Mariella Sala. „Barselona“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Naujausiame Broniaus Dovydaičio vertime – skaudūs moterų likimai margojoje Barselonoje: našlė Jolanda siekia pamatyti vyro šeimos nuo jos atskirtą dukterį; apsistojusi įtartinai pigiai nuomojame kambaryje, ji nubunda užsispyrusių vaikų apsuptyje. Regis, pagrindinės šio namo gyventojos – nelegalia veikla besiverčiančios moterys…

Šitaip lengvai radus vietą, kur apsistoti, nervinė įtampa mažumą atlėgo. Atmintyje vėl išniro nuolatos iškylantis vaizdas: laiptais ritasi jos vyras, o ji, it stabo ištikta, nejudėdama žvelgia į tą vaizdą. Netikėtai pradėjo trūkčioti akies vokas; taip nutikdavo kiekvieną kartą, kai tik prisimindavo tą įvykį. Šis tikas nesiliovė varginęs jau keli mėnesiai.

Peru rašytoja Mariella Sala (g. 1952) studijavo žurnalistiką. Vėliau pradėjo aktyvią kultūrinę veiklą. Priklauso įvairioms organizacijoms, vienijančioms Lotynų Amerikos šalių moteris literates. Žymiausios jos knygos yra apsakymų rinkiniai „Iš tremties“ (Desde el exilio, 1984) bei „Iš tremties ir kiti apsakymai“ (Desde el exilio y otros cuentos, 1988).

 

Vertėjas Bronius Dovydaitis

 

Mariella Sala

 

Barselona

 

Į miestą ji atvyko anksti rytą, veik be pinigų, sušalusi. Pasukusi į gatveles, vingiuojančias greta oro uosto, žingsniavo, nesidairydama į šonus, tarsi bijodama, kad ją tuoj pat kas nors atpažins, atkreips į ją dėmesį, primins jos vyro mirtį. „Dabar arba niekada“, – tarė mintyse, skatindama save; ėjo skubiai, ieškodama kokio pigaus viešbutėlio. Galiausiai surado tinkamą, ką bylojo nešvari iškaba ant seno namo, ir, palypėjusi laipteliais, įžengė vidun.

– Ar yra laisvų kambarių? – pasiteiravo prie staliuko sėdinčios moters.

– Keturi šimtai pesetų už savaitę, mokėti iš anksto, – sausai paaiškino storoka moteris ilgais, išblukusiais plaukais.

– Labai gerai, – nudžiugo ji, mintyse skaičiuodama rankinuke likusius menkus pinigus. Kaina pasirodė tikrai nedidelė.

– Luktelkit minutėlę, tuoj nuvesiu į kambarį, – sumurmeno moteris.

Šitaip lengvai radus vietą, kur apsistoti, nervinė įtampa mažumą atlėgo. Atmintyje vėl išniro nuolatos iškylantis vaizdas: laiptais ritasi jos vyras, o ji, it stabo ištikta, nejudėdama žvelgia į tą vaizdą. Netikėtai pradėjo trūkčioti akies vokas; taip nutikdavo kiekvieną kartą, kai tik prisimindavo tą įvykį. Šis tikas nesiliovė varginęs jau keli mėnesiai.

– Ar reikia kokio nors dokumento? – pasitikslino.

– Ne, nesijaudinkite, – mažumą suokalbiškai šyptelėjo moteris.

Jolanda visai apsiramino. Nusekė paskui darbuotoją tamsiu, drėgme atsiduodančiu koridoriumi. Moteris pastūmė vienerias duris, ir jiedvi įžengė vidun.

– Šitas… Tiktai nesutvarkytas. Patalynę keičiam kartą per savaitę.

Likusi viena, permetė akimis kambarį, jame stovinčią lovą. Palygino šią patalpą su neseniai palikta aplinka. Durys buvo netgi be skląsčio.

Užrėmė jas kėde ir bejėgiškai krito ant lovos. Kad ir prastokai išrodo patalpa, vis tik turi, kur prisiglausti. Čia niekas jos nesuras, ir galės apmąstyti planą, kurį nuolatos svarstė bemiegėmis naktimis sanatorijoje. Vienintelį dalyką tikrai žinojo: nueis prie mokyklos ir ten lauks Livijos. Betgi kur jos dėsis paskui, jeigu abi neturi jokių dokumentų? Gynė šalin tokias mintis. Tik jautė, kad neapsakomai trokšta būti sykiu su dukra, sergėti ją nuo giminių iš vyro pusės, kuri, uždariusi Jolandą sanatorijon, tiesiog atėmė iš jos taip mylimą atžalą.

Pabudo, gretimais išgirdusi negarsų juoką. Saulė matės gana aukštai.

– Žiūrėk, žiūrėk, jau bunda, – nuskambo plonas balselis. Kalbėjo kokių septynerių metų mergaitė.

– Atvykėlė neblogai atrodo, – pastebėjo berniukas.

– Geriau einam iš čia, – pasiūlė kitas vaikas.

– Ne. Pirma reikia pasisveikinti, – paprieštaravo mergaitė. Nustebusi Jolanda galop atsitokėjo.

– Ką jūs čia veikiat? – paklausė sunerimusi.

– Labas rytas, – vienu balsu atsiliepė vaikai.

– Labas rytas. Čia mano kambarys, – bandė paaiškinti. – Jūs nustūmėt kėdę ir įsigavot be mano leidimo.

– Mes čia gyvenam, atėjom susipažinti, – atšovė mergaitė.

– Kuo tu vardu?

– Perla… Ar šita lėlė tavo?

– Mano dukters.

– O kur ji?

– Čia, Barselonoje.

– Kuo ji vardu?

– Livija.

– Jo vardas Pedras, čia Nimfa, – pristatė draugus Perla.

– Brolis ir seserys?

– Taip… nors… – mergaitė mažumą padvejojo. – Taip, mes iš vienos šeimos, – jau tvirčiau užbaigė.

Tarpusavyje visi trys vaikai neatrodė labai panašūs. Jolanda nepatenkinta nužvelgė juos.

– Atsiprašau, bet aš noriu keltis. Gal galite trumpam išeiti? – švelniai paprašė.

– Ne, – paprieštaravo Pedras. – Mes norim čia pasilikti.

Jolandai teko keltis vaikų akivaizdoje. Ji neturėjo jėgų ginčytis. Atsigulė nenusirengusi ir, kai pakėlė antklodę, vaikai pratrūko juoktis.

– Susiglamžė rūbai, susiglamžė rūbai, – uždainavo visi drauge.

– Prašau išeiti! – nebeištvėrusi sušuko Jolanda.

– Išeisiu, jeigu man atiduosi šitą lėlę, – iškėlė sąlygą Perla.

– Ne! Nešdinkitės kuo greičiau! – jau visai nebesitvardydama, dar garsiau suriko Jolanda.

Išsigandę vaikai spruko pro duris. Netrukus Jolanda taip pat išėjo iš kambario. Vienoje rankoje nešėsi švarius rūbus bei rankšluostį, kita spaudė prie šono lėlę. Koridoriuje sutiko jauną merginą, dar kone mergaitę, kuri klausiamai sužiuro į ją.

– Jūs ieškot prausyklos?

– Taip.

– Ten, koridoriaus gale. – Merginos plaukai buvo kiek įmanoma pašviesinti, o ji pati – smarkiai išsidažiusi. – Tačiau tenai nėra karšto vandens, – pridūrė.

– Nesvarbu. Ačiū, – Jolanda pajuto, kad pirmą kartą po ilgo laiko šypsosi.

– Nėra už ką. Jei kartais ko reikėtų, mano vardas Irisė. Esu ponios Merseditos, šeimininkės, duktė.

Jolanda vėl susidūrė su Irise jau išlindusi iš prausyklos, tačiau dabar toji buvo drauge su aukštu, storu, pliktelėjusiu vyriškiu. Mergina net nepažvelgė į ją. Irisė su vyriškiu greitai smuko į kambarį, esantį greta jos nakvynės vietos. Jolanda numetė nešvarius rūbus ant lovos ir, pasiėmusi lėlę, apleido savo būstą.

– Štai ji! Štai ji! Padovanok mums tą lėlę! – suskato šaukti vaikai, vos tik išvydo ją. Dabar jie žaidė prie registratūros staliuko.

– Duokit ramybę panelei, – sudraudė juos Mersedita. – Kaip miegojote? – pasiteiravo.

– Ačiū, labai gerai, – atsakė Jolanda.

– Buvote pavargusi, ar ne?

– Taip, labai, – prisipažino nenorom.

– Tikrai pavargusios esame tiktai mudvi, – atsklido balsas nuo laiptų. – Švenčiausioji Mergele, tai bent naktis, – nusiskundė dvi atėjūnės.

Jolanda pamatė dvi besiartinančias moteris. Jų paakiai buvo pajuodę, plaukai sutaršyti.

– Mes iškart einam miegoti, – pareiškė viena.

– Labas rytas, gražuole, – pasisveikino kita, eidama pro Jolandą, ir abi lėtai nuslinko tamsiu koridoriumi.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Susiradusi pigią užeigą, Jolanda papusryčiavo. Paskui patraukė į Balmeso gatvę. Nerimo kupina širdimi ėmė laukti prie mokyklos vartų. Po kurio laiko išbėgo būrelis mergaičių, bet Livijos tarp jų nebuvo. Dar palaukė kelias minutes ir, apsisprendusi, bet vis dar kamuojama jaudulio, nupėdino gal tris kvartalus nuo mokyklos. Atsidūrusi prie vieno balto namo, atsiduso ir įniko atkakliai spaudyti skambučio mygtuką. Galvoje tarytum kokiame rezonatoriuje ištisai girdėjo savo pačios žodžius: „Dabar arba niekada, dabar arba niekada.“ Smilkiniuose skausmingai tvinkčiojo kraujas.

Duris atidarė tarnaitė; išvydus Jolandą, merginos veide šmėkštelėjo išgąstis.

– Ponios nėra, – baimingai pasakė.

– Kada grįžta? – kietai pasiteiravo Jolanda.

– Išvyko į Madridą su seneliais… Sakė grįšią po keturių dienų.

– Kada išvažiavo? – Jolandos balsas nebeteko tvirtumo, vos laikėsi nepravirkusi.

– Vakar rytą.

– Vadinasi, antradienį turi parsirasti, – susivokė, mintyse skaičiuodama, kiek dienų tektų laukti.

– Gal norite ką nors perduoti? – paklausė tarnaitė.

– Pasakyk Livijai, kad buvau atvežusi jos lėlę. Tik nieko neužsimink seneliams, girdi? Jei seneliai sužinos, aš tau neatleisiu, – pagrasino. Po to apsigręžė ir nuėjo, tvirtai laikydama lėlę.

Vaikai žaidė gatvėje, šalia viešbučio. Išvydę ją, puolė šokinėti iš džiaugsmo.

– Kur buvai?

– Livijos aplankyti, – atsiliepė nenoriai.

– Kodėl šitos neatidavei? – Perla parodė į lėlę.

– Kas tau darbo? – pyktelėjo Jolanda.

– Viršuje yra du policininkai, – ūmai pasakė Pedras.

– Ką?.. – nusigando Jolanda.

– Viršuje yra du policininkai, – vangiai pakartojo berniukas.

Jolanda staiga panoro sprukti iš šios vietos. Akis jai aptraukė tamsi migla. „Negalimas daiktas, – sumurmeno pati sau. – Tikriausiai atėjo manęs.“

– Jie ir anksčiau yra čia lankęsi, – paaiškino Pedras.

Šie žodžiai ją mažumą apramino; pagalvojo, kad ji čia galbūt niekuo dėta.

Norėdama tuo įsitikinti, pasiūlė vaikams:

– Nueikit pasižiūrėti, ko jiems reikia, ir grįžę man pasakysit, gerai? Jei tą padarysit, visiems trims duosiu po pesetą.

Vaikai nubėgo; iš viešbutėlio sklido triukšmas. Po kurio laiko, aprimusi, kad vaikai negrįžta, Jolanda nusprendė pati nueiti pasižiūrėti. Pirmiausia pamatė, jog policininkai bando jėga išsivesti Irisę bei Merseditą. Tuodvi, kaip įmanydamos, plūdo juos. Tolėliau verkė vaikai, apsikabinę juodais rūbais vilkinčią senutę. Susigaudžiusi, kas dedasi, Jolanda mėgino prasmukti į savo kambarį, tačiau vienas policininkas atkreipė į ją dėmesį:

– O ką jūs čia veikiat?

– Nuomoju kambarį, – tyliai atsakė. Policininkai nesivaržydami nusikvatojo.

– Aha, nuomojate kambarį. Nagi, parodykite dokumentus.

– Palikau kambaryje, – sumelavo virpančiu balsu.

– Jūs gal užsienietė? – pasidomėjo vienas policininkas.

– Taip.

– Tikriausiai net nenumano, kur pakliuvo, – tarė šiam kitas uniformuotas vyriškis.

– Tiek to, su ja neverta daug aiškintis, – atsiliepė tasai.

– Gerai, panele, iki pasimatymo, – užbaigė pokalbį pirmasis policininkas. – O šias dvi ponias mes išsivedam, kadangi jos neturi leidimo dirbti, – nusišaipė pareigūnas.

Abi moterys bergždžiai spyriojosi. Ketveriukė triukšmingai nustripuliavo laiptais žemyn, o Jolanda baukščiai nusiskubino į savo kambarį. Staiga susivokė, kad nebenori būti šiame mieste, jautėsi lyg apsupta kokių priešų.

Kai, pasiėmusi lagaminėlį, jau buvo benerianti gatvėn, pamatė, jog vaikai dar tebeverkia. Jai pasidarė gaila jų, bet žinojo, kad niekuo negali padėti tiems vienišiems, nusigandusiems vaikams.

– Mes liekam tik su senele, – nusiskundė Perla. – Mama, Irisė ir tu – visi išeinat.

– Neverk, kvailute, – bandė paguosti mergaitę Jolanda. – Tavo mama tuoj grįš.

– Negrįš, – verkšleno toji.

– Tikrai grįš, – ramino Jolanda, ir jai pasidingojo, kad tuos žodžius sako Livijai. – Imk lėlę, aš tau ją dovanoju, – tarė. – Dabar ji tavo, tik daugiau neverk.

Perla prispaudė lėlę prie krūtinės, o Jolanda, nunarinusi galvą, laiptais nusileido į gatvę. Vėl ėmė trūkčioti akies vokas. Nesidairydama į šalis, baimingai nužingsniavo stoties pusėn, būkštaudama, jog kas nors nepastebėtų, neatkreiptų dėmesio ir neatpažintų. Miestas buvo pilnas priešiškai nusiteikusių žmonių, o ji neturėjo jokių dokumentų.

„Dabar arba niekada, dabar arba niekada“ – vėl šoko tvinksėti mintis smilkiniuose. „Ne, geriau taip negalvoti“, – sudraudė save, gindama šalin ankstesnį sumanymą. Smelkė baimė, krėtė šaltis. Reikia kuo greičiau grįžti į sanatoriją, kol vyriausias gydytojas nepastebėjo, kad jos nėra.

 

Versta iš: „Contar es un placer“, Casa Editora Abril, La Habana, 2007

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *