CHIQUITA BARRETO. “NAUJA VIETA” (IŠ ISPANŲ K. VERTĖ BRONIUS DOVYDAITIS)

Vienas geriausių ispanų ir apskritai Lotynų Amerikos literatūros vertėjų Bronius Dovydaitis nenuilsdamas darbuojasi, surasdamas mažiau žinomus autorius, versdamas jų kūrinius į lietuvių kalbą, taip ne tik supažindindamas mus su nūdienos ispanakalbių autorių kūryba, bet ir praturtindamas užsienio literatūros panoramą. Išvertęs per dešimt žymių autorių romanų (pakanka paminėti Ernesto Sabato, Carlos Fuentesas, Ch. E. Rivera), vertėjas nuolat verčia ir mažosios beletristikos kūrinius – daugybė įvairių autorių novelių, apsakymų yra paskelbta rinkiniuose, periodikoje. 

Įdomu tai, kad Bronius Dovydaitis kažikada neakivaizdiniu būdu išmoko ispanų kalbą, stebindamas tuometinius vertimo teoretikus ir garsius vertėjus savo darbštumu, imlumu, nepaprasta pažanga. Jis tapo ne tik vedančiuoju ispanų kalbos vertėju, pagarsėjusiu dėstytoju, bet ir Lotynų Amerikos literatūros žinovu, tikru, objektyviu vertintoju. 

Itin kuklus ir reiklus sau bei savo darbams Bronius Dovydaitis, lygindamas nūdienos lietuvių moderniają prozą su Lotynų Amerikos literatūra, negaili ir kritios žodžių. Pasak jo, daugelio mūsiškių autorių (ypač jaunųjų) tekstai labiau primena tuščią pasiplepėjimą, nesuvokiant ir nežinant nei esmės, nei problematikos. Ypač tuščiu manieringumu pasižymi taip vadinami “distopiniai” romanai. Atrodo, kad kai kurie autoriai labai nori šnekėti, tik nežino nei kaip, nei apie ką. Tokių dalykų nerasi nūdienos Lotynų Amerikos prozoje. Magiškasis realizmas, kuriuo taip mėgsta tuščiai manipuliuoti kai kurie lietuvių autoriai, jau seniai ispanakalbėje literatūroje nunykęs, buvęs trumpalaikis reiškinys. Lotynų Amerikos rašytojai net nesuvokia, kaip galima malti niekus. Tokių knygų pas juos niekas neskaitytų. Socialinė tikrovė, skurdas, atskirtis, skauduliai – tai, kuo gyvena jų tėvynainiai, aktualijos ir dramatiškos šviesos paieškos – tokios temos vienos svarbiausių. Štai ir dabar skelbiama Broniaus Dovydaičio versta garsios Paragvajaus rašytojos Chiquita Barreto novelė “Nauja vieta” subtiliai atskleidžia liūdną kasdienybę, socialinius skaudulius. Per trumpai, keliais svarbiausiais bruožais nubrėžtą moters gyvenimo tarpsnį pajuntame daugelio neišsipildžiusias svajas, geresnės ateities ilgesį.     

Gediminas Jankus         

Paragvajaus rašytoja Chiquita Barreto (tikroji pavardė Aelia Barreto Burgos) gimė 1947 m. rytinėje šalies dalyje. Studijavo pedagogiką, vėliau dėstė Šiaurės universitete. Aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje, moterų judėjime. Jos kūrybą spausdina įvairūs literatūriniai leidiniai tiek Paragvajuje, tiek užsienyje. Yra išleidusi šias apsakymų knygas: “Su liūdesiu ir be šlovės” (“Con pena y sin Gloria”, 1990), “Atvira širdimi: 9 erotiniai apsakymai” (“Con el alma en la piel: 9 realtos eroticos”, 1994), “Kliedesiai ir tikrovė” (“Delirious y certezas, 1995).

Bronius Dovydaitis

                          Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Chiquita BARRETO

NAUJA VIETA

 

Vietovė, kurioje driekėsi eilė visiškai vienodų namelių, jai priminė kapines; rodės, jog tie nedideli būstai sustatyti taip, kad juos kuo smarkiau kaitintų popiečio saulė, svilinte svilinanti nudžiūvusią žolę bei sausus stagarus, einant traškančius po kojomis. Sustojus prie vieno namelio, į nosį trenkė nuo cementinio šaligatvio tvoskianti karšto oro banga, pripildydama plaučius tokio slogio, kad net kvėpuoti darėsi sunku, tad moteris, ketindama bent kiek atsikvėpti, pravėrė vartelius ir įžengė kieman. Atsisėdo menkame būsto pavėsyje. Pažvelgė į dangų, ir saulės šviesa apakino ją; suskliautė skėtį nuo saulės ir, pasidėjusi po galva sunertas rankas, atsigulė ant žemės.

Moters mintys sklandė toli. Tos mintys nuskriejo į kadaise buvusius laikus, kurie dabar nusitęsė priešais jos akis nelyginant koks paklotas. Ilsėjosi, sakytum išsitiesusi ant to minčių pakloto. Prieš užmerktas akis mirguliavo blyški šviesa; moters veidą užliejo silpnas vilties ir graudulio atspindys, pavertęs ją visą lyg kokia perregima, liūdna būtybe.

Regėjo laimingą, nerūpestingą savo vaikystę, kuomet linksmai šokinėjo po varganą, šiaudais dengtą trobelę drauge su kitomis basakojėmis mergaitėmis, regėjo, kaip laidynėmis apsiginklavę vaikai karstosi po kreivus medžius, ieškodami lizdų su pilkais bei mėlynais taškeliais išmargintais paukščių kiaušiniais, kaip, nevaliodami numalšinti niekaip nepraeinančio alkio, godžiai graužia dar žalius vaisius.

Dangus tais laikais matės taip arti, kad, manding, pakanka pereiti pakrantėje geltonuojantį pasėlių lauką, perbristi upelį ir galėsi ranka paliesti žemę glėbiantį mėlyną dangaus skliautą. Pasaulis dingojos mažas ir drauge neaprėpiamai platus, jame nebuvo nei graudulio, nei kokių bėdų.

Moteris leidosi nešama prabėgusio laikmečio bangų, panašių į vaikystės upelio bangas – atvilnijančias ir vėl pasitraukiančias; atvilnijančias iki dabarties ir pasitraukiančias į praeities laikus. O tie laikai buvo viena po kitos slenkančios valandos ir dienos, liekančios atmintyje, o širdyje ir veide įrėžiančios raukšles.

Vieną rytą, vos nubudusi, pajuto, kad kūnas jai pačiai atrodo kažkoks neįprastas ir smagus; neprisimena, ar tą naktį sapnavo ką nors po ilgos žaidimų dienos, tik atmena, jog, pasirąžiusi lovoje, kurioje miegojo su dviem jaunesniais broliais, pajuto, kad kojos tapo neįprastai ilgos, o iki tolei lygioje krūtinėje atsirado pora bumbulų, primenančių kietus obuoliukus, ir kad stangriomis, glotniomis šlaunimis bėga lipnus kraujas, panašus į arbūzų sultis, tik tamsesnis ir tirštesnis.

Dabar turi trisdešimt aštuonerius metus ir gerai atmena, kad jaunystė truko neilgai. Pasaulis, rodės, visu svoriu užgulė jos pečius, kai nuo plaučių uždegimo mirė pirmas vaikas. Nuo tada nutilo jos juokas, šiaip aidintis, sakytum, be jokios priežasties ir sklindantis po visą kaimą.

Sielos žaizda nesiliovė kraujavusi, brėždama raukšles veide; tomis neryškiomis vagelėmis lėtai sruveno nedideli paprasto jos gyvenimo džiaugsmai.

Dabar gulėjo prie savo naujo būsto ir kol kas čionai jautėsi visai svetima. Ar šis būstas taps tikrais jos namais?

Žodžiuose „tikri namai“ slypėjo begalė reikšmių. Galvon plūdo pačios įvairiausios mintys bei jausmai, – juk dabar turimi daiktai labai paprasti, gal dargi negražūs ir tikriausiai netiks prie naujo statinio.

Kur ji sukabins savo rykus?

Išskalbtus rūbus, žinoma, teks džiauti aplinkinių akims ir, kas be ko, žiūrėti į kitų pakabintus skalbinius.

Kaip nuslėps ištinkančias negandas? Niekas niekuomet neklausė, kokio būsto ji pageidautų.

Valdžia pristatė šimtus vienodų namelių ir pranešė, kad, pasiekęs tam tikrą lygį, vanduo paskandins viską, – iki tolei gyvavusius jų džiaugsmus, svajones, netgi mirusiuosius.

Miesto architektus, galvojusius apie juos visus, bet ne apie ją, stebina, kad tie vargani žmonės nešokinėja iš džiaugsmo, vietoj menkų, šiaudais dengtų trobelių gavę naujus būstus.

Jie piktindamiesi šneka, jog kaimo žmonės nesugeba įvertinti to, ką veltui suteikia vyriausybė.

„Tie tamsuoliai neturi jokių siekių, nesvajoja apie geresnį gyvenimą nei sau, nei savo vaikams“, – kalbėjo architektai, žvelgdami į čionykščius gyventojus niekinamai ir iš aukšto.

„Mes tikrai svajojame apie geresnį gyvenimą, aš apie jį irgi svajoju“, – tarė sau moteris.

Deja, šie nauji būstai, greta kurių nėra vietos kokiam vijokliui ar medeliui, kur būtų galima pririšti hamaką, neturi nieko bendro nei su atsikėlėlių svajonėmis, nei kad ir paprastais jų siekiais. Moteris pati sau svarstė, kaip čia yra, kad į šią vietą neįmanoma perkelti turėtų troškimų; veikiausiai taip esą todėl, kad nykūs kambariai nevalioja nei priglobti persikėlėlių liūdesio, nei sukelti džiaugsmo.

Moteris vikriai atsikėlė, tarsi galvon būtų staiga šovusi netikėta mintis, kuri prižadino energiją, snaudusią pažiūrėti vangiame kūne, čiupo skėtį, gulintį šalia nelyginant subliuškusi odos skiautė, ir nužingsniavo į jau paliekamą kaimelį. Atkakusi prie senosios trobelės, valandėlę žvelgė į savo vaikus, žaidžiančius tarp išgabenti paruoštų įvairių rakandų; klaidžiojančios akys užkliuvo už nedidelio kryželio, kurį dengianti gelsva, vėjo plaikstoma stula pleveno tarsi didžiulio drugelio sparnai; įdėmiau pasidairiusi, susirado kastuvą, pasiėmė ir nutraukė į gretimais esančias kapinaites; ten įniko kasti, iki po gero tarpo kastuvas atsitrenkė į kažką; energingai rankomis paraususi giliau, netrukus iškėlė nedidelį grabelį; apkabinusi prispaudė jį prie savęs, paskui užsidėjo ant peties ir, nekreipdama dėmesio į smalsius vaikų klausimus, tuo pačiu keliu nupėsčiavo naujosios gyvenvietės linkui, prie šviežiai iškastų žemių krūvelės palikusi numestą skėtį nuo saulės.

 

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis. „Cuentos del Paraguay“, Editorial Arte y Literatura, La Habana, 2010

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *