Neseniai mūsų svetainėje debiutavo jauna poetė Gabrielė Laukaitytė, skelbėme jos įdomius eilėraščius. Pasirodo, kad ji kuria ir prozos kūrinius. Kuria taip pat talentingai, drąsiai, netradiciška forma, nevengdama saviironijos ir netgi grotesko. Trūkinėjantis siužetas, kaleidoskopiška vaizdų ir jausmų pynė, skaudžios tiesos, realybės, meilės paieškos – bene svarbiausios kūrinio temos.

Skelbiame ištrauką iš “Vieno gyvenimo nuotykio” – joje atskleidžiamas herojės iliuzijų pasaulis, sapniška būsena ir nelemta realybė, idealo paieškos ir nusivylimai.

Gediminas Jankus

 

 

GABRIELĖ LAUKAITYTĖ

VIENO GYVENIMO NUOTYKIS

 

Ištrauka iš prozos rinkinio

Jis atrodo kažkuo šventas, nepaisant to, kad turi žmoną. Jis nenešioja žiedo. Mūsų laikas kartu nuo to pasaulio yra atskiras. Jis toks pastovus, kad net pamirštu, kad yra kažkas apart to. Jis keliauja su manimi, juokiasi su manimi, turi gyvenimą su manimi. Tokį pastoviai nepastovų, kad viskas tapo normalu. Normalu tapo, kad jis kartais miega su ja vienoje lovoje, jeigu jie vienu metu būna namie. Tada mūsų namuose aš miegu viena. Kai susitinkam seka tarsi išpažintis. Aš kunigas, o jis pamaldus nusidėjėlis. Tik vėliau paaiškėja, kad aš kur kas labiau nusidėjusi. Kaip galiu tai atskleisti, jeigu turiu viską prarasti, o jis – nieko?

Jis sako, kad nori kurti ateitį su manimi, ji nieko nereiškia ir išsiskirti dabar tiesiog nepatogu. Juk jie turi kartu namą ir šunį. Laikas bėga, bet niekas nesikeičia ir aš nebematau tos šiaurinės žvaigždės, kuri turėtų būti mano nuoroda. Kas turėtų atsitikti, kad žinočiau, jog jis man įsipareigos? Maniau, kad tai piršlybos. Bet ne. Į oficialius šeimos renginius jis imasi ją, ne mane. Nors su manimi praleidžia septyniasdešimt procentų viso savo laiko. Po velnių, kodėl jis man pasiperša? Ar planuoja būti vedęs dvi moteris vienu metu?

Viduriai, kai viskas gerai

A

Jis man pirmas. Tikiu, kad būsime kartu amžinai. Jis nori, kad būčiau jo žmona. Apie tai daug kalbamės. Su juo galiu būti savimi, jis taip mane supranta. Kažkokiu būdu abu skiriame laiko savo nesibaigiančioms veikloms, kartu ir ieškome jo būti kartu ir randam. Išvykos prie jūros, į Druskininkus, į Birštoną, pasivaikščiojimai miškuose, slėniuose, pakrantėse, dvaruose. Su juo jaučiuosi kaip princesė. Atrodo, kad kiekvienas mano žodis jam – įsakymas. Jis tyliai man leidža būti kaprizingai ir įnoringai. Tuo nesinaudoju, bet tokia dinamika mums tinka.

Per mano gimtadienį jis turi išvykti į kovų menų turnyrą. Vartydamasi lovoje 5 valandą ryto jaučiu, kaip jis mane apkabina ir pabučiuoja, kažką sukužda. Nubudusi ryte randu perlų auskarus paliktus prie lovos. Jis dažnai išvažiuoja. Kartais ilgam (pavyzdžiui, penkiems mėnesiams), kartais trumpam. Labai jo ilgiuosi Ir jis manęs. Esame kartu jau du metus, aš jį iki ausų įsimylėjusi. Svajoju kiekvieną dieną pradėti ir užbaigti drauge. Svajoju jam kepti lietinius blynelius sekmadienio rytą ir žiūrėti filmus susisukus ant sofos šeštadienio vakarais. Pažvelgusi, į jo mėlynas akis, matau jūrą, ramybę ir namus. Tikrai namai yra žmogus, kur kas labiau negu vieta.

B

Su juo kiekviena diena paprastai magiška. Nardom pilių griuvėsiuose, supamės karuselėse, perkam kartu drabužius, laipiojam kalnais, žvelgiam į sidabrinius ežerus, gėrimės pakrantėmis, slėniais ir kriokliais, geriam akimis vandenyną, spoksom į meną, šlaistomės botanikos parkuose, valgom kukurūzų spragėsius ir gurkšnojam vyną, žiūrim filmus, klausomės muzikos ir šokam. Galime kalbėtis apie beribiškumą, betarpiškumą, amžinybę. Kaip atsirado pasaulis, kokia mūsų Visata, kaip veikia žmogaus kūnas ir smegenys, ką reiškia mūsų jausmai ir emocijos, kaip susiformuoja įsitikinimai, kokiam maiste kiek kalorijų ir kokie hormonai išsiskiria, kai sportuoji, myliesi, dirbi, ką reiškia šeima, kaip veikia elektros grandinė, ką omenyje turėjo Nyčė ir Platonas, kuo mūsų visuomenė panaši į Gyvulių ūkį, kokie šį sezoną madingiausi drabužiai, batai ir spalvos, kaip muzika kuria nuotaiką, kodėl žmonės liūdi, kokie mūsų įpročiai, ką norim pasiekti gyvenime. Manau, kad per dvejus metus trumpam atrandam gyvenimo prasmę. Mes tiek daug juokiamės ir taip gražiai mylim. Per Valentino dieną jis suslapsto lapelius savo bute su užuominomis, kur ieškoti kitos. Surenku raides, iš kurių susidėlioja: “Tu mano Valentina amžinai”. O dovanai – Hario Poterio medalionas su laiko atsuktuvu (esu širdinga gerbėja). Mes dažnai suprantam vienas kitą be žodžių. Dar dažniau atrodo, kad mokam skaityti vienas kito mintis, kūnus, veidus.

C

Jo atvirumas iš pat pradžių mane labai glumina, vėliau prikausto, galiausiai suprantu, kad esu nuo jo priklausoma. Labiausiai nuo atvirumo. Jis kalba apie save trečiuoju asmeniu. Moka atpažinti ir įvardinti kiekvieną savo emociją, po ja slypinčią mintį. Tą mintį išnarplioja iki įsitikinimo, įsitikinimą kvestionuoja ir jeigu jam jis nepatinka. Paprasčiausiai sugalvoja vietoj jo naują. Ir kartoja, be perstojo kartoja laikydamas du dešinės rankos pirštus tarpuakyje. Valandų valandas renkam vienas kito gyvenime epizodus, kurių emocinis krūvis nenusėdęs ir kaulelis po kaulelio juos narstom. Tas narstymas siaubingai nemalonus ir apnuoginantis, momentais ir stačiai skaudus. Šio proceso metu pamatau save kitaip. Pamatau, kad aš esu ne tik tai, ką darau ir mintiju diena iš dienos, bet ir tai, kaip jaučiuosi, iš kokių paskatų ar nusistatymų atlieku kasdienius veiksmus. Tai esybę keičianti patirtis ir žinios. Kažkokiu būdu pajėgiu numoti ranka į jo dingimus ir užvaiduokliavimus. Tikriausiai vien dėl to, kad nenoriu šito prarasti, šito metodo, įrankio, žmogaus. Bendraudama tokiu būdu jaučiuosi nuogiausia ir laisviausia, kokia kada nors buvau. Tai svaiginančiai baugu. Atsikalbėjus iki numirimo jis groja gitara, tada rūkom žolę, tada mylimės. Kiekvieną kartą taip, tarsi jis būtų paskutinis.

• Julija, noriu kai ką tau pagroti, nes tu... – jo pirštai bėga gitaros stygomis ir pasigirsta iki skausmo pažįstama melodija: ‚You are my sunshine; My only sunshine; You make me happy; When skies are gray/ You‘ll never know, dear; How much I love you; Please don‘t take; My sunshine away‘. ( Tu esi mano saulė; Vienintelė mano saulė; Tu man teiki džiaugsmą; Kai pilkas dangus/ Tu niekada nežinosi, mieloji; Kaip labai aš tave myliu; Prašau neatimk; Mano saulės iš manęs).

Aš sėdžiu ant grindų ir nevalingai laikau savo kairę ranką pritraukusi kažkur ties raktikauliu. Šita daina man sminga tiesiai į širdį. Tądien ir visada. 

D

Jis mane nuginkluoja. Dažniausiai kambaryje jaučiuosi protingiausias žmogus, bet su juo – turiu, ko mokytis. Jo logikos šaltumas ir faktų tikslumas mane švelniai tariant šiurpina. Nežinau, kokiu būdu, bet jo smegenyse geba iki smulkiausių detalių veistis patys nuobodžiausi dalykai. Jis apie juos moka kalbėti taip, tarsi visa tai būtų aštuntas pasaulio stebuklas. Eina devintas mėnuo, kai draugaujam, jis parneša man įvairių skonių rankų darbo šokoladų dėželę ir pakviečia į pasimatymą prašmatniausiame miesto restorane. Susitinkam ten, jis man įteikia puokštę gėlių. Kiekvieną rytą tik prabudusi jį pabučiuoju:

• Labas rytas, meile, – šypsausi, apkabinu. Prieš išeidamas į darbą jis veik ritualistiškai atsisveikindamas mane pabučiuoja.

Mums viskas paprasta. Paprasta buitis, paprasti pokalbiai, paprastas buvimas kartu. Atrodo, kad šitas santykis nereikalauja jokių pastangų, tarsi vyksta savaime, nei vienam nei kitam netarus nė žodžio. Per Kalėdas žaidžiam stalo žaidimus, o per Naujuosius metus dėliojam dėlionę, žiūrim filmą su Leonardu Di Caprio ir geriam vyną. Kartais susiruošiam prie jūros, važiuojam ten autobusu, nors turim automobilį, labiau vardan pramogos. Landžiojam po keistas vietas, miško proskynas, atrasdami netikėtai pasislėpusias mažytes pajūrio kavinukes, pusiau užkastus bunkerius, nebeveikiančias vaikų stovyklas.

• Su Tavimi jaučiuosi saugi, – sakau jam.

E

Jis kviečia mane į rapės vakarėlį susipažinti su jo draugais. Palaimingi dūmai, žmonių balsai, tokio lengvumo kūnas, jaučiuosi esanti pūkas. Mes nuolatos tarp žmonių. Įvairių, keistų, paprastų, išprotėjusių, kuriančių, hustle‘inančių  Būdama su juo susipažįstu su restoranų savininkais, muzikantais, kareiviais, žurnalistais, banglentininkais, bioinžinieriais, aktoriais, programuotojais, didžėjais, kokybės kontrolieriais, keliautojais, apšvietėjais, rašytojais, projektų vadovais, režisieriais…

Atrodo, kad jis pažįsta visus ir jį pažįsta visi. Kur tik einame – pusryčiauti į užkandinę, baldų parduotuvę, pietauti į restoraną, parką, klubą, barą, galeriją, kiną, sendaikčių krautuvėlę – visi sveikinasi su juo kaip su popiežium. Aš, be abejonės, tada jaučiuosi mažų mažiausiai prilygstanti imperatorienei. Mus vaišina gėrimais ir vakarienėmis, atvirauja dalindamiesi šeimos tragedijomis ar netikėtais praturtėjimais. Atrodo, kad pasaulis sukasi tik aplink mudu. Viskas aplinkui išnyksta, o aš plaukau milžiniškame rausvai purpuriniame muilo burbule. Tai net ne rožiniai akiniai, tai kažkas daugiau. Kitoks gyvenimas, pripildytas nuolat skambančia raggae muzika, šokančiais žmonėmis, kurie vakarėliui įpusėjus,  susižada vos susitikę. Visa tai galima būtų susumuoti į narkotikus, legalų dopingą, lėtinį dopaminą, konstantinį seratoniną. Mylimės, jis kambario kampe pastato veidrodį ir atsuką į mus.

F

Sinergija. Taip mus vadina. Viskas, ko imamės ir ką sugalvojam kartu, pasidarydavo šešiasdešimt devyniais kartais geriau, greičiau ir atneša efektyvesnių rezultatų. Jis supranta, ko aš noriu. Aš žinau, ką ir kaip pasakyti, kad jis padarytų.

Tandemas, kokiame niekada anksčiau nebuvau. Atrodo, kad dirbdami ties bendrais projektais pradedam kvėpuoti vienodu ritmu. Tyčia paprašau mūsų boso sudaryti organizacinį žemėlapį. Jame visu gražumu puikuojasi jo pavaldumas man. Saldžiai karčiai šypsausi, priartindama ar nutolindama nuo savęs tą struktūrą.

• Atleisk, – sakau, – aš nežinojau, kad mus taip išstruktūruos – gūžteliu pečiais.

Jis nepatenkintas, bet to nepasako. Jis niekada nepasako nieko, kas nemalonu. Mes skaitom vienas kito mėgstamiausias knygas, žinom vienas kito kavų užsakymus, kada keliamės ir, kada einam miegoti, ką mėgstam kalbėti prie stalo, skaniausias picas, mylimus filmus, spalvas. Mintinai prisimenam vienas kito tėvų ir senelių vardus, gimimo vietas, mokyklos istorijas, darbus, kokiomis šeimos tradicijomis esam užauginti. Aš pažįstu jo draugus, žinau visas jo meilės istorijas ir jis žino manąsias. Man sunku prie jo meluoti, bet ir nesijaučiu galinti pasakyti ką galvoju. Ir kodėl man atrodo, kad jis visada kažką nutyli? Mano gimtadienis. Visi manęs ieško, aš išeinu su juo į mišką pasivaikščioti, dainuoju jam savo kūrybos dainą. Vėliau važiuoju į Nidą, jis prižada prisijungti. Tai neįvyksta.

G

Regresija prie vidurkio. Nuolat kartoja jis. Regresija prie vidurkio. Pasak jo, žmonės jaučiasi labai gerai kurį laiką, bet tada tokią pačią laiko atkarpą jaučiasi labai blogai. Viskas visada sugrįžta taip, kad liktų ties vidurkiu. Aš juokiuosi. Tokia jo logika mane siutina, kartu ji ir nepaprastai skaudžiai realistiškai žavinga. Man patinka, kad jis prisigalvoja keisčiausių neurolingvistinio programavimo triukų ir juos išbando su manimi. Kartais tai pagaunu, kartais pasilieku tam visiškai akla ir jie… suveikia! Kai jis man papasakoja panaudotas schemas, – leipstam juokais. Nors kažkurią mano dalelytę  tai protarpiais beprotiškai siutina. Pasijuntu manipuliuojama ir nesaugi.

Kažkurį savaitgalį tramvajais nusibeldžiam į miesto pakraštį. Klestelim milžiniškų kaštonų giraitėje prie upės santakos, kur romiai ir vangiai teliuskuoja vanduo. Diena saulėta, kaštonų lapų šešėliai krenta jam ant veido į kurį taip mėgstu spoksoti. Tuo laiku jis daro kūno kodo nulaužimo praktikas. Keliasi penktą valandą ryto, maudosi šaltame duše, daro meditaciją, dėkingumo praktiką, vizualizaciją, afirmacijas, paleidimą, rebefingą. Viską, ką tik dvasingo gali sudėti į ryto ir vakaro rutinas. Klausausi jo kalbų kaip kokios mitinės būtybės ir dievybės. Dievaži, kartais jaučiuosi tokia beviltiškai jo apsėsta.

H

Mes daug keliaujam dėl jo darbo. Apsistojam bet kur, kad būtų kuo arčiau stoties. Kol jis testuoja molekulinius lazerius aš valgau braunius ir ieškau atsitiktinių draugų gatvėse, paplūdimiuose, hosteliuose. Kartais kaitrinant saulei Ispanijoj, kartais pučiant šiauriam vėjui Helsinky. Mes nuolat patiriam mažus nuotykius, vidur niekur prie ežero surandam Jacobs kavos prekės ženklo įkūrėjų pirmąją kavinukę, kur ragaujam nežemiško skanumo cinamoninių bandelių, apteptų balto šokolado ir rikotos kremu. Jis mane veik nelegaliai vidury naktų nusiveda pažiūrėti jų 3D spausdinimo laboratorijos. Jaučiuosi lyg gyvenčiau fantazijų pasaulyje. Ar tai tikra? Jis laisvu laiku rašo komiksą apie savo patirtį dirbant Meksikoje su dėde. Prisiekiu, niekaip negaliu tikėti ta istorija, nors jos klausausi dvidešimt tūkstančių kartų.

Jis kažką keverzoja ant servetėlės truputį pavilgindamas pieštuko širdelę liežuvio galiuku, kad ne taip brėžtų. Aš susidomėjusi stebiu procesą, smalsauju. Kaip vaikystėje laukiant Kalėdų dienos, kai galėsiu išpakuoti dovanas. Šitas ritualas kartojasi jau milijoninį  kartą. Jis man neatsibosta, ir procesas, ir jo vykdytojas. Niekada nežinau, kas bus parašyta ant servetėlės, ant pirkinių čekio, ant komunalinės sąskaitos, ant lipnaus lapelio pakabinto viršum kriauklės ar ant veidrodžio. Su juo taip ramu. Visas pasaulis išnyksta ir liekam tik aš ir jis sekundėlei įšaldyti šioje akimirkoje. Man už nugaros Atlanto vandenynas. Vėjas kedena jo šviesią garbaną nukritusią prie kaktos.

Rasota balto vyno taure teka lašelis. Ši akimirka tokia graži, kad norisi verkti. Žinau, kad kita jau nebebus tokia magiška, noriu ją sulaikyti. Sulaikyti joje save. Net galėčiau numirti dabar pat. Bijau, kad ateityje nieko panašaus nebepavyks patirti. Jis pastumia baltą pigią servetėlę per apvalų baltą plastikinį lauko stalą link manęs. Šypsausi, paimu ją viena ranka ir apglėbiu delnu nuo jo norėdama perskaitymo momentą ir būseną pasilikti tik sau.

Pamokos

A

Jis buvo “geras žmogus”. Sakydavo mano močiutė. Gerus žmones, kurie, regis, nieko tokio blogo niekad ir nepadarė, paleisti būna lengva, bet labai sunku pamiršti. Protas nuolatos suka istoriją – kodėl? O kas, jeigu būčiau pasilikusi? Ar dabar būčiau namų šeimininkė su trimis vaikais, niekad neišrišamu kuodu ir ta legendine kava, kurią pasidarai ryte, o išgeri tik vakare? Ar būčiau laiminga? Ar būčiau savimi?

Psichoterapeutė galimai reikšmingai nutiltų ir pasakytų, kad sveiki santykiai manęs nedomina. Galbūt dėl to, kad esu prisirišusi ir pripratusi, o gal veikiau įsikibusi nesveikų. Negalėjau jam atleisti, nesugebėjau. Jaučiausi nuolat kybanti ant siūlo, tik ir laukiančio nutrūkti ir mane kaip balastą palikti smigti adatos smaigaliu į šieno kupetą. Minkštai ir negrįžtamai.

Ar yra prasmės gyventi mažą gyvenimą, nuleisti akis, tylėti, neturėti ką pasakyti, žiovauti, klausytis ir negirdėti, ir, tiesą pasakius, nebeturėti noro suprasti. Tik labai stipriai jausti, kad nebepriklausau tam jam, tam jo pasauliui, kur viskas taip tobula. Kur nėra automobilių avarijų, dulkių, šiukšlių, maisto trupinių, skylėtų drabužių, per garsaus juoko, spygaujančių vištų, pietų miego, keistų sutapimų, kosmoso ženklų. Kur viskas taip tvarkinga, švaru, balta. Kažkur, kur žmonės pamiršta turintys tamsiąją pusę, norintys nesutikti, prieštarauti, supykti, šėlti, nepataikauti, keiktis. Ten man tiesiog siaubingai trūko pilkumos.

B

Manęs tada trumpam nebuvo. Buvo jis, jo pasaulis, jo norai, pageidavimai, užmačios, tvarkaraštis, veiklos, poreikiai. Kur dingau aš? Ir kodėl? Ir kaip man save reikėtų susigrąžinti?

Atrodė, kad išorinis pasaulis truputį prigeso ir visa šviesa tvenkėsi kaip aureolė ties jo galva. Buvo labai gera paskęsti kažkame kitame ir truputį pamiršti apie savo rūpesčius, nuoskaudas ir baimes. Buvo truputį gera nebemąstyti, nebekreipti dėmesio į tą balsą galvoje. Viskas, ko reikėjo buvo besąlygiškas atsidavimas jam. Bet to niekada neužteko.

Neužteko man. Visa tai buvo pleistras, laikinas sprendimas, pauzė, kol šaltai, apskaičiuotai ir racionaliai prieisiu prie išvados, kad negaliu gyventi kažkieno kito gyvenimo, negaliu būti kažkas kitas, kas nesu ir negaliu tenkinti kažkieno poreikių, nekreipiant dėmesio į savuosius. Jie vis tiek pasirodys, jei ne gražiausiu, tai blogiausiu būdau. Panikos atakomis, nerimo priepuoliais, bemiegėmis naktimis, sustojusiu skrandžiu, slenkančiais plaukais ir byrančiais nagais, nusisispuogėjusiu veidu, priaugtu svoriu, tamsiais paakiais ir tuščia, tuščia siela. To nebuvo įmanoma nepastebėti nei man, nei kitiems, nei jam… O jis tylėjo.

C

Neturiu už ką jam atleisti, neturiu ir už ką pykti, tuo labiau atsiprašyti. Nieko neturiu. Tik kolekciją prisiminimų, kurią jei kas leistų iš naujo rinkčiau kasdien. Nežinau kodėl, rodos, niekada su juo taip ir neišsiskyriau. Jo buvimas toks pat tikras šiandien kaip ir buvo tądien. Galbūt todėl, kad jis nebuvo buvimas.

Veikiau reti pasirodymai. Kaip jauno mėnulio, kaip juodos katės, kaip lietaus. Niekada nežinai, niekada nelauki, visada ateina. Tai šildo. Nors, galbūt, taip neturėtų būti. Galbūt, praverstų suvokti savo ribas. Galbūt, reikėtų turėti standartus. Galbūt, vertėtų apmąstyti įmanomumą to, kad jis manimi paprasčiausiai naudojosi… Buvo tindler swindleris. O gal tai panašu į retsykinį badavimą – nuolankų, disciplinuotą malonumo laukimą. Mažomis dozėmis, neduok Dieve per daug.

Viskas, ką mano sąmonė sugeba padaryti tai prisiminti mus sėdinčius automobilyje, vakaro vaiskuma nuliejusi dangų, pasaulis ramus ir atsipalaidavęs, oras šiltas ir minkštas. Jam vairuojant žiūriu į jo profilį, gražiąją jo pusę. Tai mano žmogaus veidas.

Stebeilijuosi į jį ir šypsausi kaip kvaiša. Nieko nenoriu, man nieko nereikia, tik tos įšaldytos akimirkos laike. Pakeliu ranką ir švelniai iš už nugaros pridedu jam prie kaklo, paglostau nykščiu smilkinį, prisilenkiu pabučiuoti į žandą. Meilė? Nežinau, kažkas, kas niekada nesibaigia.

D

Jis nepažinojo savęs, manęs ir pasaulio. Buvo nuo jo visada it per metrą atsiskyręs. Atrodė, kad jis yra šalia, kažką veikia, kažką kalba, kažką mąsto, bet iš tiesų jo nėra. Lyg esybė būtų atsiskyrusi nuo kūno ir kūnas savieiga gyventų kažkokį atskirą gyvenimą. Niekada negalėjau jo jausti, jo emocijos buvo tokio pat tikrumo kaip Atlantida. Karštligiškai ir beviltiškai bandžiau suvokti ar atrasti raktą, kaip prie jo prieiti. Bandžiau atrasti jį jo prisiminimuose, išgyvenimuose, veiklose, detalėse, smulkmenose, realybėje ir nerealybėje. Nieko. Niekur.

Atrodė, kad nuolatos bendrauju su kažkuo kas esti už neperregimo šydo. Stiklinės akys, šalti negrabūs judesiai, nuolatinis skausmo kupinas rymojimas. Atrodo, mes daug juokdavomės, bet jo juokas skambėjo tarsi iš už uždarų durų, tarsi nei tas juokas, nei jis pats, o galų gale nei aš nebūčiau tikra. Tarsi viskas – išgalvota, kažkokia paika konspiracijos teorija, kurią žmonės yra linkę vadinti gyvenimu.

Viskas ant popieriaus atrodė taip tobula, visi man tai nuolatos kartoja. Aš negalėjau. Aš nesugebėjau taip egzistuoti, jaučiausi mirštanti, būčiau numirusi, bet kaip tai galiu kam nors paaiškinti? Mano partneris – vaiduoklis, vampyras, išgalvotas personažas, su kuriuo nejaučiu gyvenimo, jo ir savo pulso, nejaučiu nieko.

E

Jis nuolatos sau kartojo žodžius: – “aš neįveikiamas”. Kad ir ką tai turėjo reikšti. Taip programuodavo save kas rytą, kas vakarą, prieš kiekvieną koncertą. Kažkodėl to bijojau. Atrodė tarsi bandytų į save įdiegti programinę įrangą kurios nepajėgia palaikyti, neturi resursų būti tuo Žmogumi. Žinojau, kad sugeneruotas neišpildytas potencialas po visko atsisuks į mane ir savo nepasitenkinimu kaip cunamio banga nušluos nuo Žemės paviršiaus. Jis buvo sukūręs tokį savo įvaizdį, kuris viena vertus ir turėjo visa bendra ir neturėjo nieko bendra su realybe. Jo gyvenimas buvo tobulas, jo vidus buvo sušiktas. Ir tą vidų jis bandė kažkuo užkišti.

Daugiau, daugiau, daugiau, daugiau visko aplinkui. Žmonių, įvykių, veiklų, vietų, chaoso, skausmo sąrėmių, tuščių žvilgsnių. Nesvarbu ko, svarbu, kad daugiau. Energija ir džiaugsmu pripildyta erdvė tapdavo tuščia ir besielė. Jo judėjimas tarsi mirties valgytojų iš Hario Poterio iš kambario ir iš mano akių išsiurbdavo visą džiaugsmą, tikėjimą, laimę, viltį ir meilę. Kuo toliau tuo labiau manęs nebelikdavo. Mano vardo, šypsenos, prisiminimų, naivumo, juoko, nuomonės, ar asmenybės. Viskas dingo kažkokiame Bermudų trikampyje, kuris turėtų vadintis širdimi. Ji tapo veik kurčia ir akla, pasislėpusi po šarvuočio kevalu. Kažin, kai numirsiu, jis taip ir pasiliks?

Kartais jausdavausi lengvai nuprotėjusi, ar man vaidenasi, juk kažkas kitas aplinkui irgi turėtų tai pastebėti. Kodėl jūs nepastebit? Akistatoje su žmogumi, turinčiu beribiškai daug savo gyvenime ir tuo pat ypu besijaučiančiu tokiu apgailėtinai tolimu, vienišu ir sužlugdytu, imdavau abejoti fizikiniais dėsniais. Kaip šis žmogus, kuris šokinėja ant scenos, nuolatos kitus verčia iš kojų savo humoru, charizma, komplimentais ir dėmesiu yra nuo viso to atsiskyręs per milijoną mylių. Kodėl jis savęs taip nemyli? Ir kodėl, po velnių, jį pamilau aš?

F

Tarnybiniai romanai. Venkite jų visomis išgalėmis. Ypatingai tais atvejais, kai esate savo partnerio viršininkė. Kažkodėl tai savaime yra pabaigos pradžia. Tai neveikia. Jeigu veikia papasakokite ir man. Aš pasyviai agresyviai nutylėdavau, tikėdamasi, kad jis užpildys tarp eilučių tvyrančią tylą. Taip ir nutikdavo, jis jos neapkęsdavo. Tiesiog negalėdavo joje būti daugiau nei minutėlės. Jam ji buvo kažkuo per daug intensyvi. Jo ego baisiai kentėjo. Nors tai jau ne mano bėdos. Kiekvienas renkamės, kiek, kas ir dėl kokių priežasčių mus gali skaudinti. Skausmas yra laikinas, kančia – pasirinkimas.

Jis rinkosi būti su manimi nebūdamas su manimi. Kokia patogi poza. Aš rinkausi iš tos pozos jį gelbėti. Kaip visada – gelbėti, gelbėti, šešiasdešimt devynių kartų per minutę greičiu. Nesvarbu, kad jo nebuvo nuo ko gelbėti. Gal nuo manęs pačios? Visomis išgalėmis mėginau išgalvoti, sukurti, sudaryti kažką, nuo ko galėčiau jį dar truputėlį ir dar truputėlį išgelbėti. Toksiška? Kažkodėl kartais paprasti žmonės to prigeneruoja tiek, kiek kiti realiai  apsvaigę niekada nesugebėtų. Kažkokiu būdu aš sugebėjau jį apnuodyti šita bjaurastimi. Manipuliuoti tyla, ramybe, šiluma, pasitenkinimu, meile. Ir totaliniu žmonių negebėjimu viso to pakelti. Didžioji populiacijos dalis gyvena ant skausmo priklausomybės. Laimę leidžia sau patirti tik mažomis penkių minučių dozėmis per dieną ir ne duok Dieve daugiau.

Kaip bebūtų keista siaubingai pykstu, nes jis  toks… apgailėtinai mielas, malonus ir geras. Dėl to juo pasitikėjau, kaip niekuo niekada anksčiau, dėl to rėmiausi į jį, nors ir bijodama, po truputį. Aš bandžiau, norėjau, nors tiksliai nežinojau kaip. Kaip parodyti, kad myliu be to, kad praskečiu kojas? Aš bandžiau. Bet tu manęs nesutikai pusiaukelėj. Bet gi jis toks sušiktai geras ir tada. Tada man kyla klausimas, kuo? Kuo aš šioj planetoj galiu pasitikėti? Jei nepavyksta pasitikėti savo pačios vertinimu.