JUSTAS JASĖNAS. PASKUTINEI METŲ DIENAI

JUSTAS JASĖNAS

PASKUTINEI METŲ DIENAI

 

ŠITUO PARAŠYMU METUS UŽBAIGT NORĖČIAU

 

Ilgai žiūrėdamas įsižiūrėjau

 

Žiūrinėju inžinieriaus Lino Brogos fotografijas. Lietuviški Lietuvos vaizdai, keliai, pakelės, kryžiai, piliakalniai. Seni tatai laikai, kažkur 1956-1961 metai. Gerai, kad nufotografavo, tik dėl šios priežasties ir išliko, pasiekė mūsų dabartį. Radau nuotraukų ir iš Panevėžio apylinkių: Barklainių, Raguvos, Berčiūnų… Minimas žmogus iš rusų kalbos vertė Jurgio Baltrušaičio eilėraščius, kūrė saugesnį savo pasaulį, rūpinosi keliais, pėsčias išvaikščiojo šalį… Kaip ir aktorius Laimonas Noreika, ar yra dar kokia vieniša vietelė, negirdėjusi jo balsu – skausmingu, esmingu, giliu – skaitomų Lietuvos poetų. Kaip ir kalbininkas Vytautas Vitkauskas, neliko parapijų, kuriose nebūtų buvęs, jose lankydamasis kalbėjosi su žmonėmis, užrašinėjo žodžius, tyrinėjo tarmes ir patarmes, žinojo, kaip kokiame Lietuvos pakraštyje, ne vien Vilniuje, ištaria, ištardami pasikalba.

Akmenų dirvonas. Kaip Žemės akys, vis įsižiūrinčios į Dangų, nuspėjančios mūsų ketinimus – kur eisim, ką šiandien veiksim. Dvelkteli pabaigos dalykais. Baugu žiūrėti į pabaigą. Liūdna pirmiausia dėl savęs. Noriu atsiminti, kad akmenys gyvena. Labai ilgai. Visada. Jie gal intymiausiai saugodami tyli, nešioja praeitį, liudija, kad ėjom ir einam. Ketinu palikti akmenį ten, kur jis buvo, kur jo vieta paskirtoji, kur jis amžių aušroje gavo buvimą kaip dovaną. Nesinori išardyti tos prigimtinės tvarkos, kuri Dangun tebežiūri, dejuoja, kai abejingi nematom. Gražesnė toji žemė, kur daugiau akmenų, kur prisėta sunkumų. Ten reikia išmokti vaikščioti nepykstant. Akmuo todėl gražus, kad jis nepameta tiesos, neiššvaisto dienų. Tie akmenys vis lieka ant tako. Amžinumu paliudyti, atpažinti. Akmuo ateina į žmogaus vietą, ten, kur jis dirba ir snūduriuoja, išsekęs užgęsta. Palikim jį ten, kur buvo, neišjudinkim. Tegul lieka nepažeisti tie akmenys, tegul toliau budi ir saugo. Tegul būna kaip altoriai, aukurai, šventvietės. Čia mūsų protėviai buvo, čia mes dabar esame, čia mūsų ainiai kursis taip pat.

 

Tvarte prie ėdžių ir lopšio

 

Jei ne Kūdikėlio užgimimas Betliejuje, turbūt nieko nebūtume žinoję apie piemenis – kalnynų vietinius, tą naktį olose saugojusius savo gyvulėlius. Jei ne Kūdikio užgimimas – apvertęs aukštyn kojom kasdienybę, istoriją ir ateitį, vargu ar ką atsimintume apie pavargusius, jau tik Šventyklai betinkančius budėtojus – Simeoną ir Oną – Fanuelio dukterį iš Asero giminės. Evangelistui Lukui pasirodė svarbi ir aplinka, į kurią iš Dangaus Aukštybių nusileido ir ėmė šaknytis Žodis, prieš kurį apstulbę nutylame. Užgimimas leido Raštų rietimuose, sąmonėje ir mūsų – didelių ir labai išmokusių gyventi – artumoje būti tiems žmonėms ir įvykiams, kurie iš pažiūros nieko naujo ir ypatingo nepasako, nelemia ir neįtakoja. Istorijos ūkuose būtų paskendę tie rūpesčiai, tas troškulys, tas paprastas džiaugsmas… Kaip ir daug kas prapuola, nežinom, nebeatsimenam – žiūrim už lango, žiūrim į rytoj, ir spėliojam kas bus, kaip susidėlios ir susiklostys.

Atsiras puiki proga solidariai dejuoti. Įvyko kitaip. Luko evangelijos eilutės (Lk 2, 36-40) primena mūsų gyvasties pagrindą – istoriją iš vakarykštės dienos. Be jos nebūtų galimybės šiandien darbuotis, apie rytojų galvoti, ruoštis ir nusiteikti. Evangelija augina mumyse supratimą, jog reikia rinkti, o ne barstyti. Prisiminti, nuolat ir nuolat sergėti savuosius – gentainius, bendradarbius, netgi gatvės praeivius, kurie yra arba atsitiktinai – neatsitiktinai susitikome, kai skubėjome į darbą, ruošėmės egzaminui, skaitėme knygas ar mėginome ką nors naudingo nusipirkti. Vieni kitų istoriją kuriam: kartais nuosekliai, kartais fragmentiškai. Bet tai mūsų, tik mūsų – kraitis, paveldas, džiaugsmas, susitikimo skonis, kasdienos nuovargiai ir būties kankinystės.

Norisi pagerbti vardus, gyvenimus, pastangas tų, kurie gal tik kartą buvo sostinėje arba prie jūros, nematė didmiesčio puošnios eglutės, nežiūrėjo operos, kurie atsisakė pelningos veiklos ir grįžo prie sergančių tėvų lovos. Norisi prisiminti tuos, kurių širdies žygdarbių niekada neaprašys laikraščiai, jų niekas neapdovanos ir negelbės, jokiose registrų knygose nebus pažymėta nė viena pastaba. Aišku, jie keistuoliai, nežemiški, nemokėję prisitaikyti, neturėję ungurio vingrumo, bet dvasia ir pozicija gryni, tikri, permatomi kaip voro tinklelis, niekada nemeluoja, tiesiai žiūri į akis. Savo pastangomis, nusiteikimais, savo skausmais arba kuomet jų pačių nevertina, nemyli, atstumia, juodina, jie tarnauja augančiai ir auginančiai Malonei, nors to ir nesupranta, apie tai kasdien negalvoja. Tiesiog būna ir dirba – nuoširdžiai ir paprastai.

Siaurėjant Metų valandoms, labiausiai galvoju apie žmones, miestuose ir mažyčiuose kaimeliūkščiuose esančius, gerume budinčius, ištveriančius, kai žinai kad tikrai niekas nepasikeis, gal net nepavargstančius… Galvoju apie jautrius bažnyčios namų lankytojus, kurie nebesiplėšo per pusę, kurie nebeperskaitys protingų teologijos traktatų, nebesusipažins su doktrinomis, visokiais mokymais ir apmokymais, nebeaplankys egzotiškos šalies… Jie ateidami, susirinkdami prie Sekmadienio stalo šventovėje liudija apie Kūdikį. Kalba nekalbėdami tiems, kurie ilgisi ir trokšta gelmių, susitikimo su Dangaus pažadu. Jie tiesiog būna, dėl tokio tauraus jų buvimo gyvenimas lyg ir šviesesnis darosi, dėl jų, dūzgiančių prie bažnyčios, remiančių, palaikančių, užkalbinančių, besimeldžiančių, lyg ir ramiau. Bent tam kartui.

 

Iš dabarties, jau praeinančios…

 

Atsimenu atokių kaimų „pročkeles“, bažnyčių pagalbininkes, man jos visos Onos, visos Fanuelio dukterys iš Asero giminės. Šluoja taką, kuriuo klebonas ateis, nukasa sniegą ten, kur atvažiuos ir bus pastatyti miestiečių automobiliai, lygins ir lygins, glostys savo delnais audeklo klostes, kad tik altoriui po tais rūbeliais būtų šilčiau. Vaikščios, žiūrinės, nurinks dulkeles ir byrančio tinko gabalėlius. Keps pyragus, ruoš lauknešėlius, lauks, labai ilgai lauks, dalinsis su didele meile. Pačios ir patys, nesiskubins pavalgyti, niekam nedavus komandos, giedos, žegnosis, lauks šaltoje bažnyčioje, ateis kasdien, supratingai ir žmogiškai ruoš šventę ir gyvenimą kasdien. Prisimenu ir vargonininkus, kurie repetuos, ilgas valandas gros, skaitys natas, ieškos užrašuose kaip ten pernai ar užpernai buvo, kad tik daugiau dvasios ir artimo tikrumo užaugtų prie prakartėlės samanų ir molinių gyvulėlių. Nepastebim tų šventųjų pastangų, lyg taip ir turi būti, priklauso. Lyg ir niekas nesikeičia einant smėliu pabarstytu taku, nesikeičia šimtą kartų giedant ir girdint surepetuotą švarią giesmę. Argi? Iš atminties kažin kodėl dabar išniro gaisrininkai… Kokį darbą jie dirba? Amžinai laikinos kopėčios, ne į dangų, o tik ant stogo, o tik į butą aukštai. Amžinai sapnuose liepsnos, vanduo, kažkas degdamas konvulsiškai klykia… Duobkasiai, nebe tvirti jų sąnariai, sudilę stuburai, taip retai teišgirsta ačiū. Jų sapnuose amžinos duobės, tylintys ir tokie vienodi žeme užklojami gyvenusieji…

 Dėl žmonių, dėl jų pastangų Vaikelis auga ir mus pačius augina, aukštumon tempia, rankutes be pykčio ir su pasitikėjimu į mus tiesia. Ne tik Jis pats auga, bet ir mes stiprėjam, atsiremiam, paprastai iš Žemės ir Dangaus atitekant išminčiai ir paties Dievo prisilietimams. Radau liudijančius poeto Vlado Braziūno žodžius: „O svarbiausia nieko nepaisyt ir šventai tikėti, kad savo šaukšteliu išsemsi jūrą. Baisiai tokius nenormalius žmones, nesvarbu, ką jie dirbtų, gerbiu. Ant tokių pasaulis ir tesilaiko.“ Ką dar nuveikti paskutinę metų dieną man pačiam Panevėžyje? Man rūpi pastovėti prie „Mergaitės“ Respublikos, prie „Motinos su kūdikiu“ A. Jakšto, prie „Laisvės dainos“ Vilniaus gatvėse skulptūrų. Kodėl man vis atrodo, kad Panevėžys, tai ne vien J. Miltinis ir jo legenda, ne vien buvęs gamyklų miestas, bet ir tos trys moterų skulptūros, taip nuo vaikystės atmintin įsismelkusios. Gal jos palaikė ir išlaikė šito miesto dvasią? Jei ko ir nesuspėsiu aplankyti, tai nieko tokio. Vartysiu Marijos Šileikaitės – Čičirkienės fotografijų albumą „Vieškelio motyvas“. Ten visa, kas man įdomu, atrasiu. Dar kompozitoriaus Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzika. Daug daug ramybės, žiūrėjimo į Nevėžio vandenį, į neskubrią jo tėkmę, į seną, o vis gyvesnį Skaistakalnio parką. Tai ir pabūkim, sakau… Tai dar pabūkim.