Tomo Vyšniausko nauji, neskelbti eilėraščiai

Mūsų Kolegos poeto, literatūros kritiko Tomo Vyšniausko nauji, neskelbti eilėraščiai, kaip visada, netikėti, kupini paradoksų, ironijos. Pakanka ir meditacijos, filosofinio mąslumo, kuris niekuo neprimena tradicinių lyrinių padūsavimų ar “čiauškėjimo putpele”. T. Vyšniausko eilėraščiuose formos veržlumas ir modernios išraiškos paieška slepia savy elegišką, jautrų, žmogaus būties ir egzistencijos klausimams neabejingą kūrėją. 

 

išsirašau iki nusikaltimo

 

mūsų linijos nukraujavo

susikirto nusikvėpė

/mazgus skaičiuodamos/

išbalo

iki švarios drobės

iki seklaus

papiliarinio rašto sakyk

kaip norėtumei tašką p(r)adėti

kaip uodas

susprogęs nuo juodojo

kraujo ar tai kas atrodė

lyg taškas tebuvo tik

.

musės tupėta

 

 

 

lyg žaizdą laižydamas nušvitimą tirčiau

 

vos tik lyžteliu degančiu

liežuviu tavo kūną įplyšta

votis kaip išsigūžęs

ugnikalnis iltis

šlifuoja smiltys

vos subedu nykščius

į smėlį išsisėja nuospaudomis

ir vakarykštės dienos skeveldromis

kol atras

ištuštėjusią krūtinę

ir kauks vilkeliu

ir iš dyko buvimo

(iš nykaus)       

užgiedos

ir riedės rasos lašas

aušrą pranašaudamas

nei Puntuko prakaitas

save keliant

prasisunkęs

be

pa-

stangos

 

 

pašto dėžutės plyšelis

 

tarsi molžemio

trūkis ant nederlingo

kapo

įbruku savo raudą –

vienas

našlaitės žiedlapis

atsisega dialogui

 

 

kai turinys prasilenkia su angelo pūku

 

būk mano angelas skraidantis

prieš vėją pasiskolinęs jūrinio

erelio sparną ir triušiuko

kailį būk mano angelas sužieduotas

spygliuotos vielos vainiku būk

kūniškas kaip faršo gabalėlis įstrigęs

po žiedu inkrustuotu

bergždžia sėkla būk romus

kaip veršelio akis sugerianti kūjo smūgį

panašų

į gyvenimą kuris kailį glosto

prieš

plauką /traška

akuotai povilnė šiaušiasi/ sakei

būsiu! o kibirkštys

tylėjo

 

 

į skolą rytojus neduotas

 

atrodo lyg saulė tekėtų o lyg

nušviesta moneta išsi(s)pjautų

lauk skradžiai putlų žandą

kai matai žandą užčiuopi

mazgą kaklaraištį po smakru

kai užverži marškinių apykaklę kalasi

žodis korupcija mažiausiai ambicija žinau

šitos abstrakčiosios

definicijos skaido mistikos burtus

veikiau nei skraido

išmonės gniutulu springstantis

drakonas jį tau

įsiūlytų abstraktus korumpuotas

ambicijų turintis

klerkas už drakoniškas palūkanas

ir komisinius neturinčius nieko

bendro su komisija veikiau

su tekančia moneta sakau tau pragaro

kančios į išorę

viduje tik angelo plunksna rėžianti

iki blankaus

kraujo. pasiskolinto

iš nepatekančios saulės už

nulines palūkanas

 

 

kuomet pasibaigia rašalas

 

tik tyla iš dyko

buvimo tai sirpsta

tai šiurpsta it šviežiai

žoliapjove nuskriausta

pievelė tarnautojo smakras

kruopščiai nugremžtas džiletu

toji tyla lyg alyvos plėvelė ant

guolio šrato aptaki ir kone permatoma

kone bedieviškai kone nežmogiškai

nekutena pėdų nevirpina smilgos

stagaro beveik kažkur tarp

šonkaulių dvitaktis

varikliukas

skustuvu

////////////

į pievas

užsi–

ker–

ta

 

 

liežuviu per klijų juostą

 

kad ir kiek

grauž

            tu

                        mei

si šaknY iš debesies

neišskelsi

nė snaigės

kad ir kaip

purtytum medį

o

lapai nukris

savaime

–

  –

–

  –

iš

liks

kruvina plaštaka

užspaudusi pėdsakų

spurdėjimą