ALONSO ZAMORA VINCENTE. “SNIEGAS”. (IŠ ISPANŲ K. VERTĖ BRONIUS DOVYDAITIS)

Bronius Dovydaitis. M. Kiaušaitės nuotrauka

Kalėdų proga mūsų darbštusis kolega, vertėjas Bronius Dovydaitis pasiūlė dar vieną ispanų klasiko, akademiko Alonso Zamora Vincente (1916-2006) novelės “Sniegas” vertimą. Novelėje jautriai pasakojama apie Kalėdų šviesos laukiančius žmones, per vieno gyvenimo istoriją atskleidžiama daugelio trokštama ir pasiilgta kalėdinio stebuklo viltis. Įdomu tai, kad Broniui Dovydaičiui teko bendrauti su garsiuoju rašytoju ir dialektologu, klausytis jo paskaitų ir įžvalgų, kurios itin pravertė praktiniame vertėjo darbe ir iki šiol neužmirštamos.   

 

 

 

 

Alonso Zamora Vicente (Alonsas Samora Visentė, 1916-2006) garsus ispanų dialektologas, prozininkas, Ispanijos karališkosios akademijos narys gimė San Sebastjane, šiaurinėje šalies dalyje. Pilietinis karas (1936-1939) buvo nutraukęs filologijos studijas universitete, bet vėliau būsimasis rašytojas mokslą baigė. Po to dirbo universitetuose dėstytoju įvairiose šalies autonominėse srityse, kur susidomėjo tų sričių dialektais. Paskui dėstė literatūrą Meksikos, Puerto Riko, JAV universitetuose. A. Zamora Vicentės proza paprastai vaizduoja įvairių, autoriui gerai pažįstamų šalies socialinių sluoksnių gyvenimą. Žymiausios knygos yra apsakymų rinkiniai “Pirmieji lapai” (“Primera hojas”, 1955), “Smitas ir Ramiresas” (“Smith y Ramirez”, 1957), “Pasaulis gali būti mūsų” (“El mundo puede ser nuestro”, 1976), “Gatvės vaizdai” (“Estampas de la calle”, 1983).

 

Alonso Zamora Vicente

 

SNIEGAS

 

Kalėdos Chuljanitui (1), ponios Ramonos, suvenyrų, atvirukų, lėlių pardavėjos sūnui, talkininkaujančiam krautuvaitėje, tiesiog prigrūstoje, beje, tvarkingai sudėliotų visokiausių mažmožių, buvo toks metas, kada per tas trumpas, šaltas šventes tekdavo darbuotis daugiau, negu paprastai, kadangi visi gyventojai atsiskubindavo pirkti dovanų giminėms, mažiems bei dideliems, tolimiems bei artimiems draugams; tomis dienomis į bažnyčią eina netgi tie, kurie šiaip joje nesilanko, pasiturinčių tėvų vaikai rengia namuose prakartėles, kviečia kaimynus į svečius… Chuljanitui tokia veikla nebūdavo kada užsiimti, o daiktų dargi netroško turėti – pardavinėjo juos, ir tiek. Gelbėjo mamai, tvarkydamas daugelį krautuvaitės reikalų; tuo laikotarpiu tekdavo keltis labai anksti, mat, dar prieš šventes reikėdavo susirašyti pageidavimus tų klientų, kurie pirkinių užsisakydavo iš anksto; už tą mama turėjo būti dėkinga vaikui, nes miestelio gyventojai lengvai galėjo nukakti į Madridą ir gal net geresniais daiktais, be to, pigiau apsirūpinti Didžiojoje aikštėje. Chuljanitas žiūrėjo, kad niekada netrūktų kamštinio ąžuolo žievės Betliejui, kruopščiai dėliojo įvairiausių dydžių medines bei plastikines šventųjų figūrėles, vaizduojančias Tris karalius, nepamiršdamas net Erodo iki alkūnių kruvinomis rankomis; to paties Erodo, kuris dorojo kūdikius nelyginant kokias dešreles. Prisinešdavo šviežutėlių samanų, nusigremžtų nuo tvartelio stogo arba nuo plūktinės daržo tvoros. Nuo tų aukštų vietų Chuljanitui teko kelissyk nusiristi ir dėl to gerokai apsidraskyti, drauge įgyjant ne vieną mėlynę. Jau paūgėjęs Chuljanitas telefonu skambindavo į Madridą, prašydamas atsiųsti ir šiaip būgnelių, ir būgnelių su žvangučiais, švilpukų “uošvės liežuvis”, kartoninių spalvotų kepuraičių bei serpantinų Naujųjų Metų šventėms. Žodžiu, begalę smulkmenų, kurių vėliau gal ir nepavyks parduoti, tačiau kurios privalėjo atsidurti krautuvaitės vitrinoje prieš šventes, kol dar neprasidėjo atostogos mokykloje, idant vaikai, grįždami namo, sustotų ir, prispaudę prie stiklo nosis, rodytų į tuos daiktelius pirštais ir rinktųsi, užsimanydami pačių įmantriausių… Kalėdų laikotarpiu Chuljanas tapdavo svarbiausiu asmeniu miestelyje, tame kalnų miestelyje, kur žiemą visados pasninga, kur linksmai skamba varpai, kviesdami į Bernelių mišias ar Kalėdų dieną.

Tačiau patsai Chuljanas niekuomet nerengė prakartėlės, tokios prakartėlės, kuri patiktų jam pačiam. Visuomet kitiems patarinėjo, kaip reikia taisyti Betliejų, bet niekuomet neleido laiko dėliodamas figūrėles ar svarstydamas, ko dar galėtų prireikti įrenginiui. Pardavinėjo įvairiausių įmanomų dydžių piemenėlius, šventuosius, kareivius, aveles, namukus ir net vieną kitą pilį, dirbtines upes su antimis bei gulbėmis, kai kada dargi vilkus, blizgučius, derančius spindinčiam angelui, kuris pasirodo piemenims.

Bet savo kambarėlyje neturėjo nė vieno iš tų daiktų. Nors tarpais dingojos, kad jau artinasi toks metas, kai norėtųsi ne vien tik pardavinėti viską svetimiems, nežinant, kur nuklysta tie daiktai per šventes, kitaip tariant, neskyrė nė trupučio laiko nuosavai prakartėlei, puikiai žinodamas, kad kiti jas jau turi įsirengę, vadinasi, ir jisai galėtų tą padaryti. Tačiau, kaip įsirengti prakartėlę, jeigu tam reikia tiekos dalykų? Nė minties negali būti apie tai, kad bandytų ką nors nugvelbti nuo mamos. Būtina viską gerai apmąstyti, apskaičiuoti ir surikiuoti taip, kad atrodytų labai savitai, taip, jog kad ir kaip vertintum, tatai būtų tokia prakartėlė, kokios miestelyje niekas nėra matęs. Net gretimam vienuolyne taisoma prakartėlė turėtų likti, kaip sakoma, šešėlyje. Tokio Betliejaus, kokį sumeistraus krautuvaitėje talkininkaujantis Chuljanas, niekas neturės. Pagavo noras įgyvendinti seniai puoselėtą sumanymą, kad ir kas būtų. Kad ir pasentų, iki kol suręs įrenginį.

Chuljanas turėjo vienuolika metų, kada nusprendė, jog pirksiąs iš mamos kai kuriuos elementus ir taip pat iš kieto kartono bei medienos gaminsiąs kai kurias smulkmenas. Iš savo simbolinio uždarbio ėmė po truputį taupyti, idant už tuos centus galėtų įsigyti trūkstamų daiktų. Tokiu būdu per kiekvienas Kalėdas galėjo pelnyti dvi ar tris figūrėles. Jis visai neskubėjo, nors Trys Karaliai, kitos Betliejaus figūros, avys, įvairiausi menkniekiai tolyn labyn brango. Taigi, metai po metų nesiliovė šį bei tą pirkęs; vienais metais – daugiau, kitais – mažiau, kliaudamasis vien savo paties skoniu. Kai pasimirė motina, Chuljanas tapo krautuvaitės šeimininku, bet vis tiek, laikydamasis įpročio, nesiliovė pirkęs; toks būdas jam leido vakarais tarsi kalbėtis su motina. Rūpestingai krovė daiktus atokiam palėpės kampe, tolydžio papildydamas krūvelę norijomis (2), tiltais, malūnais, samanų bryzais, kūdikiais, Erodo atvaizdais… Vedė, bet įpročio neatsisakė. Atsiradus vaikams, o vėliau – anūkams, taip pat ištisai pirko reikmenis, nešė ir dėjo krūvon palėpėje, jau prigrūstoje visokiausių daiktų, figūrų ir šiaip mažmožių. Šitaip darė ilgus metus. Galop, atslinko pensijinis amžius, o kartu su juo ir nuobodulys, nebetriūsiant krautuvaitėje. Jau buvo apkeliavęs nemažai šalių, matęs begalę žmonių, daugybę prakartėlių – ir senovinių, ir šiuolaikinių – žodžiu, visokiausių. Jau senstelėjęs, artėjant vienoms Kalėdoms, galiausiai nusprendė sumeistrauti savo sumanytą prakartėlę.

Užsidarė nuo aplinkinių ir niekam neleido žiūrėti, kaip vykdo sumanymą. Šeimynykščiai tiesiog iš kailio nėrėsi, stengdamiesi ką nors sušniukštinėti. Chuljanas, senelis Chuljanas, tikino, kad prakartėlei nieko netrūksią. Netgi buvo numatytas pylimas priešais Erodo pilį, turėsiąs būti supiltas iš molio, kurį iš pačios Palestinos maišelyje atgabeno zakristijono žmona, grįždama iš piligriminės, šiaip jau banalokos ir, tiesą pasakius, be jokio reikalo organizuotos kelionės. “Seneli, ar tikrai nieko netruks?” “Tikrai nieko, patys pamatysit”. Nedrįsdami įeiti vidun, vaikai grūdosi prie svetainės, kur Chuljanas rentė prakartėlę; pro šiek tiek pravertų durų plyšį jie mėgino įžvelgti bent ką. Išėjęs pavalgyti ar šiaip ko, tiesiog ant kulnų lipantiems vaikams jis linksmai kartodavo: “Darbas sparčiai juda į priekį, tuoj viską pamatysit. Nestoviu vietoje.” Tiek vaikai, tiek suaugusieji sykiais gelbėjo atlikti kai kuriuos darbus, nors ir negalėjo išvysti galutinio rezultato; lipino kartono gabaliukus, šveitė puodus, piemeniui taisė peilį į rankas, rišo malkų glėbelį, lygino kokio romėno šalmą… Toji menka darbuotė tik dar labiau didino miestelio gyventojų domėjimąsi buvusio krautuvininko, pono Chuljano, Betliejumi… Radosi tokių, kurie manė, jog tą dieną, kai įrenginys bus parodytas viešai, vertėtų susisiekti su kokia televizijos studija.  

Chuljanas nusprendė, kad svetainę apžiūrai atidarys tada, kai šeimynykščiai grįš iš bažnyčios, po Bernelių mišių. Tam jau buvo pasiruošta. Aplinkinių smalsumas, skatinamas nežinios bei troškimo apžiūrėti Betliejų, tolydžio augo. Chuljanas trynė rankas iš pasitenkinimo. “Mano prakartėlėje yra viskas, ko tik reikia, nieko netrūksta, ničnieko”. Sklido kalbos, kad ją vertėtų pristatyti nacionaliniam meninių prakartėlių asociacijos organizuojamam konkursui vyresnių negu penkiasdešimties metų asmenų grupėje. Per vakarienę, prieš einant į Bernelių mišias, Chuljanas ūmai pradėjo nervintis. Jį pagavo netikėtos abejonės, ar tikrai prakartėlė galutinai užbaigta, ar jai, Dieve neduok, ko nors netrūksta. Tiek metų kaupiant reikmenis, per ilgai koksai popieriumi apklijuotas daiktelis gal sučiuro, gal kas sulūžo, gal figūrėlių rūbai jau nebemadingi, gal dabar apie Šventąją žemę žinoma daugiau negu tada, kai pradėjo rinkti tuos niekučius..? Staiga pasidarė nesmagu, visus prakartėlės priklausinius palaikius niekučiais, kai tiek metų jais rūpinosi, juos prižiūrėjo. Kol aplinkiniai šurmuliavo, ruošdamiesi išeiti, tebesėdint krėsle, atmintyje gijo prisiminimai, kaip slėpė ir saugojo figūrėles, – valė nuo jų dulkes, naujai vyniojo į drožles arba į popierių, kaip pirko, kodėl rinkosi vienas, o ne kitas, kaip dėjo į krūvą pastogėje… Ne, tikrai niekas nepamiršta. Lengviau atsiduso. Artinosi svarbiausias momentas. Chuljanas protarpiais kėlėsi iš kėdės, trynėsi rankas, kosčiojo, vėl sėdosi ir vėl kėlėsi… O Viešpatie, koks ilgas vakaras!

Tik vargais negalais ištvėrė mišias. Kunigas galėjo perpus sutrumpinti savo nuobodžias šnekas, – juk žinojo, kad parapijiečiai nekantrauja grįžti namo ir apžiūrėti prakartėles. Dvasininkas buvo ganėtinai jaunas, visai ne toks, kokie anksčiau tarnaudavo miestelyje, nors šiaip matės neblogas žmogus. Žaidė tenisą, mėgo organizuoti futbolo varžybas bei ekskursijas į garsius miestus susipažinti su istoriniais paminklais. Taigi, nebloga asmenybė, tačiau, kalbant apie prakartėles… Numanu, kad apie jas neturi nė menkiausio supratimo. Chuljanas namo grįžo veik bėgte, palikęs už nugaros šeimynykščius, dar labiau susinervinęs negu prieš išeinant. Atsisėdęs ėmė laukti likusiųjų, niūniuodamas viljansiką2. “Kalėdų naktį nedera miegot…” Sugrįžę namiškiai, netardami nė žodžio, žvelgė į jį, nebyliai klausdami, kada galų gale pamatysią taip geidžiamą išvysti prakartėlę. Chuljanas baimingai atsistojo. Stengdamasis nuslėpti nerimą, pravėrė duris. Uždegė šviesą. Svetainėje stovėjo prakartėlė – kalvos, upokšnis, tvartelis su karve ir asilu, išvaizdus šventas Juozapas, Trys Karaliai, iš toli žingsniuojantys vingiuotu keliu, malūnai besisukančiais sparnais, užgęstančios ir vėl įsižiebiančios lempelės, palmių giraitė, nutvieksta mėnesienos… Žodžiu, tikras stebuklas. Šeimynykščiai suskato glebėsčiuoti Chuljaną, liaupsinti ir žavėtis regimu vaizdu. Prakartėlei nieko netrūko, ničnieko. Ten matei netgi tvarkingai apsirengusias, kruopščiai susišukavusias moteris, einančias į tvartelį. Stovėjo ir užeigos šeimininkas geraširdišku veidu, iš kurio aiškiai matei, kad jo užeigoje tikrai nėra vietos, kad ne iš blogos valios nesuteikė prieglobsčio vaikelio besilaukiančiai šeimai.

Chuljanas tiesiog nesitvėrė savyje iš džiaugsmo. Nors reikėjo pripažinti, kad, po teisybei, trūko vieno dalyko, vienintelio, apie kurį anksčiau niekados negalvojo. Čia iš lauko įpuolė mažiausias anūkėlis – šlakuotas, baisus išdykėlis – ir ištiesė Chuljanui gniūžtę sniego. Balto, baltutėlio, regis, spindinčio sniego. “Seneli, žiūrėk, mums dar reikia tokio sniego. Snigti pradėjo tik dabar, visai neseniai, tavo prakartėlės užbaigimo proga, tiesiog specialiai.”

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Alonso Zamora Vicente “Historias de viva voz”, Alianza Editorial, Madrid, 1995.

 

1 Chuljanitas – mažybinis Chuljano vardas.

2 Norija – vandeniui iš šulinio semti galvijų sukamas įrenginys, naudojamas Ispanijoje.

3 Viljansikas – Kalėdų laikotarpio religinio turinio daina.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *