ERNESTAS KUCKAILIS. “IŠLIKĘ LAISVI”. IŠTRAUKA IŠ NAUJO ROMANO

Rašytojas, mūsų pokario rezistencinės kovos ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas Ernestas Kuckailis, bene vienintelis grožinėje kūryboje įprasminantis pokario Lietuvos partizanų didvyrišką pasipriešinimą rusų okupantams, yra unikalus ir retas autorius. Visų pirma jis – profesionalus karys: dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, 1991 m. tapo vienu pirmųjų Lietuvos savanorių, po kelerių metų – vienas iš Jėgerių bataliono kūrėjų, vėliau – Specialiųjų operacijų pajėgų karys, dalyvavęs misijose Afganistane bei Irake (Irako Karo akademijos instruktorius). E. Kuckailis – kovinio rengimo instruktorius, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas. Bet įdomiausia tai, kad jis – pirmasis profesionalus karys, vaizdžiai aprašęs savo kovinę patirtį knygoje apie atkurtos Lietuvos kariuomenės kovinę misiją – „Trispalvio erelio skrydis“, kuri pasirodė 2012 m. Dabar išleistų E. Kuckailio knygų – jau aštuonios, būtent iš paskutinės  – “Išlikę laisvi” (Kaunas: Vox Altera, 2022) – ištrauką skelbiame.

Nauja autoriaus kyga “Išlikę laisvi” (romano “Pavasarį paukščiai sugrįžta” tęsinys), neseniai pristatyta Vilniaus knygų mugėje, vaizdingai pasakoja apie istorines asmenybes -pirmąjį Geležinio Vilko rinktinės vadą Juozą Stravinską-Kardą, Žiedą, kuopos vadą Kazimierą Pinkvartą-Dešinį, būrio vadą Liudviką Dabrišių-Kareivį, legendinį partizaną Juozą Lukšą, partizanų kapelioną Antaną Ylių-Vilką. Pagrindinis herojus Stefanas Hartmanas kartu su partizanais dalyvauja Degimų kautynėse, Šilavoto NKVD štabo puolime, Geležinio Vilko rinktinės partizanų priesaikos ceremonijoje. Autorius daug dėmesio skyrė minimų kovotojų biografijai, istorinių šaltinių tyrinėjimui. Pats asmeniškai surado ir identifikavo aprašomų kautynių artefaktus, rekonstravo mūšių eigą. Atlikdamas aprašomų vietovių nuoseklius tyrinėjimus, aptiko du iki tol nefiksuotus partizanų bunkerius ant Jiesios kranto bei Pirmojo pasaulinio karo apkasų sistemą Klebiškio miške.

Kiekviena nauja knyga rodo rašytojo tobulėjimą, jo kalba vaizdinga, pagavios realistinės, autentiškos detalės. Gilėja tematika – pradėjęs dokumentiniu apybraižos žanru, E. Kuckailis naujuose kūriniuose drąsiai imasi meninio įprasminimo, fantazijos, literatūrinės išmonės reikalaujančių temų. Knyga “Išlikę laisvi” liudjia apie autoriaus talentą ir ištikimybę savo pamėgtai patriotinei, istorinei temai.

Gediminas Jankus

 

Ernestas KUCKAILIS

 

IŠLIKĘ LAISVI

 

TEN, KUR JIESIA VINGIUOJA

 

Atstumas iki Klebiškio miško nebuvo didelis, gal apie dvidešimt

kilometrų, bet iki jo nusigauti prireikė visos paros. Kazlų Rūdos ir

Klebiškio miškus skiria rimta kliūtis – kelias į Marijampolę, šalia

kurio tankiai gyvenama, vyksta nuolatinis kariuomenės judėjimas.

Taigi, nukeliavus pirmuosius dešimt kilometrų, reikėjo stoti ir laukti

nakties.

Pakeliui susipažino ir su kitais dviem bendražygiais. Vienas jų

buvo aukštas, liesas vaikis smulkaus veido ir giliomis akiduobėmis.

Atrodė komiškai įsispraudęs į švarką per trumpomis rankovėmis, o

iš po kepurės kyšojo rusvų, ilgų plaukų kuokštai. Sovietinis pisto-

letas-kulkosvaidis su prijungta būgnine dėtuve tabalavo ant peties,

persijuosęs karininko diržu, prie kurio pritvirtintas „Nagano“ dėklas,

už diržo užkišta kotinė granata. Tuo diržu pasistengęs galėjo beveik

du kartus apvyti juosmenį. Per kiekvieną sustojimą vis pajuokaudavo

sukeldamas kitų šypseną. Vaikinas prisistatė slapyvardžiu Voverė – tik

dėl savo plaukų spalvos taip pasivadinęs.

Kitas buvo žemo ūgio, bet labai tvirto sudėjimo vyras. Vilkėjo

vokiškomis kareiviškomis kelnėmis, avėjo aukštaauliais batais, iš po

vilnonio megztinio kyšojo plati baltų marškinių apykaklė. Kulkosvai-

dis su didele apvalia dėtuve pastačius buožę ant žemės buvo beveik jo

ūgio, bet atrodė, kad jis tą ginklą neša visai lengvai. Jo pečius spau-

dė ir vokiškos kuprinės diržai. Kuprinė iš pažiūros buvo sunkoka.

Matyt, kad ne tik lašinių prikrauta. Prisistatė slapyvardžiu Bebras.

Su savo trumpomis, tvirtomis kojomis ir nepaprasta ištverme tikrai

buvo panašus į bebrą. Atrodė, kad gali panešti daug daugiau, nei tik

kulkosvaidį ir sunkią kuprinę. Kareivis niekada jam nenurodinėjo,

kur užimti poziciją ir statyti kulkosvaidį. Kiekvieną kartą sustojus,

jis apsidairydavo ir pats nuspręsdavo, į kur nukreipti ginklą. Bebras

buvo tylus ir dėmesingas, žaibiškai reaguodavo į kiekvieną Karei-

vio signalą ar komandą. Stebėdamas šį partizaną, Štefanas prisiminė

savo draugus, su kuriais kovojo fronte. Pradžioje skyrininkai ilgai ir

kantriai dirbdavo su naujokais, bet kai šie apšildavo kojas ir įgydavo

patirties, skyrininko įsikišimo reikėdavo vis mažiau. Viskas vykdavo

tiesiog savaime, kiekvienas puikiai išmanė savo darbą. Su tokiais ka-

riais vadui išties labai lengva.

Per kelias valandas jau buvo netoli Veiverių, čia pat ėjo geležinkelio

bėgiai. Priekyje atvira vietovė, padabinta mažomis kalvelėmis, krū-

mais ar mažomis medžių grupėmis. Kareivis nužiūrėjo tankų karkly-

ną perdienoti. Čia visi galėjo pasikeisdami nusnausti ar apsitvarkyti.

Iš karklų matėsi geležinkelio linija, jungianti Kauną ir Rytprūsius. Ta

pati, kuria Štefanas parbildėjo iš Gumbinės. Iki vakaro nepravažiavo

nė vienas traukinys. O juk visai neseniai, kol dar vyko mūšiai Vokieti-

joje, čia buvo judriausia komunikacijos gysla, kuria sunkūs traukiniai

dundėjo vienas paskui kitą vakarų kryptimi ir atgal.

Vos sutemus, pasigirdo artėjančio garvežio ir viso sunkaus kro-

vininio sąstato stuksenimas. Kai tik ilga vagonų virtinė prabildėjo,

Kareivis mostelėjo ranka duodamas signalą judėti. Visi kaip vienas

stryktelėjo per blizgančius geležinkelio bėgius.

Kareivis nuovokiai išnaudojo vietovę, vesdamas iš anksto numa-

tytu maršrutu. Matyti, kad pažįsta čia kiekvieną krūmą ar šunkelį.

Vedė sumaniai pasinaudodamas mažo upeliuko vaga. Po valandos

keturi pilki šešėliai įsliuogė miškan. Tada sustojo ir su palengvėjimu

atsiduso. Pavojingas ruožas įveiktas.

Belaukiant tamsos buvo kaip reikiant pailsėta ir ankstyvi paryčiai

šį kartą iš kojų nevertė. Štefanas jautėsi žvalus ir pailsėjęs, tik kojos

šiek tiek juto nueitus kilometrus. Miške buvo pelkėtų vietų ir žema-

auliai batai neapsaugojo Štefano kojų nuo drumzlino pelkių vandens.

Dabar labai praverstų kareiviški batai, kokius turi bendražygiai. Bet iš

kur juos paimsi. Svarbiausia, kad keliauja saugiai ir be rimtų nuotykių.

Iš rankos nepaleido pistoleto su tais pačiais likusiais keturiais šo-

viniais. Kol kas nedrįso skubinti Kareivio savo ginkluotės klausimais.

Reikia apsiprasti, pabendrauti. Labai aiškiai suprato, kad jam dar rei-

kės pateisinti pasitikėjimą. Naujas kovotojas, atsiradęs nežinia iš kur,

kalbantis su keistu akcentu. Be abejo, kad tam reikės laiko.

Atėjus prie kažkokio kelio, Kareivis apsidairė ir parodė ranka judėti.

Skubiai vienas paskui kitą peršoko statydami kojas ant vėžių, kad

liktų kuo mažiau pėdsakų.

Pradėjo švisti, medžių viršūnės nusidažė jaukia oranžine spalva.

Kiek paėjus suspindo tekantis nedidelės, bet sraunios upės vanduo.

„Jiesia, – atsisukęs į Štefaną šyptelėjo Kareivis. – Dar kelios minutės

ir būsime vietoje.“ Priekyje matėsi graži sietuva, smėlėtu krantu. Ka-

reivis vėl stabtelėjo ir atsisuko į visus:

– Ogi išsimaudom, prieš eidami į svečius, ką pasakysit?

Arčiausiai stovėjęs Štefanas gūžtelėjo pečiais, o Bebras pritariamai

linktelėjo, vis dar laikydamas kulkosvaidį parengtyje.

– Puiku, varom maudytis! – tuojau linksmai, bet prislopintu balsu

pritarė Voverė.

Kareiviui patiko toks jo bendražygių entuziazmas ir pritarimas.

Liepė išstatyti kulkosvaidį ir dviese saugoti, nurodydamas, kas mau-

dysis pakaitomis.

Štefanas be žodžių prigulė šalia Bebro, kuris jau statė kulkosvaidį

ant atlenkto dvikojo. Voverė ir Kareivis skubiai metė savo diržus su

amunicija ir drabužius ant žemės. Voverė, žvilgterėjęs į Štefaną, išsi-

viepė ir šnabždėdamas kreipėsi:

– Juokingai atrodai su tuo pistoletu. Imk, skolinu, – šelmiškai

mirktelėjo ir atkišo ginklo buožę. Štefanas tuojau apžiūrėjo PPŠ ir

savo pistoletą įsikišo kišenėn.

– Mokėsi naudoti? – vėl sušnabždėjo Voverė. Štefanas atsisuko lyg

nustebintas tokio klausimo.

– Mokėsiu.

Tuojau brakštelėjo užtaisomas ginklas. Štefanas, žinodamas, kad

šitie primityvūs sovietiniai tarškalai mėgsta iššauti vos krestelėti, įjungė

saugiklį ant užtaisymo rankenėlės. Atrodo, Voverei daugiau klausimų

nekilo.

Vaikinai negaišuodami pūkštelėjo į vandenį, ilgai nesitaškė, po kele-

to akimirkų jau buvo ant kranto ir rengėsi. Partizaniškoms pramogoms

jautė saiką.

Nuo prakaito prie kūno prilipę marškiniai pradėjo traukti vėsų

ankstyvo ryto orą. Gerai, kad bendražygiai ilgai nesimėgavo gaivaus

vandens procedūromis, ir po kelių akimirkų jau Štefanas taškėsi srau-

niame Jiesios vandenyje, kuris pradžioje atrodė labai šaltas, bet suteikė

nepaprasto žvalumo. O, jei dabar dar turėtų švarius drabužius pasi-

keisti…

Voverė išsitraukė papirosą ir pridegęs godžiai įtraukė pirmąjį aro-

matingą dūmą. Vos spėjo išpūsti kvapnų debesį į viršų, Kareivis su-

griebė papirosą tiesiai jam iš dantų ir patrynęs į bato padą sviedė šalin,

piktokai sušnypšdamas: „Turėk proto, kad tave… esame vos už kelių

žingsnių nuo ryšių punkto!“

Bebras, kaip visada, tiesiog tvirtai stovėjo ir saugojo sektorių būsi-

mos kelionės kryptimi. Kareivis pamojo ranka eiti.

Eidami paupiu jie priėjo gerai pramintą taką ir juo pasuko dešinėn,

pasiekė šimtametį drevėtą ąžuolą ir išėjo prie pat upės kranto. Čia buvo

paklotas siauras, bet tvirtas lieptas. Netrukus pamatė vaismedžius ir

sodybos pastatus. Tai nebuvo turtingo ūkininko sodyba, kokių Suval-

kijoje nemažai. Trobesiai nedideli, tačiau aplinka tvarkoma gražiai.

Kareivis sustabdė grupę, pakeldamas ranką. Pakėlęs žiūronus prie akių,

apžvelgė ryto šviesos nutviekstą sodybą. Tada atsisukęs sušnibždėjo:

„Saugu.“

Štefanas nesuprato, kaip vien išoriškai ir trumpai apžiūrėjęs aplinką

Kareivis taip tvirtai nusprendė, kad sodyba saugi. Ketino išsiaiškinti tai

vėliau. Dabar tiesiog sekė vadą, kartais nesąmoningai pažvelgdamas į

abi puses iš atsargumo.

„Tuk, tuk tuk tuk“ – pasigirdo sutartas ženklas beldžiant į stiklą.

Girgžtelėjo durys ir vyrai peržengė aukštą slenkstį.

Pasitiko šeimininkas, nenusiskutęs, žilais tankiais plaukais vyras.

Neaukšto ūgio, kalbėjo kiek prikimusiu balsu. Pamojo užeiti į kambarį,

iš kurio sklido kažkokie keisti garsai. Tik peržengęs kambario slenkstį

Štefanas suprato, kas juos skleidžia.

Kambario gilumoje, prie pat lango, prie siuvimo mašinos sėdėjo

jauna moteris. Palinkusi prie savo darbo net neišgirdo, kad yra sve-

čių, ir koja energingai mynė pavarą. Jos rankose buvo matyti žalios

vilnonės medžiagos skiautė – ar tik ne kariškas švarkas? Tvirtai į kuo-

dą susukti auksaspalviai plaukai ir žaviai ant skruosto pakibusi šviesi

sruoga. Štefano akys kuriam laikui užstrigo ties šiuo pasakiškai mielu

vaizdu. Tik šeimininkui pakvietus prie stalo, uždengto linine staltiese,

atsitokėjo ir prisėdo ant ilgo suolo. Moteris liovėsi siūti. Staiga supra-

tusi, kad kambaryje ne viena, atsisuko į atėjūnus.

Štefanas pažvelgė į ją – kokios žydros akys ir kukli šypsena… Mergi-

na greitai peržvelgė visus, pasisveikino linkteldama galvą ir vėl palinko

prie savo darbo. Tas žvilgsnis ir šypsena Štefanui buvo tarsi kažkur

matyti. Déjà vu jausmas.

Taip, tai jis jau patyrė. Tą kūną užliejančią jaukią šilumą. Norą būti

šalia. Tą trikdantį žavesį ir vos suvaldomą troškimą paliesti jos ranką,

plaukus. Prancūzijoje, Mulene. Maždaug prieš metus…

Kareivis ir Voverė surėmė ginklus į sieną, šalimais savo „degtiario-

vą“ ant atraminių kojelių pastatė ir Bebras. Visi prisėdo šalia Štefano.

– Na, ką, vyrai, kaip tas jūsų partizaninis gyvenimas? – mezgė po-

kalbį šeimininkas.

– Puikiai, tėvuk, puikiai! – sujudo Voverė, nukeldamas kepurę ir

atidengdamas savo rusvas garbanas. – Kas gali būti geriau už buvimą

gamtoje?

Kareivis kreivai šyptelėjo, o „tėvukas“, ko gero, iki galo nesuprato

Voverės pašmaikštavimo, tik šūktelėjo virtuvės pusėn:

– Motin, ar greitai pusryčiai?

– Tuojau, tuojau! – pasigirdo balsas, – Jone, ateik, padėsi!

Mergina tuojau pakilo nuo siuvimo mašinos ir, pašnairavusi į vyrus,

žvaliai nužingsniavo virtuvėn. Matyt jautė, kaip ji traukia šių vyrų iš

miško akis, ir šiek tiek kuklinosi.

„Jonė. Jos vardas Jonė. Reikia įsiminti“, – pagalvojo Štefanas.

Tikėjosi sulaukti akimirkos, kai jų žvilgsniai susitiks, o gal pavyks

ir užkalbinti.

Šeimininkas trumpam išėjo ir tuojau pat grįžo su skaidriu buteliu

ir taurele.

– Na, vyrai… po tokios kelionės reikia! – tuojau atkimšęs įpylė skli-

dinai ir pakėlė sveikindamas svečius. Vienu mauku nurijo ir palaimin-

gai atsikvėpė.

– Už tą sėkmę. Kad smertis neliestų ir laisvę greičiau susigrąžin-

tume!

Apsukus ratu taurelę, Štefanas vėl išvydo Jonę, grakščiai atnešančią

didelį garuojantį dubenį, apgaubtą rankšluosčiu. Štefanas stebėjo ją,

laukdamas, kada jų žvilgsniai susitiks, bet mergina padėjusi dubenį

ant stalo tuojau apsisuko ir išėjo.

Bepusryčiaujant Kareivis su šeimininku sutarė, kad apsistos bent

dienai ar dviem, ir gavo sutikimą apsigyventi kluone.

Prie stalo neužsisėdėjo. Šeimininkas palydėjo iki dienojimo vietos.

Tik uždarius kluono duris, Kareivis pakvietė visus arčiau savęs:

– Klausykit, planas toks. Dabar poilsis, bet nustatau sargybos tvar-

ką: pirmasis stosiu aš, tada keisimės kas valandą. Kas po manęs?

Voverė tuojau pakėlė ranką.

– Gerai, tada Bebras ir Stepas. Stepai, paimsi Voverės „mašinką“,

mačiau, kad puikiai tvarkaisi.

– Taip, tamsta! – patvirtino Štefanas. – Ar galiu paklausti?

– Klausk.

– Kada gausiu ginklą ir amuniciją?

Kareivis kiek patylėjo, žiūrėdamas į žemę svarstė, ką protingiau

pasakius.

– Stepai, dar palauk. Aš išsiaiškinsiu, kas ir kaip. Buvo pas mus

atsargų, bet nenoriu žadėti, kol neišsiaiškinau. Ar sutarėm?

– Taip, tamsta, – pasitempė Štefanas.

Kareivis nužvelgė Štefaną ir šyptelėjo:

– Matyti, kad kariuomenėj tarnavęs. Gerai, dabar – visi ilsėtis.

Štefanas patogiai įsitaisė šiauduose. Puiki proga pabūti tyloje, už-

simerkti ir svajoti. Užmerkęs akis galėjo matyti ją – palinkusią prie

siuvimo mašinos, su krentančia aukso sruoga ant švelnaus skruosto…

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba