Laimonas INIS. SENOLIO ŠOKIS RASOTOJ PIEVOJ

Mūsų darbštusis ir kūrybingas rašytojas Laimonas Inis, praėjusiais metais išleidęs romaną “Sakmė apie apaštalų laivą”, parašė naują knygą – “Aštuoni Kuršmarių vėjai” – apie Mažąją Lietuvą. Joje – sakmės, legendos ir žymių kultūros, literatūros ir meno veikėjų biografinės novelės.

Skelbiame vieną jų – “Senolio šokis rasotoj pievoj”, apie garsaus vokiečių kompozitoriaus Roberto Šumano ir jo žmonos, pasaulyje išgarsėjusios pianistės Klaros Vik viešnagę Piktupėnuose 1808 metais.

 

Laimonas INIS

SENOLIO ŠOKIS RASOTOJ PIEVOJ

 

Gerokai tolėliau nuo trakto lyg vientisa neperregima siena stūksojo vis tamsėjantis žaliamiškis, vietomis priartėdavo beveik prie pat kelio ir, tarsi pabūgęs ratų bilsmo ir žirgų kanopų taukšėjimo, mesdamas linkį vėl nutoldavo. Medžiai, glausdamiesi tirštai lapais apkibusiomis šakomis, vos vos šnarėjo, atkakliai tiesdami viršūnes į papilkėjusį dangų ir vakaro prieblanda, rodos, girios išsiūbuota, vis tirščiau gaubė žemę.

Ant kauburių ir kalvelių pabirę šiaudais ir čerpėmis dengti namukai, už jų susigūžę tvartai, daržinaitės ir kloniai, kartimis aptverti laidarai ir ilgi žemės dryžiai iki pat miško, Robertui žadino keisčiausius jausmus. Visa tai kažkur jau matė, tikriausiai vaikystėje, Saksonijoje, ir ta rami, sakytum, romantiška atsiminimų ir išgyvenimų, kažkiek burianti ir širdy sumaištį kelianti nuotaika jį lydėjo visą kelionę.

– Gražu, ar ne? – Klara stengėsi prakalbinti ir kaip nors išblaškyti vyro niūrumą. Nuo pat Berlyno, vos įlipęs į diližaną, užsidarė savy, pro sukąstas lūpas burbteldavo vieną kitą žodį, dažniausiai lyg prievarta atsakydamas į jos žavingus aikčiojimus, ir vėl tarsi nutoldavo. Nesiliaujantis kratymasis per duobes, pavargusių arklių gailus prunkčiojimas, kučerio botago pliaukčiojimai ir visa aplinka, spinduliuojanti, viliojanti ir kartais burianti savo grožiu, tarsi buvo kažkur už jo sąmonės ribų, ir Klara truputį nerimavo, kaip Robertas ištvers ilgą kelionę iki Petrapilio. Tai buvo pirmoji tokia tolima jų išvyka, Robertas į ją nesiveržė ir ilgai, nieko Klarai nesakydamas, vis dvejojo važiuoti ar ne, bet Klara užsidegusi apie tą Rusijos miestą vien tik ir tekalbėjo – jos, jau garsios pianistės, ten laukė…

Piktupėnai pasitiko jau snūduriuodami po dienos darbų ir nepabaigiamų rūpesčių.

– Robertai, mes jau atvažiavome, – Klara paėmė jo ranką, atsargiai glostydama ir švelniais gnybštais žadindama trečiąjį pirštą, kaip visuomet sustingusį nuo kažkada patirtos nelaimės, nejautrų ir negyvą.

– Gerai, – jis tarsi pabudo iš snaudulio, gana šiurkščiai ištraukė ranką ir pravėrė dureles. Dar nelipo, laukdamas, kol vežikas pastatys kopetėles.

Pirmiausia į akis krito pašto stoties baltas mūras, kone visas apaugęs dedešvomis. Raudonos rožės tarsi mirkčiojo niekad neužsimerkiančiomis akelėmis, atitrūkusios nuo baltai tinkuotos sienos, liaunomis dygiomis šakelėmis iš paskutiniųjų tvarstėsi už plačiai išsikerojusio gluosnio šakų, vijosi apie baltakamienį beržą.

Robertas priėjo artėliau, atsargiai lietė dedešvas, tarsi glostė, ir tas stebuklingas vakaro vaizdas jį pamažu būrė netikėtai atrastu grožiu. Pirštai tarsi bėgiojo nuo vieno žiedelio prie kito, spūsčiojo, o Klara šypsodamasi žiūrėjo į ūmai pasikeitųsį vyrą, lyg žaidžiantį natomis, ir džiaugėsi pasikeitusia jo sielos būsena.

– Gyva takto fazė….

– Gal šiuolaikiška sinkopė? – Klara visai nenorėjo jo įžeisti, pasakė lyg tarp kita ko, be pašaipos, nes staiga besikeičianti vyro nuotaika nebuvo jai naujiena. Kiekviename žingsnyje kiekvieno lapelio šnarėjime, gėlės žiedo mirksnyje, paukščio plastojime žydroje padangėje, menkiausio vabalėlio zirzeliavime aukštoje žolėje – visur jis girdėjo skambant muziką, kuri nuo mažų dienų jį pavergė, beje, kaip ir jos esybę, ir tada norėjosi nedelsiant sėsti prie fortepijono ir…

– Taip, taip, mes turime pianiną, – sužinojęs kokie svečiai aplankė, užeigos šeimininkas maloniai šypsojosi ir stengėsi pradžiuginti Klarą.

– Ar galime išbandyti?

– Prašom, Frau, prašom.

Daiktai dar buvo dėžėse ir kol kas jie buvo visai nereikalingi. Ar ne stebuklas – mažame kaimelyje prie Berlyno – Petrapilio trakto, su vėjų apipešiotu čerpių stogu, po žydinčiom dedešvom tuoj suskambės visoje Vokietijoje ir ne tik joje, garsaus kompozitoriaus ir muziko Roberto Šumano čia pat kuriama muzika! Gal ne tik jo, bet ir Klaros Vik, ištikimosios palydovės, globėjos ir net labiau žinomos pianistės, atspėjančios slapčiausius vyro norus, savo mikliomis rankomis ir aštriu protu praturtinančios jo talentą.

Robertas atkėlė dangtį, pasitraukė kėdutę, vienu pirštu perbėgo klavišus.

– Ak! – atsiduso ir atsistojo. – visai iškleręs.

Klara nuliūdusi stovėjo šalia. Ašaros tvenkėsi akyse. Ji kandžiojo lūpas ir kentė. Manė, paskambins keturiomis rankomis…

Galbūt tą vakarą, prieblandai gaubiant tylų ir ramų Piktupėnų miestelį, būtų gimusi kokia romantiška daina… gal kažkas kita, kitiems visai nereikšminga, tik jam… ir jai…

Kada patekėjo – gal paslaptingai, negirdimais žingsniais per dangaus tolius atėjo? – mėnulis ir, praurbęs pilkus, vakaro brėkšmoje vis labiau tamsėjančius, tarsi danguje nebetelpančius ir savo vietos ieškančius debesis, slaptinga šviesa apšvietė plačiai išsišaknijusį, beveik visą pašto stoties vakarinę sieną užgožusį gluosnį? Sidabrinis spindėsys tarsi aureolė supo garbanotą Klaros galvą, ir žmona Robertui pasirodė tarsi šventoji, vakaro brėkšmoje ne tik pati švytinti, bet ir sidabruojanti.

– Valgyk, Robertai, šiandien dar nieko burnoj neturėjai, – ilgais baltais pirštais švelniai liesdama vyro ranką, sukuždėjo Klara. Žvelgė į jį ir šypsojosi vien truputį primerktomis  juodomis akimis.

Tik ką užeigos šeimininkės rūpestingai iškepta mėsa dar kvapniai garavo ir Klara, mėgstanti vakarais gerai pasisotinti, mažais kąsneliais marino alkį. Robertas tik atsilaužė kepaušio plutelę, kramsnojo, užsigerdamas pienu, ir tarsi pats liejosi su garsais, atsklindančiais iš kaimo glūdumos. Kažkur netoliese prunkščiojo arklys, mykė apluoknuosna varomos karvės, nubildėjo vežimas, amtelėjo ir bemat nutilo kaimynystėje prie sukrypusios būdos pririštas šuo…

Ir ūmai iš tolumos, nustelbdamas visus vakaro garsus, atsklido triūbos balsas. Klara nustebusi kilstelėjo galvą, Robertas neramiai sukrutėjo nužievintų vytelių pintoje kėdėje. Jie iš karto negalėjo patikėti tuo, ką pagavo jautrios ausys.

– Ar girdi, Robertai?

– Aš pamaniau – pasirodė…

– Ne, ne, tikrai! Klausykis!

Sidabrinis gluosnis suvirpo lyg gyvas, prisimerkusios dedešvų akutės tarsi sumirkčiojo, mėnulis lyg  ir ryškiau įsidegė. Argi iš tikrųjų čia, kaimo nykybėje, toli nuo miestų, nuo jų pasaulio ir gyvenimo, kažkas taip puikiai moka pūsti triūbą?

– Kas čia? – blizgančiomis akimis žiūrėdamas į vis labiau žvaigždėmis spinduliuojantį dangų ir nebesuprasdamas, ar vis dar žemėje, ar triūbos garsų nešamas į tolimus tolius, Robertas paklausė šeimininkės, jau dėliojančios ant stalelio arbatos puodukus.

– A, tai mūsų naktibalda, – šyptelėjo moteris. – Prūsas, o gal vokietis… kai atsikraustė prieš keletą metų, tai kas mielą vakarą… pučia ir pučia… Jau visiems iki gyvo kaulo įgriso, bet ką tu jam…

Robertas pastūmė kėdę, lėtai atsistojo ir tyliai, negirdimais žingsniais, ėmė žirkluoti į tą pusę, iš kur sklido vis stiprėjantys triūbos garsai. Klara pašoko, pavijo vyrą, kaip buvo pratusi įsikibo į dešinę ranką, suspaudė delne tretįjį sustingusį pirštą.

– Gerai gerai, einam… – tepasakė. Ji bemat persiimdavo Roberto nuotaika, suprasdavo jį be žodžių, niekada neprieštaraudavo jo užgaidoms ar elgesiui.

Jis nepratarė nė žodžio. Kaimo vakaro garsai tarsi visai nuslopo ir ištirpo – jis tegirdėjo vienintelį, tokį paslaptingą ir taip gerai pažįstamą triūbos garsą. Kažkada, o, kaip seniai tai buvo! – kai dar nepažinojo tos burtininkės Klaros Vik, Robertą buvo pavergusi trimito paslaptis. Geraširdis žmogelis, kaimo muzikantas, apsiėmė pamokyti jį. Robertas atidžiai dėjosi į galvą, ką mokė tas muzikantas, ir šį bei tą pramoko, ne tiek savo malonumui, kiek tenkindamas tėvo valią. O vėliau paviliojo pianinas, vargonai, fortepijonas… Jis skambino ne taip, kaip mokė Klaros tėvas Vikas ir kiti, o savaip, ne iš natų – iš klausos, ir jam sekėsi ir tuo visi stebėjosi. Tada sukūrė pirmąsias fortepijonines figūras ir pasažus…

Ir štai, po daugelio metų, viskas atsikartojo! Nuošalus kaimas, paslaptingas pasišventėlis muzikantas, buriantys – vėl pavergiantys triūbos garsai…

– Pabūkime čia… – Robertas staiga sustojo pievos vidury. Rasa apėję Klaros bateliai žvilgėjo aukštoje žolėje. – Neišgąsdinkime jo… tegu… tegu pučia. Kuo ilgiau…

– Man kažkodėl primena tavo Karnavalą, – prigludusi prie vyro, tyliausiai sušnibždėjo Klara.

– Gal… tik paskutinės dalies motyvą… kurio dar nesukūriau…

– Jau kuri, – Klara nei meilikavo, nei gerinosi. Ji seniai perprato vyro būseną ir žinojo – muzika niekada nenutyla jo galvoje, lyg paukštis kupliame medyje, ji ten susisuko amžiną lizdą, prasiskverbia pro ūkanas, pro laiką, ir menkiausias garsas, net garso nuotrupa suskamba nauja nata… gal paslaptimi, dažnai iš karto sunkiai Klarai įmenama, labiau nujaučiama, o kai jis – gal ir abu? – atsisės prie fortepijono… Klara dažnai skambina jo dainas, simfonijas, mišias, uvertiūras, kartais pati nežinodama, ar tai garsiojo Šumano, kaip jau jį vadina, ar jos pačios, lygiai tokios pat plačiai išgarsėjusios, Klaros Vik.

– Paskutinė scena… – ūmai susikaupęs ir jau klajojantis po kitus pasaulius, ėmė kalbėti Robertas. Šiaip jis nemėgo pasakoti apie muziką, sakė – tai ne žodžių, tai garsų kalba, gal tik tada prabilo žodžiais, kai sugalvojo legendinio Biblijos karaliaus Dovydo garbei įkurti mistinę Davidsburgo Sąjungą. Davidsbinderiai buvo Roberto išmonės dėka krūvon suvesti mirę ir gyvi kompozitoriai, muzikai, draugai: Mocartas, Šopenas, Paganinis, Berliozas… Tarp jų buvo ir ji, Klara Vik. Nuo tos davidsburgiečių draugijos ir prasidėjo jųdviejų gyvenimas… Kai pirmą kartą išgirdo Klarą skambinant, lyg nutilo vėjas, nurimo upė, susigūžė paukščiai ir saulė tarsi sustojo viename taške – tai buvo užburiantis, sielą ir kūną pavergiantis stebuklas…

– Gal tikrai paskutinė scena?.. – Klara suprato – jo galvoje tik nebaigtas Karnavalas. Tai, ką jau sukūrė, jis vadino mažosiomis scenomis, kiekviena jų buvo paremta keturiomis raidėmis. Keturių garsų motyvas – la, mi bemol, do, si. Iškilmingi fanfariniai akordai. Įžanga skelbia karnavalo pradžią. Sukasi poros, iš minios išnyra, tarsi tarpusavy varžosi karnavalinės kaukės: Pjeras, Arlekinas, Kolombina, Pantalonė, drugeliai ir… šokančios raidės ASCH – pamilto Čekijos miestelio pavadinimas, – čia ir davidsbinderiai, ir, žinoma, Klara… Šalia jo, Roberto Šumano, – švelnaus, susimąsčiusio, maištingo… Jo muzika – jausmų Klarai atspindys, meilė, ilgesys…

– Taip, taip, tai bus Senolio šokis.

– Paskutinė Karnavalo scena? – nori išklausti Klara, nes jai tai labai rūpėjo.

– Ne senamadiškas vokiečių šokis, o šis…

– Triūbininko išpūstas?

– Dar pasiklausykim…

Klara tvirčiau suspaudė Roberto ranką, net trūktelėjo, bet jis nieko nejuto, buvo nuklydęs toli toli į Piktupėnų lankas, tikriausiai ir dangų. Jis visuomet troško sukurti naują muzikos pasaulį ir jį kūrė.

Triūbos garsai staiga nutilo, tik po švelnaus rūko gaubiamą pievą dar sklaidėsi lengvas muzikanto atodūsis.

Po valandėlės neskubėdami, tarsi norėdami kuo ilgiau pratęsti kelionę, jiedu grįžo prie baltasienio namo, prie sidabrinio gluosnio… iš muzikos pasaulio – į muzikos pasaulį…

– Ar mes iš tikrųjų visa tai girdėjome, ar tik?.. – kažkodėl suabejojo Klara.

Jis nieko neatsakė. Klara pajuto trūkčiojančius Roberto pirštus. Jie buvo gyvi! Tikriausiai jis jau skambino Senolio šokį…