VYTAUTUI ALANTUI – 120. PETRAS PALILIONIS. ROŽĖS IR PELĖDOS PASLAPTIS

Rašytojas Vytautas Alantas (1902-1990). 

Rašytojo Vytauto Alanto jubiliejinė sukaktis ir publikacija apie jo gyvenimą ir kūrybą, paskatino prisiminti ir itin svarbią mūsų kolegos, poeto ir dramaturgo Petro Palilionio eseistikos ir pašnekesių knygą “Išlikę savimi” (Kaunas: Varpas, 1997). Tai buvo  pirmoji autoriaus eseistikos knyga, reikšmingo darbo memuaristikos baruose pradžia. P.Palilionio stažas kultūros ir literatūros srityse – 60 metų, beveik visi jie dviejose darbovietėse – Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriuje ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, kuriam jis vadovavo ilgiausiai iš visų pirmininkų – per 20 metų. P. Palilionį drąsiai galima vadinti ne tik Kauno – visos Lietuvos bei išeivijos rašytojų, šviesuolių gyvenimo ir kūrybos metraštininku.

Jis pagarsėjo kaip rašytojas, išleidęs keliolika įvairaus žanro knygų, iš kurių bene svarbiausi kūriniai – poezijos rinkiniai, mažosios poemos ir fakto literatūra. Paminėtinos solidžios, nežinomais faktais ir laiškais bei fotoarchyvu paremtos monografijos apie Bernardą Brazdžionį, Juozą Grušą, memuaristikos knygos “Pirmieji memografai”, “2-ieji memografai”. 

Šiuo atveju mums svarbi P. Palilionio jau minėta esė knyga “Išlikę savimi” – jos herojai – senosios kartos literatūros ir valstybės veikėjai: Bernardas Brazdžionis, Juozas Urbšys, Juozas Žlabys–Žengė, Kazys Jankauskas, Vytautas Alantas bei kiti. Tai netikėti atsivėrimai-atvėrimai, kuriuose liečiamos kūrėjo būties, pašaukimo, prasmės problemos. 

Itin svarbus, autentiškas liudijimas – tai knygoje skelbiamas autoriaus pašnekesys su rašytojo Vytauto Alanto našle Irena Alantiene, pamąstymai apie V. Alanto kūrybą ir ištikimybę lietuvybės idealams. Pokalbis vyko dar 1992 metais, po Vytauto Alanto palaikų perlaidojimo Kauno Petrašiūnų kapinėse. Autoriui maloniai sutikus, ir skelbiame pamąstymą-pašnekesį iš knygos “Išlikę savimi” apie Vytautą Alantą  – “Rožės ir Pelėdos paslaptis”.

Gediminas Jankus

Rašytojas Petras Palilionis. Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvas  

 

PETRAS PALILIONIS

 

ROŽĖS IR PELĖDOS PASLAPTIS

 

„Mes ilgą laiką didžiavomės savo tautos praeitimi, giedojom choru liaupses savo valdovams ir būtinai norėjom tikėti jų genialumu. Ta romantika buvo graži ir reikalinga tautos atgimimo pradininkams įkvėpti, bet nuo anos gadynės praėjo šimtas metų ir daug kas pasikeitė. Mes prikėlėme tautą ir išgyvenom savo istorijos gražiausią nepriklausomybės tarpsnį. Mes subrendom tautiškai, politiškai ir kultūriškai. Neneigdami savo praeities didybės, mes galime ir, sakyčiau, turime pažvelgti į savo istoriją nebe romantiškai, o subrenduolių akimis ir pasimokyti nebedaryti klaidų, o ne tik aikčioti ir stebėtis jos didybe. Lietuvių tauta daug ką prarado pakeliui, ir tik jos likučiai išgelbėjo iš audrų. Mes turime žinoti, kaip ir kodėl taip įvyko ir smaigstyti gaires saugesnėn ateitin… Ką pasėsim, tą ir pjausim!“

Vytautas ALANTAS

 

…Birželio vidurys nepagailėjo vasaros aukso. Sklęsdamas iš viršaus, jis strigo ir švytėjo pušų šakose, lenkė žoles, jaukiai maišėsi su ką tik  pravertos žemės smiltimis. Kai tos smiltys, iš pradžių nenoromis, o vėliau galvotrūkčiais, tarsi lenktyniaudamos viena su kita pasipylė ant urnos, Rožei ir Pelėdai, pasiryžusioms palydėti nebūtin palaikų pelenus, pasirodė, kad jos pateko į Šviesos lietų. Be pradžios ir pabaigos. Greitai jos nebegirdėjo graudžiai iškilmingų kalbų. Nebematė ašarotų akių. Smiltys krito, krito, krito. Kol prie kapo kauburėlio Petrašiūnų panteone, stumdydamosi su gėlėmis, per daug išsipusčiusiomis tokia proga, neprisiglaudė lentelė su užrašu „Vytautas Alantas. 1902-1990“.

Vytautas Alantas, 1934–1939 m. valstybinio laikraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius. Karlo Baulo nuotrauka. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos skaitmeninis archyvas

Vizija, atausta asmeniškais pergyvenimais, nutrūksta. Gal jos pagailėtum, jeigu sugebėtum vienu metu būti keliose vietose, bendrauti su savo įspūdžiais ir jų sukėlėjais. Laiku susigriebi neleistinai gaišinąs mielą pašnekovę Ireną Alantienę, dosniai dalijančią savo viešnagės laiką plunksnos žmonėms. Pasikliauji vien klausimais ir atsakymais, vildamasis, kad jie tik sužadins, o ne patenkins savaime suprantamą smalsumą.

– Ponia Irena, Jums leidžiant, prie Rožės ir Pelėdos paslapties dar grįšim. Dabar norėtųsi kuo daugiau sužinoti apie Tą, kurį gražiai ir pagarbiai priglaudė Petrašiūnų kapinių žemė, – apie Jūsų vyrą, išeivijos rašytoją Vytautą Alantą. Kas jis buvo? Prozininkas? Dramaturgas? Publicistas? Kuo pats save laikė?

– Rašytoju… Pradėjo dramaturgija. Vėliau metėsi į romanistiką. Anksčiau daug bendradarbiavo išeivijos spaudoje. Galiausiai atsidėjo vien grožinei kūrybai. Save laikė prozininku, nors išleido vieną poezijos knygą, rašė kitą. Poetinę formą naudojo norėdamas glausčiau reikšti mintis. Ar nesat matę jo poezijos knygos? Gaila… Pasidomėkit Maironio literatūros muziejuje. Aš ten perdaviau visas Alanto knygas. Jo ir mano svajonė: kada nors Lietuvoje išleisti Alanto raštus. Pavienės knygutės išsimėto. Kalbėjaus su Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku Vytautu Martinkumi. Viliuos, kad ateity tai bus įmanoma.

– Man regis, tai jau sėkmingai daroma. „Vaga“ rengia romano „Šventaragis“ abu tomus. Rašytojų sąjungos leidykla planuoja dar šią vasarą išleisti knygą „Tauta istorijos vingiais“. Žinau, kad dėl pastarosios perspaudinimo vos nepradėjo varžytis Vilniaus ir Kauno rašytojų organizacijos… Leis vilniečiai; jie turtingesni, pajėgesni. Taigi ne tik pelenai Alanto grįžta Lietuvon.

– Aš labai džiaugiuosi. Alantas svajojo, kad jo knygos pasiektų Lietuvą, čia būtų skaitomos, leidžiamos. Kaip žinot, paskutinė jo knyga – „Tauta istorijos vingiais“. Alantas jos labai laukė, pageidavo, kad ji pakliūtų Lietuvon. Jis tą knygą ilgai rašė, ji buvo įstrigus Morkūno spaustuvėlėje. Ačiū Dievui, sulaukė, nors sunkiai sirgdamas, nebematydams, jos signalinį egzempliorių palaikė savo rankose…

– Kokias savo knygas labiausiai vertino rašytojas? Kaip galvojat, kodėl?

– Be abejonės, – „Šventaragį“ ir „Amžinąjį lietuvį“. „Šventaragį“ pagimdė meilė Lietuvai, jos garbingai praeičiai. „Amžinasis lietuvis“, manyčiau, atsirado ne be Alanto asnmeniškos patirties. Rašytojas, jau nebe jaunas, ilgai dirbo Fordo automobilių gamykloke. Prie konvejerio, paprastu darbininku.

– O Lietuvoje jis kažkada redagavo „Lietuvos aidą“, triūsė Eltoje, vokiečių okupacijos metais direktoriavo Vilniaus teatre…

– Alantas tuo nesididžiavo. Savo kolegoms darbininkams, smalsaujantiems, kas jis buvęs savo tėvynėje, atsakydavo, jog – Lietuvos ūkininkas. .. Gal todėl kad buvo kilęs iš Aukštaitijos ūkininkų šeimos, mokėjo visus kaimo darbus…

Vytauto Alanto dramos, išleistos po karo Vokietijoje, 1947 m. - "Aukštadvaris", "Buhalterijos klaida".  

– Vytauto Alanto kūrybins palikimas visų pirma nustebina dviem dalykais: gausa ir tautiniu užsiangažavimu. Romanai, novelės, dramos veikalai, publicistika, netgi eilėraščiai. Tūkstančiai puslapių. Kaip bepakildavo ranka rašyti po įtempto, kasdienio darbo?

– Ir aš, ir kiti Detroito lietuvių kolonijos gyventojai stebėdavomės jo nepaprastu darbštumu. Atrodė, kas jis niekados nepavargsta. Knyga po knygos. Dirbdamas fabrike, jis laukdavo, kada susirgs. Kad turėtų laiko galvoti ir rašyti, rašyti…

– Rašytojas paliko per dešimtį dramos veikalų. Gaila, kad jie Lietuvoje, išskyrus ankstyvąjį kūrybos periodą, beveik nežinomi. Prie kokios pjesės linkdavo jis pats?

– Prie „Auštadvario“. Ta pjesė pradėta Lietuvoje, baigta Vokietijoje. Joje nagrinėjamos Lietuvos dvarininkijos problemos. Minėjau jūsų teatralams, kad būtų įdomu vieną kitą Alanto veikalą pastatyti Lietuvoje. Manyčiau, žiūrovai susidomėtų. Daug scenų yra apkeliavusi jo „Buhalterijos klaida“. Pastatyta vokiečių okupacijos metais Vilniaus teatre, ji vėliau, net be autoriaus leidimo, daug kartų vaidinta Vokietijos, Amerikos, Australijos lietuvių mėgėjų teatrų.

– Lietuvoje pirmieji Alanto kūrybos vertintojai buvo Juozas Grušas ir Vincas Mykolaitis. Grušas, rašydamas apie pirmąją Alanto prozos knygą „Artisto širdis“, pastebi, kad „Vytauto Alanto novelėse nėra didelio daiktingumo, jis nevaizduoja stambesnių gyvenimo įvykių, jam svarbu tik atskiras žmogus, individas…. Autorius čia pasirodo beveik šaltas estetas, ramus stebėtojas, nutolęs filosofas – analizuotojas su maža ironijos šypsena lūpose“. Dar kritiškesnis buvo Vincas Mykolaitis, analizavęs Alanto „Gaisro Lietuvoje“ pastatymą Valstybės tetare. Kokie rašytojai, kritikai supo rašytoją išeivijoje? Kas buvo jo pirmasis skaitytojas, kritikas?

– Aš. Pati negailestingiausia kritikė. Alantas kartais net papriekaištaudavo, kad aš, jo žmona, galėčiau būti atlaidesnė. Nors visada likdavo prie savo nuomonės, nelabai paisė kritikų, sakydamas, kad jis rašąs skaitytojams. Tik vieną kartą, kai jis buvo kažkokio kanadiečio skaudžiai užpultas, net išvadintas komunstu, užsigavo.

– Še tau, kad nori! Lietuvoje Alantas buvo ignoruojamas būtent už antitarybines pažiūras… Tačiau Jūs dar neatsakėt į mano klausimo antrąją dalį…

Rašytojo Petro Palilionio eseistikos ir pašnekesių knyga "Išlikę savimi" (Kaunas: Varpas, 1997), kurioje skelbiamas pokalbis su Vytauto Alanto našle Irena Alantiene bei pamąstymai apie jo kūrybą  

– Mes gyvenom Detroite, nuošaly. Iki Čikagos, lietuvių centro – valandos kelio. Niujorkas, Bostonas – dar toliau. Bendravom su kritiku Gražuliu, susirašinėjom su Broniu Raila. Koks šimtas laiškų yra likęs. Įdomu būtų juos paskelbti. Mūsų artimi draugai buvo Alė Rūta, Dovydėnas, Santvarai…

– Taigi, ponia Irena, Jūs bene vienintelė, kurią rašytojas įsileisdavo į savo dvasios, kūrybos pasaulį. Ypač įdomus ir netikėtas Vytautas Alantas iškyla iš savo knygos „Tauta istorijos vingiais“. Jo teiginiai, kad „tautą reikia nuolat kurti“, kad „neribotas politinis susikaldymas yra pragaištingas klystkelis į savižudybę“, kad „piliečių politinis susiklausymas yra vienintelis kelias į vidaus santvarkos pastovumą, solidarumą, visokeriopą pažangą, užtikrinančią valstybės saugumą bei gerovę“, – šiandien Lietuvoje itin aktualūs. Kaip jis rašė „ideologinius mąstymus“? Kaip priėjo tokias išvadas? Rašytojas net bando spėti XXI amžiaus Lietuvos ateitį, vieną savo vizijų pakrikštydamas Aistija… Norom nenorom prisimeni Pakšto nerimą dėl savo krašto vietos pasaulio žemėlapyje, jo Dausuvą, visai nejuokingą po visų Lietuvėlės vargų, skriaudų, ašarų…

– Mintys, keliamos knygoje „Tauta istorijos vingiais“, Alantui visą gyvenimą nedavė ramybės. Ne kartą kalbėdavom apie lietuvio būdą. Vytautas nesuprato, kodėl lietuviai, taip narsiai kovojantys su priešais, atsidūrę tarp svetimų, bemat nutautėja… Kodėl mes tokie susiskaldę. Lietuva, lietuvybė Alantui buvo šventos. Kaip jis laukė nepriklausomybės! Supratęs, kad gyvas grįžti nebegalės, prašė parvežti nors jo pelenus… Mes Amerikoj visi patriotai. Bet Alantas, kaip sakydavo mūsų vyresnysis sūnus Algis, buvo superpatriotas. Patriotizmą, lietuviškumą jis suprato plačiai, nesprausdamas į jokių partijų, judėjimų rėmus. Jam buvo svarbiau tai, kas amžina, o ne tai, kas laikina. Gal todėl neišvengdavo ir kai kurių nesusipratimų…

– Nors rašytojo pelenus priglaudė gimtoji žemė, o kūrinius – knygų saugyklos, tikrasis, galutinis Vytauto Alanto grįžimas dar ateity. Kai išeis jo knygos, kai dvasine savastim taps jo idėjos… Ypač viduriniosios ir jaunosios kartų, linkusių savarankiškai atrasti, suvokti ir patobulinti šį vis dar varganą pasaulį… Gal dabar pasakysit, ką reiškia Rožė ir suvenyrinė Pelėda, kurias Jūs padėjot į rašytojo kapą?

Ponia Irena Alantienė valandėlę nutyla, lyg svarstydama pasakyti ar ne.

– Rožė – tai mano meilė Jam… O Pelėda – išmintis, kurios Jis siekė, simbolis… Alantas labai mėgo pelėdas. Turėjo jų suvenyrinę kolekciją.

1992 m.

Iš Petro Palilionio knygos „Išlikę savimi. Esė, pašnekesiai“. –  Kaunas: Varpas, 1997.