ROMALDAS ZABULIONIS. IMPRESIJA “KELIONĖ”

Romaldas ZABULIONIS

                                                  KELIONĖ

Ruduo. Beržų auksas, klevų varis, ąžuolų  dar tamsi žaluma žeria gausybę spalvų bei  atspalvių ir visa tai bando apjuosti  žydras upės vanduo. Piliakalniai… Neris su salomis, o danguje nė debesėlio, tik gervių žagrės dangaus žydrynėje iš šiaurės į pietus  stengiasi vagas nubrėžti. Ne tas žodis, kad gražu – šituose vaizduose  yra kažkas, kas  sielą timpteli aukštyn. Nerami vakarykščia diena nusibraukia iš atminties, galvoje skaidrėja, krūtinė gauna šviežio vėjo gūsį, o kojos užneša į kalno viršų. Gerai, kad iš Vilniaus keliaudami, privažiavus Vievį link čia pasukome.

Kernavė. Žiūriu į plačiai atvertas žmonos akis ir nustembu,kad jos taip gyvai spindi, besidairydamos į plačią išskirtinę erdvę. Ilgokai vaikštom, bet apie nuovargį nėra kalbos. O kai po plačiu klevu prisėdame, nugaras atrėmę į storą medžio luobą,  kalbamės tylėdami ir puikiai vienas kitą girdim… Tik kai padvelkia vėsa, o upė užsikloja rūko vilna, pakylame, žinodami, kad dar ne kartą mes čionai atkeliausim.                         

Pavasaris… Poezija… Vaiski klonių ir piliakalnių šlaitų žaluma primarginta geltonų pienių saulučių. Grupelė bendraminčių plunksnos brolių bei seserų piliakalnio viršūnėje, plačiai akis atvėrę dairosi į tolius, o sielos šokteli aukščiau. Vėliau pasakojame  vieni kitiems – ką žinome apie šitą kraštą ir kaip čia nuostabu dabar. Ilgokai  vaikštom, džiaugiamės, kad ir mes dabar čia esam. Juk tikrai gali nesunkiai jausti mūsų protėvių čia paliktas šaknis, jų buitį, darbus, narsą. Kažkada Tautos Didžiavyriai  po šituos kalnus narčiais žirgais jodinėjo, o  papiliuose neretai ir pėsčiomis pentinus žvangino. Vieta ta pati, tik Jie buvo, o mes esame… Didysis Vytautas, paminklo granite sustingęs, karališką kepurę prie kojų pasidėjęs, vienplaukis žiūri į savo funduotos bažnyčios pamatus ir kažką masto, o gal meldžiasi, kad būtų palaimintas šis žemės lopas Dievui ar Dievams ( Juk ir Lizdeikos aukuras visai čia pat). O prieš „Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės“ bažnyčią jau artimesniais laikais čia atkeliavęs Mozė glaudžia prie krūtinės Dievo priesakus, iškaltus akmeninėje knygoje mums visiems, ir priverčia praeivį pamąstyti, kaip tas laikosi šitų tiesų. Įsitvirtina atmintyje  akimis pamatyti vaizdai, o svarbiausia, kad ir siela  atsibunda  bei sako – čia praeitis nenumirė… Žmogaus kūną nusmelkia iš vidaus kažkas didesnio nei šios minutės suvokimas… Atgiję jausmai bando pasakyti, kad  ne vieną amžių mūsų  protėviai savas šaknis gilyn  leido ir iš čia pradėjo kelią šviesos link…

Pradėjus kelionę  atgal, susimąstęs mūsiškių  būrelis nustemba, pamatęs išskirtinę sodybą. Kieme ant akmeninio šulinio rentinio sėdi bronzinis mąstytojas ir žiūri į iš  delnų lašantį gyvybės vandenį. Aplinkoje daug metalo, žmogaus rankų kalto, lankstyto, lieto… Ir visas jis  paverstas į  skulptūras, vaizdinius, žodžių sakinius. Metalo kompozicijos šiltos, tankiau vaizduoja šviesią, bet kartu ir nuodėmingą žmogaus egzistenciją. Kiekvienas meno kūrinys verčia žvilgsnį sustoti ir pajusti paslaptingus virpesius žmogaus atiduotus metalui. Iš jo sunkiasi kažkas be galo pažįstamo bei artimo. Visa tai jauti, bet iškart, ne viską supranti.

Ateina kūrinių kalvis Henrikas Orakauskas. Ilgokai žiūrime viens į kitą. Aš pažįstu iš karto (teko matyti dabartinį jo atvaizdą spaudos publikacijose, televizijos laidose), jam sunkiau – tik po keleto sakinių apie gimtąjį miestelį ir žmones pagaliau jo atmintis apie mane prašvinta. Nors mūsų  vaikystė ir jaunystė bėgiojo tais pačiais tėviškės takais, brandžiu laiku nesimatėme ir nebendravome ne vieną desėtką metų, bet keli prisiminimai iš jaunų dienų visas užmarštis nubraukia… Prakalbus apie kūrybą išgirstu filosofišką pradinę skulptoriaus mintį:

– Iš pradžių buvo tamsa. Gležnas kūrinio daigelis saugiai ir šiltai joje gyvavo. Tik po to, kai prasikalė pro tamsą saugantį lukštą, buvo apakintas šviesos, pagrūdintas vėju ir lietum bei pasidabruotas šalnomis, pradėjo įgauti formas ir virpesius…

Pagalvojau, kad tai tinka ir man, ir tikriausiai didžiajai daliai kuriančių žmonių. Juk daug dienų tenka nešioti savo viduje paslėptus žodžius, kol jie subręsta, daigeliais susipina į sakinius, ir pagimdo manosios  kūrybos darbus. Ir žodžiai jau pabėgo iš tamsos bei sugulė ant balto lapo, o akys  (ne tik mano) nustemba, kad čia galbūt naivu, bet vis dėlto „kabina…“ 

Taip, iš tikro man reikėjo čia atkeliauti, kad galėčiau naujai išgirsti tuos keturis žodžius, ,,iš pradžių buvo tamsa“, išgirsti giesmės Marijai autorės Ramutės giedojimą  bažnyčioje ir kaip kalba kelionės jaudulio pažadintos draugų širdys… Juk taip reikėjo išgirsti laisvūno vėjo ūžavimą piliakalnio viršūnėje ir darbštuolių bitelių dūzgimą Pajautos upelės slėnyje. Kelionė mane visada artina prie svajonės ir suteikia drąsos bei ryžto „keisti, ką galiu pakeisti…“

Grįžtant sustojome daug žilos senovės turtų tebeturinčiuose Trakuose. Be Galvės ežere besiplakančių ir duoklės laukiančių bangų,matome  raudono mūro salos pilį. Beje šiuo metu visi bokšto akmenys vietoje ir nei vienas nesiruošia garmėti žemyn.Mažos mūsų kompanijos veiduose virpa pasididžiavimo Tėvyne šypsenos.Smagu. Janinos Balevičienės pasiūlymu aplankome Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką.Sukalbėjus poterį prie Dievo Motinos atvaizdo tampame truputį susimąstę…  

Dabar mintyse aš vėl kelionėje. Čia pralėkė basakojė vaikystė ir mano nerami jaunystė. Daugel,daugel kartų čia grįžta buvo.Nuo aukšto ozo šlaito (vadinamo kartuvių kalnu) toli matyti. Horizontą artina mėlynuojančios pušynų juostos. Tarp jų dangaus debesis atspindi ežerų akys. Miestelį į dvi dalis dalija upės slėnis tirštai prižėlęs alksnių ir žilvičių. Ant molingo kalnelio balta kaip ori gulbė Vyžuonų bažnyčia. Ir suteikia ramybės su likimu susitaikęs keturiomis vinimis prikaltas Dievas, ir nežinia ko šypteli šalia Jo šventovės sienoje įmūrytas žaltys.

Neseniai bandžiau numinti tais takais, kuriais jaunas būdamas bėgiojau ir sėlinau pakrūmėmis, drumsčiau brastų vandenį ir rinkau kazlėkus smėlingame  pušynėlyje. Deja, ne visur gali laisvai praeiti. Kiti gaspadoriai, gudresnės tvoros, privati valda… Bet  yra pasakyta „belsk ir bus atidaryta“. Taigi paprašius, klebonas atrakino  Dievo namų duris. Ramu. Jauku. Gera… O juk jauname amžiuje vargu ar būčiau drįsęs vienas čia pasimelsti, pabūti. Imdavo kažkokia baimė ir rodėsi, kad visi šventųjų atvaizdai tik į mane vieną težiūri bei permato kiaurai.

Rašytojų kalnelis…  Ir čia vėl susitinku su Henriku Orakausku. Fiziškai jo čia nėra, bet jaučiu,  kad jo dvasia skulptūros mokytojai  šešėlyje filosofiškai šypsosi ir su lengva pašaipėle stebi mane, ką aš čia veikiu. Kiti du paminklai (poetui Antanui Masioniui ir prozos meistrui Broniui Radzevičiui) taip pat jo rankomis išdrožti, sustingo, kūrėjo minčių persmelkti, ir klausosi, kokius žodžius vėjų gūsiai iš jų netolimų namų tarpdurių pagriebę pro šalį neša.

Kitoje upės pusėje, ant kito kalnelio savo gražiai pasidabruotą galvą išdidokai po savo sodybos kiemą nešioja Algirdas Indrašius. Visas kiemas ir sodas apstatyti jo sukurtais ir išdrožtais medžio darbais. Į mano širdį pirmiausia įstringa asketiška kompozicija  „ Laiškas iš Islandijos“. Tai aukštas medžio stiebas su viršuje baltus sparnus išskleidusiu paukščiu. Kita kompozija neduodanti ramybės iki šiol – ,,Paskutinis pagonės gimdymas“.  Viskas gražu, prasminga, įdomu, bet labiausiai mano mintis prirakino šie du darbai. 

Grįžtu į miestelio vidurį. Vaikščiodamas stebiu žmones, neretas man šiltai  nusišypso. Kiekvienas sutiktas žmogus gali daug pasakyti, bet šiandieną man užtenka virptelėjusios šypsenos. Netikėtai suprantu,  kad čia yra daugybė paslapčių: tamsiame upės duburyje, užverstuose senų pastatų rūsiuose, naujuose namuose, kurie ant protėvių pamato akmenų pastatyti. Ir juodame miško eglyne, ežero gelmėje, žmonių šypsenose…  Viešpatie, kiek aš mažai žinau apie tave, miela mano Tėviške, nors metų nemažą skaičių likimo buhalteris jau atskaičiavo…

Prie upės duburio – apgriuvusi  užtvanka. Malūno nebėra, tik vandens srovė nepailsta prausti pilkų akmenų ir juodų polių šiekštų. Širdis susispaudžia, kad nebegirdžiu girnų murmėjimo, vandens šniokštimo, sukančio medinį storą veleną, išsitiesusį per visą pastato ilgį. Mažoje malūno  kamarėlėje  ant alyvuotų grindų stovėjo, nežinia kokių metų gamybos, senos metalo tekinimo staklės, kurias diržine pavara suko tas pats veleno galas. O prie jų daug dienų, įsitvėręs blizgančias nuo daugybinių sukiojimų nusišlifavusias rankenėles, palenkęs galvą stebėjo, kaip riečiasi pamėlusi pjaunamo plieno drožlė, ne kas kitas, o mano Tėvas… Viso to nebėra,tik užklydusi – kažkur girdėta filosofinė mintis apramina – reikia tikėtis, kai ir mūsų nebebus vanduo per akmenis šioj vietoj nesustos tekėjęs…