STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. “PASKENDUOLĖ”. IŠTRAUKA IŠ KNYGOS “ŠVENTŲ GIESMIŲ GIEDOJIMAS”
Rašytojas Stanislovas Abromavičius rašo noveles, poeziją, renka žinias ir duomenis apie pokario rezistenciją, Lietuvos partizanų pasipriešinimą. Jis kruopščiai studijavo archyvinę partizaninės kovos medžiagą, parašė dešimt knygų apie Sibiro tremtį, Didžiosios Kovos apygardos partizanus. S. Abromavičius išleido apie pusšimtį įvairaus žanro knygų, o mažuosius skaitytojus pasiekė daugiau nei dvi dešimtys eiliuotų jo knygelių.
Knyga “Šventų giesmių giedojimas” – autoriaus, gimusio Rumšiškių miestelyje, vaikystės prisiminimai. Skelbiame ištrauką iš knygos – “Paskenduolė”.
Stanislovas ABROMAVIČIUS
PASKENDUOLĖ
Ištrauka iš prisiminimų knygos „Šventų giesmių giedojimas“
Šį vaikystės stebuklą – laidinį radiją – pamenu iki šiol.
1952 metais įvestas į mūsų namus, jis atnešė didelę palaimą ne tik mums, vaikams, bet ir mūsų mamai. Atitempė telefonistas Pranas Genevičius nuo vieškelio pušiniais stulpais su pasmailintomis viršūnėms du laidus, prisuko prie namo sienos izoliatorius, praardė suspaustas tarp rąstų samanas, kad perkištų dvigyslį laidą ir atvestų jį trobos viduje siena iki prie šventųjų paveikslų kabančios medinės dėžutės. Iš pradžių klausėmės trankių maršų ir dainų, žinių, šlovinančių sovietinę santvarką, poetų eilių apie tautų draugystę, pagyrų į šviesią ateitį slenkančiam kolūkiniam kaimui. Nors gyvenome netoli bažnyčios, tačiau sirgdama mūsų mama Eleonora sekmadieniais šv. Mišių išklausyti nenueidavo, o sėdėdavo namuose lovoje po Kristaus bei Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslais ir poteriaudavo. Ji dažnai sirguliavo, kelis kartus per metus stipriau įsiligodavo, tad bažnyčia jos nusilpusiam kūnui buvo per tolima…
Jaunystėje mama buvo aktyvi bendruomenės gyvenime: priklausė pavasarininkų kuopai, giedojo bažnyčios chore. Ilgai didžiavosi, kai ar ne 1932 metais, šventinant senųjų miestelio kapinių išplečiamąją dalį, klebonas Jonas Jurevičius jai vienai patikėjo giedoti šventą giesmę…
Mamos ilgos ligos pradžia buvo jos jaunystėje persirgtas plaučių uždegimas. Sako, grįžo kartą iš vakarėlio labai sušilusi, atsigulė virpėdama, o atsibudo jau kosėdama. Tik sirgti nebuvo kada, reikėjo padėti mamai ūkyje, o gydėsi žolelėmis. Taip ir prilipo bronchitas visam jos trumpam gyvenimui… Prieš šv. Mišias per langą mama stebėdavo gatvele einančius į bažnyčią kaimynus ir iš toliau atėjusius, per pačią Sumą sudrausdavo išdykaujančius, bandantį prie savo batsiuvio stalo kažkokio darbelio griebtis tėvą, ir sudėjusi vienas prie kito delnus poteriaudavo…
Mes irgi tada stengdavomės pabūti prie mamos, ruošti pamokas, kartu klausytis radijo, nors viliojo iš namų vaikiškas pasaulis. Radijas garsiai rėkdavo, triukšmaudavo, grodavo karišką muziką, tačiau net spręsdami nesudėtingus aritmetikos uždavinius ar vedžiodami sulinuotame dailyraščio sąsiuvinio lape pirmąsias raides, jo nepritildydavome. Tik prieš pat Šv. Kalėdas savaitei radijas būdavo išjungiamas, namuose įsivyraudavo ramybės valandos. Kažkaip labiau įsiminė vasara, kai už lango vešėjo žali jurginų krūmai, prie upelio – gluosniai bei alksniai, už trobos – sulaukėjusios kanapės, tikusios virvėms ir pančiams pinti, prie lango – nedidelis mergaitiškas rūtų, saulučių, gvazdikėlių darželis. Kiek toliau, prie gatvės, dejavo aplaužyti baltųjų ar mėlynųjų alyvų krūmai, pas mus kažkodėl vadinami bezais, ir keli seni gluosniai, kurių gyvenimas prie kelio buvo nelengvas: augo jie apibrozdytais kamienais, nulaužytomis šakomis.
Užtat kitomis savaitės dienomis dar visai neįrengtoje mūsų namo pusėje griaudėjo audimo staklės, kuriose dar paaugle būdama į sunkų darbą buvo įkinkyta sesuo Marytė. Ji su mama audė skareles, kurias noriai supirkdavo iš kažkur atsibastę supirkėjai, ar veždavo jas, sakydavo, parduoti į Rusiją. Valdžia bandė drausti tokį amatą, nes žinojo, kad moterys ausdamos naudojo vogtus iš Kauno fabrikų siūlus. O audė skarutes visa apylinkė, ir dar toliau, kiek akys užmato ir neužmato.
Tas mano vaikiškas pokario pasaulis buvo suskilęs lyg išmestas už klojimo veidrodis: rėmeliai dar geri, poliruoti, žvilgantys ir kvepiantys senovišku medžiu, tačiau stiklo paviršius apsiblausęs, sutrūkinėjęs, kad žiūrint į jį atrodydavai tarsi išvarytas iš namų elgeta. Melas buvo įsitrynęs į pokarinį gyvenimą lyg česnakas į surūdijusius lašinius. Kiekviename žingsnyje – melas, kiekviename žodyje – netiesa. Vyresnieji gyveno siaubo apimti, o mažesnieji dar ne viską suprato. Mokyklose dešimtmečiams kabino ant kaklų raudonas skarutes, rodė pavyzdžiu tėvus išdavusį Pavliką Morozovą, draudė eiti į bažnyčią melstis, niekino šventus paveikslus.
Dejavo Bažnyčia, kunigus vežė „pas baltas meškas“, tuštėjo maldos namai, vienas kunigas turėjo aptarnauti kelias parapijas. Nutilo bažnyčių vargonai, nes muziko pastangos groti šv. Mišioms buvo prilygintos veltėdžiavimui.
Ir štai vieną tokį saulėtą sekmadienį, kai mes susispietę didžiajame kambaryje prie mamos ruošėme rytdienos pamokas, mums visai to nesitikint, troboje per radiją bažnytinis choras užgiedojo šventą giesmę:
Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
Tu linksmybe svieto esi…
Buvo vidudienis, Sumos bažnyčioje metas, tylus ir palaimintas laikas, nes dauguma mūsų kaimynų buvo miestelio bažnytėlėje, o negalintys ten nueiti – poteriavo namuose. Mama pusiau sėdomis gulėjo švariai paklotoje lovoje. Akimirką ji nesuprato, kas vyksta, kaip iš ant sienos kabančios dėžutės plaukia šventos giesmės, kurias tada galėjai girdėti tik per „Amerikos balsą“, jei gerą radijo aparatą turėjai ir tamsų kampą, kad niekas tavo nuodėmės neišgirstų ir nepraneštų kur reikia. Štai tada per laidinį radiją transliuotose pamaldose mama išgirdo, kaip kunigas beldžia į klausyklos kampą, kviesdamas išpažinties klūpančią. Mergina klaupiasi, trūkčiojančiu balsu šnabžda savo nuodėmes. Diktorius kalba liūdnai, pasakoja visiems dabar žinomą Veronikos istoriją.
“…Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė. Gerai nenugirdo ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė:
– Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu!”
Taip pirmą kartą Antano Vienuolio „Paskenduolės“ istorija kartu su šventomis giesmėmis atėjo per radiją į mūsų namus. Mama, atsimenu, pradžioje kartu giedojo, žegnojosi, paskui labai gailėjo į „nuodėmę save įstūmusios“ Veronikos. Mamos akys buvo pilnos ašarų, tačiau ji jų gėdijosi, suko galvą į šalį ar slėpė po sunkios pagalvės kraštu. Niekaip nesuprato, kodėl kunigas pasmerkė vargšę merginą, išsigandusią dėl ją užgriuvusios nelaimės, kalbančios ir tikinčios apie ilgą kelionę į Ameriką pas mylimąjį?
Klausantis vaidinimo, mamos žvilgsnis blaškėsi po kambarį, ji vis dar tikėjosi geros istorijos pabaigos, tačiau su kiekvienu sakiniu ir diktoriaus tariamu užuojautos žodžiu ta viltis blėso. Paskutinius apsakymo žodžius ji palydėjo ne keliomis per skruostą nuriedėjusiomis ašaromis, o nevalingu kūkčiojimu. Jos vaizduotę, matyt, degino ne tik šventų giesmių giedojimas, bet ir jauno žmogaus kančia.
Vaidinimo pabaiga į mamos širdį dar daugiau gailesčio pripylė. „…Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto… Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį. Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės…
Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama…“
Mama neturėjo jėgų garsiai net paprašyti puodelio vandens, tik pirštu pamojo seseriai ir parodė į prie durų stovėjusį kibirą ir aliumininį puodelį. Gėrė iš kaimynų Marijos ir Miko Zakarauskų šulinio atneštą vandenį lėtai, paskui juo dar ir akis pavilgė. Tik po kelių minučių, nusišluosčiusi veidą skarelės kampu, paėmė dukros ranką ir pusbalsiu pasakė:
– Tokios grožybės gyvenime nesu girdėjusi…
Jos akys spinduliavo, dar matėsi kampučiuose nespėjusių nudžiūti ašarų blizgučių. Mama ašarų vis gėdyjosi, tad jas pasapčiomis šluostėsi skarelės kampeliu, paskui dar ir delnu nubraukdavo, tačiau kartais, visiems matant, jos išriedėdavo nelauktai, per ilgai akyje užsilaikiusios.
Tačiau vieną kartą, dar po vieno išklausyto vaidinimo ir poteriavimo, mama atsisėdo savo patale ir, kalbėdama apie girdėtą vaidinimą, atsargiai mums prasitarė:
– Viskas ne visai taip buvo… Aš pažinojau Veroniką, ji nuskendo visai ne ežere, o Nemune…
Mes nustebę tylėjome, tik sesuo Janina, kuri jau buvo pusmergė ir mokėsi devintojoje klasėje, pakėlė akis nuo žarijomis prikaitinto lygintuvo, kuriuo lygino pliusuotą savo sijoną, ir nustebusi paklausė:
– Mama, jūs pažinojote Veroniką? Tai gal čia ne ta, jei nepaskendo? Rašytojo Antano Vienuolio tikroji pavardė Antanas Žukauskas, jis iš Anykščių, pas mus, Rumšiškėse, gal niekada nebuvo, tai kas jam miestelio istoriją pranešė?..
– Tas, – užtikrino mama. – Jei kitas, tai tu man, vaikeli, pasakyk, ale kaip galima taip viską teisingai aprašyti, kas dar prie Smetonos mūsų kaimynei Tuškevičiaus Veronikai nutiko? Tarnavo ji pas Babkauskus samdine, gražiai dainavo… O Eidukaičių Juozelis iš Gardino gatvės, ar ne jis Amerikon išvažiavo, palikęs namus ir seseris be kraičio? Tu, vaikeli, neseniai gimus buvai, dar po stalu nepasilenkus vaikščiojai…
Sesuo neprieštaravo. Tylėjome ir mes, nesupratę apie ką mama su seserimi, drabužius lyginančia, kalba. Mūsų supratimu pokalbis sviro jau mamos naudai.
Vėliau mūsų mama parašė laišką rašytojui, paprašė seserį jį nunešti į paštą, nupirkti ten voką su ženklu už keturiasdešimt kapeikų ir išsiųsti, tik adreso nežinojo. Tad liepė taip ir užrašyti ant voko: „Anykščiai, rašytojui Vienuoliui“. Ir perskaityti savo laišką seseriai leido. Ta nustebusi ir susižavėjusi rašinį permetė akimis, paskui neatsispyrė pagundai ir, paprašiusi pašte lapo popieriaus, jį nusirašė. Po daugelio metų to laiško nuorašą aptikau mūsų namo palėpėje, tik gaila, kad sesuo, perrašydama mamos kūrinėlį, ištaisė gramatikos klaidas, sudėliojo kablelius ir taškus. Skaičiau jį ir prisiminiau tuos įvykius, kai radijo taškas giedojo šventas giesmes ir įsivaizdavau mamą vieną, prietemoje, rašančią laišką nepažįstamam žmogui, kurio niekada nebuvo sutikusi, o ir girdėjusi per radiją tik vieną jo kūrinį. Jos veidas turėjo ypatingai spindėti, nes mama visada, gražaus įvykio ar istorijos sujaudinta, tapdavo laimingiausiu žmogumi.
„Gerbiamas rašytojau,
sėdžiu lovoje ir galvoju, iš kur jūs, Tamsta rašytojau, taip gerai žinote mūsų miestelio gyvenimą, mūsų kaimynės Veronikos Tuškevičiūtės istoriją? Su visom smulkmenom, pokalbiais ir kasdieniniais nutikimais. Per mūsų radiją praėjusį sekmadienį girdėjau pasakojimą apie mūsų Veroniką, klausiau, ir ašaros byrėjo. Aš atpažinau išdrožinėtą mūsų miestelio Didžiosios gatvės medinį Mikalojaus kryžių, ties Ridiko grinčele, kur visada būdavo pamesta eglišakių ar lauko gėlių. Tik tų ąžuolų prie jo nepamenu, bet čia galėjo ašaras lieti ir apgauta Veronika. Ir aš esu ne kartą ten padėjusi rugiagėlių vainikėlius, ir mano gyvenimas buvo sunkus, o jį aprašius, gražus pasakojimas išeitų…
Vaidinime atpažinau mūsų kleboną Joną Jurevičių. Gal ir negerai padarė, pasmerkęs Veroniką, ale kad joks kunigas už tokią nuodėmę neatleidžia. Reikėjo jai būti kantresnei ir kasdien Dievulio, o ne kunigo atleidimo prašyti. Jis – geras, visus supranta. Ir tą vaikelį būtų užsiauginusi. Ne pirmas ar paskutinis kartas mūsų krašte.
Tamstos aprašytas mūsų kapinaites ir dabar akyse matau: verkia motutės dukrelių, o dukrelės motučių, jaunos našlės – vyrų ar vaikelių… Koplytėlės pavėsyje susitikę bučiuojasi seserys, seniai nesimatę, nes nutekėjusios į skirtingus kaimus. Ir man širdį skauda, pagalvojus apie savo seseris, nors visos mes gyvename netoliese… Mes išpuošėme kapus ropikėmis, samanėlėmis, išdėliojome jomis kauburių kraštus ir kryžius, nes čia tik smėlis, kuriame sunkiai auga gėlės. Kitos samanos – jau kapinių pakraštyje: baltos, kelis kartus didesnės už ropikes, užplūdę nykią už tvoros esančią žemę; jų nei gyvulys ėda, nei žmonės į kapines neša.
Tik ežerėlis yra jau gerokai toliau nuo miestelio. Ir į mūsiškį nepanašus. Tamsta galėjai nežinoti, kad Veronika brido į Nemuno vandenį, kad užbaigtų šios žemės neteisybes. Žmonės ją matė einančią prie Kalinausko valčių, o surado nelaimėlės kūną už trijų kilometrų, jau prie Aštrago. Tamsta galėjai nežinoti, kad po dešimties metų sugrįžo iš Amerikos Juozas Eidukaitis, su bostoniniu kostiumu, skribliumi, tai pirmiausiai pradėjo klausinėti apie Veroniką, o teisybę sužinojęs, sako, net balsu verkęs, paskui nuėjo į senąsias miestelio kapines, kur pakraštyje savižudžius laidoja…
Gyvenimas, rašytojau, kaip augantis bezo lapas: čia, žiūrėk, dar tik sprogsta į tirpstantį sniegą žiūrėdamas, čia jau krenta į sulytą mūsų gatvelės smėlį. Dievulis jau seniai atleido Veronikai nuodėmę, nes ji nebuvo didelė nusidėjėlė. Saugok, Viešpatie, ir mus nuo nuodėmių. Būkim mažesni už skruzdėlytę ir kantresni už namo slenkstį. Dievulis yra pasakęs, kad niekas žmogaus nežemina taip, kaip ko didybė, manymas, kad yra svarbiausias pasaulyje…“
Mamos laiškas nesugrįžo atgal, tai galėjo reikšti, kad rašytoją mamos sielvartas pasiekė. Kaip jautėsi Vienuolis paprastos vargo moterėlės tik iš vyskupo Antano Baranausko biografijos girdėto miestelio, kuriame jis niekada nebuvo ir jo istorijų nežinojo, girtas išgirtas už talentą, už Veronikos kančių tikrovišką aprašymą, jau niekas nesužinos. Ir tas laiškas, manau, neužsilaikė ilgai rašomojo stalo stalčiuje… O gal jis buvo ant stalo, kai rašytojas rašė savo testamentą: „Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti šie žodžiai: „A.Vienuolis“ ir pažymėti mano gimimo ir mirties metai. Tokia yra mano paskutinioji valia. Norėčiau, kad ji tiksliai būtų įvykdyta.
Eduardo Jurėno lino raižiniai. Antanas Vienuolis. “Paskenduolė” (Vilnius: Vaga, 1982)