SIGITAS GEDA (1943 02 04 – 2008 12 12). PROMETĖJIŠKAS GYVENIMO DŽIAUGSMO IR PRAPULTIES DAINIUS

 

Gediminas JANKUS

 

Sigito Gedos jubiliejinis gimtadienis – (jam sukaktų 80), paskatino dar kartą įdėmiai skaityti jo kūrybą, ypač paskutinę išleistą dienoraščių ir tyrinėjimų solidžią knygą “Vasarė ajero šneka” (2008). Ne veltui tvirtinama, kad geriausias raktas į kūrėjo pažinimą – jo paties atsivėrimai, ypač tokio didžio ir visaapimančio talento, mūsų literatūros titano. Be abejo, jį drąsiai galima vadinti Titanu, prometėjiškos dvasios ir galios išskirtine, kultine asmenybe. 

Ir tasai prometėjizmas pasireiškė ne tik Sąjūdžio mitinguose, aktyvioje Lietuvos Atgimimo veikloje. Trisdešimt metų intensyvaus, degančio kūrybinio polėkio, pasaulinės klasikos vertimų, kūrybos, pranokusios beveik visus mūsų literatūros klasikus ar bent besivaržančios su jais dėl pirmumo laurų vainiko.

Man Sigitas Geda – visų pirma tragiškos, mirties dvasios ir pajautos reiškėjas. Nuolat jaučiamas egzistencinis nesibaigiantis laikinumo motyvas, ar bent nuotaika lydi ir jautriai klausai išgirstama – lyg Mirties angelo atodūsis, lyg girgždantys vartai, atsiveriantys į Nebūties  gelmes. Jo kūrybos tragiškumas tiesiog apčiuopiamas, ir pats poetas, be abejo, stengėsi prislopinti tas nevilties ir pasmerktumo gaidas – todėl tokia gausa džiaugsmą teigiančių ir gyvastį šlovinančią eilių.

“Vasarė ajero šneka” – unikali išpažinimų knyga, filosofiniai ir gyvenimiški poeto atsivėrimai, nieko panašaus (turiu omenyje nesenstančią įtaigą ir poveikį) dar neteko skaityti bent mūsų literatūros istorijoje. Tai ne vienadieniai trumpalaikiai įspūdėliai, ne kažkada protą ir buitį audrinusios, o nūnai jau pasenusios ir niekam nebeįdomios pagavos. Tai aukščiausio lygio kančios ir nerimo pripildyta knyga, autoriui skauda, jis neslepia savo kraujuojančių žaizdų, jis jų nesigėdija. Kokios gilumos, kokios bedugnės! 

Apgailestauju, kad ši bei kitos Sigito Gedos dienoraštinės knygos iki šiol nerado atgarsio, arba buvo paminėtos prabėgomis, ko benorėt – juk net literatūrologinio Olimpo matronijoms kažkodėl rūpi poeto ekscesai, skandalingos situacijos, sunkus charakteris ir panašios iš kontekso išgliaudytos bulvarinės pabiros (turiu omeny liūdnai pagarsėjusią Viktorijos Daujotytės monografiją “Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų)”.

Ką jau bekalbėti apie jaunesnius uolius epigonus, liejančius visišką nomenklatūrinę šūdmalą poeto gyvenimo ir kūrybos tema. Štai neseniai pasirodžiusi, ko gero, specialiai poeto Jubiliejui sukurpta Rimanto Kmitos knyga “Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ gyvai primena įprastus, bedvasius biografinių sąvadų pavyzdžius. Surankioti ir sulesioti biografijos duomenys be jausmo, be ugnies, be tikėjimo, be meilės Poetui ir jo gyvenimui. 

Primindamas ir kviesdamas skaityti paties Sigito Gedos kūrybą (ir jo dienoraščių knygą “Vasarė ajero šneka”) pateikiu vieną itin svarbų, mano manymu, vieną tragiškiausių jo eilėraščių, primenančių Algimanto Mackaus (1932-1964) baladę “Ir mirtis nebus nugalėta”. Ir motyvai, ir ritmika, ir prapulties nuojauta skamba panašiai ir dar kartą prikišamai parodo, kas, be Gyvenimo džiaugsmo, buvo nuolatiniai Sigito Gedos palydovai – Graužatis ir Mirtis.      

 

SIGITAS GEDA

 

Septyneilis
apie nebyliąją prapultį
 
 
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
tu baltas ciklamenas prapulties
bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties
dabar jau meilė ar mirtis žydės
balta šviesa ji mėlynos nakties
spindėjimas ir žiedas prapulties
mylėk mane ir nebijok mirties
 
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
ar baltas ciklamenas man žydės
sušvito kaukolė ir nebėra mirties
neilgas kelias žydinčios nakties
pamėlo gilių kryžius prapulties
dabar dangus jau temsta nežydės
nėra gyvybės ir nebus mirties
 
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
nieks nepareina iš anos nakties
mums gaudžia baltos jūros prapulties
mums jūros ciklamenai o mes nieks
mums kiaukutai ir kaulai tos nakties
dabar dangus ir pragaras žydės
nėra nebus jau meilės nei mirties
 
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
imk kaukolę atgyjančios nakties
dangaus ieškojai žiedo prapulties
ar laimės troškai nieks čia nežydės
tik vienas baltas žodis iš mirties
nebus jau niekur nieko tik žydės
ilgi stiebai melsvėjančios nakties
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005. 
 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba   

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *