STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. GYVENIMAS PRIE TILTO (Ištrauka iš knygos „Senų giesmių giedojimas”)

Rumšiškių miestelio Kauno gatvė pokariu tapo vaiduokliu: riogsojo sudegusių pastatų pamatai, suskilęs šaligatvis ir iš dviejų šimtų tik dvidešimt nesudegusių trobų. Pusė iš jų jau ne pirmos jaunystės, apsamanojusiais gontų stogais, išlinkusiomis rąstų sienomis, kartais sutvirtintomis varžtais iš abiejų pusių, pajuodusiais langeliais. Kumelio name (dabar net ir nesužinosime, kodėl žuvusiam miestelio žydui buvo suteikta tokia pravardė) buvo įsikūręs skrebynas, priešais esančioje troboje, sako, buvusioje žydo Calkės nuosavybėje, sujungtoje su tvartu, glaudėsi padegėlių Antano Ulozo ir Miko Šeškevičiaus šeimos. Ulozo vardą reikia paminėti dėl to, kad tų Ulozų, ir visai ne giminių, miestelyje buvo geri du tuzinai, o Šeškevičius – vienintelis ir nepakartojamas.

Kazys Šamatauskas su savo šeima gyveno prie Nedėjos upelio, šalia kelio į Pravieniškes. Per upelį buvo įrengtas medinis tiltas. Šioje vietoje žmonėms buvo ne gyvenimas, o kančia. Kentėjo nuo pavasarinių potvynių, nes jie beveik kasmet, dažniausiai balandžio pabaigoje, užpildavo ne tik tvartelį, trobą, bet ir visą žmogaus kiemą, iki pat statinių tvoros, o dažnai perlipdavo ir į kaimynų Cibanauskų valdas, buvusias kiek toliau, kalnelyje.

Tad kiekvieno pavasario pradžioje Cibanauskienė su vaikais jau ir pakuoja į pundelius visą turtą, ruošiasi kasmetei nelaimei, kad greitai, kai tik vanduo pasirodys ant trobelės aslos, griebtų suruoštus venzliukus, obliuotų lentų stalą, zoslanus, išklerusias nuo nuolatinio tampymo lovas, ir aida pas kaimynus kelias dienas ar net savaites gyventi po svetimu stogu. Iki tol jau būdavo išvežtas iš tvarto ir kalvelėj supiltas į krūvą mėšlas. Nedėja pakilus taip, kad vanduo teka atgalios, nuo Nemuno į Užtakus, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti. Medinis Pravieniškių tiltas tų potvynių jau apardytas, paklotas suskilęs…

 

*  *  *

Kaip ir daugelį vietos gyventojų, Šamatauskus šaukė malonybiniais tėvų ar senelių vardais. Visi šios giminės vyrai nebuvo tvirto stoto, petingi, stiprūs, kad galėtų galynėtis su miestelio vyrais.

Atsikelkime šimtmečiu atgal. Mūsų istorija byloja, kad šioje vietoje 1851 metais gyvenusį Simą Šamatauską vadino Šimeliu, kartais dar Šimu, pagal vardą. Gal ir nebūtų žmogelis išlikęs istorijoje, jei ne tada miestelio raštininkų mokykloje besimokantis būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas nebūtų aprašęs didelio Nemuno potvynio. Eilėraštyje tebuvo kelios eilutės apie Šimelio bėdas:

Žviegia kiaulės, šunys cypia

Iš vandens dar neišlipę.

Vėl vanduo į kalną traukia.

Štai Šimelio rąstai plaukia.

Jau vandens iki pusiaujo,

O jis bėga vis iš naujo…

 

Istorija apie Simo Šamatausko nelaimes daug ilgesnė ir įdomesnė…

 

*  *  *

Ir Baronų Antanėlis atmena, kaip jį nustebino pirmą kartą išgirstas eilėraštis. Jam tebuvo gal septyneri, kai tėvelis ir mama, tą vakarą sumigdę vaikus, atsisėdo prie stalo. Šnairomis pažiūrėjo, ar visi vaikai užmigo, ir pradėjo skaityti. Tiesa sakant, geriau druką pažinojo tėvelis, jis ir skaitė, o mama tik klausėsi. Vaikai paslapčiom pastatė auseles, kai ūkininkas ir valsčiaus mokesčių rinkėjas Jonas Baronas žmonai pradėjo skaityti giesmę apie smertį. Tada jis taip ir pasakė:

– Paklausyk, Tekle, giesmės apie smertį. Labai pamokantys žodžiai, protingi.

Toji nieko neatsakė, tik nuėjusi prigulė lovoje, susigūžė ant šiaudinio čiužinio. Tėvelis ir pradėjo:

Dauggalingus ponus,

Visų žmonių stonus, –

Taip sūdžią, kaip kriaučių,

Ricielių ir šiaučių, –

Im‘  lygiai.

 

Kupčiai ir likvoriai,

Karmočiai, šinkoriai,

Nors pinigus renka,

Bet neišsiperka

Nuog smerčio…

 

Mažajam Antanukui, kuris dar nesuspėjo užmigti, visas kūnas pagaugais nuėjo, tačiau ausų neužsikimšo: taip knietė pasiklausti, kokios Dievo bausmės laukia sūdžiaus pekloje; to, kuris kitam žmogui ne vieną blogą darbą yra padaręs, bet teisiasi, nes visada sūdžiuose laimi turtingesni.

Dieną naktį šaukste,

Galo nesulaukste,

Kaip vilkai kaukdami,

Ugnyje degdami

Per amžių.

 

Velnių balsų klausys,

Smarvės peklos uostys;

Iš akių eis ugnis,

O nasrais smalą ris

Griešnykai…

 

Po šių žodžių Antanukas užsitraukė ant galvos paklodę ir ėmė poteriauti… Dar girdėjo, kai Anykščių viršaitis kažkada tėveliui sakė, kad eilių autorius yra Šrubauskis, jėzuitas, kunigas, gyvenęs prieš pusantro šimto metų, tai nemeluos. Žadėjo tėvelis parsinešti skaityti kitokių knygų, kurias turi viršaitis, kad ne tik iš maldaknygių sužinotume, kas laukia mūsų po smerčiaus... Vaiką sugriebė baimė, išgirdus pranašystes, kas gali nutikti numirus, jei nuodėmių turėsi. Žegnojosi ir poteriavo, o penktą kartą kartodamas „Tikiu į Dievą…“, vaikas užmigo…

 

* * *

Dabar vėl nusikelkim į 1851-uosius, kai Antanas Baronas mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje. Beje, šia pavarde parapijoje gyveno ir pora vietinių žemdirbių šeimų. Kartą patarnaudamas bažnyčioje Antanas girdėjo, kaip kunigas sutuokė Joną Baranauską su jo išrinktąja, nustebo: gal čia jo giminės, nes ir jis brolį Joną turėjo?..

…Tuo metu, kai rytuose jau bolavo aušra, raštininkų mokyklos mokinius iš šiltų patalų išvertė negirdėtas duslus dundėjimas. Tarsi stogo čerpės byrėtų.

– Griaustinis! – klykdamas išvirto iš lovos Jurgis Bagdonavičius. – Gegužės pradžia – o jau griaustinis! Žinot, vyručiai, mano tėvelis pasakojo, kad trisdešimtais metais visur dar sniego pilna buvo, o Anykščiuose tokia perkūnija trankėsi…

Visi supuola prie langų ir pamato, kaip verda ir putoja Nemunas. Ledas traškėdamas lūžta į dideles lytis, kurios lyg popierinės stojasi stačios, grimzta, ant jų ritasi kitos. Susidaro šiurpūs ledo kalnai. Vanduo lyg ugnikalnio lava plūsteli į šalį ir liejasi į krantą.

– Čia tai bent! – pirmasis atsitokėja Navakauskas. – Gražumas toks, kad ir nuo lango nueiti nesinori. Tokia ledų galybė! Matai, kaip spengia tyla, saulė spigina ir tirpdo sniegą, ar tik vandenio nesulauksime?

Visi paskubomis rengiasi. Lobočionka pirmasis pripuola prie priemenės durų, atkabina kablį ir smarkiai patraukia. Visi išsigandę mato, kaip asla greitai nusirita vandens banga, sušlapindama nespėjusių apsiauti berniukų kojas, atsimuša į mūrinę sieną. Po jos jau skuba antroji, daug didesnė. Tada Lobočionkai pasiseka uždaryti duris. Vaikai sutrikę, tačiau nutaria iš apsemtos mokyklos bėgti. Pasiruošia šuoliui, staiga atstumia duris.

– Pirmyn, bėgam pirmyn! – šaukia vieni mokiniai, taškydami basomis kojomis šaltą pavasarinį vandenį ir bėgdami jau apsemtu mokyklos kiemu. Kiti, dar nespėję apsirengti, liko miegamajame, tikėdamiesi sulaukti potvynio pabaigos. Tik Savickas abejojo: bėgti ar laukti pagalbos? Bet ir jis šoko lauk. Vanduo jau pasiekęs valsčiaus pastatą ir bėga prieš kalnelį.

Antanas su draugais buvo neapsemtoje vietoje, kai išgirdo Savicko riksmą.

– Na, ko jis ten? – pyko Navakauskas. – Bėgtų į krantą, o tai po minutės plaukti reikės.

Ir, nieko nelaukęs, nubrido prie tvoros, paėmė bailųjį draugą už rankos.

Rodos, pusė miestelio subėgo prie Nemuno. Mokykloje likę mokiniai jau nebesiblaškė, o sulipę į palėpę bailiai žvelgė į putojantį vandenį, kuris jau gerokai pakilo.

   – Kiek jūsiškių mokykloje liko? – paėmė kažkas Antaną už rankos. Tai buvo Eidukevičius, atbėgęs su ilga virve, aukštai pasiraitojęs kelnes. – Supranti, namas senas, kad pamatų nepaplautų.

– Nežinau, gal dešimt, – atsako Baranauskas, svarstydamas mintyse apie mūro atsparumą. – Nenugriaus… – paskui pats nusprendė.

Pažino Antanas ir priėjusį prie jų Petrą Šimelį. Gyveno jis mažoje trobelėje prie bažnyčios šventoriaus, smėlėtas jo žemės sklypelis vienu galu rėmėsi į Nedėjos upelį, kitas lygiavosi su Kauno vieškeliu. Jis, ligota jo žmona, dar šeši mažamečiai vaikai, o per trobelę penkiais žingsniais pereisi. Sumanė žmogelis priestatėlį prie trobelės statytis. Suleido dvare už paskutinius grašius pirktus rąstus – tik iki palangių sienos teišėjo. Štai ir laukia jis, kol rudenį, nuėmęs nuo savo smėlėtos žemelės menką derlių, nusipirks dar keletą rąstų.

Dabar Šimelis ir pasisveikinti su žiopsančiais dorai nesuspėjo, žiūri – plaukia Nedėja potvynio atnešti rąstai. „Lygiai tokie, kokių man reikia“, – spėjo sumoti žmogus, nusivilkdamas skrandą. Vanduo tūkstančiais adatėlių degino kūną, dantis ant danties nepataiko, tačiau žmogus jau yrėsi drumsta srove. Vanduo grūdasi prie didžiosios upės, kyla, nes ledai Nemuną dar sukaustę.

– Tai Dievulis žmogui dovaną atsiuntė! – džiaugėsi pakrantėje sustojusios moterys, žinančios žmogelio bėdas. – Dabar ir trobelę dorą turės, ir gyvulėliui bus kur prisiglausti.

– Laikykis, pas tave su savo valtim iriuosi! – rėkia Šimeliui nuo kranto jo kaimynas sielininkas Jurgis Andriuškevičius. – Vienas neišlaikysi rąstų, tave kartu su jais į Nemuną nuneš!

Tas dėkingai linkčioja galva, nieko neįstengdamas pasakyti. Andriuškevičiaus valtis greitai pasiveja plaukiką, ir visi susirinkę pakrantėje žmonės, užmiršę raštininkų mokyklos mokinius, iškišusius galvas per palėpės angas, stebi sunkią vyrų kovą su vandeniu. Eidukevičiaus atsinešta virve rąstai raizgomi į mažą sielį, kuris vėliau bus pritvirtintas prie valties galo ir ištemptas į krantą.

– Ale, duok, Dieve, tokią laimę, – pasiekęs krantą nenustygsta Šimelis. – Kaip mano kirviu sukirsta, net tašyti daugiau nereiks.

Visų dėmesį patraukė nuo miestelio atbėganti moteris. Purvina prijuoste ji dangstosi ašaromis paplūdusį veidą, bėga kniubdama, kažką vis šaukdama. Greitai visi pažino bėgančiąją.

– Petrai! – šaukia siuvėjas Litvinskas. – Tavoji verkdama atbėga. Gal nelaimė kokia?

Žmogelis strykteli iš valties ir pasileidžia priešais moteriškę.

– Nugriovė… nuplaukė, – barsto žodžius Šimelienė. – Dievo koronė, Petreli, Dievo koronė…

– Žmoniškai kalbėk, Adele, – pataria nekantriai žmonai Šimelis. – Kokia koronė ir ką nugriovė?

– Nagi priestato rąstus potvynis nunešė… Ir vieną paršelį, tą su juodu plėmu ant nugaros…

Šimelis dar kartą pribėga prie valties. Tik dabar jis suprato, kodėl šie rąstai jam pasirodė kaip tik jo priestatui. Tai jo rąstai, jo kelių metų triūsas.

– O kitas paršelis kur? – paklausia dar žmoną.

– Į gryčią įnešiau, prie vaikų lovos gardelį įruošiau. Tik ten irgi jau vandens buvo.

– Ak tu, vištos galva, – nepiktai barasi Šimelis. – Radai vietą paskutiniam paršeliui laikyti. Vanduo, žiūrėk, vis kyla, gal jau ir tas plaukia Praviena!

Šimeliai tekini pasileidžia namo, kur vanduo semia jų vaikus ir paršelį…

Potvynis baigėsi jau gerokai įdienojus. Sutraškėjo prie Aštrago kaimo susigrūdę ledai ir pasileido žemyn baltais luitais. Greitai visur nuslūgo vanduo, palikdamas savo kelyje susigrūdusių lyčių kalnus. Tarsi stebuklinga lazdele pamojus, skilo ir traškėjo visa panemunė, atrodė, jog upė dejuoja po gilaus žiemos miego.

Būsimam vyskupui ir poetui dar tik šešiolika. Jis grįžtą į Raštininkų mokyklą, ima iš etažerės Ignaco Krasickio eilėraščių knygą ir pradeda skaityti… Tiesa, jis turi vieną savą knygą, kurią tausoja ir slepia nuo visų… Meilė knygoms Antaną Baranauską lydės visą gyvenimą. Džiugu, kad rumšiškėnai ant kalnelio prie bažnyčios 1967 metais poetui Antanui Baranauskui atminti pastatė paminklą…

 

* * *

Šiandien Anykščių muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskio bibliotekoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir pas privačius asmenis išlikusi tik 41 knyga lenkų, lietuvių, vokiečių, rusų ir lotynų kalbomis iš didelės Lietuvos poeto, kalbininko, matematiko, vertėjo ir Seinų vyskupo Antano Baranausko (1835–1902) bibliotekos. Po vyskupo mirties knygos atiteko Seinų kunigų seminarijai, paskui išsibarstė po asmenines bibliotekas. Žinoma, kad po vyskupo mirties jo asmeninius daiktus, tarp jų ir daug knygų, saugoti išsivežė ir broliai Jonas ir Anupras. 

Domėdamasis vyskupo Antano Baranausko gyvenimo tarpsniu, kai jis mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje (1851–1853), supratau apie jo didelę meilę knygoms. Kai Rumšiškių bažnyčios altrista kunigas Feliksas Višinskis sužinojo, kad anykštėnas eiliuoja, plačiai atvėrė klebonijos bibliotekos duris. Ten buvo nemažai lenkiškų ir rusiškų knygų, laikraščių „Gazeta Warsawska“ numeriai. Apie lietuvių kalba buvusias bibliotekos knygas žinių neturime.

Dar tarnaudamas Gelvonų klebonijoje liokajumi (1848 metais), Antanukas daug skaitė, ypač jį traukė Ignaco Krasickio poezija. Bandė eiliuoti. Tad ir Rumšiškėse lenkų kalba parašė dvidešimt eilėraščių apie metų laikus, gamtą, savo draugus ir paslaptingą pasaulį. Du eilėraščius skyrė mokyklos direktoriui Aleksui Vyšnievskiui ir jo žmonai Agotai. Tai nebuvo vietos valsčiaus mokykla, kaip kartais neteisingai rašoma net moksliniuose straipsniuose: mokykla priklausė Rusijos Turtų ministerijai, ruošė raštininkus visos Lietuvos valsčiams. Tai buvo tarsi kultūros židinys netoli Kauno, nes čia jaunuolius mokė ne tik dailyraščio, artitmetikos. Mokytojavo Rumšiškių klebonas Feliksas Višinskis, kuris diegė savo auklėtiniams kultūros, meilės knygai pradus.

Raštininkų mokykloje Antanas Baranauskas buvo pakankamai populiarus, nors iš pradžių jo draugai netikėjo, kad jis kuria, manė, nurašo tekstus iš skaitomų klebonijoje knygų, kol 1851 metų balandį po didelio Nemuno potvynio (mūrinė mokykla stovėjo ant upės kranto) parašė garsiojo eilėraščio „Nemuno potvynis Rumšiskėse, 1851 metai“. Nuo tada šešiolikmetis buvo kviečiamas skaityti eilėraščių į rinktinius pobūvius, gimtadienius, vardo dienų paminėjimus, ar kai pas mokyklos direktorių atvažiuodavo svečių iš Kauno Rūmų, net iš Peterburgo. Jaunasis eiliuotojas buvo giriamas, žadama net leisti jį mokytis į gimnaziją, tačiau to neįvyko.

Dviejų posmelių eilėraštis „Plunksnai“, parašytas Rumšiškėse, atskleidžia būsimo poeto požiūrį į knygas ir kūrybą.

PLUNKSNAI

1853 m. sausio 24 d., Rumšiškės

Plunksna! Tu man lyg pramoga pavargus, –

Akis ir protą žavi pievos margos,

Žolė. Tas reginys svajoti kelia,

Čiurlenimas labai gražaus upelio.

 

Tokia man pramoga pati mieliausia,

Jausmus pripildo žavesio gražiausio.

Bet tu, nupiešus, kas aplink man miela,

Daug dėmesio kreipi į mano sielą.