Alfas Pakėnas. „Žiebiasi pilkoji Algirdo Verbos jubiliejaus žvaigždė“

Šį rudenį, spalio pirmąją, minėsime poeto ir žurnalisto Algirdo Verbos 80-ąjį gimtadienį. Pati šventė pralekia akimirksniu, o norėtųsi, kad poetas, jo atminimas kaip gyvas kuo ilgiau pabūtų su mumis, skaitytojais. Todėl laikas jau dabar prisiminti rašytoją, giliau pasidomėti jo kūryba, atsiversti atsiminimų knygą „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“.

Pirmąkart Algirdą Verbą pamačiau 1983-iųjų vasarą, kai jis atvažiavo iš Vilniaus į Ukmergę, kur vyko literatūrinis vakaras – tradicinė kasmetinė poezijos šventė. Į ją Paąžuolių kaimo vienkiemyje susiburdavo šio krašto literatai. Tą kartą jie labai laukė Algirdo Verbos, kurio kūrybą gerai žinojo, mėgo, domėjosi rašytojo asmenybe – A. Verba jau buvo garsus, skaitytojų pamėgtas poetas.

Rašinių ciklą pradedame nedaug kam žinoma kūrėjo autobiografija.

 

Algirdas Verba

 

Keli nuzulinti autobiografijos kadrai

 

***

Kas tai yra autobiografija? Vaidinimas? Šokis, vadinamas striptizu? Didžioji ar mažoji išpažintis? Nežinau, kas tai per žanras. Nors šiandien, beje, visi žanrai linkę gražiai giminiuotis. Man jis primena seną kino filmo juostą. Žiūrėk, visu ryškumu blyksteli nusitrynęs kadras, kitą, naujutėlaitį, norėtųsi iškirpti. Gaila, ne visada buvau tos juostos režisierius. Gal dažniau statistas. Iš gabalų sudurstyta ta mano biografija, su ne per tvirčiausiu stuburu. Nerasi joje tos didybės, kokią išlaiko vėtrungė. Murkdo ją audros, o ji, jų suplota, įbedusi snapą į vėjo kryptį, nė krust…

Bet palikime ankstesnius duomenis kadrų skyrių viršininkams arba tiems, kurie ruošiasi turistinei kelionei į užsienį.

Kartais apima jausmas, tarsi dalis manęs būtų… muziejuje. Juk mūsų pėdsakai po asfaltu. Asfaltas, žinoma, ne gintaras, bet daug ką užkonservuoja irgi neblogai.

Taigi stovėjo smėlynuose troba skiedromis dengtu stogu. Buvo toje troboje asla. Kitame jos gale – kamara su medinėmis grindimis. Mat ji atstodavo svirną, o kai grūdų dulkes su žąsies plunksna iššluodavo, galėdavai iki valios prietemoje pamiegoti. Tėvas visą amželį galvojo, kaip prasimanyti grindų lentų, kad išklotų jomis tą aslą. Bet jos taip ir užteko visų mūsų kojoms. Tiesa, tėvas vis dėlto užsidirbo lentoms. Grindims naujame name gyvenvietėje ir – iš širdgėlos – savo karstui…

Toje troboje, kampe ant aslos, dažnai glausdavosi ir svečiai. Per didžiausius speigmečius tėvas iš tvarto parvesdavo besiėriuojančią avį. Kad nesušaltų. Drauge juk šilčiau. Ak, tas mielas gyvulio artumas, jo alsavimas. Likimo špyga, kartais šiandien pagalvoju. Dabar nė už ką negalėčiau nė nupiepusiam gaidžiui galvos nukirsti, o tąsyk…

Tąsyk, vaikystėje, be jokios baimės, net su pasididžiavimu, kaip tikras vyras padėdavau tėvui dirti kailį aviai, pakabintai po balkiu. Bet koks tai nuzulintas autobiografijos kadras. Vos ne kaip lietuviškame kino filme „Tas prakeiktas nuolankumas“.

Kokia vaikystė be žaislų! Vienas jų itin brangus. Vėlyvais rudenimis, paskerdus kiaulę, mažiausiam atitekdavo jos pūslė. Gerai iškočioji ją pelenuose kojomis ir rankomis, išputi, įberi vieną kitą žirnį – ko ne žydraspalvis balionas, ko ne indėniškas muzikos instrumentas? Dabar tokio žaislo nė ištaigingiausiame vaikų pasaulyje negausi…

Daug buvo tų pokario dyvų, sakau neatsidūsėdamas. Arkliai suko maniežą, varantį kuliamąją. Koks sunkus kaip žemė tas prakaituotas ėjimas ratu. Ir kaip lengvai, spalvingai nūdienos paaugliai, o ir koks nors pritapęs dėdulė, skrieja Lunaparko karuselėmis. Palyginimas nevykęs, bet vis dėlto jo neatsikratau. Vėliau kita kuliamoji, sukama motoro. Atitempė ją arkliais prie daržinės durų – ir stop. Kur jai, galiūnei, palįsti po tokiu žemu stogu?

Trypinėja dešimtys vyrų taip, trypinėja šiaip. Ir tada mano kaimynas, vyras ne iš kresnų, batsiuvys laisvalaikiais, nuginė visus šalin, įsirėmė pečiais ir kilstelėjo daržinės stogą. Ar ne tada ir įsivarė dieglį, vėliau pavadintą vėžiu, tas apylinkės galiūnas, kaimo gegužinių šokėjų numylėtinis ir bernų siaubas, buvęs kolūkio brigadininkas, statybininkas? Tenespaudžia jam krūtinės mano – mūsų – tėviškės smiltelė…

Taigi jaukiai puškėdavo motoriukas, tarsi koks daug kraštų regėjęs keliauninkas porintų amą užimančias istorijas, per žolę risdavosi tepalo lašai. Keista ar ne, bet nuo tada, nuo to laiko, kai pro mane praburzgia motociklas ar pralekia mašina, nenusuku nosies – mielas man tas benzino kvapas.

Paauglystės šienapjūtės, rugiapjūtės, kūlimai – nepamirštami. Tuomet su dūdų orkestrais išlydėdavo tik į kapus, niekas į lauką nevežiodavo valgio, nelepindavo apdovanojimais. Bet tie darbymečiai man menasi kaip žmogaus ėjimas į dangų. Kaip žodžių kūnas ir kraujas materialinė išraiška. Kaip broliavimasis. Kaip liaudies dainos sutartinė. Viso to gero mums niekad nebus per daug. Paslaptinga ta žmogaus, žemės, gyvulio, paukščio bičiulystė ir darna.

Prieraišumas vienas kitam. Čia ir vėl prisimenu tėvą. Įstojęs į kolūkį, į bendrą tvartą nusivedė ir du savo baltus arklius. Kitokios arklio spalvos jis visą gyvenimą nepripažino. Nusivesti tuos arklius tai nusivedė, bet paties veidas pajuodo. Naktimis vis graibydavosi „Pamiro“, šlepsėdavo laukan į tvartą. Motina slapčiom mums buvo net prisakiusi – pasekit, ginkdie, dar pasidarys sau ką. Mėgau arklius nujoti į ganyklą, bet tuomet galvojau – didelio čia daikto – arklys. Per vėlai supratau, ką reiškia kaimiečiui tokios skyrybos. Antra vertus, anuomet nevaldyti arklių buvo tas pat, ką šiandien vairuotojui netekti teisių, žodžiu, specialybės. Jie, tie arklių važnyčiotojai, mūsų kaime buvo vadinami „furmonais“. Ir gerbė juos tada kaip dabar pirmaklasius vairuotojus ar traktorininkus. Teneapleidžia mūsų tas jausmas, ta baimė – netekti žemdirbio specialybės, netekti savęs…

Tolėliau gimtųjų Arglaičių ėjo Nemakščių vieškelis. Žmonės kalbėjo, kad juo prieš žemaičius traukusi kryžiuočių kariuomenė, ne per toliausiai – ir buvęs Nemakščių aerodromas. Tai virš jo, vaduodami Tarybų Lietuvą, prieš fašistų maitvanagius grūmėsi Tarybų Sąjungos Didvyrės kosmonautės S. Savickajos tėvo vadovaujami lakūnai. Dabar čia skamba tik bekraščių cukrinių runkelių laukų sidabras.

Karo nepamenu. Nors, motinos lūpomis, jau anuomet savo ne pernelyg gausų žodyną buvau praturtinęs žodžiu „okopas“. Atseit slėptuvė. Tai į ją aš puldavęs pirmas nuo bombų kauksmo. Jau pirmomis karo dienomis, kaip vėliau sužinojau, kaimyninį Švendūnos kaimą ištiko skaudi tragedija. Vokiečiai sušaudė nekaltus kaimo vyrus. Maža ta mano tėviškė. Didelė istorija. Ir nugriaudėjo ji per smėlynus ir šilojus, išbarsčiusi šovinių gilzes ir kareivių šalmus, atvėrusi žvyrduobes ir apkasus, stačiusi obeliskus, slėpusi pušynuose žydų kapus, iškėlusi gyvenviečių šiferio stogus.

Čia, kaimo brūzgynuose, pievelėse ir šilojuose, vyko ir piemenavimo pamokos. Tai jose sužinota, kokia gardi laužo pelenuose gruzdinta bulvė, koks kilniaširdis chuliganas avinas – parkritusiam nė ragu nebakstels. Čia, ganyklose, pragydo ir mūsų lakštingala – Salomėja Nėris. „Kloja žemę lapų šilkas..“ – ligi ašarų klausydavausi brolio skaitant „Našlaitę“. Voratinkliai virsdavo raganų plaukais, paslaptingesni akmenukai – velnių pirštais ar dantimis. Vaidendavosi, kad prie mano jūros – Šešuvies upės – rauda Ėglė žalčių karalienė. Tai iš Salomėjos Neries, Maironio, Jono Biliūno, Juliaus Janonio išgirdau apie amžiną gėrio ir blogio kovą, apie mūsų žemės didybę. Prieš tai dar buvo Atlanto nugalėtojų – Dariaus ir Girėno – portretai ant laikraščiais išlipintų kambario sienų (tiesa, anuomet tai ne visiems patiko, nes kai kam jų uniformos atrodė įtartinos…), kažkokie spalvoti žurnalai su šokančiais cirko arkliais, seni elementoriai su spalvingais piešiniais ir raidėmis po jais, ir raidėmis virš jų. Daugelio brangių žmonių veidų jau seniai nebegaliu sutikti nė sapne, o rodos, užtenka tik užsimerkti, ir atplaukia tos elementorių spalvos, tas jų kvapas, tie užburti skiemenys.

Vieni pradeda rašyti apie meilę ir tik po to įsimyli, kiti pradeda nuo konkretaus „objekto“. Ak, ta Šilutės vaikų kaulų-sąnarių tuberkuliozės sanatorijos juodbruvė ir tamsiaakė gražuolė! Kiek širdžių džiūvo dėl jos. Ji dievino Lermontovą, o aš ją ir Lermontovą. Mokėjau atmintinai „Mcyrį“, daug eilėraščių buvau persirašęs į sąsiuvinį – tuomet knygos, juo labiau verstos, per daug nesimėtė. Todėl, drovėdamasis viešai pareikšti apie savo jausmus, rašydavau jai eilėraščius. Ir pridurdavau – gavau naujų Lermontovo kūrinių – paskaityk. Taip ir nežinau lig šiolei, ar ji perprato tą mano „gudrybę“… Kaip mes karališkai skubėdavom į pasimatymus! Ne taksi, ne troleibusais, o lovose ant ratukų. Privalu dar pasigirti, kad turiu laimingą ranką – vėliau ne sykį smarkiai įsimylėdavau, ir visos jos sėkmingai ištekėdavo už… kitų.

Visi mes dėkingi mokyklai už meilę gimtajai kalbai, už mąstymo abėcėlę. Bet tegul atleidžia man, jog man pasirodė, kad anuometinėje, ypač kaimo, mokykloje per daug viskas būdavo suliniuojama, surikiuojama, verčiama gromuluoti. Kai supratau, į kokius štampus buvau įmynęs, ir panorau jais nusikratyti, brangokai užmokėjau savo kailiu. Išbandžiau ne vieną profesiją, pakeičiau ne vieną aukštosios mokyklos auditoriją. O gal aš pats kalčiausias, nepaklausęs kadaise motinos patarimo ir nesimokęs siuvėjauti? Sugebėčiau ne vien sagas įsiūti, bet ir dar kai ką.

Kažkur šilojuose basa koja užmintas ežys, vandenys smėlio karjere, lyg strėlė švilpianti autostrada, balti ganyklų kvadratai, gamyklų cechai. Žvėryno klevai ir alyvos. Nėris, Lermontovas, Puškinas, vėliau Mandelštamas, Bodleras, Rembo. Visa tai turėjo susitikti, susitikti vienoje sąmonėje ir širdy. Kartais tokios griūtys įskelia laukiamą ugnį, kartais – ilgesį ir alergijas. Bet būkime optimistai – nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Toks įspūdis, tarsi tai, kas papasakota, jau viena ausimi girdėta. Kas atsitiko man, panašiai atsitiko ir kitiems žmonėms. Bet gal ir gerai. Vadinasi, yra ryšys su kitu žmogumi. Vadinasi, yra kartos patirtis. Ne vienas išeivis iš kaimo pažįsta šį jausmą. Lyg tave būtų pastvėręs nešti didelis paukštis ir, kad nenumestų virš bedugnės, turi jį šerti savo kūnu.

Daug turim skambių, gražių žodžių. Šventų žodžių. Bet jie ne daugybos lentelė. Kad jie taptų savastimi, jie turi išaugti manyje. Kad žodis augintų žodį, kaip vyresnis vaikas – mažesnįjį. Kad jis teiktų spalvą ir kvapą žolei, paukščiui sparnus, žmogui – tikėjimą.

Kokie tie žodžiai, aiškinti nereikia.

Mes juos visi žinome.

 

1985