Nauji, neskelbti “Poezijos pavasaris 2021” laureatės Dovilės Zelčiūtės eilėraščiai

 

***

Mano sužeistas draugas

nebedrįsta gyventi

mudu valgome vakarienę

paskui kalbam litanijas

užžiebiam aptirpusią žvakę

temsta rugsėjis ir plečiasi

liepsnos kambaryje

blykčioja vakaras

tu tiktai atitark: pasitikiu tavimi

kartok ir kartok

užsidengęs rankomis veidą

kol atsiplėši nuo žemės

ir galiausiai pakilsi

 

***

Prieblandai dengiant rugsėjį

mudu sukam ratus

po ligoninės kiemą už miesto

reikia ištarti viltį

tokią nebeatšaukiamą

be žodžių sakau – tai neamžina –

vakarėja

vis sukam tuos amžinuosius

ir tavo striukės kišenėje

laikome vienas kitą už rankos

kaštonai po kojom nerink

manęs paprašai čia tokia vieta

aš renku

visa ką iškentei

nešu kaip išganymą

išverksiu atmelsiu

ir pasigailės

o paskui

namus apsems šiluma

mes gyvensim

kvėpuosime

juoksimės

 

***

Įsivaizduoju kad esu

iš tiesų

tik kažin kaip būnu

nes negi gyvas lįsi – – –

 

todėl tebelaukiu

ant stalo garuoja maistas

tirpsta diena

įbedu žvilgsnį pro langą

merkiu gėles jos apšvies

sunkią prieblandos valandą

tavo nesuteptą veidą

 

tikėk
         grįžta džiaugsmas

klausyk
             iš tylos lipa drovūs žodžiai

prisimink

              namų raktas

                             tavo kišenėje

 

***

Virtuvėje malamą kavą

jos kvapą

kaip Juditos eilėrašty

įrašau į penktadienio popietę

mes jau žinome

kiek kavos šaukštelių

su cukrum be cukraus

į kiekvieno puodelį

kiek gelbstinčių žodžių

dabar pasakysim kai užplaka

nerimas

             kai rugsėjis

užveržia gerklę

aš priimu dovaną –

nuo dabar

jau yra kam ištarti

labas rytas ir labas vakaras

 

***

Jeigu tai viskas

jei paskutinis ruduo

Dievui mane patikrinti

tai tegu perplėšia padalina

ir nebebijosiu

likti be miego

be saugių kasdienybės riboženklių

nebijosiu išverkti, anot Rembo,

visų ašarų

širdį draskančios aušros

skurdesnė

už nurudusią žolę

prie vaikystės langų

vienišesnė nei pirštinė

pamesta po spektaklio

jei tai viskas –

atiduodu

man dar likusią gyvastį

visą virpančią

sakramentinę šviesą

maldų pabirusį vėrinį

surinksiu po ašarą –

dėl to vieno

nevystančio

Ramybės kranto vainiko

 

***

Parašyki koncertą man Bramso

nors nepažįsti natų

ir mudu iškęsime tamsą

dviese tik aš ir tu

 

ir kils virš rugsėjo miško

lapų ugnies sūkuriai

ir sudrebėsim tai viskas

bet argi nebūti – gerai?

 

žiūrėk ten atiteka rytas

ir verkia jaunas Rembo

visas aušras išrašytas

aptaškė tamsus vanduo

 

skaidrumo vilties ir Bramso!

nors nepažįsti natų

ir mudu iškęsime tamsą

dviese tik aš ir tu

 

***

Sumažėjo ranka

ir staiga per sunkus pasidarė

vestuvinis žiedas

ėmė smukti nuo piršto

kas čia tokio galvoju

visko būna

 

iš tiesų tai labai

baisiai išsigandau

 

***

Dulkė ant veidrodžio –

nežinai, koks jos vardas? –

gal prisimeni mano bruožus

kai atplaukia sugrįžta

jaukus muzikos motyvas

saulės spindulys per palangę

apšviečia kambarį

seną spintą

su gyvenimais ir suknelėmis

tu lieteisi prie jų

negaliu dar išmesti

nuvalyti

to sidabro

tos dulkės

ant įskilusio veidrodžio

 

***

Vėl klausausi

Cesaria Evora dainų

ir truputį gyva

regis net prisikėlusi

įsivaizduoju

savo rytus ir vakarus

žinoma

visa tai žaibiškai baigsis

nes kas gi čia amžino

 

nupirkau vakarienei

gyvenimo geismo

gal ateis brangus svečias

tikras

ir tikrai pas mane

 

tarp kitų mane pasirinko

ir aš atidaviau raktą

tik nežinau kaip pasilaidosiu

dar vieną kartą

 

kažkokios  žemės po langu

iškastos gatvės

suakėtas dainų ketvirtadienis

šių metų rugsėjį

 

sakau reik išbūti

laikytis paprasčiausių veiksmų

valgyti šokti

būt gyvam

todėl nesudužkime

 

o paskui tegu tos iškastos duobės

byrančios žemės

ir mūsų ašaros

 

dainuoki, Evora!

 

***

Pameni, šypsojaisi ir jaudinaisi

prieš daugelį metų

kai skaitei

Žemaitės likimą

penkiasdešimties įsimylėjo

ir nuo tada – visą gyvenimą

buvo gyva išmintinga laiku

mokėjo atsitraukti

pritildyti širdį

 

Regis, prisiskaitei