VIOLETA ŽIDONYTĖ. SONETŲ VAINIKAS

Rašytoja, dailininkė Violeta Židonytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prozininkė, poetė, dailininkė Violeta Židonytė, viena įdomiausių mūsų kūrėjų, apdovanota įvairiapusiais talentais. Ji yra surengusi apie 30 personalinių akvarelės parodų, iliustruoja savo knygas. Meistriškai įvaldžiusi nelengvą akvarelės liejimo techniką, V. Židonytė randa laiko ir įkvėpimo poezijai ir prozai. Violetos Židonytės ketvrtas, autobiografinis romanas “Liepų medaus nebus” 2010 m. Amerikos lietuvių Tautinės sąjungos istorinio romano konkurse, skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui, pelnė trečiąją premiją (pirmoji paskirtra prozininkui Petrui Venclovui). Yra išleisti V. Židonytės ir poezijos rinkiniai-sonetai – “Šermukšnis tas gyvenimas”, “Gyvenimas kaip Nemunas almės”, aštuoni eilėraščių vaikams rinkinėliai. Rašytoja verčia italų autorių poeziją.    

Šį kartą skelbiame Violetos Židonytės sonetų vainiką “Gyvenimas kaip Nemunas almės” ir jai maloniai leidus, keletą jos paveikslų iš autorinės parodos tuo pačiu pavadinimu. Keturiolika klasikiniu stiliumi sukurtų sonetų kalba apie neblėstančias dvasines vertybes, gilius jausmus, širdies nerimą ir liudija didžiulį autorės poetinį talentą bei profesionalumą.

Gediminas Jankus

 

Violeta ŽIDONYTĖ

 

GYVENIMAS KAIP NEMUNAS ALMĖS

Sonetų vainikas

 

Baltais balandžiais skrenda dienos tolin,

Šviesi diena ir saulėta būtis.

Veriu dienas it žėrinčius karolius,

Veriu dienas – ir deginu naktis.

 

O upėj tyžta ižas, upė tvinsta,

Pilna jėgos, pilna naujos būties.

Ir tvenkias ašaros, ir balsas kimsta,

Ir sklidina širdis keistos kaltės.

 

Klajūnės mintys lydi dieną blandžią,

Tik akys nieko, nieko nematys.

Ir išskrenda viltis pilkais balandžiais…

Ir išskrenda viltis. Ir – išskrenda viltis.

 

…Vis tiek – gyvenimas kaip Nemunas almės.

Ir, kol esu, nebaigsiu tos giesmės.

 

I

 

Baltais balandžiais skrenda dienos tolin,

­­Keliauja saulė debesų gatve.

Po žėrinčiu lietum mums kloju guolį,

Po švytinčiu dangum turiu Tave.

 

Apkabinu kaip upė Tavo kūną.

Kaip vėjas Tavo sielą aš glaudžiu.

Tokių dienų naktų per daug nebūna,

Nors ir pradėtum viską nuo pradžių.

 

 Stačiau vienatvės rūmą išdidi…

Tačiau vienatvė jausmuose sudūžta.

Ir man įstrigo ta strėlė širdy…

Ir meilės paukštis suka savo gūžtą.

 

Mane priimki į savas mintis –

Šviesi diena ir saulėta būtis.

V. Židonytė. Nakties lietus

 

II

 

Šviesi diena ir saulėta būtis

Aplanko mus, ir džiugesys mus lydi.

Šviesi, šilta vasarvidžio naktis,

Paparčio žiedas tokią naktį žydi.

 

Paparčio žiedas… Laimė – ne jame

Ir ne dėl to, kad lengvas mūsų kelias.

Ieškok paguodos jūros žydrume

Ir kilk, kaip kyla daigas žalias.

 

Ieškok paguodos vien tik savyje,

Nors prie tvirtos krūtinės kartais glausies.

Pasauly viskas laikina, deja,

Retai tesugebam išsaugot jausmą.

 

…Viena džiaugiuos, liūdžiu, žiūriu į tolius.

Veriu dienas it žėrinčius karolius.

 

III

 

Veriu dienas it žėrinčius karolius,

Kas rytą nuo rasos nulinksta smilgos.

Braidau basa po drėgną ryto žolę,

O mano siela – tikro draugo ilgis.

 

Nors taip skonėjaus laisve kažkada,

Bet gimęs jausmas ją liūtim nuplovė.

Nei tu nekaltas, anei aš kalta,

Kad meilė – pirmas žingsnis į vergovę…

 

Kai beprasmybė iškelia bures

Tuščių dienų, tuščių naktų – bevaisė,

Plaukiu viena per ilgesio marias

Ir nežinau – ateisi? Neateisi?

 

Ateik. Ir vėl tuomet nušvis būtis!

…Veriu dienas ir deginu naktis.

 

V. Židonytė. Nakties šviesa

 

IV

 

Veriu dienas ir deginu naktis.

Užžiebus žiburį eilėraščius kuriu.

Į stiklą plakasi nakties drugys –

Dar vieną draugą šitąnakt turiu.

 

Ir atsivers pasaulis naujas naktyje,

Visai kitoks, nei saulei skaisčiai šviečiant.

Tavęs ir šiąnakt nėr šalia, deja.

Tik tamsūs dangūs. Tik žvaigždynų spiečiai.

 

O mintys naktį – tokios šviesios, aiškios,

Ir rytą jau visai kitokia būsiu.

Ir žvakės šviesoje rašau Tau laišką,

Nors ir žinau, kad niekad neišsiųsiu.

 

Nakties tylumoje pasaulis rimsta.

O upėj tyžta ižas, upė tvinsta,

 

 V

 

O upėj tyžta ižas, upė tvinsta,

Aš vėjų košiama pakrante vaikštau.

Ir vėl krūtinėje širdis nerimsta,

Ir vėlei laukiu – gal Tavęs, gal laiško.

 

Ir vėlei ieškau – gal prasmės, gal tikslo.

Rusena dienos – taip, kaip gęsta žvakė.

Tik laikrodžiai visi iš lėto tiksi.

Tik skauda sielą – it Tavęs netekus.

 

Deja – nemoku taip atgimt, kaip upė,

Kai viską nuneša, išplukdo ledo lytys.

…Mąstau, prie upės akmeniu suklupus,

Kaip tą nešvarų ledą sieloj ištirpdyti?

 

Bet meilė man, žinau, atgimt padės –

Pilna jėgos, pilna naujos būties.

 

VI

 

Pilna jėgos, pilna naujos būties

Diena nušvinta ir giesmė ataidi.

Ieškojo mėnuo visąnakt žvaigždės.

Žvaigždė mėnulio visą naktį geidė.

 

Geidžiau ir aš Tavęs pernakt. Degiau.

Aistra pašvaiste ligi šiolei švyti.

Nebegaliu ištvert to ilgesio daugiau!..

Tik…  nedrįstu Tau visko išsakyti.

 

Mylėk mane, mylėk! Priglausk mane.

Lytėk. Bučiuok. Ir vesk už rankos.

Taip pavargau aš būti plienine.

Taip patyliukais mano jėgos senka.  

           

Giliai paslėptas liūdesys atgimsta.

Ir tvenkias ašaros, ir balsas kimsta,

 

V. Židonytė. Neišsiųsti laiškai

 

VII

 

Ir tvenkias ašaros, ir balsas kimsta,

Tokia naktis – ji sklidina vienatvės.

Ir siaučia vėjas, ir audra nerimsta.

Ir nuplėštom šakom nuklotos gatvės…

 

…Ak, atiduočiau viską dėl Tavęs!

Už Tavo glėbį šitą naktį šiltą.  

Liūtis užlieja vienišas gatves,

Patvinsta upės ir pakyla tiltai.

 

Vienatvės dalgis kerta lig širdies,

O dangūs – liejas iš aukštai žvaigždėti!…

Aš negaliu sutrumpinti nakties.

Aš negaliu Tavęs glėby turėti.

 

Aš negaliu sutrumpinti nakties…

Ir sklidina širdis keistos kaltės. 

 

VIII

 

Ir sklidina širdis keistos kaltės…

Ir prasiskleidžia nevilties lelijos.

Kaip prašmatniai šią naktį jos žydės!..

…Sidabro lietūs visąnakt telyja.

 

O, tas lietus! Palaimintas lietus!

Kai viskas miega, lapai jaukiai šnera,

Jei jie nuplautų potroškius keistus!

Kaip mano sielai būtų lengva, gera…

 

Lietus pavirs į upę – nuplukdys

Tolyn, tolyn – ir atmintį, ir skundą.

Paskęs giliai skriauda ir neviltis,

Kai rytas, permerktas lietaus, nubunda.

 

Ryte už lango vėl burkuos balandžiai.

…Klajūnės mintys lydi dieną blandžią,

 

IX

 

…Klajūnės mintys lydi dieną blandžią,

Sunkus dangus ant žemės pasiklojęs.

Rymau prie lango, ašaras sutramdžius,

Ir sunkiai tas sunkias mintis dėlioju.

 

Balti balandžiai… Jie aukštai skraidys!

Žvilgsniu lydėsiu tolimą jų skrydį.

Kartu su jais pakils mana širdis –

Viltis giliai širdies kertelėj žydi.  

 

Paimk už rankos. Į akis žiūrėk.

Tos valandos trumpos turės pakakti.

Paskui juk išsiskirsime vis tiek…

Ir švęsime – palaimintą vienatvę.

 

Vienatvė – ir lemtis, ir ateitis.

Tik akys nieko, nieko nematys.

 

V. Židonytė. Vakaro mintys

 

X

 

…Tik akys nieko, nieko nematys.

Ir užmerktom akim aš viską jausiu.

Bergždi troškimai? Gal – tokia lemtis?

Tik atminties aš kartais pasiklausiu.

 

…Juk kažkada svaigau Tavam  glėby.

Naujai pasaulis vėrėsi, širdis – apsalo.

Bet gal vienatvė mudviem per svarbi?

Jausmai jos niekaip nugalėt negali…

 

Praeis, sakai, ir viskas sudūlės,        

Nes nieko amžino šioj žemėje nebūna.

Bet kartkartėm ir Tu kažko gailies?

Širdis – nesensta. Tik nuvysta kūnas…

 

Sakyk, patark – kaip širdį tą nuramdžius?

…Ir išskrenda viltis pilkais balandžiais…

 

XI

 

Ir išskrenda viltis pilkais balandžiais,

Kai vien dygi jausmų ražiena lieka.

Kai viską, viską jau esu išbandžius,

Ir kai daugiau nenoriu  – nieko, nieko.

 

Praeis, sakai. Ir širdgėla sudils.

Visi atodūsiai nuskris su vėju…

…Laimingas tas, kas kada nors pamils.

Laimingas tas, kurs kažkada mylėjo.

 

Nors be Tavęs pasaulis – be namų.

Be kvapo, be džiaugsmų, be šventės.

…Palaiminai Tu savo buvimu.

Ir buvo lengva vėl tada gyventi!

 

…Bet tyliai baigias vieniša naktis,

Ir išskrenda viltis. Ir – išskrenda viltis…

 

XII 

 

Ir išskrenda viltis. Ir – išskrenda viltis

Kartu su rudenio gūsingais vėjais.

Ir vanagu atsklendžia netektis,

Tenai, kur vakar dar diena žydėjo.

 

Tas kurčias vėjas, ta audra niūri,

Kai niekas žemėje Tavęs negirdi…

Bet ar žinai,  kad sielą artimą turi?

Ištiesk man ranką. Ir atverki širdį.

 

Tuomet – dar visko bus! Jausmai vėl degs –

Ir su Tavim bus visos naktys šviesios.

Bet net jei susitikt mums nebeteks,

Net – Tau nežinant – aš Tave mylėsiu.

 

…Nors kartais, rodos, nebėra prasmės –

Vis tiek gyvenimas kaip Nemunas almės. 

V. Židonytė. Čiobrelių žydėjimas

 

XIII

 

Vis tiek – gyvenimas kaip Nemunas almės.

Nuplaus jis gėlą, sugrąžins vėl viltį.

Aš nebijau šaltos gilios gelmės –

Jausmais galiu net Nemuną sušildyt.

 

Jausmai – kaip upės – teka ir išsenka.

Jausmai kaip gėlės – žydi ir nuvysta.

Iš tolo Tau tiesiu aš savo ranką,

Nes amžina šioj žemėj – bičiulystė.   

 

Tai kas, kad mes – skirtinguose krantuos.

Visų dar tiltų tvanas nenuplukdė;

Užmiršime visus žodžius ne tuos,  

Ir dar uždegsim skaisčią, švarią ugnį.

 

…Aš nebijau gyvenimo tėkmės.

Ir, kol esu, nebaigsiu tos giesmės. 

 

XIV                     

 

Ir, kol esu, nebaigsiu tos giesmės.

Jausmai – kaip upės, jie pripildo sielą.

Jausmai – kaip liepsnos, be jokios dėmės.

Jų neužtemdo užmaršties šešėlis.

 

Žinau, ką šiandien pasakysi Tu:

Kad be kančios ir džiugesio nebūna.

Kad išsilies dar upės iš krantų,

Ir karštas kraujas vėl pažadins kūną.

 

…Mėnulio pjautuvas danguj sudils,

Ir tolin šauks visi krantai gėlėti,

Vaivorykštė virš Nemuno pakils,-

Lig pabaigos aš mokysiuos m y l ė t i.

 

Po tuo lietum paklosiu mudviem guolį.

…Baltais balandžiais skrenda dienos tolin.

V. Židonytė. Ilgesys