Stanislovas ABROMAVIČIUS. BRONYS RAILA. Iš spaudai ruošiamos knygos „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“

Stanislovas ABROMAVIČIUS

 

Anot istoriko Mindaugo Tamošaičio, 1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didžioji dalis lietuvių visuomenės manė, kad žlugo beveik 14 metų trukęs autoritarinis Antano Smetonos šalies valdymas, o ne Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Vieni ėmė prikaišioti į užsienį pasitraukusiam prezidentui A. Smetonai ir jo valdymui, liaupsinti okupacinę kariuomenę, o tautininkai smerkė sovietų veiksmus ir stengėsi išlaikyti Lietuvos valstybingumo likučius.

Žurnalisto, rašytojo, politinio veikėjo Bronio Railos politinės pažiūros buvo nenuoseklios: studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, iš pradžių jis bandė priglusti prie Lietuvos socialdemokratų partijos, bendradarbiavo jų spaudoje (1930–1931 metais prokomunistinės ideologijos žurnale „Trečias frontas“ kartu su Kaziu Boruta, Butkų Juze, Petru Cvirka, Kaziu Jakubėnu, Kostu Korsaku, Jonu Šimkumi, Valiu Drazdausku, Salomėja Nėrimi). Vėliau metėsi prie valdžioje buvusios Lietuvių tautininkų sąjungos, 1934 metais įstojęs į šią partiją, tapo jų ideologu, politinėmis temomis kalbėjo per radiją, rašė straipsnius. Sunkiausias B. Railos veiklos laikotarpis buvo 1940–1944 metai, kai reikėjo peržiūrėti savo politines ir pilietiškąsias vertybes.

Kai kurie Lietuvos istorikai mano, kad B. Raila buvo linkęs nekritikuoti okupantų. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje buvo rasti jo 1940 metais rašyti prokomunistiniai eilėraščiai „Išsilaisvinimas“, „Dėkui tau, raudonarmieti!“, „Tautų brolybė“, „Niekuomet nesugrįš“.

1940 metų birželio 15 dieną sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Sukairėjęs valstiečių liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorius Jonas Šimkus buvo paskirtas valstybinio dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Kankinamas abejonių, B. Raila aplankė jį, pažįstamą dar iš „Trečio fronto“ laikų, norėdamas gauti prognozių apie jo tolesnį darbą šiame laikraštyje. Galbūt sutrikęs žmogus rodė redaktoriui naujus savo eilėraščius, parašytus Vaižganto gatvėje, apie „geruosius“ atėjūnus, tikėdamasis nuodėmių atleidimo, tačiau naujasis redaktorius jam patarė kuo greičiau išvykti į užsienį.

1940 metų birželio 21 dieną B. Raila su šeima išvyko į Vokietiją. Be abejonės, toks patarimas ir išvykimas į Vakarus išgelbėjo Railoms gyvybę: kaip ir kiti Lietuvos patriotai, Bronys būtų atsidūręs stalinistiniuose lageriuose, o žmona su dukra – Sibiro tremtyje… (Jonas Šimkus gimė 1906 metais Rygoje, mirė 1965 metais Vilniuje. Jis buvo Lietuvos rašytojas, žurnalistas, LSSR pagrindinių laikraščių, meno leidinių redaktorius, Komunistų partijos funkcionierius, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1948–1954 metais – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.)

Raila buvo sugrįžęs į Kauną iš Paryžiaus prieš ten prasidedant suirutei ir su šeima apsigyvenęs generolo Kazio Tallat-Kelpšos namuose Vaižganto gatvėje. Tai įvyko 1939 metais, kai vermachto puolimas Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge pasibaigė Prancūzijos kapituliacija. Šaltiniuose nurodoma, kad B. Raila į Lietuvą iš Paryžiaus sugrįžo 1939 metų rugsėjį.

JAV gyvenantis Algis Tallat-Kelpša šį įvykį prisimena taip: „Žurnalistas Bronys Raila su žmona ir dukra gyveno atskirame mūsų namo bute pirmajame aukšte. Jų dukrelė tada buvo mažytė, tai nesistebiu, kad nedaug ką atsimena. Jei neklystu, Railai prieš tai gyveno Paryžiuje, bet grįžo į Lietuvą vokiečiams okupavus Prancūziją. Neatsimenu, kaip ilgai jie pas mus gyveno, bet atsimenu, kad jie pas mus rusų okupacijos metu jau nebegyveno…“

B. Raila gimė 1909 metų kovo 23 dieną (senuoju stiliumi – 10-ąją) dieną Plaučiškių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje, mirė 1997 metų balandžio 13 dieną Los Andžele, JAV. 1919–1923 metais jis mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje, 1927 metais baigė Panevėžio gimnaziją, o 1927–1932 metais studijavo Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete teatro meną, lietuvių, rusų, anglų kalbas ir literatūrą. Buvo moksleivių organizacijos „Žiežirba“ narys, 1928–1930 metais – laikraščių „Studentas“, „Žaizdras“ redakcijų narys, studentų demonstracijos organizatorius. 1930 metais išleido eilėraščių knygelę „Barbaras rėkia“. 1932–1934 metais studijavo Kauno konservatorijoje muziką ir dainavimą. 1937–1939 metais dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentu Paryžiuje ir Vakarų Europoje. 1939 metais, gyvendamas Prancūzijoje, baigė Paryžiaus universiteto Aukštąjį tarptautinių santykių institutą. 1939 metais taip pat ėjo žurnalo „Vairas“ redakcijos sekretoriaus pareigas. „Vairas“ telkė aršesnius tautininkus, kurių netenkino Lietuvos Prezidento A. Smetonos nuosaikumas. 1939–1940 metais B. Raila dirbo „Lietuvos aido“ dieninės laidos užsienio politikos redaktoriumi. Savo autobiografijoje jis rašė: „Nuo 1932 metų rugsėjo ligi 1937 metų pavasario, o vėliau nuo 1939 metų rugsėjo ligi 1940 metų birželio 15 dienos rašiau kasdienes spaudos ir politikos apžvalgas ir jas skaičiau per Lietuvos radiją. Politikos ar kultūros temomis rašiau straipsnius „Lietuvos aidui“, „Jaunajai kartai“, „Akademikui“, „Ūkininko patarėjui“, „Mūsų kraštui“, ypač „Vairo“ žurnalui. Studijų metais Paryžiuje laikotarpiu buvau „Lietuvos aido“ dienraščio specialus korespondentas Vakarų Europoje. Baigęs studijas ir kylant karui sugrįžęs į Kauną, iš pradžių dirbau savaitraščiu tapusio „Vairo“ žurnalo redakcijos sekretoriumi, o nuo 1939 metų lapkričio ligi 1940 metų birželio 15 dienos oficiozinio dienraščio „Lietuvos aidas“ dieninės laidos ir užsienio politikos skyriaus redaktoriumi.“

Pirmojoje emigracijoje (1940–1941 metais) B. Raila buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, jo Propagandos komisijos pirmininkas, pulkininko Kazio Škirpos bendradarbis. 1942 metais vėl sugrįžo į Lietuvą. Šį kartą apsigyveno Šiauliuose, tapo savaitraščio „Tėviškė“ teatro kritiku. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 metų vasaros pabaigoje jis su šeima emigravo į Prancūziją, 1948 metais išvyko į JAV, ten įsijungė į patriotinę veiklą, leido laikraščius, žurnalus. Nuo 1975 metų dirbo radijo stočių „Laisvė“, vėliau – „Laisvoji Europa“ lietuvių kultūros ir Lietuvos politinių įvykių komentatoriumi. Nuo 1960 metų pradėjo leisti publicistikos knygas (išleido jų net 18). Paskutinioji „Liudininko poringės: Minčių ir išgyvenimų pėdsakais (1944–1996)“ pasirodė
1997-aisiais, paskutiniais jo gyvenimo metais.

Railų dukra Neringa Ieva, gyvenanti Los Andžele, JAV, atsiuntė pasakojimą apie savo šeimą: „Parašiau, ką žinojau, ką prisimenu apie mūsų gyvenimą Kaune. Rašyti kaip mano tėvas, tai nemoku. Iš viso, lietuviškai mokiausi tik darželyje, pirmame ir antrame skyriuje Rozalime, o kituose kraštuose lituanistinės mokyklos nelankiau. Vaikystėje tėvai pamokino, o kai užaugau, su žodyno pagalba pramokau daugiau…“

 

Mūsų šeimos istorija

Neringos Ievos Railaitės pasakojimas

 

Mano tėvas Bronys Raila gimė Plaučiškiuose, prie Rozalimo miestelio, o mirė Los Angele, JAV, būdamas 88-erių.

Pasakojo, kad nemėgęs ūkio darbų, labiau patiko skaityti, rašyti ir lankyti mokyklą. Kai mama paprašydavo, kad parvestų avis iš ganyklos, tai palįsdavo po lova… Bažnytiniame chore giedojo net solines partijas. Baigęs pradžios mokyklą Rozalime, išvažiavo mokytis į Panevėžio gimnaziją. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitariniame fakultete studijavo lietuvių, rusų, anglų kalbų literatūras. Kadangi turėjo gražų balsą, tai kurį laiką studijavo Kauno konservatorijoje. Bet operos dainininku nenorėjo būti, svajojo tapti žurnalistu, politiku, kritiku. Rašė nuo vaikystės. Jam būnant 13-kos, vienas Kauno laikraštis atspausdino jo poezijos ar prozos kūrybos, tuo dar labiau paskatino rašyti.

Mano mama Daneta Agota Janulaitytė buvo gimusi 1910 metų liepos 17-tą Šiauliuose, o mirė Los Angele, išgyvenusi lygiai 100 metų. Šiauliuose baigusi gimnaziją, išvyko studijuoti į Kauno VDU Medicinos fakultetą. Jos globėju buvo mūsų dėdė žinomas advokatas ir teisėjas, VDU istorikas A. Janulaitis. (Augustinas Janulaitis (1878–1950) – publicistas, teisės ir literatūros istorikas, politinis veikėjas. Nuo 1922 metų – Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 metų – ordinarinis profesorius, nuo 1932 metų – garbės daktaras, nuo 1935 metų – dekanas Kaune, nuo 1939 metų – Vilniaus universitete. Be to, jis dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, nuo 1936 metų – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. – A. S.) Mama vis alpdavo per pamokas prie palaikų, nepakęsdavo kraujo, tad suprato, kad gydytoja būti negalės. Dėdė patarė pakeisti studijas, tad ji pasirinko humanitarinius mokslus. Ten susipažino su Broniu Raila, su jais kartu studijavo Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis. Visi artimai draugavo iki pat paskutinių gyvenimo dienų. Kai mama baigė universitetą, iki pat vestuvių su B. Raila dirbo Kauno karininkų vaikams įsteigto darželio vedėja.

Tėvelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje Šiauliuose, mama atvyko gyventi pas tėvus. Ten 1935 metais ir aš gimiau. Po tėvelio tarnybos sugrįžome į Kauną, apsigyvenome dėdei Augustinui Janulaičiui priklausančiame nedideliame namelyje netoli Laisvės alėjos. Tėvelis pradėjo dirbti laikraštyje „Aidas“. 1937 metais buvo išsiųstas studijuoti į Paryžių tarptautinės teisės, rengėsi tapti diplomatu. 1939 metais baigė Paryžiaus tarptautinių mokslų institutą, buvo socialdemokratinės draugijos „Žaizdras“ narys.

Sugrįžę į Lietuvą, apsigyvenome Kaune. Tėveliai išsinuomojo gražų butą Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje, generolo Kazio Tallat-Kelpšos namuose. Tais metais susilaukiau sesutės Undinės, man buvo ketveri. Kai mama nematydavo, kartais aš išsikeldavau Undinę iš lopšio, kad galėčiau ją panešioti. Kartą tai pamatė kieme stovėjusi mama, abi išsigandome: ji – kad neišmesčiau kūdikio iš rankų, o aš – kad gausiu barti… daugiau to nedariau.

Gerai prisimenu, kai eidama į darželį matydavau prie vienų durų pririštą didelį šunį, kuris garsiai lojo, o aš bijodavau, kad jis nenutrūktų nuo grandinės ir neapkandžiotų.

Tuo metu tėvelis vėl dirbo „Lietuvos aide“, buvo Politikos skyriaus vedėjas, taip pat per radiją kasdien pranešinėdavo tarptautines naujienas. Taip sulaukėme 1940-ųjų. Su juo kartu dirbo Komunistų partijai priklausęs žmogus, kuris tėveliui ir išgelbėjo gyvybę. Tai jis slapta tėveliui pranešė, kad įtrauktas į juoduosius sąrašus ir bus areštuotas, patarė bėgti iš krašto. Tada tėvelis su draugu išvažiavo į Vokietiją. Mama su mumis išvažiavo į tėvelio gimtinę Plaučiškius.

Gerai prisimenu, kai greitai ten atvažiavo tamsiai apsirengę vyrai su juodu automobiliu ir klausinėjo mamą, kur yra mūsų tėvelis. Vienas jų nusivedė mane, penkiametę, už daržinės ir klausė, kur tėvelis. Tik aš nieko nežinojau. Mama aiškino jiems, kad su vyru nesugyvenusi, tai išvyko ir nežino, kur jis yra. Tie netikėjo ir mamai pasakė, kad jei ji per kurį laiką nepraneš, kur vyras, tai pati nukentės. Tada mama nutarė bėgti į Vokietiją per jau sovietinės kariuomenės saugomą Lietuvos sieną. Viskas buvo suplanuota, rasti pagalbininkai. Pabėgimą, kuris truko kelias dienas ir buvo mums labai sunkus, pavojingas, aš gerai pamenu. Kartu su mumis bėgo ir su tėveliu pasitraukusio draugo žmona su kūdikiu. Mama galėjo bėgti tik su manimi, o pusės metų sesutę Undinę paliko pas savo tėvus.

Taip atsiradome Berlyne, susitikome tėvelį. Anglai dažnai naktimis bombarduodavo miestą, tai reikėdavo bėgti slėptis į slėptuves. Persikėlėme gyventi į kitą Berlyno rajoną, tai vėliau matėme seną vietą visai sugriautą, sako, žuvo daug žmonių. Mes džiaugėmės, kad likome gyvi, buvome laimingi. Kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą ir užėmė Lietuvą, mes sugrįžome į Šiaulius. Tėvelis rašė teatro recenzijas.

Rusai 1941 metų birželį turėjo į Sibirą išvežti mano senelius, pas juos paliktą sesutę, bet, laimei, nesuspėjo… Taip čia prabėgo dar keli metai, o kai frontas persirito į Vakarus, mes, su vokiečių leidimu, dar keli giminaičiai išvažiavome traukiniu darbams į Prancūzijos Elzasą, kuri buvo vokiečių okupuota. Deja, teko pragyventi naujus išbandymus, kai prancūzai mus, daugelio tautybių žmones, kaip Rusijos piliečius, geležinkeliais vežė iki uosto, kad išvežtų atgal į Lietuvą. Teko važiuoti keletą dienų, geležinkeliai buvo subombarduoti per karą. Dar nepasiekę uosto, sustojome lagerių Montkellier mieste. Tėvelis gerai mokėjo prancūzų kalbą, susidraugavo su Raudonojo Kryžiaus tarnautojais, kurie ateidavo į lagerį, matyt, jiems paaiškino, kas mūsų laukia okupuotoje Lietuvoje, tai jie lietuvius išslapstė po namus, pas geradarius, trijose vietose. Tėvelis dalyvavo tautinėje, patriotinėje veikloje. Tad kiek laisvai pagyvenę, persikėlėme į Paryžių, kol jau 1949 metais, žiemos laiku, atvykome į Niujorką. Po metų pradėjome gyvenimą Los Angele, Kalifornijos valstijoje, visam laikui, iki šios dienos…

 

Nuotraukos iš asmeninio Neringos Railaitės albumo:

Bronys Raila su dukrelėmis prie Kazio Tallat-Kelpšos namo Vaižganto gatvėje, 1939 metai

 

Daneta Railienė, 1939 metai

 

Daneta Railienė su dukra Neringa prie laiptų į K. Būgos gatvę, 1939 metai