ALBERTAS SEREIKA. NOVELĖ “ARTELĖ POD NOL – POLUBOKS” 

ALBERTAS SEREIKA 

 

ARTELĖ POD NOL – POLUBOKS

 

Boliaus šukuosena visada buvo gražesnė už tėvo.

Vienąkart per mėnesį, šeštadienį, su buteliu vyno kišenėje jis ateidavo pas mus apsikirpt. Nereikėdavo nei išankstinio sutarimo, nei užsirašymo. Tiesiog atėjo Boleslovas – vadinasi, laikas kirptis.

Pradėdavo, aišku, nuo vyno. Pirmiausia išlenkdavo po stiklinę. Tada virtuvės viduryje statydavo taburetę, iš spintos tėvas traukdavo švarią maršką. Stipriom vyriškom rankom švelniai užgaubdavo ja kaimynui pečius, kad plaukai už apykaklės nekristų. Nuo krosnies pasiimdavo rankinę plaukų kirpimo mašinėlę. Smagiu atodūsiu nupūtęs dulkes, storais sugrubusiais pirštais spusteldavo keletą kartų jos rankenėles delne, pramankštindavo ir imdavosi darbo.

 Žinodamas, kad vėliau pats sės ant taburetės, kirpdamas Bolių tėvas kalbėdavo:

– Mašinėlę visada leisk prieš plauką. Taip ji nepeš. Jei kirpsi poluboks, kaskart iš apačios į viršų brauk. Pradėk nuo bakų (žandenų, dabar sakytume). Toliau atsargiai aplink ausis ir link pakaušio. Iš užpakalio gali daugiau nuimt, nieko tokio, nesimatys. Bet jei priekį sutrumpinsi – jau blogai, liks tik čiubukas. Nei atgal, nei ant šono plauko nepaguldysi.

Bolius atidžiai klausydavo vis pritardamas tėvui:

– Aha, nu, tai tep, Antanai, žinoma…

– Kas kita, jei pod nol paprašys, – toliau aiškindavo tėvas. – Tada pradėjai nuo kaktos ir varyk rumbę per vidurį galvos iki pakaušio, kol nepersigalvojo. Yra ir taip pasitaikę, – juokdavosi balsu patenkintas.

Reikia pripažint, kad abu stilius – poluboks ir pod nol (tėvo terminologija) jis buvo įvaldęs iki tobulybės. „Galiu užsimerkęs nukirpt“, – girdavosi. Daugiau nemokėjo. Bet užsakovai taikėsi nepretenzingi. Jiems tiko.

Pabaigęs darbą, atsargiai pakeldavo maršką ir nukabinęs nuo sienos aprūkusį veidrodį paduodavo Boliui. Tas žiūri patenkintas, kraipo galvą į šonus, tarsi pirmą kartą save tokį matydamas, ir neatsigroži.

– Nu kap an paso, Antanai. Jei bogu – kap an paso.

Po tokių įvertinimų nežinia iš kur rasdavosi antras butelis vyno. Besišnekučiuodami išlenkdavo dar po stiklinę kitą. Ir, kai Boleslovas jau būdavo gerokai šiltas, grįždavo prie reikalo – apsigaubęs marška tėvas pats sėsdavosi ant taburetės. O mašinėlę perimdavo kaimynas.

Bolius nebuvo pijokas. Apsaugok Viešpatie. Priešingai. Gyvendamas vienas pats, be jokios pagalbos iš šalies statėsi namą. Pats mūrijo, pats tinkavo, elektrą ir net centrinį šildymą pats išsivedžiojo. Visi jį pažinojo kaip puikų metalo technologijų specialistą, daugelio inovacijų (oficialiai užpatentuotų) autorių. Tad su kirpimo mašinėle jis elgdavosi tarsi su ypatingo tikslumo įrankiu. Kruopščiai ir preciziškai.

– Va cia dar nuimsiu, va cia dar biskucį, Antanai,– lėtai kirpdamas vis komentuodavo savo žingsnius.

Tėvas buvo kantrus, ypač su svetimais. Tad sėdėdavo ir leisdavosi gražinamas, kol kaimynas svirduliuodamas šokinėdavo aplink. Bet žmogus juk ne geležinis. Tuo labiau kai atkimštas butelis ant stalo stovi. Tad vidury procedūros žiebdavo dar po stiklinę abu, ir taip, kol paskutinius lašus iškratydavo.

 Kirpti Boleslovas baigdavo vos pastovėdamas ant kojų. Jau kalbėdamas su anuo pasauliu. Turėjo tokią silpnybę – išgėręs pasinerdavo į kitas gelmes. O po viskam atsipalaidavęs dar ir ožio balsu užtraukdavo – „Maneeee motuuuulė baaarėėėė…“

– Gana, krikime, – nusiėmęs maršką sakydavo tėvas ir net nenusirengęs griūdavo lovon. O Bolius, išlydėtas pro duris, savo rečitalį tęsdavo jau svirinėdamas gatvele. Iki pat namų.

Rytas, suprantama, linksmas nebūdavo. Mama nekalba. Tėvas atsargiai pažiūri į veidrodį ir net atbulas nuo jo traukiasi. Prieina dar kartą, pasisuka iš vienos pusės, iš kitos, ir nesuprasi, ar netiki tuo, ką mato, ar savęs nepažįsta. Kur pešta, kur palikta.

– Nu rupūs miltai… Nu rupūs miltai… Kap jokeris, kap cirko artistas, – burba sau po nosim. Pasiima nuo krosnies mašinėlę ir pats bando tvarkytis.

Einasi sunkiai. Iš šonų dar kaip nebuvę, bet už nugaros apsikirpk, kad gudrus. O sruoga kaip tyčia tarsi kumelės uodega palikta kabo. Ir dešine maigo mašinėlę, ir kaire – kaip nepasiekia, taip nepasiekia. Nors tu verk. Prašytų mamos, bet ji pyksta, jai pijoko šmoto negaila. Mes, bernai, dar per maži. Be to, šiuo klausimu laikomės panašios nuomonės. Neapsikentęs kalbina vyresniąją mūsų seserį:

– Dukryte, vaikeli, gal palygintum?

Sesė gera, ji tėvą myli, jai tėvo gaila, – sutinka. Bet kirpimo mašinėlės spyruoklė standi, pagal vyrišką jėgą sureguliuota. Gležniems mergaitės pirštams rankenėlių pasipriešinimo niekaip neįveikt.

– Mėgyk abiem rankom, Linute, mažu kas išeis, – gražiai prašo.

Ta klauso ir spaudydama mašinėlę tarsi sodininko žirkles sukiša į tėvo ševeliūrą.

– Ūjūj, stabdzyk, peša! – vilko balsu staugia tėvas.

O mašinėlė jau į plaukus įsivėlus – nei pirmyn, nei atgal. Galiausiai, sukandęs dantis, pats išsilupa ją su visu kuokštu ir trenkia ant stalo.

– Bus gerai ir tep.

Mašinėlę parsivežė iš Sibiro. Ten ir kirpt pramoko. Taip ir sakydavo – sibirska, geras daiktas, valgyt neprašo, o duonai visada užsidirbs. Grįžęs tėviškėn kaimynams prasitarė, kad gali visaip – ir pod nol, ir poluboks, ir čiubukų prieky palikt, jei kas pageidautų. Žinia, kaime toks žmogus visada reikalingas. Iki rajono dvidešimt penki kilometrai. Autobusas tik kas antra diena. Vaikų – kiekvienoj pirkioj po keturis penkis prilipdyta. Vien mūsų septyni. Seniui Lukošiui – aštuoni anūkai ramiai pailsėt neduoda. O Jackus, visus vienuolika į svietą paleidęs, atkišęs pilvą po kiemą gano. Pabandyk prieš rugsėjį tokią govėdą sutvarkyt. Valdiškai atrodo nedaug, bet – nuvažiuok, pakirpk, parvažiuok – kapeika prie kapeikos ir žinai kokie pinigai susidaro. O čia tik per tvorą, vietoj. Ir dar geriau, kad grynaisiais neima.

Kaipgi tu imsi iš Jackaus, taigi tikras dėdė. Jo žmona ir mano tėvo mama – seserys. Iš Lukošių irgi – artimiausias kaimynas. Ar rodoj, ar bėdoj, kur kitur pasikreipsi. Tik į kaimyną. Tai kaip paimt. Ateidavo ir Stepas iš ano kranto. Jis gi mūsų Linutės krikšto tėvas – kūmas. Žmonės pirštais užbadys sužinoję, kad pinigų paprašei. Net minties tokios neturėjo. Žodžiu, aplink, kur spjausi – vien giminės ir artimieji.

Bet vyrai gi ne paršai, sąžiningi. Ateidamas kiekvienas atsineša. Kas ketvirtuką, kas puslitrį, tuščiom niekada nevaikšto. Tai ir baliavodavo. Kaip kirpimas, taip festivalis, anot mamos. Kol neapsikentus paėmė šluotražį ir visus – tiek jaunus, tiek senus iš kiemo išvaikė.

– Gana, artelė užsidaro. Ir kad daugiau man nė kvapo. Eikit kur norit, vaikščiokit kaip norit. Dėl manęs nors pliki, nors apžėlę. Nuo šiol nebekirps, – taip ir pasakė. Visi girdėjo.

Mamos žodis tvirtas. O tėvo charakteris minkštas. Paskėsčiojo rankom, patraukė pečiais ir susitaikė. Užsidarom, tai užsidarom.

– Bet, Janyte, tu tik paklausyk, kaip mums gerai išėjo, – lyg niekur nieko gerinosi tėvas. – Vien mūsų bernų penkios galvos. Skaičiuokim po nedaug, už pod nol po dešimt kapeikų mieste ima. Vienas kirpimas – ir jau pusė rublio sugrįžta. O per metus kiek susitaupo…

Nežinau, ar norėdamas pakelt ekonominius rodiklius, ar dėl kitų priežasčių, bet drožė ir drožė mums galvas tėvas. Nespėjo plaukai prasikalt, jau ir vėl ant taburetės sodina, maršką už apykaklės vynioja.

– Ir švaru, ir tvarkinga. Nei tau parazitai galvoj insiveis, nei šukuotis, – patenkintas sakydavo.

Dėl tų parazitų tai atskira šneka. Nesuprasi iš kur, bet jų vis rasdavosi. O kad šukuotis nereikia, – tai jau tikrai.

Persikėlus gyvent į miestelį tėvo kirpykla tik ant mūsų galvų ir laikėsi. Tikra šio žodžio prasme. Tačiau sykį, meistrams įrenginėjant namuose centrinį šildymą, pritrūko metalinių vamzdžių. Bėda baisinė – išeis nebaigę, ilgai neprisišauksi. Aplakstė kaimynus, apklausinėjo, – visi paskolintų, bet kaip tyčia niekas atliekamų neturi. Girdi, eikit pas Bolių, jis prie metalo dirba, visokio chlamo gyvą perkūną prisitempęs. Tada dar nebuvo artimiau pažįstami. Tik pradėję kurtis miestely gyvenimus. Ir, ką tu manai, nuėjus Boleslovas pasivedė tėvus prie geležų krūvos – neškitės, kiek jums reikia, aš susikombinuosiu. Nei kapeikos nepaėmė.

Vakare jau, prie stalo, mamos geresnės užkandos pataisyta. Sėdi Boleslovas nesiskutęs, apšepęs. Žinia, vieno gyvenimas ne pyragai. – Boliau, tu man daug gera padarei, leisk plaukus tau sutvarkysiu, – sako tėvas. – O jei tiks, kol gyvas už ačiū pakirpsiu. Vyriškas žodis anais laikais dar turėjo vertę. Išsiskirdami stipriai paspaudė vienas kitam rankas. Atėjo Bolius po gero mėnesio, šeštadienį, su vyno buteliu, kaip priklauso.

Prasidėjus vasarai, tradiciškai lakstėm plikom galvom. Bet aš jau buvau tvirtai apsisprendęs, kad tėvas manęs daugiau nebekirps. Gana, šiaip ar taip penkta klasė, ne pirmokas juk. Kelnes jau su diržu nešiot pradėjau.

Tad rudeniop ir sakau vieną rytą – Varėnon važiuosiu, kirptis.

– Kur, kur tu važiuosi? – išpūtęs akis perklausė tėvas.

– Varėnon, – sakau, – kirpyklon.

– Nu dar gražiau… Kelias – pirmyn atgal – dešimt kapeikų, kirpimas – pod nol tai jau nesikirpsi – dar penkiolika, garantuotai. Vienam dvidešimt penkios kapeikos. O per du ? (Jaunesnis broliukas, ir tas prie manęs prisiklijavęs, niekaip atsikratyt negaliu). Atsirado milijonieriai, matai. Šiknon, o ne Varėnon jūs važiuosit… Sėskit, apkirpsiu abu, ir rami galva.

– Sakau, važiuosiu, einu nusimaudysiu upėn ir važiuosiu, – nenusileidžiu.

Matydamas, kad piktuoju nelaimės, tėvas ėmėsi kalbint gražiuoju.

– Vaikai, nu kam jum pinigus mėtyt? Ir aš jus galiu pakirpt. Nebūtinai pod nol, galiu vyriškai, poluboks, kaip Bolių…

 Jau geriau to būtų nesakęs. Tarsi mes nežinojom, kaip Bolius atrodo, bliūdeliu nuvarytas.

 – Pinigų turim, – sakau, – visą vasarą uogas, grybus rinkom parduot. – Važiuosim Varėnon, dar ir per krautuves pereisim prieš rugsėjo pirmą.

– Nu, turit pinigų, dėl manį – važiuokit nor Maskvon, – nusispjovė ir, pasiėmęs knygą, prisėdo skaityt.

Daugiau prie tėvo mašinėlės jau niekada ir negrįžom. Atsidavėm į gyventojų buitinio aptarnavimo kombinato stilistų rankas. Ištikimas liko tik Bolius – kartą per mėnesį su buteliu vyno.

O paskui tas brudas, kaip pats tėvas sakydavo, įsimetė. Į plaučius. Jaunystė, praleista Sibiro šachtose, atsivijo. Laimei, ilgai nekankino. Degino beregint. Sykį, šeštadienį, užėjus Boleslovui, prasitarė:

– Jau neapkirpsiu, neturiu sveikatos, Boliau.

– Tai, kad nereikia dar. Aš cik tep sau, aplankyc užėjau.

 – Ilgai jau netrauksiu, jei Bolius cik tep sau ateina, – vakare sako mamai.

Ligą savo žinojo, viską suprato. Bet vilties dar turėjo.

– Jei pasveiksiu, – tėviškėn nuvažiuosiu, ant kiemo po ąžuolu pastovėsiu…

Po geros savaitės, ne daugiau, atsikėlusi ryte mama rado dar šiltą. Girdėjo naktį klajojant… Uždegė žvakę, apskambino gimines, kaimynus susikvietė. Moterys kūrė pečių, kaitė puodus vandens. Paskutinįkart numazgot. Bolius pasiėmė mašinėlę nuo krosnies, nupūtė dulkes, taip, kaip tėvas darydavo, ir pradėjo nuo bakų. Kirpdamas senu papratimu vis kalbėjo – va cia dar nuimsiu, Antanai, va cia dar biskucį… Vėliau paprašė apverst ant kito šono, prilaikydamas galvą sutvarkė pakaušį…

Stovėdamas prie karsto negalėjau atsigrožėt. Guli tėvas, žili plaukai lygiai sušukuoti, nukirptas gražiausiai. Suprantu, kad ne vieta ir ne laikas, bet norėjosi pasakyt – kaip ant paso. Priėjo Boleslovas, uždėjo ranką man ant peties ir tyli.

– Gražiai nukirpot, labai gražiai nukirpot tėvą, dėde Boliau,– dėkoju.

– Mašinėlę padėjau kur buvo, ant pečiaus, – sukuždėjo man į ausį.

– Pasiimkit ir neškitės ją namo, mums neprireiks, – tyliai atsakiau.

– Pasilikit, mažu dar prisgadzis, – ir atsisėdo kamputy.

Neprisgadzis, daugiau jau niekada neprisgadzis, pagalvojau…

Reikėjo laiko. Reikėjo labai daug laiko. Tik grįždamas po dvidešimtųjų metinių tai supratau.

Užsukau į kirpyklą. Atsisėdau. Priėjo jauna mergaičiukė, apgaubė marška pečius ir klausia pasmailintu balsu:

– Kaip kirpsim?

– Poluboks, panele, – sakau.

– Kaip, kaip?

– Poluboks,– nieko daugiau pridėt negalėdamas kartoju.

– Ar jūs rimtai, ar šaipytis čia atėjot? Iš kurio jūs amžiaus, iš kokios planetos?

 – Tėvas mano vyrus taip kirpdavo, – bandau aiškint…

– Tai ir prašykit tėvo, ko čia trukdot, matot, kokia eilė laukia? Kitas! – riktelėjo ir pasišalino į tarnybines patalpas.

Nespėjau net pasakyt, kad grįžęs vakare taip ir padarysiu. Užsimerksiu ir būtinai tėvo paprašysiu. Labai labai paprašysiu. Jis tikrai paklausys. Jis manęs visada paklausydavo…