausius gyventojus, informacija ne visai atitikdavo tikrovę.  Nueina žinia, kad susipyko Vincienė su Petriene dėl Vincienės katino negražaus elgesio Petrienės gėlyne – rytojaus dieną kažkurioje gatvelėje jau žino, kad moteriškės dėl katino susimušė. Gal kažkas nesuprato, gal kažkas pajuokavo, gal kas nors turėjo labai lakią vaizduotę… Miestelėnai mėgo patys pasišaipyti iš to žaibiško ir kartais ne visai tikslaus naujienų nukeliavimo per visą miestelį. Sakydavo: jei vienam miestelio gale kažkas „pagadino orą“, tai kitame jau žino, kad „į kelnes prikrovė“.

Ta naujienų sklaida buvo kaip dabartiniai socialiniai tinklai. Jeigu kam nutikdavo kokia bėda ar, saugok Viešpatie, netektis, greitai žinodavo visas miestelis ir norinčių pagelbėti, padėti visada atsirasdavo. Tai buvo miestelio brukavotom gatvelėm gyvenimas be interneto ir be mobiliųjų telefonų.

Monika jautė, kad prie skaudaus prisiminimo, gyvenant tame gražiame miestelyje, net mintyse negali tiesiai prieiti – pirmiausia tik prisimena gėlynus, gatvių bruką, kaimynų pasisėdėjimus vakarais… bet visada nugali pačių gatvelių prisiminimai. Štai taip ir dabar…

Tos, anos, dienos rytą eidama į darbą ji pastebėjo, kad gatvelėje pro jos namus uždarytas eismas ir jau darbui ruošiasi susirinkę darbininkai.

– Kas čia vyks? – stabtelėjo prie bendradarbės Birutės brolio Arūno, tik prieš savaitę grįžusio iš tarnybos kariuomenėje.

– Griovį kasim, vamzdžius klosim… – žinovo tonu atsakė tas.

– Tu taip greitai į darbą, reikėjo pailsėti po kariuomenės, gi dar tik kelios dienos, kaip grįžai namo, – kalbino Monika vaikiną.

– Aš tik džiaugiuosi, kad priėmė, nuobodu nieko neveikiant, o ir pinigėliai ne pro šalį.

– Teisybę šneki, – nusišypsojo nueidama Monika.

„Kam tas griovys, kokie vamzdžiai?“, – svarstė nueidama. Šalia gatvelės įsikūrusi limonado ir tauriųjų gėrimų gamykla. Miestelio pasididžiavimas… Gamyklėlė gyvuoja nuo Smetonos laikų ir miestelio vardas plačiai žinomas dažnai tik dėl jos gaminamos produkcijos. Monika nusišypsojo prisiminus, kaip „prieiti“ prie, rodos, neprieinamų valdininkų padėdavo dovanėlė tos produkcijos. Teko…  nesmagiai kartais jausdavosi, bet toks gyvenimas.

Matomai, būtina per gatvę kasti griovį, tiesti vamzdžius. Reikia, tai reikia…  Niekas nesuko galvos, kas tekės tais vamzdžiais ir į kur – į žemiau plytinčias pievas. O dar toliau? Į miestelio gyventojų daržus? Vėliau Monika dažnai apie tai pagalvodavo.

Po pietų, grįždama namo, užsuko į parduotuvę šio to nusipirkti. Girdėjo šnekant, kad skanios rūkytos žuvies atvežė. Be to, visos miestelio naujienos beveik visada pirmiausia užsuka ten. Nedidelė parduotuvės patalpėlė tikrai skaniai kvepėjo rūkyta žuvim, bet pirkėjų nebuvo nė vieno.

– Kodėl taip tuščia? – vietoje „laba diena“ ištrūko klausimas.

Pardavėja Benedikta, kurią visi vadino Bene, parduotuvėje buvo ir vedėja, ir pardavėja, ir buhalterė (tikrindavo jos darbą revizoriai iš rajono centro). Be jos parduotuvėje dar dirbo pagalbinis darbininkas Rimas, kad nereikėtų pardavėjai sunkių dėžių tampyti.

Į Monikos klausimą iš sandėlio iškišo galvą Rimas:

– Tu nežinai? – nusistebėjo žmogus. – Visi ten, tavo gatvelėj… Braziuką žemės užpylė… Ir Benė ten nubėgo…

– Arūną? Kaip užpylė?..

– Ten, prie tavo namų, griovy…

Monika nejautė, kaip pasileido bėgti per miestelio aikštę. Gatvelėje ties jos namais buvo daug žmonių, stovėjo greitosios medicininės pagalbos automobilis, kitoje pusėje kasto griovio – nedidelis ekskavatoriukas. Žmonės verkė – ne tik moterys, ir vyrai kai kurie ašaras šluostėsi. Baltais chalatais žmonės, suklaupę aplink gulintį ant žemės vyrą, jį gaivino. Vietinis milicijos įgaliotinis vijo susirinkusius toliau nuo įvykio vietos.

Monika nesibrovė pro žmones į įvykio centrą. Ji stovėjo ir stengėsi suprasti, kas čia įvyko. Juk tik prieš kelias valandas su juo kalbėjo – gražus, jaunas, linksmas vaikinas… Ar tai tiesa? Pamažu įsiklausė į balsų šurmulį, pradėjo skirti atskiras ištartas frazes. Kažkas sakė: „Reikėjo pataisyti vamzdžius griovio dugne…“, kitas: „ …ruošėsi kitas lipti į griovį, bet Arūnas buvo greitesnis…“, dar kitas kažkam pasakojo: „ …tik griovio dugne buvo sukaltas lovys vamzdžiams, o šlaitai visai nesutvirtinti…  o ten toooks smėlis. Kai sujudėjo, tai abu griovio šlaitai subėgo į vidų kaip vanduo, išlipti jau negalėjo…“

Monika pamatė tarp žmonių savo vyrą Andrių, jis ją irgi pastebėjo, po kelių minučių ant peties pajuto jo ranką:

– Einam namo, niekuo gi padėti negalim, – pasakė jis.

– Eisim… Žiūrėk, greitoji išvažiavo, o jį paliko.

– Greitoji negyvų neveža, dabar lauks sunkvežimio, kad nuvežtų skrodimui, – žmoną už rankos vedė link namų Andrius.

– Brazių nieko nėra: nei tėvų, nei Birutės. Gal nežino dar…

– Gal…

Susėdo abu ant gonkų laiptelių, nuo jų namo matėsi gatvėje dar besibūriuojantys žmonės. Ilgokai tylėjo…

– Koks tas žmogaus gyvenimas – akimirka ir nėra, – nutraukė tylą Monika.

– O taip, – apkabino žmonos pečius Andrius. – Žinai, aš mačiau kaip Arūną atkasė, ėjau tuo momentu namo. Buvo baisi panika, kasė rankomis, nes kastuvą buvo baisu smeigti į smėlį, o jei į galvą pataikys… niekas nežinojo, kurioje tiksliai vietoje.

Kiek patylėjęs vėl prabilo:

– Vieną koją jis buvo pakėlęs lyg žengdamas žingsnį, o ranka užsidengęs akis. Ilgai nepamiršiu…

Staiga  pro pat jų gonkas, virpindami sparnais orą ir tuo sukeldami šnaresį, praskrido pulkas balandžių. Virš Arūno žūties vietos visas pulkas apsuko ratą ir vėl taip pat nušnarėjo atgal.

Monika nustėro, visa aplinka dar alsavo tragizmu ir jos vaizduotė jau kūrė dienos įvykių padiktuotas vizijas, kurias ji pakuždom stengėsi nupasakoti vyrui. Vėliau Andrius ją įtikinėjo, kad jokios mistikos tame nebuvo. Balandžiai kaimyno ir  jis kiekvieną dieną paleidžia juos paskraidyti. Gal ir taip? Žinoma, kad taip, Andriaus teisybė, bet kodėl tas pulkelis paukščių apsuko ratą būtent virš tos vietos? Monikai tas balandžių viražas atmintyje išliko ilgam, sukeliantis vis naujų minčių. Ne, vis tik tai buvo mistika… nes tada jai atrodė, kad virš tos nelaimės vietos prie balandžių pulkelio prisijungė dar vienas baltas paukštis…

                              

Tokie tai įvykiai įsirašė brukavotos gatvelės atmintin ir į  Monikos prisiminimus. Ir kodėl būtinai su visomis smulkmenomis?..

O rūta?.. Rūtos liko neatskiriama dalis prisiminimų to tragiško  įvykio. Monika su kitomis Arūno sesers bendradarbėmis suskynė iš miestelio darželių glėbius rūtų, nupynė ilgą vainiką ir apdėjo Arūną karste. Skynė su rasa, todėl beveik visom drėgnos rūtos nudegino rankas. Kol nupynė ilgą vainiką stiprus rūtų kvapas ir svaigino, ir pykino – bet sumanymas buvo išpildytas. Tai buvo miestelio jaunimo pagarbos ženklas Arūnui.

„Rūta, žalioji garbanė lietuviška rūta, ar dar karaliauji gražaus miestelio brukavotų gatvelių darželiuose?“ – dažnai pagalvoja Monika, pati jau pasipuošusi sidabro gijomis plaukuose.