GEDIMINAS JANKUS. NOVELĖ “ŠVENTAS PETRAS”

Rašytojas Gediminas Jankus. Petro Vaičiulio nuotrauka

 

Š V E N T A S    P E T R A S

Novelė 

 

Gediminas JANKUS

 

Nakties vėjas įsisiautėjo. Seno, jau sulaukėjusio sodo medžiai brazdino susipynusias šakas ir reikliai bilsnojo. Nuščiuvusi ir kupron susimetusi, antrą šimtmetį skaičiuoti pradėjusi klebonija tylutėliai šaukėsi Viešpaties Angelo.

Tik persenęs kunigas Mykolas nieko nešaukė. Jis nieko negirdėjo. Nei stūgaujančios vėtros, nei įsismarkavusio lietaus. Negirdėjo susmegusio būsto aikčiojimų. Sienojų duslaus kosulio. Mykolas miegojo, atkraginęs seniai neskųstą smakrą. Jau atsilabanaktinusi kažkuri TV programa tik garsiai čirškė, zyzė, triauškė. Pamėklių šviesa žalstvykslėmis žiro iš ekrano, mirguliuodama ir apšvitindama mažo kambarėlio užkaborius.

Ir taip kas vakarą. Kas vakarą senasis Mykolas įsitaisydavo įdubusioje kanapoje. Ant pradrėkusių duknų. Ant apdriskusių apklotų. Susisiausdavo didžiuliais kailiniais ir įsispoksodavo. Į tą visa matančią ir rodančią, nuolat mirksinčią ir besikeičiančią Akį. Dievo pasaulis atsispindėjo toje Akyje. O gal šėtono. Visu garsu riaumojo, šniaukrojo, žudė ir  žudėsi, mylėjo ir nekentė.

– Jeigu Dievas – Šventoji Dvasia, vadinas, moteriško prado. Apsivaisinančio prado. O ją apvaisino suvedžiojęs šėtonas. Pasaką apie Ievą sukūrė pats Viešpats. Tiksliau – Viešpatė, pasibaisėjusi savo suartėjimo vaisiais. Juk pasaulis užsitvindė piktybe ir blogiu, beveik vienais kainais, gimusiais su šėtono ženklu. Tik vienas kitas jos gležnas ir silpnas vaisius turėjo dieviškumo kibirkštį… tačiau pasaulį valdė ir valdo šėtonas. Tamsos kunigaikštis ir jo vaikai, atsižadėję motinos…

Taip ir panašiai kas vakarą bambėdavo kailiniuotas sunykęs kunigas. It paklydęs paukštis susigūžęs kanapoje. Drebančiais pirštais iš įpročio perrinkdamas zulintą nuzulintą rožinį. Įrėmęs padėrusį žvilgsnį į visa gerkle klykiančią Akį. Tai buvo jo naktinės pamaldos. Pabaigos Mykolas niekada nesulaukdavo. Galva nusvirdavo ant krūtinės. Arba atsiremdavo į drėgną, šaltą sieną.

Jis kartais pabusdavo jau gilią naktį ar paryčiais. Kažkas paliesdavo jo pravirą burną. Skruostą. Nuo šalčio sugrubusias rankas. Mykolui nė motais. Visa aprėpianti Akis, garsiai čirškėdama, skleisdavo savo balzganą šviesą. Ir senolis, pamuistęs nutirpusį sprandą, vėl užsnūsdavo. Iki ryto, iki naujos dienos.

Tada atbrazdėdavo storoji Teresė, dusdama mostaguodavo putniomis rankomis.

– Ir vėl pernakt paliktas tas prakeiktas televizorius… Dievulėliau tu mano, ir kas gi taip daro?.. Tu tik pasižiūrėk – perkaitus dėžė. Vieną naktį ji sprogs… sudegsi, klebonėli, sudegsi…

Teresė bambėdama išjungdavo nuo įtampos pajuodusią Akį. Nors toji jau spjaudydavo naujus, tik prasidėjusios dienos gabalus. Mykolas nekreipdavo dėmesio į storosios kaimynės riksmus. Ne tik dėl atbukusios klausos. Jam gerokai įkyrėjo dievobaiminga moterėlė. Bet tik dėl tos baimės ir įgimto gerumo ji vienintelė lankydavosi palaikiame trobesyje. Vienintelė apkuopdavo, pakurdavo krosnį, paruošdavo kuklų valgį.

Klebonas dar sugebėjo patursinėti po užverstą daiktais kambarėlį. Kartais jis nukrypuodavo ir į bažnytėlę. Jos bokštelis stiebėsi virš susipynusių, sulaukėjusių vaismedžių. Stiebėsi jo pasididžiavimas, dabar jau niekam nebereikalinga baltų plytų šventyklėlė. Vietiniai iškriko. Daugelis jau Anapus, kiti lanko naujutėlę didžiulę koplyčią už kelių kilometrų.

Niekam nereikalinga nei mano bažnytėlė, nei aš pats. Niekas manęs neprisimena. Net Teresė kartais supyksta dėl savo kvailo jautrumo. Važiuotum, klebonėl, į Varnių vienuolyną, ko užsispyrei, nukaršintų ten tave kaip žmogų. Vos lekuoji, o akis vyskupams draskai… žiūri į mane, kaip į sukvaišusį. Pyksta ir gailisi. Šėtonas dar visos jos nepasiglemžė. Ne taip, kaip tuos kanauninkus, monsinjorus. Ordinarus, kapelionus. Prelatus ir vyskupus. Jie tik pyksta ir nesugeba aklo pykčio pridengt. Nori atimt mane nuo mano bažnytėlės. Nuo visa rodančios šėtono Akies. O kas tada saugos vartus? Vartus į tikrojo Dievo karalystę?..

Nakties vėjas siaubė senąjį sodą. Lūžinėjo šakos, dardėjo ir žvangėjo stogo skarda. Į klebonijos sienojus, duris ir mažytes kerpėtas langines daužėsi ir trankėsi.

Kunigui Mykolui nė motais. Kunigas Mykolas nieko nebijo. Nei Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios. Nei šėtono. Mykolas ramiai parpsi, atkraginęs šepečiuotą smakrą. Ekranas kibirkščiuoja, smaigstydamas jį baltvykslių strėlėmis. Lauke vėtra stiprėja, tranko paklaikusią ir visų šventųjų besišaukiančią kleboniją. Ji krūpčioja ir svyrinėja nuo gūsių. Baisus bildesys ir pratisas staugsmas.

Senasis Mykolas nelauktai atmerkė akis. Lubose mirguliavo ekrano atšvaitai. Jis pabandė kilstelėti ranką. Pajuto visą kūną sukausčiusį šaltį. Vėjas skverbėsi pro plyšius ir pastogę, stūgavo dūmtraukyje.

Viskas sukosi ir mirguliavo ašarojančiose kunigo akyse. Sukaupęs jėgas, jis susisiautė nusmukusiais kailiniais. Pabandė pasikelti. Žūtbūt pamiklinti sustingusius sąnarius.

Žūtbūt. Ir tada vėjo stūgsmą nustelbė nelauktai prabilęs ekranas. Ir siluetas jame. Šokčiojantis ir trūkinėjantis, šiaip ne taip įžiūrimas. Bet visų pirma Mykolas pažino tą garsų balsą. Vyskupo Liaudansko balsą. Kunigas sumurmėjo:

– Nepamenu, prieš kiek metų… iškvietė pas save. Ir pradėjo, net sėstis nepasiūlęs. Aš parapiją nustekenęs, priedermes apleidęs, su Bažnyčios priešais susidėjęs. Sektantams palaiminimus teikiu… bandžiau aiškinti, kad vasarą jaunimėlis užklydo. Taip ir įjunko. Nieko blogo jie nedarė. Prieš Dievą ir Bažnyčią neburnojo. Kalbėjomės, sode sutūpę, apie dangaus ir pragaro malonę, apie švento Augustino paklydimus… kaip neklydo? Vyskupe, negi nežinai, kad pats mūsų Viešpats ne kartą suklydo. Gailisi, bet jūs, savo dogmų įsikibę, neleidžiate jam klaidų ištaisyt… net pašoko vyskupas iš krėslo. Sunkiai, bet tvardėsi. Paėmė mane už rankos. Į akis žvelgė… pavargai, Mykolai, pavargai. Laikas pailsėti. Turėsi gerą priežiūrą… kaip aš atrėžiau?.. Aha, man nereikia poilsio, pasakiau. Pailsėsiu Rojuje. Ir kas Vartus saugos, kas Vartus atrakins?.. Juk šaukia mane šventu Petru… nes toks aš ir esu. Šit kaip… nutęsė persimainęs vyskupas. Vadinas, vis dar esi šventas Petras? Ir raktą nuo Rojaus vartų saugai? Tai toks tavo tikėjimas, netikėli? Šėtonui tarnauji, suriko išraudęs…

Mykolas, graibydamasis sienos, atsistojo. Kailiniai smuko nuo kaulėtų pečių. Iš visa rodančios akies dar sklido trūkčiojantis hierarcho balsas.

– Nemyliu, nemyliu aš tų iščiustytų dignitorių… Tarnauja savo garbei ir titulams. Kartoja negyvą žodį, o juk jis šėtono įkvėptas… Viešpats laisvas, nes yra begalinis. Jis laisvą dvasią myli. Ar amžinybę galima altoriuje, kad ir puošniausiame, sutalpinti?

Kunigas nelauktai prisiminė, kad paliko nerakintas bažnytėlės duris. Toks viesulas. Viską išdaužys. Reikia eiti.

Atsargiai kilnodamas kojas, senolis nukleivojo iki slenksčio. Vos pravertas duris atplėšė vėjas ir trenkė sienon. Užgniaužė kvapą. Akys ašarojo nuo gūsių. Svyrinėdamas, skaudžiai susitrenkdamas kojas į šakas ir akmenis, kunigas atsidūrė prie bažnytėlės. Užduryje jautėsi šiokia tokia užuovėja. Sunkiai atgaudamas kvapą, ranka perbraukė plytų sieną…

– Tai MANO bažnyčia. Aš ją pastačiau. Pergudravau visus tuos partkomus ir ateistus. Įvykdžiau velionio kardinolo valią. Sakė – būsi Petru, būsi uola, bet pats ant tos uolos pastatysi parapijai bažnyčią… čia, pasienio užkampyje, prieš daugelį metų… sakiau kolchozo ir vykdomojo vadams – reikia tvartelio, reikia daržinės… skersakiavo, bet padėjo. Pirmosios pamaldos – tuščiame tvarte… vėliau šaukiu, kad man reikia mūrinio ūkinio. Leido. Patys plytas atvežė. Ir statyt padėjo… o aš juk bažnyčią stačiau. Per naktį bokštelį sumūrijome… kryžių iškėlėme. Šaukė, rėkė. O ką jau prišauksi…

Kunigas įžengė vidun ir nustėro. Pilnutėlė bažnytėlė žmonių. Kaip prieš daugelį metų. Klūpo. Ir žvakės užžiebtos. Ir giesmė tyli sklinda. Kailiniai smuko nusmuko. Tiesus, pajaunėjęs Mykolas atsidūrė prie altoriaus. Ištiesė rankas:

– Vaikai mano… atėjo Laikas. Aš jus visus… visus į tikrąjį Rojų… vartus jums atrakinsiu…

Ir taip susigraudino, toks gumulas gerklę užspaudė, kad daugiau nė žodžio pratarti negalėjo. Tik žvelgė spindinčiomis akimis… tik žvelgė…                 

 

Prašvitus vėtra nurimo. Teresė, radusi atlapas tuščios pirkios duris, ne juokais išsigando. Nuskuodė į bažnyčią ir aiktelėjo, užkliuvusi už numestų kailinių.

Prie altoriaus suklupo ties gulinčiu šaltutėliu kunigu ir pravirko. Persižegnojo, skaros kraštu nusišluostė byrančias ašaras.

Pakilusi eiti atsisuko ir neteko žado  – mirusiojo rankoje akinančiai spindėjo didžiulis raktas.