NIJOLĖ RAIŽYTĖ. “FLORENTINA”. IŠTRAUKA IŠ ROMANO

Rašytoja, muziejininkė Nijolė Raižytė. Reginos Mažukėlienės nuotrauka 

 

Prozininkė, muziejininkė Nijolė RAIŽYTĖ išleido savo naują romaną “Florentina” (Vilnius: Slinktys, 2025). Tai jau aštuntoji autorės prozos knyga.

Naujajame romane „Florentina“ rašytoja pasakoja apie miestelio bibliotekininkės gyvenimą. Florentina – įskaudinta, vieniša moteris, nepaisant visų likimo negandų, sugebėjusi išlaikyti žmogiškąjį orumą, gebanti nesmerkti, besilaikanti aukščiausių moralinių normų. Šalia jos sukasi margų personažų ratas – jie taip pat nuskriausti likimo, patyrę skaudžių nesėkmių, tačiau išmokę atsitiesti. Ekscentriški, neatsispiriantys pagundai dalytis paskalomis, smalsiai besižvalgantys pro kaimynų langus ir ieškantys asmeninės laimės. Kitaip tariant – itin žmogiški, tokie, kokių sutiktume bet kuriame Lietuvos mieste, miestelyje ar kaime. Knygoje ryškus laiko pajautimas, liečiamos tokios svarbios temos kaip tremtis, masinė lietuvių emigracija ieškoti geresnio gyvenimo, santykis su gimtine.

Skelbiame ištrauką iš N. Raižytės romano “Florentina”.

 

 

NIJOLĖ RAIŽYTĖ. “FLORENTINA”. IŠTRAUKA IŠ ROMANO.

FLORENTINOS LOBIS

Florentina mėgsta miestelio turgų, knibždantį prie pat bažnyčios. Jis
visada, ir sovietiniais laikais, čia buvo, tačiau dabar turgus privatus, priklauso
kažkokiai porai. Turgus būna trečiadieniais ir penktadieniais. Aplinkinių
kaimų ūkininkai prekiauja grūdais, bulvėmis, paršiukais, viščiukais, moterys
ant prekystalių visada turi šviežio sūrio, pieno, varškės, kiaušinių. Pavasarį
suvažiuoja gėlių bei vaismedžių sodinukų augintojai. Prekiauja čia ir
visokiais sendaikčiais, drabužiais, naujais ir dėvėtais, suvežtais iš įvairiausių
Europos kampelių. Kartais ir Florentina nusiperka patikusį drabužėlį už
eurą ar du. Čia suplaukia miestelio naujienos, gandai, kartais atsitiktinai
galima nugirsti įdomių istorijų, patarimų. Čia žmonės nesijaučia vieniši,
patiria bendrumo jausmą, tampa vieni kitiems reikalingi.
Florentina, nusipirkusi didelį varškės sūrį ir gabalą sūdytų lašinių,
jau norėjo eiti namo, bet staiga išgirdo pažįstamą balsą. Ją užkalbino pašto
viršininkė Ramunėlė:
– Gal gavote naujų knygų? – paklausė,- ateičiau į biblioteką pasiimt.
– Naujų meilės romanų negavom,- šyptelėjo Florentina, – tik keletą
detektyvų, keletą filosofinių ir istorinių. – Ji žino, kad Ramunėlė skaito tik
meilės romanus, todėl kitokių jai ir nesiūlo.
Nugirdęs moterų pokalbį, įsikišo ir mokyklos istorikas Remigijus.
Jis ypač domisi Hitleriu, Stalinu, antruoju pasauliniu karu, tremtimi ir
holokaustu. Kartą jis papasakojo apie miestelio merginą, tokią Onutę,
gyvenusią pokario laikais, kuri vieną sekmadienį į bažnyčią atėjo apsivilkusi
puošnia sušaudytos žydaitės suknele. Visi nuo jos nusisuko, badė pirštais, o
ji nesuprato – kodėl? Tą suknelę jai iš kažkur parnešė mama. Įdavė į rankas
ir pasakė: ,, Dabar ji bus tavo. “ Kartą gatvėje, kai vilkėdama ta suknele ėjo
namo, prie jos prišoko kažkoks barzdotas senis, čiupo už plaukų, partrenkė
ant žemės ir ėmė spardyti. Jai taip sudaužė galvą, kad liko beprote. Daug
metų vaikščiojo po miestelį kartodama vieną ir tą patį klausimą ,,Kur mano
gražioji suknelė?“
– Sakote, kad gavote naujų istorinių knygų? – susidomėjo Remigijus.
– Nežinau, ar jums bus naujos? Gal jau ir skaitėte. Kol knygos pasiekia
miestelį, kartais praeina ir metai, du, trys. Gavome Josifo Stalino biografiją,
knygą apie Hitlerį, taip pat Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus apie tremtį
,,Lietuviai prie Laptevų jūros“.
– Per tuos prakeiktus bolševikus žmonės tiek prisikentėjo, – staiga,
nugirdęs judviejų pokalbį, įsiterpė ir pusamžis pražilęs vyras, prekiaujantis
įvairiais elektros prietaisais, peiliais, indais ir kitokiais buities rakandais.
Anąkart Florentina iš jo nusipirko geras žirkles tik už vieną eurą.
– Taip, pone, – pritarė istorikas,- tikriausiai nerasime Lietuvoje
giminės, iš kurios kas nors nenukentėjo: vieni nuo bolševikų, kiti nuo hitlerininkų, treti nuo saviškių.
– Nors šiandien, ačiū Dievui,- atsiduso senienų pardavėjas, – Lietuvoje ramu. Kitur žudynės, skerdynės, o čia kol kas taika. Keistas padaras tas žmogus: lyg ir protingas, sumanus, o, žiūrėk, ima ir iškrečia kokią beprotybę. Šaudo, žudo, sprogdina, pasiduoda silpnapročių valdžiai, tiki nebūtais dalykais, tampa fanatikais.
– Vadinasi, ne toks jau jis ir protingas, – paprieštaravo istorikas, –
vadinasi, jo smegenys nepatikimos, lengvai pažeidžiamos…

Florentina nesikišo į vyrų pokalbį, be to, ją staiga užkalbino kaimynė
Elė. Ji tempėsi didelį permatomą krepšį, prikrautą maisto produktų ir
dėvėtų drabužių. ,,Kam jai tiek, pagalvojo Florentina, juk gyvena viena.
Nors ir vienam žmogui ne tiek jau mažai reikia…“
– Šiandien man labai pasisekė,- linksmai pasigyrė,- už keletą eurų
nusipirkau gražų megztinį, sijoną ir staltiesę.
– O aš tik sūrį ir lašinių,- nusišypsojo Florentina,- tinkamų rūbų
neradau.
– Žinau, tu labai išranki, bet ko tau neįsiūlysi. Tu tikriausiai niekada
nesi nusipirkusi rūbo, kurio paskui nenešioji?
– Kur jau ten! – nusijuokė Florentina. – Ne vienas drabužėlis yra
nukeliavęs į šiukšlių konteinerį, o spintoje kabo kelios suknelės, kurių
niekada nevilkėjau.
– O aš, – prisipažino Elė, – jeigu nusiperku gražų naują drabužį, tai
ilgai jo nenešioju, kartais kabo spintoje net metus, du.
– Kodėl? – nustebo Florentina.
– Nežinau. Gal, kad gaila… Anksčiau, kol dar Amerikoje buvo gyva
teta, atsiųsdavo šilko, suknelių, skarelių. Viena tamsiai mėlyna suknelė,
išsiuvinėta sidabro siūlais, man labai patiko ir tiko. Atrodžiau su ja kaip
karalienė. Tačiau kartą, vilkėdama ją per pusseserės vestuves, netyčia 
netyčia suplėšiau. Labai jos gailėjau.
– Taip taip,- pritarė Florentina,- kartais mes labai prisirišame prie
kokių nors daiktų ar drabužėlių, gal net juos sužmoginame, sureikšminame,
bandome sudvasinti. Tautrimas irgi labai mėgo vieną kaklaraištį, sakė, kad
jį gimtadienio proga padovanojo mama. Keisdavo marškinius, švarkus,
kostiumus, o kaklaraištis po kaklu vis tas pats. Išėjo iš mados, susidėvėjo, bet
jis vis tiek jo neatsisakydavo. Ir, žinot, Ele, to kaklaraiščio spalva buvo gana
bjauroka, priminė pašvinkusį, seniai išvirtą buroką. Kartą, kai rengėmės į
mano giminaitės vestuves, užprotestavau: ,,Arba užsiriši madingą naują
kaklaraištį, arba į vestuves einu viena.“ Tautrimas labai įsižeidė ir ilgai su
manimi nesikalbėjo.
– Tai ar paklausė tavęs? –susidomėjo Elė.
– Tada niurzgėdamas nusileido, bet visą vakarą buvo nelinksmas,
niūrus. Visi klausinėjo, kas jam atsitiko, ar neserga? Nuo to vakaro palikau
jo kaklaraištį ramybėje. Su juo ir palaidojau. Per šermenis giminės, girdėjau,
šnibždėjosi: ,,Tokį ryškų kaklaraištį užrišo, visai netinka.“
– Užeik, Florentina, į svečius, – staiga pakvietė ją Elė. – Kalbamės
viduryje gatvės – negražu. Juk kaimynės esame. Seniai pas mane buvai, net
nepamenu kada.
Florentina atsikalbinėjo, sakė, kad jau laikas į biblioteką, tačiau Elė,
žvilgtelėjusi į laikroduką, pasakė, kad iki bibliotekos atidarymo dar liko dvi
geros valandos.
– Na, gerai,- nusileido Florentina,- bet tik trumpam.
Medinis Elės namas dvelkė praeitimi ir priminė nedidelį muziejų. 

 

Seno ji, seno ir jos baldai, daiktai. Florentina išmetė senus baldus ir nusipirko
naujus, madingus, o Elė per daugybę metų nieko nekeitė. Išsėdėta sofa
buvo užtiesta jos pačios austa lovatiese, prie sienos stovėjo mažytis ąžuolinis
bufetas, prikrautas porcelianinių puodukų, krištolinių vazų, suvenyrų. Tarp
povo plunksnų, įrėminta siauruose sidabriniuose rėmeliuose, stovėjo jos
tėvų vestuvinė nuotrauka. Kukli balta suknelė, nežymi šypsena. Vyras –
aukštas, santūrus, griežtokų bruožų. Ne kartą norėjo paklausti Elės, kodėl
ji neištekėjo, tačiau vis nedrįsdavo. Elė buvo paslaptinga moteris, miestelyje
niekas apie ją jokių gandų nenešiojo, tik kartais pasakydavo: ,,Kolchozo
pirmininko duktė” arba ,,A, tai ta, kurios tėvą nušovė.“ Anksčiau dirbo virėja
mokykloje, o dabar pensininkė. Namuose kepa sausainius, šokoladinius
baravykus ir kartais pardavinėja turguje. Taip prisiduria vieną kitą pinigėlį
prie nedidelės pensijos.
– Noriu tau parodyt vieną suknelę,- Elė atidarė seną girgždančią
spintą, sprogstančią nuo drabužių,- man maža, bet gal tau tiks. Jeigu tiks,
pasiimk, padovanosiu.
Suknelė buvo labai puošni, retro stiliaus, aksominė, dailiai siuvinėta
apykakle, rauktomis rankovėmis.
– Oi!- sušuko Florentina,- gal kokia grafaitė ją kažkada nešiojo. –
Čiupinėjo tviskantį aksomą, prisidėjo prie savęs, aikčiojo, sukosi ratu.
Elė supyko.
– Na, žinai,- visai rimtai pasipiktino,- tai galvoji, kad šitai suknelei
keli šimtai metų? Per tiek laiko ji būtų sudūlėjusi, suplyšusi į skutelius. Na..

tiesa, aš ją pirkau už keletą litų turguje… Bet tikrai ji ne tokia sena kaip tau
atrodo. Kaip nori, gali ir neimt…
Florentina atsiprašė kaimynės. Visai nenorėjo jos įžeisti, tik taip
pajuokavo. Sakė, kad dabar bibliotekoje rengia vaikų piešinių konkursą
,,Grafų gyvenimas“ ir todėl jai nuolat vaidenasi turtingi ponai, nuostabaus
grožio grafaitės, karalienės, prabanga stebinantys rūmai, prašmatnūs
drabužiai, Liudviko XIV laikų baldai, itališki veidrodžiai sienose, židiniai,
marmuro laiptai, arkos, mažytė koplytėlė, vyno rūsiai, didžiulės freskos su
Olimpo dievų figūromis, egzotiški paukščiai, čiulbantys soduose, sniego
baltumo gulbės tvenkiniuose, vandens lelijos ir kitokios pasakiškos grožybės.
Suknelė Florentinai buvo per maža: krūtinė per sagutes veržėsi lauk,
liemuo taipogi netilpo.
– Mes – ne grafaitės,- nusijuokė Elė, – ir tokios suknelės ne mums.
Kiti laikai, kiti drabužiai, kitos figūros. Kitokie turtuoliai, kitokie ir jų
namai. Varguoliai, tarnaujantys turtuoliams, irgi kitokie. Viskas keičiasi,
nestovi vietoje. Ir tegul, taip reikia. Nereikia judinti tos praeities, nereikia
kelti vaiduoklių iš kapų.
Išgirdusi, jog Elė bijo praeities, nieko jos neklausė ir apie asmeninį
gyvenimą: kodėl viena, kodėl namuose niekada nebuvo jokio vyro, vaikų? Ji,
svarstė Florentina, gyvena su savo vienatve, ir jai gerai, neatrodo, kad labai
liūdėtų. Sakė, kad jai labai gaila Tautrimo, kad visada jį prisimena tik geru žodžiu.

Kalbėjo: ,,Viską mokėjo sutaisyti: išklerusią rozetę, sugedusią spyną,
išverstą tvorą. Net pečius kartą, kai sirgau, man iškrėtė. Išėjo suodinas kaip
velnias. Paslaugus, mandagus,- tikrai ne toks kaip tas storulis kaimynas.
Šnopuoja, vos paeina, baisu, kad apvirs. Ir dirba atbulomis rankomis. Dabar
sunku rast darbininką nedideliems darbeliams. Jeigu kuris dar ką ir sugeba,
tai girtuoklis arba vagišius,- baisu įsileist į namus.“
– Tautrimas irgi išlenkdavo vieną kitą taurelę,- prasitarė Florentina.
– Jai glostė savimeilę, kad kaimynė giria jos velionį vyrą.
– Kad per šventes išgerdavo, tai čia niekis,- mostelėjo ranka Elė. – Bet
nebuvo nei girtuoklis raudona nosimi, nei koks mušeika.
– Čia tai teisybė,- neprieštaravo Florentina, – nė karto rankos prieš
mane nepakėlė. Nors pasiginčydavome, parėkaudavome kartais kaip
reikiant, gal net ir pati tuos mūsų riksmus esi girdėjusi?
– Jeigu ką ir girdėjau,- šyptelėjo Elė,- tai seniai pamiršau. Mūsų lobių
ieškotojai irgi dažnai rėkauja. Tai nors girdi, kad žmonės gyvi, kad gyvena.
Vakar storulis ant viso kiemo šaukė: ,,Taupyk, žmona, pinigus, taupyk!
Neleisk niekams!“
– Įdomu, ar jie rado lobį?
-Atrodo, kad rado.
-Tikrai! Sakė ką nors?
– Ne. Sakys jie tau! Abu tokie slapukai burundukai. Ar nepastebėjai
– langus pasikeitė, namą persidažė. Viena ausimi girdėjau, kad ketina
griauti koklinius pečius ir įsivesti centrinį šildymą. Tokių darbų iš pensijų
nepasidarysi. Tegul dėkoja taupiai močiutei. Žmonės iš tokių taupių
bobučių šaiposi, bet paskui džiaugiasi, kai randa jų turtą.
,,Gal ir Tautrimas taupė centriniam šildymui? – susimąstė Florentina.
– Kartą buvo užsiminęs, kad reikėtų griauti krosnį ir įsivesti centrinį šildymą.
Aš pritariau, tačiau pasakiau, kad tai brangiai kainuos. Namuose visko
reikia: naujo šaldytuvo, televizoriaus, spintos… Aš tikrai niekada nebuvau
taupi, pinigai mano piniginėje niekada neužsilaikydavo, išskrisdavo kaip
vėjas. Bet jis… galėjo juos taupyti banke, savo sąskaitoje, o ne kišti į senus
kailinius. Kai žuvo, jo sąskaitoje buvusių pinigų vos užteko laidotuvėms.“
– Jeigu Alfonsas šaukė ,,Taupyk pinigus!“, tai gal tikrai tą lobį rado,-
padarė išvadą Florentina. – Moteris yra moteris: visada rūpi kokį naują
rūbelį nusipirkt, skaniau pavalgyt, namus papuošt. Pastebėjau, kad ir naujos
brangios užuolaidos ant langų atsirado, ir šviestuvas salone kitas, daug
didesnis, brangesnis.
– Apie rastus pinigus niekam neprasitaria, nes bijo vagišių, kurie
tik ir gaudo žinias apie netikėtai praturtėjusius,- palingavo galva Elė ir
susidomėjusi gal dešimtą kartą nužvelgė kaimynų kiemą. Dabar jis buvo
tuščias, tik ant skalbinių virvės plevėsavo vyriški marškiniai ir plačios
kelnės. – Gal ir toji burtininkė nepaliauja apie juos galvojusi.
– Apgavikė kalėjime, ką ji gali galvoti?
– Jau greitai išeis į laisvę. Atsliūkins kada naktį ir ims rausti kiemą.
Kad tik nepradėtų jiems kerštauti.
– Nieko ji nepadarys. Gal jau bus praėjęs noras vagiliauti.
– Jeigu ji vagilė iš pašaukimo, tai kažin, ar mes tuos savo juodus
darbelius.
– Tikėkim, kad kalėjimas ją perauklės ir daugiau ta apgavikė miestelyje
nesirodys.

– Gerai, kad taip būtų,- pritarė Elė.

Tą rytą, užtrukusi pas kaimynę, Florentina pavėlavo į biblioteką.
Kadangi taip retai pasitaikydavo, nustebusi Pulcherija pakėlė galvą nuo
kartotekos kortelių ir ironiškai paklausė:
– Kažkas čia naujo… Gal jau kokį princą susiradai, tik man nesakai?
Neslapukauk, nes supyksiu.
Florentina nieko jai neatsakė, tik mįslingai šyptelėjo.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba