MONIKOS VASILIAUSKAITĖS INTERVIU SU RAŠYTOJA LINA NAVICKAITE

Rašytoja Lina Navickaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

MONIKOS VASILIAUSKAITĖS INTERVIU SU RAŠYTOJA LINA NAVICKAITE 

 

Rašytoja Lina Navickaitė: „Naujasis romanas „Ketvertas su paukščiu“ buvo nuotykis ne tik mano personažams, bet ir man pačiai“

 

„Tai įvyko savaime, galima sakyti, be mano pačios valios ir sutikimo“, – kūrybinio darbo pradžią prisiminė rašytoja Lina Navickaitė, šiandien jau rankose laikydama neseniai išleistą savo antrąjį romaną „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“ (leidykla „Kauko laiptai“, 2024). 

Autorė knygoje įtaigiu ir vaizdingu žodžiu kuria netikėtų formų, paslaptinga atmosfera alsuojantį naują magišką pasaulį. Kiekvienas puslapis – tai nesibaigiantis nuotykių kelias, skatinantis pasinerti į paslaptingų salų erdves, kuriose susipina sapnai ir realybė, o fantazija virsta tikrove.

Linos Navickaitės kūryba, pasižyminti subtiliu žodžių žaismu, ne tik teikia skaitymo malonumą, bet ir įvilioja į rimtų, net nepatogių klausimų svarstymą. Paaugliams ir visai šeimai skirtas dviejų dalių romanas „Ketvertas su paukščiu“ – ne išimtis.

Romano išleidimas tapo paskata pasikalbėti su rašytoja apie kūrybiškumą, kūrėjo asmenybę, rašymo procesą ir, žinoma, apie jaunųjų skaitytojų laukiantį naują magišką pasaulį. 

Kas jums yra kūryba ir apskritai kūrybiškumas? Kodėl rašote, kas tam įkvepia? Ir kas svarbiausia kūryboje?

Manau, tai prigimtinė dovana, ją kiekvienas gavome. Visi esame kūrybingi ir norime kurti – tai ypač ryškiai atsiskleidžia vaikystėje. Pažiūrėkime į žaidžiantį vaiką: koks jis išradingas, kaip įsitraukęs į savo veiklą, kaip drąsiai improvizuoja. Tiesiog trykšta kūrybiškumu. O toliau, augdami ir bręsdami, patys renkamės: galime šią galią puoselėti arba užslopinti. Jei kalbėtume apie meninę kūrybą, tada jau ši duotybė tampa poreikiu (kartais net imperatyvu) ir reikalauja daug pastangų, laiko, energijos. Tai svarbi gyvenimo dalis, ir duoklė, kurią tenka sumokėti, kartais būna nemenka. Bet, kita vertus, kūryba teikia džiaugsmo, prasmės, pilnatvės išgyvenimą, taigi savaip atlygina už tai, ką jai atiduodi.

Kodėl rašau? Turbūt taip atsiliepiu į vidinį poreikį… O įkvėpti gali daug kas – patys netikėčiausi, paprasčiausi dalykai. Pats gyvenimas įkvepia. Seniai žinoma tiesa, kad menininkui naudingos ir trauminės patirtys, dykumos išbandymas, nors kūrybos veiksmas jau savaime yra gyvybiškumo apraiška.

Rašant man svarbiausia kuo tiksliau, įtaigiau išreikšti rūpimą idėją. Siekiamybė ir išties itin sunki užduotis – kalbėti savo balsu, savitu stiliumi. Norisi, kad tekste būtų kuo mažiau pašalinių įtakų, nereikalingų apnašų. Nesiimu spręsti, kiek tai pavyksta.

Ar galime sakyti, kad kūrybos procesu menininkas sprendžia kokį nors konfliktą? Kaip jums atrodo, kūrėjas yra prieštaringa ar harmoninga asmenybė?

Aštrios sandūros kūryboje dažnos, bet tai nėra griežta taisyklė. Menininkas gali užfiksuoti įspūdį, nuotaiką, jausmą, apmąstymą be didesnių įtampų ir dramatizmo. Kita vertus, abejoju, ar kūryba apskritai galėtų padėti išspręsti konfliktą, nebent taptų psichologine iškrova. Tačiau įvairios kolizijos, sudėtingos situacijos iš tiesų neretai virsta puikiomis inspiracijomis.

Na, o apskritai – kas yra ta harmoninga asmenybė? Manau, tapti harmoningam būtų viso gyvenimo užduotis. Netgi prioritetinė, reikalaujanti nuolatinių, kryptingų pastangų, saviugdos, labai rimto požiūrio. Ir kokiai mūsų visuomenės daliai šiandien tai svarbu? Ar ne į kitus tikslus esame susikoncentravę? Be abejo, ir mūsų laiku yra šviesių, iškilių asmenybių. Jų visada buvo ir bus, tačiau drįsčiau teigti, jog šiandien tikrai harmoningų žmonių yra gana mažas procentas. Taip pat ir tarp menininkų. Vidinė ir išorinė harmonija – viena iš siekiamybių, vienas iš pamatinių žmogaus ilgesių, todėl tai be galo stiprus kūrybos impulsas. Daugelis menininkų, mano nuomone, yra ne tiek harmoningos asmenybės, kiek darnos, grožio siekėjai. Jie savo kūryboje apie harmoniją kalba kaip apie esminį poreikį. Ne konstatuoja savo ar pasaulio darną, o veikiau išreiškia, kartais gal net ir nesąmoningai, prarasto rojaus, Dievo, tobulumo ilgesį – ta didžioji stoka ištisus amžius iškyla kaip bendra mūsų visų patirtis.

Jei pažvelgtume į visuomenę apibendrintai – kaip įsivaizduotumėte pasaulį be kūrybos?

Labai sunku tą įsivaizduoti, nes, kaip jau ir kalbėjome, žmogus iš prigimties kūrybinga būtybė. Mes kuriame civilizacijas, meną, gyvensenos būdus, įvairiausias sutartines taisykles – kultūrą bendrąja prasme. Šis procesas tęsiasi per visą istoriją. Todėl nekurianti visuomenė atrodo neįmanoma arba tai būtų nesuvokiamas jos nuosmukis.

Menas atspindi mus pačius, žvelgia į žmogaus slėpinį, į sudėtingą, dažniausiai komplikuotą ir iššūkių kupiną jo situaciją, egzistenciją. Tai yra priemonė parodyti mūsų prigimties grožį, galias, bet sykiu – ir negalias, tamsą, iracionalius pradus, tiek vidines, tiek išorines grėsmes. Iš tikrųjų į kūrybos lauką patenka visos žmogiškosios patirtys, jis neaprėpiamas. Manau, pasaulis be meno būtų aklas. Ar galėtų taip kada nors nutikti?.. Net jeigu ir kritiškai smuktų meno kokybė (tai nebūtų nieko naujo, įvairiausius dekadansus jau ne kartą išgyvenome), kokia nors kūrybinė raiška ar pastangos vis tiek išliktų ir atspindėtų mus. Tokius, kokie esame. Dėl vieno esu tikra: ir šiandien daugialypiuose, labai sudėtinguose ir nevienareikšmės kokybės meninės kūrybos srautuose reikia ieškoti autentiškos, giluminės informacijos. Tokios, kurioje glūdi įkūnytos svarbiausios žmonijos įžvalgos, vizijos, nuojautos. Tai yra vienas patikimiausių būdų susivokti, kur mūsų tyko pavojai, kur link turėtume eiti, ko siekti arba kur sugrįžti ir ką susigrąžinti.

Kokia svarbiausia asmeninė savybė jums padeda kurti? O kas kliudo?

Gali būti, kad jautrumas, nes kiekvienas kūrėjas, manyčiau, turi šitą bruožą. Jautresni žmonės apskritai stipriau, intensyviau išgyvena tiek pozityvias, tiek ir negatyvias patirtis, įvykius. Ir tai padeda kūrybai. Jautrumas (bet ne sentimentalumas ar perdėtas jausmingumas) yra bene svarbiausias kūrybos instrumentas, tačiau susijęs ir su tam tikromis rizikomis – jį reikia labai saugoti, kad neišsiderintų ir neišderintų tavęs. Svarbus ir dėmesingumas, atidumas smulkmenoms. Yra daugybė tariamai mažų dalykų, pro kuriuos kiti praeina net nepastebėję, o menininkui tie mažmožiai gali pasirodyti reikšmingi, informatyvūs, neretai įskeliantys kūrybos kibirkštį. Kartais menka detalė virsta savotiškomis durimis, atsiveriančiomis į gilesnį būties klodą ar netikėtą asociacijų lauką…

O kliudo priešingi dalykai: rutina, visokios sumaištys, vertimasis per galvą. Šiandien daugeliui įprasta gyvensena nėra palanki kūrybai. Net ir paprasčiausiai savistabai, sielos sveikatai nėra palanki. Chaotiškas gyvenimo būdas, veiklos perteklius išderina kiekvieną žmogų. Deja, tai chroniška šių dienų liga.

Ką darote, kai jus ištinka kūrybinė krizė? Ar tokių jums nebūna?

Žinoma, būna. Manau, kaip ir visiems. Gal tai tiesiog natūralūs potvynių ir atoslūgių periodai. Tais laikotarpiais, kai „nesirašo“, gyvenu kasdienį, įprastą gyvenimą su buitiškais rūpesčiais, džiaugsmais, darbais, reikalais. Bet iš tikrųjų – vidiniu budėjimo režimu. Tokiais tarpsniais daugiau laiko skiriu bendravimui, knygoms, kelionėms. Na ir dažniausiai tuomet, kai prisikaupia įspūdžių, patirčių, šiaip visokio gyvenimiško „kapitalo“, ateina metas kokia nors forma tai vėl atiduoti. Tačiau jei kūrybinės pauzės užsitęsia, gali apimti sausros, tuštumos pojūtis. Tada, aišku, liūdniau.

Papasakokite, kaip jūs dirbate. Ar kasdien nustatytomis valandomis, ar tuomet, kai turite laiko? Gal laukiate tinkamos nuotaikos, įkvėpimo? Ar kaip nors specialiai tam ruošiatės?

Pastebėjau, kad kiekvienas žanras reikalauja vis kitokio darbo stiliaus. Taip bent jau man nutinka. Rašant prozą būtina disciplina ir konkrečiai tam pasiskirtos valandos. Poezija – kitaip: eilėraščio dažniausiai reikia sulaukti, jis užklumpa netikėtai ir savotiškai tave pasiima, turi skubiai užsirašyti bent jau svarbiausias mintis, frazes, užfiksuoti kilusią būseną.

Žinoma, idėjų, teksto fragmentų bet kada gali šauti į galvą, todėl visą laiką stengiuosi juos sugaudyti ir užsirašyti. Ypač dažnai taip nutikdavo dirbant prie romano. Paskui susidėlioji tuos iš pradžių dar padrikus gabaliukus ir, kai yra laiko, bandai turimą medžiagą tvarkyti. Dažniausiai be jokio ypatingo įkvėpimo ir pasiruošimo. Svarbiausia – susikurti vidinės ir išorinės tylos zoną. 

Ar turėjote įdomių nutikimų, susijusių su kūryba, o ypač su naujojo romano rašymu? Jei taip, gal galėtumėte papasakoti?

Keista buvo pati pradžia. Neplanavau kurti romano, juo labiau negalvojau apie fantastikos žanrą. Tai įvyko, galima sakyti, be mano valios ir sutikimo. Jau kurį laiką magėjo parašyti įtempto ir intriguojančio siužeto istoriją, bet nemaniau, kad pavyktų tokią sugalvoti, juk ligšiolinė mano kūryba buvo kitokio pobūdžio. Ir staiga knygos siužetas su visom peripetijom ėmė raizgytis galvoje. Užklupo daugybė idėjų, epizodų, energijos banga tiesiog nusviedė į tą sapno – nesapno pasaulį, vaizduotėje ir užrašuose kone savaime dėstėsi, ryškėjo jo kontūrai, personažų paveikslai.

Tuo intensyviu laikotarpiu įdomiausia buvo viską stebėti tarsi iš šalies. Retkarčiais kai kurių skyrių fragmentus „gaudavau“ dar racionaliai nežinodama, kaip juos vėliau reikės susieti. Tačiau, kai ateidavo laikas, jie rasdavo savo vietą. Kildavo įspūdis, kad kai kurias detales ar scenas turėčiau ne sukurti, o tarsi atspėti, kartais pajusdavau savotišką pasufleravimą, vidinį patvirtinimą arba paneigimą: pataikiau ar ne.

Iš tikrųjų naujasis romanas „Ketvertas su paukščiu“ buvo nuotykis ne tik mano personažams, bet ir man pačiai. Nežinau, ar dar kada pasikartos kas nors panašaus, bet patirtis išties įdomi ir netikėta. 

Šiame romane kuriama tikrovė – sapniška arba beveik sapniška. Ar buvo taip, jog idėja jums kilo sapne, snaudžiant ar dar kaip nors?

Na, gal kartą ar porą yra pasitaikę, bet daug dažniau būna taip, kad užplūdusios idėjos sutrikdo miegus, tada tenka keltis ir skubiai jas dėstyti ant popieriaus ar mobiliajame telefone. Tą naktį kaip tik miego ir pritrūksta.

Tačiau apskritai sapnai gali būti labai vertinga kūrybinė medžiaga, tereikia juos tiksliai užrašyti. Taip turbūt daro ne vienas autorius – savo paties sapną išradingai įkomponuoja į kūrinio, tarkim romano, audinį. Juk mūsų pasąmonės kuriami siužetai yra unikalūs, pranokstantys vaizduotę. Daugelį menininkų domina sapnų tema ir patys sapnai kaip fenomenas.

Prieš pradedant nuodugniau kalbėti apie naujausią jūsų knygą, galbūt vertėtų trumpam grįžti į pačią pradžią. Ar pamenate savo pirmąjį kūrinį? O gal įstrigo akimirka, kai supratote, kad kūryba yra jūsų dalis?

Regis, pradėjau nuo eilėraštukų. Tokių labai naivių ir paprastų, mėgdžiodama Salomėją Nėrį. Juos parašiau dar pradinėse klasėse. Kūrinėlius skaitydavau savo tetai, lituanistei ir vienuolei Albinai Navickaitei, ji buvo pirmoji mano vertintoja ir drąsintoja. Gal dėl to, kad nuo mažens rašiau, nėra paprasta išskirti kokią nors ypatingą akimirką. Kūryba visada įtraukdavo, teikdavo džiaugsmo, viliodavo kaip paslaptinga neištiriama žemė, ir tai buvo patvirtinimas, kad ši veikla svarbi, nenorėčiau jos nutraukti.

Skaidydami knygas, mes visada iš jų pasimokome. Tikiu, kad rašydama šį romaną siuntėte žinutę jauniesiems skaitytojams. Kokias svarbias gyvenimo pamokas, vertybes ir temas atpažinsime fantastiniame romane „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“?

Atsirinkti patikimas, atramines vertybes bene geriausiai mums padeda sunkios situacijos, štai todėl nelengvos patirtys laukė ir knygos personažų. Patekę į fantastišką ir slėpiningą archetipų pasaulį, siekdami užsibrėžto tikslo, penki bendražygiai (įskaitant paukštį – mielą kalbančią papūgėlę) susiduria su daugybe pavojų, iššūkių, patiria nepaprastų nuotykių. Plėtodama pasakojimą, stengiausi paprastai, be didaktikos kalbėti apie gėrio ir blogio problemą, pasiaukojimą, drąsą, mūsų atsakomybę ir pasirinkimų pasekmes. Viliuosi, kad siužeto vingiai, personažų išgyvenimai jauniems žmonėms padės atpažinti jų pačių situacijas ir prisitaikyti sau knygos herojų patirtis, gal net geriau orientuotis šiais prieštarų, informacijos ir pasiūlų pertekliaus laikais. Skaitytojo žvilgsnį norėjosi kreipti į žmogaus vidinį pasaulį, padėti pažinti jo dėsnius, giluminius troškimus, suprasti jų svarbą. Romane ypač ryški tiesos ir netiesos sankirta, bet glaudžiai susipina ir daug kitų temų (tarkim, Ugniaus paveiksle – nuopuolio, gilios našlaitystės, sužeidimo ir gijimo patirtys). Galbūt ši žaismingu, lengvu stiliumi papasakota istorija, kai kur atliepianti biblinius motyvus ar priartėjanti prie mito tikrovės, bus įdomi ir suaugusiesiems: juk išgalvotoji kūrinio realybė panaši į mūsiškę – kalbama apie kiekvienam pažįstamas grėsmes ir jau ištikusias ar ištinkančias bėdas. Kita vertus, „Ketvertas su paukščiu“ – gelbstinčių tiesų, senų kaip pati žmonija, priminimas. Skaitytojams bus proga pasvarstyti apie tokias kertines sąvokas kaip viltis, tiesa, nuolankumas ir mažumas, savivertė, pasiaukojimas, narsa, pozicija gėrio ir blogio atžvilgiu.

Romano personažai, patekę į mistišką pasaulį, susiduria su pavojais, iššūkiais, ne tik teigiamais, bet ir neigiamais veikėjais. Kaip romane bandėte perteikti gėrį ir blogį? Galbūt atradote naujų būdų?

Šis kūrinys artimas maginės fantastikos žanrui, todėl gėrio ir blogio kova jame, galima sakyti, yra varomoji jėga. Personažai pirmiausia atsiduria užburtoje, iškreiptoje, sudrumstoje tikrovėje. Blogiui romane tradiciškai būdingas maginis veikimas, bet į jį mėginau žvelgti šiek tiek neįprastu kampu. Piktosios galios čia reiškiasi ir komiškais, ir baugiais, mirtimi grasinančiais pavidalais, dažnai – netikėtomis, sunkiai atpažįstamomis grimasomis ir iš herojų reikalauja didelės narsos, įžvalgumo, tvirtumo. Ypač norėjau demaskuoti blogio apgaulę, karikatūriškumą, absurdiškumą. Pasaulis, toldamas nuo tiesos, tampa vaiduokliškas, vis mažiau tikras, todėl nepatikimas ir grėsmingas. Vis dėlto blogis, kad ir koks atrodytų galingas, yra beprasmis, neperspektyvus ir galutinio žodžio netaria. Ši viltinga žinia – viena svarbiausių romane.

Na, o teigiamų herojų ir aplinkos stebuklingumas, galia, priešingai, kyla ne iš magijos, bet iš jų tikrumo, apstaus gyvybingumo. Gėris romane lieka apgobtas paslapties ir ypatingos atmosferos, galutinis jo išsipildymas išlieka siekiamybė. Tai subtili, ribotai atsiskleidžianti jėga. Personažai patiria, kad gėrį pasirinkti ne visada paprasta, o pasirinkus – ne visada lengva. Visgi šviesos ir tamsos kova nelaimima be aukos. Būtent ji tirpdo pasaulio atšiaurumą ir daro jį viltingą. Kartais aukos turi būti milžiniškos, tačiau tik taip laimimos neįkainojamos pergalės…