JUOZAS ŽLABYS-ŽENGĖ. POEZIJOS MAIŠTININKAS-MODERNISTAS

Lietuvos kariuomenės Mokomojo eskadrono vyresnysis karininkas Juozas Žlabys-Žengė. 1925 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondas 

 

Jau trisdešimt metų, kai Anapus išlydėjome mūsų vieną iš garsiausių mūsų poezijos modernistų, keturvėjininką, karininką, dramatiško likimo kūrėją Juozą Žlabį-Žengę (1899 05 02 –1992 11 09).

Ilgai nutylimas ir užmirštas poetas vėl nuskambėjo tik 1992 metais profesoriaus Leono Gudaičio pastangų dėka – jis parengė J. Žlabio-Žengės poezijos rinktinę “Pavasarių gramatikos”.

Juozas Žlabys-Žengė – ryškaus temperamento poetas, deromantizuotų nuotaikų ir pavasariško gaivalo reiškėjas, demonstravo modernią poetiką, perteikdamas to laikotarpio žmogaus pojūčių tikrumą ir mąstymo dinamiką (garsų, skiemens efektai, netikėti žodžių junginiai ir pan.). Modernumą jungdamas su liaudišku humoru ir folklorinių dažnučių  stiliumi, grynino lietuvišką avangardizmo atmainą. Novatoriška „Keturių vėjų“ estetinė koncepcija stipriai persmelkusi visą J. Žlabio-Žengės kūrybą ir gyvenimą.

J. Žlabys-Žengė mokėsi Žagarės progimnazijoje, studijavo Kauno universitete. Nepriklausomybės kovų savanoris, baigė karo mokyklą ir Aukštuosius karininkų kursus, tarnavo „Geležinio vilko“ ir husarų pulkuose. II-ojo pasaulinio karo metais dirbo „Ateities“ redakcijoje. 1945 m. sovietų valdžios represuotas, kalėjo Vorkutos lageriuose, po to gyveno tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1958 m. Dalis J. Žlabio-Žengės kūrybos sunaikinta per kratas.

Debiutavo poema „Anykščių šilelis“(1930), išleido apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940). Kaip publicistas bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose. 

Keletas Juozo Žlabio-Žengės eilėraščių iš profesoriaus Leono Fliorento Gudaičio parengto poezijos rinkinio “Pavasarių gramatikos” (Vilnius: Vaga, 1992) bei rašytojų Petro Palilionio ir Petro Venclovo atsiminimus.

Profesoriaus Leono Fliorento Gudaičio parengta J. Žlabio-Žengės poezijos rinktinė “Pavasarių gramatikos”. 1992 m. 

 

JUOZAS ŽLABYS-ŽENGĖ

 

O, JEI!

O! jei švilpis švilpia švilpį,
Švilpų, švalpų švilpia švilpį,
Tai ir švilpkim nenusilpę,
Tai paleiskim savo švilpas.

O! jei būgnas būgnui būgną,
Gražų būgną muša būgnas,
Duok ir pilk, ir drožk per dugną,
Kad ir dugnas duotų ugnį.

O! jei dūda pučia dūdas,
O! jei dūdų dūdų dūdos, –
Tai dainuokim lieknu būdu
Ir dainuokim už abudu.

O! jei švilpis švilpia švilpį,
Švilpų, švalpų švilpia švilpį,
Tai ir švilpkim nenusilpę,
Tai paleiskim savo švilpas…

1924

 

PAVASARIO FUTURIZMAS

Beržai ir gluosniai čir-vir-vir.
Vieversėlis – vyras.
Debesų fakyrai
Medžių šakomis nusviro.

Lakštingalų, lakštingalų…
Jurgiuk! Palauk. Jurgiuk! Palauk.
Jrgiuk! Jurgiuk! Jurgiuk!
Ir botagu per visą mišką čiaukšt!

Nudribo snaigių kryžmės.
Kai riktels pempė „Gyvas!“,
Žiūriu: nuo kelmo driekias futurizmas,
Ir šauk gyvenimo aktyvas!

Baloj tilvikas
Tili-tili-tili.
Bala
Tili-tili-tili
Sparnuotu radiju prabilo.
Ir Argentina, ir Peru, ir Čili
Mus sveikina, pavasariui atgijus…

Toli – tai švilptels,
Arti – tai šūktels varnas.
Paraižys orą sparnas,
Ir šauks varnėnas
Fju-
Fju-
Fju-turizmas!

1926

 

LIETUVIŠKAS PAVASARIS

Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė!
Ak! gyvatė!
Kai ji, brolyti, užpučia,
Esi gatavas.

Lekia vėjas – žaltys,
Žalsvai melsvai susiraitęs,
Ir toji upė – gyvatė
Plaukia, aplenkus giraitę…

Ir tas kumelys –
Juodas šėtonas,
Vakar kai žvengė
Lauko pašonėj.

Ir tas bernas – jautis,
Ir ta merga – karvė.
Vakar buvo pagautas
Su šitąja lerva.

Ir tų gryčių baltos blakstienos
Atmeta akį.
Supa vėjas – žaltys,
Plaukia – gyvatė.

Ir tas bernas – jautis
Kažkur eina kieto arklo kryžium.
Ką ta mergė jaučia –
Šita lerva, šita vyža?..

Ir kiekvienas – velnias,
Ir kiekvienas –
Perkūnas,
Gyvatė,
Paralis,
Devyni.

Ką jūs čia darot,
Ką jūs čia matot?
Supa vėjas – žaltys,
Plaukia – gyvatė.

1927

 

DABAR – PAVASARIS

Dabar – pavasaris.
Pavasaris – tai viskas.
Žinai, kai oras tviska,
Žinai, kai akys mirguliuoja,
Ir dar žinai, kad tai ne viskas.

Kaime ar palei tvorą,
Ar palei kokį taką
Pavasaris plakas.
Lyg vėliavas kokias
Pavasaringos kaimo bobos
Iškarstė rankšluosčius, paklodes,
Ir baltuoja kvadratais sodas,
Kai skepetos mergų padžiautos,
Kai vėjas skepetas, paklodes plaka.

Ir gyvatyne
Pabalę dėmės nyksta. –

Paklodžių įtempti plakatai
Lyg vėliavos padangėj – plakas.
Kaime pradžiūvo takas,
Kitur – įklimpo ratai,
Bet arkliui traukti sekas

1926

 

KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS

Buvo bernas Matula
La-la-la, la-la-la.
Buvo kitas Kūliava
Va-va-va, va-va-va.

Jie nuėjo pas mergas
Na tai kas, na tai kas?
Prasidėjo tuoj juokai
Ki-ki-ki, ka-ka-kai.

Ir supyko Kūliava
Še tau va, še tau va.
Ir ištyso Matula
Kaip asla, kaip asla.

Guli kūnas Matulos
Li-li-li, la-la-los.
Verkia mergė mylima
Ma-ma-ma, ma-ma-ma.

Kopia tiesiai jis dangop
Pakakopšt, pakakopšt.
Reik kur norint apsistot
Sta-sta-stot, sta-sta-stot.

Šviečia troba danguje
Oi-ja-ja, oi-ja-ja.
Žiba žvaigždės viduje
Kabo mėnesis prieš ją.

Pasirodė štai galva
Va-va-va, va-va-va.

Šventas Petras su lazda
Ladazda, ladazda
Pagrūmojo jam labai
Ba-ba-ba, ba-ba-bai.

– Ar tu bernas Matula?
– La-la-la, la-la-la!
– Mes ieškojom Kūliavos,
Nesuradom vos vos vos.

– Paklausyki, Matula,
Tau paskirta skaistykla.
Vos vos vos ne pekla
Kla-kla-kla, kla-kla-kla.

O tai būtų tau pekloj
Oj-oj-oj, oj-oj-oj.
Verda velniška derva
Varva-va, varva-va.

Kam reikėjo tau mergų
Ki-ki-ki, ku-ku-ku?
O dabar reikės tau degt
Ir skaistykloj nesudegt.

Šventas Petras iš tiesų
Jam pasakė su-su-su
Ir uždarė jam vartus
Drin-ta-tu, drin-ta-tus.

Ir nuėjo Matula
La-la-la, la-la-la
Per padanges, per žvaigdždes
Sau skaistyklą susirast.

Švietė žvaigždės iš paskos
Lapatskos, lapatskos,
Ir pravirko Matula
La-la-la, la-la-la,

Nes mylėjo ją labai
La-ba-ba, la-ba-bai.
Nemylėjo ji ano
Na-na-na, na-na-no.

Nuo to laiko Matula
La-la-la, la-la-la
Vaikštinėja tais skliautais
Ta-ta-ta, ta-ta-tais.

Jei žvaigždelė ima krist
Ir padangė ima švist,
Tai pravirksta Matula,
Krintant žvaigždei, la-la-la.

1939

 

• * * * 

 

Rašytojo Petro Venclovo žiupsnelis prisiminimų iš 1990–1994 metų, kuomet jam teko darbuotis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje literatūros konsultantu ir literatūros renginių organizatoriumi. P. Venclovas pasakoja apie bendravimą su prieškario rašytojais, nukentėjusiais nuo sovietinių represijų – Juozą Žlabį-Žengę, Viktorą Katilių, Eduardą Viskantą, Kazį Jankauską. Skelbiame ištraukėlę apie K. Žlabį-Žengę.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus sveikina Juozą Žlabį-Žengę, iš RS Kauno skyriaus vadovo Petro Palilionio rankų gavusį Rašytojų sąjungos pažymėjimą. 1990 m. Iš Petro Palilionio asmeninio archyvo

 

Petras VENCLOVAS

Iš prisiminimų

 

Nelengvai mums sekėsi bendrauti su buvusiu husarų pulko kapitonu, „Keturių vėjų” sąjūdžio dalyviu Juozu Žlabiu–Ženge. 1945 metais jis buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį; į Lietuvą grįžo tik 1958 metais. Mudu su Petru Palilioniu, regis, paraginti Rašytojų sąjungos pirmininko Vytauto Martinkaus, mėginome jį įkalbinti atkurti savo narystę Rašytojų sąjungoje. Tačiau Juozas Žlabys–Žengė nebuvo linkęs to daryti: sakydavo, kad nenori būti vienoje organizacijoje su savo priešu Justu Paleckiu, nors šis jau buvo miręs; pasakodavo, kad jį suėmus, Jonas Šimkus, tuometinis „Tarybų Lietuvos” redaktorius ir rašytojas, susikrovė į sunkvežimį visą jo biblioteką ir išsivežė; knygos jam iki šiol negrąžintos. Jis vėl turėjo sukaupęs nemažą biblioteką, rūpinosi, kur nukeliaus knygos po jo mirties.

Tuo metu rašytojas buvo beveik aklas, tačiau su padidinamuoju stiklu vis dar skaitydavo ir šiek tiek rašydavo. Petras Palilionis skatino jį iškloti prisiminimus ant popieriaus, kuo išsamiau papasakoti apie keturvėjininkus, apie prieškario laikotarpį, apie valdžios ir menininkų santykius ir pan. Reikia pasakyti, kad Juozas Žlabys–Žengė nepritarė, kad Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga savo leidinį pavadino „Keturiais vėjais”; jo nuomone, leidėjai turėjo bent jau pasitarti su juo, su paskutiniuoju likusiu gyvu keturvėjininku ir rinktis „Naujų keturių vėjų” pavadinimą.

Rašytojas gyveno nedideliame name Kaune, už Ramybės parko. Jį globojo puiki moteris Irena Laptevaitė, Kauno politechnikos instituto docentė. Ji rūpinosi Žengės rankraščiais, jo knygomis ir jo buitimi, buvo jam atlaidi, suprasdavo jo senatviškus kaprizus ir poreikius; tik ji viena perskaitydavo vėlyvuosius rašytojo rankraščius. Juozas Žlabys turėjo augintinę, nesėkmingai ištekėjusią už girtaujančio vyro, vis dėlto pageidavo, kad po jo mirties ir jai bei jos dukrai šis tas tektų.

Pokariu kurį nors rašytoją suėmus ar įkalinus, jis tuoj pat buvo šalinamas iš Rašytojų sąjungos ir išbraukiamas iš sąrašų. Taip buvo pasielgta su visais čia minėtais rašytojais. Galiausiai mums pavyko įkalbėti Juozą Žlabį–Žengę parašyti prašymą Rašytojų sąjungai dėl jo narystės atkūrimo. Netrukus LRS valdybos posėdyje jo noras buvo patenkintas, o Petras Palilionis įteikė jam naujutėlaitį Rašytojų sąjungos nario pažymėjimą.

Mirė Žlabys–Žengė 1992 metų lapkričio 9 dieną, buvo pašarvotas Karininkų ramovėje, iš kur išlydėtas į Žagarę ir ten iškilmingai palaidotas…

• * * * 

Rašytojo modernisto Juozo Žlabio-Žengės portretas išsamiai ir jautriai perteiktas Petro Palilionio eseistikos ir pašnekesių knygoje „Išlikę savimi“ (Kaunas: Varpas, 1997). Tai buvo pirmoji autoriaus eseistikos knyga, reikšmingo darbo memuaristikos baruose pradžia. Itin svarbus, autentiškas liudijimas – knygoje skelbiamas įdomus, labai atviras ir daug nežinomų faktų atskleidžiantis autoriaus  pašnekesys su rašytoju Juozu Žlabiu-Ženge „Apie eilėraščius, žirgą ir kardą“. Šis didelės apimties autentiškas pasakojimas užrašytas 1990 metais, o po kelių metų, 1992-aisiais, J. Žlabį-Žengę palydėjome Anapus… P. Palilionis parašė jautrų atsisveikinimą – Post Scriptum…   

 

PETRAS PALILIONIS

 

P.S.,

ARBA FLAMINGO VARDAN

 

Kaip negailestingai skuba laikas…

Ir vėl mes kartu: švedų rašytojai Anna-Karin Eurelius, Andersas Fišeris, Juozas Žlabys-Žengė, šių eilučių autorius… Tiesa, nėra maloningosios docentės Irenos Laptevaitės. Nėra ir… Ir sėdime visai ne Kaune, ne Būgos gatvėje, o Strojoje, tolimame miškingame Švedijos kaimelyje, senoje, penkias ar šešias kartas gyvenimam išlydėjusioje pirkioje, kurioje savo vasaras leidžia svetingieji kolegos. Už lango, regis, nieko bendro neturintis su vasara, šėlsta, blaškosi rugpjūtis. Vėtra blaško medžių šakas, už raudonos keteros kilsteli ir vėl prie akmeninio pado ploja židinio ugnį. Sėdime suburti ir užburti bendravimo poreikio… Ugnies… Prisiminimų… Vieno jų vardas – Juozas Žlabys-Žengė. Anna-Karin grakščia ranka spusteli magnetofoną ir visą atminties erdvę, visą krūptelėjusią širdį užpildo duslus poeto balsas:

„Neieškok, nes nerasi,

Nors turėjai, bet dingo.

Nuskrido tasai gerasis

Jaunų dienų flamingo…“

Kas tada, 1992 metų ankstyvą pavasarį, klausydamasis devyniasdešimtmečio poeto eilių, prisiminimų, net dainos, galėjo nujausti, kad tai paskutinis įrašas? Kad jis nuskambės ne Lietuvos, o Švedijos radijuje? Kad bus ilga, vilties ir nevilties besiblaškanti vasara, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikų gerumas ir bejėgiškumas, per apklotą slystanti ir vėl už jo, tarsi už gyvenimo, besikabinanti ranka, kadaise tramdžiusi Lietuvos kavalerijos ristūnus, poezijos ir prozos pegasus, o nūnai nebepajėgianti pasirašyti net autografo ant savo paskutinės „Pavasarių gramatikos“ knygos? Pasirodžiusios po penkiadešimties tylos ir pažeminimo metų?

1992 metų rugsėjį Poetas visiems laikams grįžo gimtojon Žagarėn. Grįžo tik kaip Žengė, mums, gyviems, kaip nerašytą testamentą palikęs iššifruoti antrąją kūrybinę savo pavardę – Žengė.

Tas darbas pradėtas. Tai jau minėta, L. Gudaičio sudaryta, „Pavasarių gramatikų“ knyga. Tai pedagogės ir Poeto paskutiniųjų dešimtmečių gyvenimo palydovės I. Laptevaitės kruopščiai renkamas ir tvarkomas rašytojo archyvas: karo metų publicistika, tremties eilėraščiai, angliškai rašyti dienoraščiai, nerūpestingų (arba blogų) rankų išblaškyta biblioteka. Tai visų mūsų rūpestis (ir pastangos) įkurti Juozo Žlabio-Žengės – „Keturių vėjų“ amžininko, poeto, prozininko, žurnalisto, Lietuvos kariuomenės karininko, kilnaus patrioto ir šviesios, kūrybingos asmenybės memorialinį kambarį. Tame pačiame K. Būgos 27-ajame name, kur išsiskleidė, nutvieskė visus tauria šviesa šio kūrėjo ir žmogaus saulėlydis. Ne dar vieno muziejaus, ne atminties, o Flamingo – visos šio rašytojo kūrybos simbolio – vardan.

1993 m.    

 

Parengė Gediminas Jankus