LAIMONAS INIS. “AŠTUONI KURŠMARIŲ VĖJAI. MAŽOJI LIETUVA. INTERPRETACIJOS”

Skelbiame ištrauką iš naujausios rašytojo Laimono Inio knygos “Aštuoni Kuršmarių vėjai. Mažoji Lietuva. Interpretacijos”, kuri neseniai buvo pristatyta Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje. Knyga iliustruota Vytauto Alberto Gocento tapybos darbais. Knygoje, kurią sudaro atskiros novelės-pasakojimai apie Mažosios Lietuvos raštijos pradininkus, daugybė kruopščiai surankiotų nežinomų istorinių faktų, biografijų detalių, įtaigiai atskleidžiama to meto buitis, aplinka, skaudūs likimai, mažlietuvių šviesuolių gyvenimas, siekiai. Šioje knygos ištraukoje “Gilus upužėlis, tyras vandenėlis…” pasakojama apie vieną žymiausių  lietuvių raštijos pradininkų, religinių raštų rengėją, istoriką Joną Bretkūną. Reikšmingiausias spausdintas J. Bretkūno veikalas – beveik 1000 puslapių originalių ir kompiliuotų pamokslų 2 dalių rinkinys „Postilė“. Laimonas Inis pateikia menkai žinomų faktų apie didžiausią J. Bretkūno darbą – išverstą visą Bibliją, prie kurios su pertraukomis triūsė daugiau kaip 10 metų (1579–1590).

   

Laimonas INIS

GILUS UPUŽĖLIS, TYRAS VANDENĖLIS… 

 

 Stabtelėjęs ant aukštumėlės prie Deimės, Jonas Bretkūnas kaip kažkada, dar studentu būdamas, vienu akimoju norėjo apžvelgti visa miestelį ir prie jo kalvelėmis banguojančias lygumas, bet iš karto suprato, kad nebepavyks. Labguva jau buvo platokai išsidriekusi ir nuo prieplaukos tesimatė gerokai žemėn susmegę medinių namukų margumynė, vienų nuo kitų atskirtų vinguriuojančių gatvių. Jos vedė į nykią tolumą ir baigėsi kažkur papelkiuose. Tarp gausybės pilkų medinių stubelių ir susiklaipiusių šalinių kamšalynės aukštai į dangų buvo iškilęs spindulioujantis bažnyčios bokštas.

Jaunasis kunigas ilgokai prisimerkęs žiūrėjo į jį ir tarsi pajuto atsklindančias šilto oro bangas. Jos plito po visa kūną, keldamos jaudulį ir nerimastį. Bet kuo ilgiau tankiai mirkčiodamas žiūrėjo į Dievo namų pusę, tuo labiau juto pamažu ateinančią ramybę. Jis jau troško kuo greičiau nueiti į bažnyčią, pasimelsti ir padėkoti Dievui už malonę čia būti.

Žengė kelis žingsnius ir vėl sustojo upės pakrantėje. Deimė buvo pilna vytinių, visokiausių didelių ir visai mažyčių laivų laivelių, į Karaliaučių plukdančių medieną, odas, pelenus, taukus, vašką, net Sibiro kailius, o atgal – druską, geležį ir daug ką kita. Pro Labguvą neišmetę inkarų nepraplaukdavo. Muitinė, pievos žalumoj kūpsantis ne per didžiausias namas, jų laukė.

Neužsimokėjęs gali plūduriuoti kiek tinkamas arba apsigręžęs plaukti atgal. Kas tolimą kelią sukoręs norės grįžti!

Ne per toliausiai kerojo galingas, nors ir kiauraviduris ąžuolas. Jis lyg koks  budrus sargybinis, mojuodamas plačiai išskleistomis šakomis ir šnarėdamas lapais, jau iš tolo pasitikdavo laivus. Atsiskaitę muitinėje, laivininkai tarsi lenktyniaudami kone ristele bėgdavo prie jo ir pagal seną paprotį į drevę įmesdavo kokią monetą, šitaip pasigerindami senajam prūsų dievui Jodokui ir, atlikę beveik privalomą apeigą, vėl paknopstom dumdavo į savo laivus ir jau drąsiau leisdavosi į tolimesnę kelionę. Karaliaučius buvo beveik čia pat.

Jonas Bretkūnas domėjosi senaisiais pagonių dievais ir apie Jodoką buvo girdėjęs visokiausių pasakojimų, todėl smalsaudamas ilgokai stebėjo tas savotiškas apeigas, bet dabar, matydamas papirkinėjamą dievuką, neištvėrė nenusišypsojęs. O, kaip giliai žmonių sąmonėje įsišakniję prietarai ir senieji tikėjimai, jų nepaminsi, greitai neišrausi. Išpirka vandenų dievui Jodokui… Keista…

Netyčia kyštelėjo ranką į kišenę, sugraibė keletą pinigėlių, jau buvo bemetąs į drevę, bet tik šyptelėjo ir paleido monetas skimbčioti kišenėje. Geriau paaukos kokiam vargetai.

Gana plačiu keliuku, tikriausiai gatve vadinamu, vedančiu nuo vienos karčemos prie kitos, o tada sukančio pro laivininkų, žvejų, aludario, odų raugėjo namukus, priėjo iš lauko akmenų sumūrytą bažnyčią. Šventoriaus vartai buvo atlapi ir tarsi šaukė vidun.

O šventoriuje laukė žmogus. Gana inteligentiškas, juodu švarku, plačiomis lygiomis kelnėmis,  iki pat kaklo užsagstytais marškiniais, su fetrine skrybėle, matyt, Karaliaučiuj pirktą ir tikriausiai tik sekmadieniais ar per šventes dėvimą. Pamatęs jaunąjį kunigą, mažais žingsneliais nedrąsiai ėjo priešais, lyg ko išsigandęs stabtelėjo, iš tolo pakėlė skrybėlę, parodydamas pusplikę galvą, ir pasisveikindamas linktelėjo.

– Aš tulkas, – tyliai prisistatė.

– A… –  tepasakė Jonas Bretkūnas ir atidžiai nužvelgė vyrą. Ūsiukai dailiai pakirpti, gal net kažkuo ištepti, skruostai, nors ir įdubę, bet rausvoki, kakta aukšta, žvitrios akys.

Iš karto kalba nesimezgė. Trumpai atsakęs į kelis jaunojo kunigo klausimus, tulkas pakvietė į bažnyčią.

– Aprodysiu…

Trijų navų su krištoliniais ir tinkliniais skliautais, šviesi, gan didinga, pro kupolą, lyg dangaus lopelį, sklido skaisti šviesa, gausybė šventųjų paveikslų ant sienų, puošnus altorius… Jonas Bretkūnas iš karto pasijuto gana jaukiai, lyg jau kažkada čia buvęs. Jam patiko bažnyčios paprastumas ir tikras šventumas.

– Kunige, tai aš jau nebereikalingas? Tulko balsas truputį virpėjo. Jis stovėjo nuleidęs galvą, matyt, prieš paklausdamas, meldėsi.

– Ką sakote? Aaa… Ką jūs! Yra kitų darbų. Man padėsite, – gan žvaliai atsakė Jonas Bretkūnas, mokėjęs bendrauti su kiekvienu, niekad nieko neįžeisdamas, tuo labiau – nuskriausdamas.

Tulkas bemat nusiramino ir, nesitraukdamas nuo jaunojo kunigo nė per žingsnį, jau žvaliu balsu pasakojo apie bažnyčios statybą, miestelį ir pilies istoriją.

Jonui Bretkūnui, lietuviškai išmokusiam dar vaikystėje, bendraujantis su savo kaimo lietuviais, iš tulko  – vertėjo  – žinoma, nereikėjo. Juk Prūsijos kunigaikštis Albrechtas tam ir siuntė jį į Labguvą, kad pamaldas laikytų lietuviškai, Kunigaikštis nusprendė – visose parapijose, kuriose dauguma gyventojų yra lietuviai, šventos mišios  ir visos apeigos turi būti atliekamos lietuviškai. Todėl lietuviai studentai, baigę mokslus, buvo siunčiami net į nuošaliausius bažnytkaimius. Joną Bretkūną po mokslų Karaliaučiuje ir Vitenberge, paskyrė į Labguvą, kur kunigavo vokietis, teišmokęs lietuviškai tik kelis žodžius, ir vertėjas, taigi tulkas, visada būdavo šalia jo ir versdavo ar savais žodžiais perpasakodavo, ką kunigas kalbėdavo. Kas supaisys, kaip jam sekėsi tas varginantis darbas.

Kasdien ankstyvą rytą i vėsią pavakarę, o dažnai ir vidudienį, saulei spyginant ar lietui lyjant, Jonas Bretkūnas eidavo į bažnyčią, jau pamiltą savo šventovę, ir visuomet pajusdavo dvasią užplūdusią ramybę. Jis norėjo kuo dažniau, tyliai ir garsiai kalbėtis su Dievu ir trokšdavo, kad to paties norėtų ir labguviečiai.

Melsva bažnyčios erdvė virš galvos tarsi dangaus skliautas ir, rodėsi, tuoj tuoj atsivers skaidrus ir tyras kelias pas Aukščiausiąjį. Šventųjų paveikslai ant sienų buvo lyg palydovai, išlydintys , stropiai saugantys, laiminantys toje kelionėje. Mistika ir jaudinanti realybė susijungdavo į vieną. Stropiai atliekant kunigo pareigas, aukojant šventas Mišias, mokant parapijiečius naujų giesmių, skaitant Evangeliją, kartais dingtelėdavo: aš esu tarpininkas tarp žmonių ir dangaus. Dieve brangus, atleisk man, tikriausiai esu per daug geros nuomonės apie save – susigriebdavo ir jau būdavo beatgailaująs už tokią šventvagystę. Bet… juk tai tiesa! – vėl tikėdavo. Tarpininkas tarp žvejų, baudžiauninkų, laukininkų, amatininkų, kiek prakutusių ir visai nuskurdusių miestelėnų…. neišmels jie Jodoko malonės, neišsipirks savo nuodėmių už skatiką! Tikrojo Dievo žodis ir tikėjimas juo, ir malda, Jam skirta, ir tik pasišventimas Jam, vieninteliam, nuskaidrinančiam varguolių sielas. Ar jam seksis paveikti žmonių protus ir jausmus? Juk jis ne koks šventasis, o paprastas mirtingasis kaip ir kiti. Tik geriau išmanąs  Šventąjį Raštą, tik geriau suprantąs savo pašaukimą ir pareigą…

Štai ir šį skaidrų sekmadienio priešpietį lėtai peržengė iki blizgesio numintą bažnyčios slenkstį, persižengnojo, priėjęs prie altoriaus klūptelėjo, pakėlęs akis į skliautus ir linkteldamas galvą tarsi pasisveikino su paveiksluose sustingusiais šventaisiais. Tuo tarpu bažnyčion jau rinkosi labguviečiai. Geresniais drabužiais apsirėdę, moterys skarelėmis dailiai supintas kasas ir stropiai iššukuotus plaukus apsirišusios. Vyresniosios priekiniuose suoluose susėdo, jaunyklės, pamergės ir pusmergės ir visai dar  jaunos mergaičiukės  tolimesniuose susispietė. Vyrai kitoje pusėje, dešinėje, grūtinėjosi. Irgi sekmadieniškai apsirėdę, kai kurie net baltus lininius marškinius užsivilkę, dviskilčius švarkus sumanę pravėdinti. Kromelninkai ir plunksnomis papuoštas skrybėles rankoje atsinešė – tikriausiai neužsivoš, tik parodyti nori.

Tulkas priekyje, netoli altoriaus, išsitempęs lyg styga, ūsiukus pasidažęs ir plaukų likučius kažkokiu žvilgiu mirkalu pablizginęs, keturstygę skripką rankoje spaudė. Raginė murenka, tokia fūfa su maišu, kurią buvo pamėgęs, kunigui nepatiko. Skripka, nors ir gailiai čirpianti, geriau tiko. Tulkas išmoko gana gerai giedoriams pritarti. Šiandien kunigas mokys naują giesmę, kurią ilgai galvą sukęs, pats sukūrė. Tulkas uoliai pritars, labai neišsišoks – jis nebolgas muzikas ir džiaugiasi, galėjęs bažnyčioje likti ir tarnauti.

Kunigas, nuėjęs į kambariuką už altoriaus, persirengė ir grįžo tarsi kitas žmogus.

Jis jau iš vakaro apmąstė, ką kalbės, ką sakys per pamokslą ir kokias giesmes giedos.

– Priimk mano žodžius, Viešpatie, išgirsk mūsų aimanas, nuoširdžią atgailą ir maldą.

Dar kartą akimis perbėgo bažnyčią, susikaupusius, galvas nuleidusius parapijiečius. Pirmieji kunigo žodžiai visiems buvo netikėti, ne tokie, kokius sakydavo anas kunigas. Šis stengėsi kiekvienąkart pasakyti kažką nauja, nelaukta, ir tai nieko nebeglumino. Atvirkščiai – patiko, ir garsas apie prakilnų naująjį kunigą sklido vis plačiau, todėl kuo toliau, tuo gausiau rinkdavosi į Dievo namus.

– Dievas yra kaip medis, pasodintas šalia vandeningų upių, ir visi mes esame Dievo vaikai.

Tos vandeningos upės, žinoma, ne kas kita, kaip Deimė ir Pričkagrabė, jų upės, prie kurių užaugo ir gyvena, jos maitina, atplukdo laivus su gėrybėmis, jos tarsi keliai į dangų. Štai kunigas sako:

– Palaiminti visi, kurie pas Jį eina.

Ar mes galime nueiti pas Dievą? Tulkas pirmą kartą girdi tokius žodžius. Ir niekas kitas nėra jų girdėjęs.

– Aš myliu tave, Viešpatie, tu esi mano stiprybė, mano siela, mano išlaisvintojas, mano išganymas. Leisk būti su Tavimi ir gyventi šventajame kalne.

Visi buvo užburti ir sukrėsti tų žodžių, kūnais bėgo virpulys ir labguviečiai pasijuto esą ne bažnyčioje, o kažkur ilgos kelionės vidury tarp savos žemės ir paslaptingo dangaus, tarsi įgavę dvasios sparnus, kylą  į palaimingą žydrumą ir susikaupę, rankas tiesiantys, o paveikslų šventieji išlydi juos į naują, nepažintą, nepatirtą pasaulį.

Kunigas užsidegęs dar ilgai ir jautriai beldėsi į kiekvieno atvirą ir šiek tiek suglumusią sielą, bet dauguma tik matė jo virpčiojančias lūpas, bet jau nebegirdėjo, ką jis sako. Buvo gana ir to, ką išgirdo, ką suprato ir pajuto.

O kai tulkas ėmė braukyti muzikėlės stygas ir kunigas aukštu balsu pradėjo garsiai giedoti, atrodė – nematomi angelai iš paskliaučių nusileido ant labguviečių palinkusių pečių, ir buvo taip gera ir širdyje šventa kaip niekada.

Visi pajuto, kad Viešpats iš dangaus žiūri į juos ir mato, kokie jie ir kaip artėja prie Jo.

 

Gana protingai, Šviesusis Kunigaikšti ir maloningasis Valdove, Ciceronas, nors ir būdamas žmogus pagonis, pasakė, jog mes esame gimę ne tik sau, bet mūsų dalis priklauso tėvynei, dalis draugams, dalis tėvams ir nieko nėra doriau, nieko garbingiau, kaip atsidėkoti tėvynei, tėvams ir draugams už gautąsias geradarybes. Todėl ir aš, kuris šioje savo mielojoje tėvynėje padėjau pirmuosius mokslų pagrindus, o draugai paskatino tęsti toliau garbingų mokslų studijas, paklusau savo tėvų prašymams, kurias jie kvietė grįžti iš aukštutinės Vokietijos, ir juo mieliau tai padariau, kad žinojau, jog šioje mano tėvynėje tavo nuopelnų skelbimas, ginamas ir platinamas grynasis evangelijos mokslas. Be to, aš sutikau. kad garbingasis ir mokytasis vyras ponas prezidentas (x) pagal tavo aukštybės nurodymą uždėtų man pareigas mokyti Kristaus evangelijos Labguvos miestelyje, nes aš vidutiniškai moku lietuvių it prūsų kalbą. Tačiau dėl to, kad kaip tik šioje vietoje be nuosavo ūkio visai neįmanoma pragyventi, tai kas gali būti sunkiau žmogui, ypač atsidėjusiam mokslui, kaip maitintis viešbutyje, kur diena iš dienos girdi žmonių triukšmą bei riksmą? Taigi atšvenčiau sužieduotuves su Christoforo fon Verterno dukterimi,(xx) Wollwaise von Wertern.   mergelė dora, skaisčiai ir našlaite. Betgi dėl to, kad neturiu pinigų, kad mano ištekliai visai menki ir vestuvių įprastu garbingu būdu kelti neišgaliu, vienintelė išganingoji viltis yra Tavo, Šviesusis Kunigaikšti, Aukštybėje, tad su pagarba primygtinai prašau Tavo Aukštybbę, kad dėl savo dosnumo – o jis (tas dosnumas), kaip žinau, ir kitais atvejais buvo labai gausus kitiems neturtingiems mokslų siekiantiems žmonėms – teiktumeisi padėti iškelti vestuves ir sutvarkyti ūkį. Už tą Tavo Aukštybės labdarybę galingasis Dievas, be abejo, gausiai atlygins. Dėl savęs, aš pažadu, kol būsiu gyvas, būti dėkingas Tavo Aukštybei. Gyvuok laimingai, Šviesusis Kunigaikšti, ir malonėk leisti Dievo bažnyčios tarno prašymui rasti vietą pas tave. 

Tavo Aukštybei didžiai atsidavęs   Johanas Bretke

Kristaus evangelijos tarnas

Labguvos miestelyje

 

Laiškas rašytas 1563 m. sausio mėn.

 

1. Johanas Aurifaberis. (čia ir kitur autoriaus paaiškinimai ir pastabos.)

xx      Wollwaise von Wertern.

 

Margi margiausi smulkiai prirašyti  popierių lapai gula vienas ant kito kaip laimingi ir išvargti mėnesiai, metai… Jam maža vieno darbo. Griebiasi to, tuoj ir ano. Prūsijos istorija lengvai nepasiduoda, spyriojasi, pilna užgaidų, trūksta faktų, tai, ką žino ar kažkur perskaitė – per mažai. Kur sužinoti, kaip išlukštenti, kas žinoma? Giesmės duchaunos, rodos, gerai pavyko. Į vieną knygą sudėjo savo verstas ir iš Martyno Mažvydo Giesmyno, jau išgiedoto, suskaityto ir beveik neberandamo, dar paėmęs keliasdešimt maldų ir giesmių, atsargiai patvarkęs jų kalbą ir eilėdarą.

 Ir kiti darbai – pats jaučia – pusėtini. Ne tik jam -daug kam prie širdies ir Kancionalas, ir Kolletas – irgi Dievo garbei giedamų giesmių rinkiniai. Nors ir pavargti turėjo, bet džiaugėsi išleisti į svietą galėjęs.

Bet štai Biblijos vertimas! Įstrigo kaip reikiant. Rodėsi, atsidūrė priešais aukštą ir statų kalną, į kurį įkopti jėgų nebeturi. Bet ne Jono Bretkūno būdui pasiduoti! Stabtelėjo prie Psalmių. Lygino su graikišku, lotynišku Martyno Liuterio vokišku vertimu, užsispyręs ieškojo lietuviškų atitikmenų, o kai nerado, pats bandė sukurti kokį naują terminą ar žodį sugalvoti. Kad ir tokia, rodos, smulkmena – pučiamasis instrumentas su viengubu liežuvėliu. Kas tai? Gal panašus į tą, kokį turi tulkas? O kaip jį pavadinti? Gal surma? Tegu būna surma. Tikriausiai vėliau jį kitaip vadins, o dabar… Jei ilgai gaištų prie vieno žodžio, frazės, gyvenimo būtų per mažai.

Dabar galvą pametęs dėl Psalmių, gražiai įterptų į Senąjį Testamentą. Ką ir sakyti, nuostabi žydų, kaip ir kitų Rytų tautų meilės ir išminties kupina lyrinė poezija. Nuo kitų Babilonijos, Palestinos, Egipto tautų sukurtų populiarių tekstų, su kuriais Jonas Bretkūnas stengėsi kuo išsamiau susipažinti, nors ir skyrėsi savo tematika, bet daug kuo ir panašios, pirmiausia – panašios temos, citatos…

Tehillim – hebrajiškai tai šlovinimai, arba tephilloth – maldos. Kituose vertimuose pavadintos psalmėmis – psalleim o tai reiškia skambinti į arfą panašiu instrument…

Galva svaigo tai ir dar daug ką nežinomo sužinojus, o kai pabandė versti Teisiųjų ir bedievių likimą… Palaimintas žmogus, kuris neseka bedievių patarimu… neina nusidėjėlių keliu… bedieviai kaip pelai, kuriuos pusto vėjas… Lyg r gerai, bet… kažkas ne taip! Dažna eilutė tik pažodinis vertimas, neįtaigu ir per prasta! Reikia rasti kitų žodžių… Gal jis paklūsta Dievo įsakymams… Viešpats rūpinasi teisiųjų keliu... Pirmoji psalmė, kuri priskiriama Dovydo galvai ir rankai, vertėją ilgai įklampino. O tų psalmių – 150! Įvairiausios temos: istoriniai įvykiai, nuodėmingųjų atgaila, Dievo šlovinimas, žmogaus gyvenimas… Nuoširdūs apmąstymai. Kas gera šiame pasulyje ir kiekvieno gyenime ir kas bloga… Be galo sudėtingi poetiniai vaizdai. Viešpats kaip medis, pasodintas šalia upių ir vandenų. Šis įvaizdis Jonui Bretkūnui labai patiko. Kaip ir daug ką kita, jau panaudojo pamoksluose. Išsiverčia psalmės gabalėlį ir paskelbia bažnyčioje. Jam naujas toks būdas, o ką jau sakyti apie labguviečius.

O kartu su Psalmių žodžiais ir paties sukurtos giesmės. Širdis – išminties buveinė, ir reikia giedoti iš širdies. Labguviečių širdys, rodos, vis labiau atsiveria ir priima jo žodį, tarsi perduodamą iš Dievo lūpų…

O kai norisi “pravėdinti galvą”, ir bent trumpam atitrūkti nuo raštų ir vertimų, kunigas užsimauna patogesnius batus, užsimeta ant pečių apsiaustą, panašų į žvejo apdarą ir patraukia į miestelį palei Deimę, Pričkagalę ir pasiekia tolimiausias apyklinkes.

Žinoma, pirmiausia stabteli prie senosios pilies. Kažkada, labai labai seniai, čia buvusi prūsų pilis. Kryžiuočiai ją nusiaubė, su žeme sulygino, pastatė savąją iš žemių ir rąstų. Skalviai šito negalėjo ištverti, į pilį laivais atplaukė gausus karių būrys, užklupo dar miegančią įgulą, be gailesčio išžudė o pilį sudegino. Bet neilgai trukus kryžiuočiai ir vėl šią žemę prie upių užėmė, nes toji vieta buvo labai svarbus taškas prie Kuršių marių.

O vėliau… Pilis nuolat buvo sunaikinama ir vėl atstatoma. Vienu metu hercogas Albrechtas ją padovanojo Danijos karalienei Daratai. Visko buvo… O štai ir vėl pradėti dideli pilies perstatymo darbai. Jonas Bretkūnas, vaikščiodamas apie ją, regėjo kaip pilis keičiasi, kaip aukštai į dangų kyla bokštas, tvirtinamos gynybinės sienos ir Deimės atšaka apjuosia tvirtovę.

Labguvoje nuo seno lietuvninkų gyventa. Jonas Bretkūnas tai suprato iš kaimų, vienkiemų pavadinimų: Brandlaukiai, Gryblaukiai, Nešdava, Peldžiai, Stalynai… Dažni vietovardžiai kilę iš prūsiškų žodžių: Laidininkai, o laydis – tai molis, Pavangiai – wangus- tai vanga, Sanseliai – sausy – tai žąsys, Kaimė – caymis – tai kaimas… Ir dar Labiuva, Laba, galiausiai Labguva. Jam labai rūpėjo, kokia pavadinimo kilmė. Tikriausiai nuo upės – juk kažkada Deimė buvo vadinama Labe, ir dabar senolių kartais taip pavadinama. Labytė juk marių intakas Semboje!

Klajodamas, iki alpulio pavargdamas, Jonas Bretkūnas „atrado“ tokių vietų, kurios net labguviečiams nebuvo žinomos. Štai kad ir „šventasis šaltinis“ ant jūros kranto, kur gyvenančios stabmeldiškos dievybės umidės. Savo akimis kunigas matė, kaip žvejai, trokšdami geros ir sėkmingos žvejybos, aukojo deivėms lydeką. Vietiniai iki šiol garbina ir tikriausiai dar ilgai garbins vandens dievybę Barzdaitį, audrų dievą Bangputį, jūros ir marių dievą Autrimpą… Kai vieną sekmadienį kunigas ne visi maloniai pakalbėjo apie senuosius dievus, labguviečiai subruzdo ir per bažnyčią nuūžė nepasitenkinimo bruzdesys.

Jis ir vėl pasuko prie „savos žemės“. Taip ją juokais vadino, nes tie keturi ūbai (x) priklausė parapijai – žemė klonyje, balota ir permirkusi jūros vandeniu, taigi iš jos naudos buvo nedaug, be to, Jonas Bretkūnas nemokėjo joje tvarkytis, o pirmeivis pagalbininkas tulkas mieliau virpindavo muzikėlės stygas, negu lenkdavo nugarą laukuose. Jonas Bretkūnas ne kartą savo sunkią dalią ir vargą su tais ūbais aprašė Maloningiesiems, Geriesiems, Mieliesiems Ponams, prašydamas susimylėti (esu priverstas su žmona ir vaikais gyventi… nepaprastai sunkiai…) ir teiktis paimti žemę kunigaikštiškosios Šviesybės, mūsų maloningojo valdovo, naudai, o man jų vietoje maloniai leisti tiekti metinį išlaikymą iš Labguvos rūmų, kad aš galėčiau  išsilaisvinti , ramiau pasirūpinti savo studijomis ir tuo būdu su didesne nauda darbuotis Kristaus bažnyčiai (xx)  Kiek panašių laiškų parašė, nė pats nesuskaičiuotų, tačiau jo balso Šviesybės neišgirdo… Vietoj tos bjaurios žemės taip ir negavo metinio davinio grūdais ar kitais produktais. Prašė padaryti 

X ūbas  – 17,338 ha.

1. XX) čia ir kitur kursyvu išskirtos citatos iš J. Bretkūno laiškų.

bent tai, kad vienas ūbas yra už tiltelio, būtų pakeistas ir jo vietoje prie Rekinikų būtų priskirta taip pat vienas ūbas, bet…

Grįždamas namo po ilgos klajonės, stabtelėjo ant Deimės kalvikės ir palydėjo saulėlydį. Gailestis skaudžiai sugniaužė širdį. Gal paskutinį kartą mato? Gal ši bus jau paskutinė kelionė po pamiltą Labguvą ir jos apylinkes? Ilgai prašėsi iškeliamas kitur ir štai iš Karaliaučiaus atėjo skaudi žinia: mirė geras pažįstamas kunigas Baltramiejus Vilentas ir tikriausiai jam bus pasiūlyta laisva vieta Šteindamo bažnyčioje. Karaliaučius visą laiką viliojo – ten universitetas, kuriame mokėsi, gausi biblioteka, archyvai… Viskas, ko reikia Postilės ir Biblijos vertimui – po ranka.

Tai Dievo valia ir jai nesipriešinsiu, nuramino save ir nejučia kilstelėjo ranką, tarsi norėdamas peržegnoti upes, slėnius, kalveles,  pilį, miestelį – visa, kas plytėjo prieš akis saulėlydžio nuauksintą vakarą.

Iš toli, rodės, iš pačių Deimės gelmių, atsklido švelnus virpantis balselis. Mergelė suposi valtelėje tarp meldų ir laibu balseliu dainavo:

Gilus upelis upužėlis,

Tylus vandenėlis,

Šaltas vandenėlis…

Jis gulėjo vienas, tamsoje, ir retai kas išdrįsdavo arčiau prieiti ar kokį žodį pasakyti. Ligonis nežinojo, kad prie durų kabo juodas kryžius – įspėjantis ženklas visiems, kurie ketindavo kunigą aplankyti. Už ką man tokia Dievo bausmė, už ką? – nesąmoningai kartojo, mėgindamas įspėti neįspėjamą paslaptį.

Baisusis maras ilgą laiką slankiojo kažkur aplinkui ir niekas negalėjo būti tikras, kad vieną dieną užgrius ir Šteindamą. Jonas Bretkūnas, atidėjęs į šalį Biblijos vertimą, ilgas dienas  ir net naktis praleido prie Baltramiejaus Vilento palikimo tvarkymo. Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo pusbrolis irgi gana sėkmingai vertė religinę literatūrą, net Martyno Liuterio mažąjį katekizmą, paskelbė Martyno Mažvydo  giesmyną. O tarp reikšmingų ir mažai naudingų rankraščių Jonas Bretkūnas užtiko Dievo dovaną Paraphrasis permaninta poteriaus maldu. Nežinomas Martyno Mažvydo rankraštis! Virpančiomis rankomis laikė tarsi paties dangaus skirtą dovį  ir dar atkakliau tyrinėjo bičiulio archyvą, vildamasis rasti  dar kokį svarbų darbą.

O Biblijos vertimas? O Prūsų istorija? Nė valandėlei nepamiršo pradėtų, bet toli gražu nebaigtų savo darbų. Gal niekad ir nebaigs?  Gal taip jau skirta? Kiek kartų beldėsi paramos į kilnųjį Kunigaikštį, Maloningąjį Valdovą… Visagalybė pašaukė mane savo šventojo žodžio tarnu… atsižvelgiant į tai, kad lietuvių bažnyčia, ypač šioje Prūsijos kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba Biblijos Dievas nukreipė mane savo garbei… ją išversti… Apie šį darbą jau seniai buvo pranešta Jūsų Kunigaikštiškajai Šviesybei, drauge perduodant 5 knygas… Gal Jūsų Šviesybė pageidautų įsigyti savo bibliotekai?.. Ir apie Biblijos leidybą užsiminė. Laukė nesulaukė atsakymo.

O tuo laiku į duris pasibeldė baisioji nelaimė.

 Vėl apėmė nyki ramybė ir jis tarsi paskendo neįžvelgiamose dausose. Retkarčiais vargais negalais pakeldavo antakį, stengdamasis bent šiek tiek pamatyti, kur esąs ir suprasti, diena ar naktis.

 Ūmai per miglą išvydo kažką už lango šmėžuojant. A, tikriausiais kaulinyčios… Net trys… Slinko sukumpusios, kaulėtas rankas ištiesusios. Lyg juodi pragaro šešėliai viena paskui kitą… slinko, stabtelėjo, prikišusios ilgas liesas nosis, žvelgė pro langą. “Ar miegi?” – prigludusi prie stiklo rūtės, negarsiai paklausė pirmoji. “Ne, ne, nemiegu….” – Jonas Bretkūnas vos vos sukrutino lūpas.

Po valandėlės klausė antroji: “Ar jau miegi?” Sukaupęs paskutines jėgas, kunigas atsakė: “Ne, ne, nemiegu…”

Valandėlę kaulinyčios nieko nebeklausinėjo, kažkur dingo, tikriausiai prie kitų langų nugurnėjo, o po kurio laiko ir vėl čia! „Ar miegi?“ – piktu gergždančiu balsu jau teiravosi trečioji.

Jis dar bandė atsakyti, kad ne, bet sąmonė galutinai aptemo ir nebegalėjo ištarti nė žodžio… net mintyse.

Pavietos pasiuntinės, kaulinyčios ar koleros, tik to ir laukė…