STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. VAIŽGANTO GATVĖ IR JOS GYVENTOJAI. GENEROLAS K. TALLAT-KELPŠA

Skelbiame naują ištrauką iš rašytojo Stanislovo Abromavičiaus rengiamos knygos “Vaižganto gatvė ir jos gyventojai” apie generolą Kazį Tallat-Kelpšą ir jo šeimą.

 

Stanislovas ABROMAVIČIUS

 

KAZYS TALLAT-KELPŠA

 

Tai viena iš istorijų apie Lietuvai nusipelnusio kariškio Kazio Tallat-Keplšos, gyvenusio Vaižganto gatvėje Kaune, šeimą.

Generolas Kazys Tallat-Kelpša gimė 1893 metų spalio 28 dieną Padievyčio vienkiemyje (dabar – Laukuvos seniūnija, Šilalės rajonas), mirė Klivlende, Ohio 1968 metų vasario 22 dieną. Lietuvos kariuomenės karinis veikėjas, brigados generolas.

 

Kažkada Tallat-Kelpšų žemės driekėsi Laukuvos valsčiaus Padievyčio ir Karužiškės kaimų teritorijoje. Padievyčio dvaras – su Medvėgalio kalnu, kalno atšlaitėje – senos giminės kapinaitės. Profesore Aldona Gaigalaite aiškinosi savo pavardės kilmę ir mano, kad viena jos dalis – Tallat – kilusi iš totorių kalbos ir reiškusi pagarbų kreipinį.

Tallat-Kelpšų giminės herbas

Dvaras – viena iš Žemaitijos gražiausiųjų vietovių. To dvaro savininkai Kazimieras Anastazijus (1862–1910) ir Ona Sofija (Bytautaitė, 1866–1945) Tallat-Kelpšos turėjo 8 valakus žemes ir ežerą. 1893 metų spalio 28 dieną Ona pagimdė pirmąjį sūnų, kurį pakrikštijo vyro vardu – Kaziu. Gimusią dukrą pavadino mamos vardu – Ona Sofija (1895–1993), o sūnus – Tadu (1897–1979) ir Stasiu (1898–1981). Buvo pilni lietuviškumo, to mokė ir savo vaikus. Tadas vėliau buvo Laukuvos šaulių vadas, Stasys studijavo veterinariją.

Būsimasis generolas Kazys pradinę mokyklą baigė dvare. Toliau mokslą tęsė Kaune, Komercinėje mokykloje, kurią baigė 1914 metais. Svajojo išvykti i Petrapilį studijuoti inžinerijos mokslų, tačiau 1914 metais užsiliepsnojo Pirmasis pasaulinis karas ir sumaišė jaunuolio planus. Nelaukdamas kol mobilizuos kariuomenėn, jis savo noru įstojo aspirantu. Taip 1914 metų lapkričio 15-tą atsidūrė Syzranėje, vakarų Rusijoje, dešiniajame Volgos krante, Pirmajame atsargos kavalerijos pulke, kur praėjo pagrindinį karinį apmokymą.

Į kovų lauką prie Ventos, Kuršėnų ir Papilės patenka 1915 metais su Trečiuoju dragūnų pulku. Čia prasideda Kazio karinio gyvenimo etapas, kuris tęsėsi pustrečių metų. Daliniui kilnojantis iš vietos į kitą, teko kariauti Gudijoje, rytų Galicijoje, šiaurės Ukrainoje, Rumunijoje ir kitur. Rumunijoje Kazys buvo sunkiai sužeistas į kaklą. Kadangi žaizda buvo prie galvos, operuoti nebuvo galima, Kazys kulka išnešiojo 8 metus. Pagaliau kulka buvo išimta.

Buvo drąsus ir išmanus. Karo lauke pakeltas į leitenantus, už pasižymėjimus mūšiuose apdovanotas Šv Jurgio Kryžium (4-to laipsnio, 1915 12 23), Šv. Stanislovo ordinu (3-čio laipsnio su kardais ir bantu, 1916 10 06); Šv. Jurgio Kardu (1917 01 16), Šv. Onos ordinu (3-čio laipsnio su kardais ir bantu, 1917 11 18).

Rusijoje kilus revoliucijai, pairo ir jos kariuomene, vyrai buvo demobilizuojami. Leitenantas Kazys Tallat-Kelpša buvo paleistas į atsargą. 1918 metų spalio mėnesį jis pasiekė Vilnių Čia Lietuvos Taryboje užsiregistravo karininkų sąrašuose. Parvyko į Padievytį pas motiną, paviešėjęs pora savaičių ir nesulaukęs šaukimo, nuvyko į Vilnių ir užsiregistravo besikuriančioje Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje. Gavo užduotį vykti į savo tėviškę ir rinkti savanorius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Už kelių dienų Tauragėje turėjo būti įkurtas Krašto apsaugos apygardos štabas, į kurį turės prisistatyti.

Parvykęs į savo apylinkę, rinko savanorius. Nesulaukdamas kvietimo, 1919 metų sausio mėnesį nuvyko į Taurage, kur rado minėtą karinį štabą. Iš ten kaip karininkas buvo išsiųstas į Kauną, kur buvo formuojamas kavalerijos dalinys. Čia buvo paskirtas į Kavalerijos Antrąjį eskadroną.

Jau 1919 metų kovo 20 dieną Kazys Tallat-Kelpša perkeliamas į Krašto apsaugos ministerijos štabą ir siunčiamas i Prancūziją Lietuvos karinės misijos nariu prie Taikos delegacijos. Dar po savaitės paskirtas karo atstovu Latvijai ir Estijai. 1920 metų rugsėjo 19 dieną atšaukiamas į Lietuvą ir paskiriamas į besiformuojantį 2-jį ulonų (raitelių) pulką, IV eskadrono vadas, kapitonas.

1923 metų lapkričio 1 dieną išsiųstas mokytis į Belgiją. Briuselio Generalinio štabo Karo akademiją. Ją baigė 1926 metais. Paskiriamas į Lietuvos kariuomenės štabo operacijų skyrių. Kartu ir Kauno karo, Vytauto Didžiojo aukštojoje karo (generalinio štabo) mokyklose dėstė taktikos ir karo meno istorijos dalykus.

1927 metų gruodžio 15 dieną skiriamas 1-os Karo apygardos štabo viršininku. 1934 metų spalio 25 dieną paskirtas Lietuvos kariuomenės kavalerijos viršininku. 1928 metais – pulkininkas leitenantas. 1935 metų lapkričio 23 dieną pakeltas brigados generolu. 1936 metais kaip Lietuvos kariuomenės atstovas dalyvavo Anglijos karaliaus Jurgio V laidotuvėse. Brigados generolas Kazys Tallat-Kelpša – paskutinis Lietuvos kariuomenės kavalerijos viršininkas.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, Kazys Tallat-Kelpša buvo apdovanotas: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1920 05 15), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo medaliu (1928 03 12), Kūrėjo savanorio medaliu (1931 02 15), Latvijos Trijų Žvaigždžių antro laipsnio ordinu (1937 01 27); Vytauto Didžiojo 3-čio laipsnio ordinu (1937 09 07) ir Latvijos Nepriklausomybės medaliu. Bendradarbiavo karinėje spaudoje. Hektografu išleido: „Napoleono karai. 1796-1797 m. karas, 1806 m. karas ir 1812 m. karas“.

1927 metų rugsėjo 24 dieną Kazys vedė Janiną Daugulytę. Sulaukė sūnaus Algirdo, kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose baigė aukštuosius mokslus, JAV kariuomenės pulkininkas.

Generolas Kazys Tallat-Kelpša, Kavalerijos viršininkas, ant žirgo kavalerijos parade Kavalerijos parade po manevrų Gaižiūnų poligone 1938 metais

1938 metais su žmona Janina pradėjo statytis namą Juozo ir Elenos Purickių sklypo pašonėje, Nr. 12a. Jų sūnus Algis Tallat-Kelpša pasakoja, kad jų namas buvo statytas sklype, pirktame iš našlės Elenos Purickienės (Juozas Purickis jau buvo miręs). Ji tą sklypą pardavė skubotai dėl finansinių sunkumų. Purickienės namo numeris buvo 12, o Tallat-Kelpšų pasidarė 12a. Sklypo vieta buvo ideali, bet jo forma buvo ne visai patogi. Prie gatvės jis buvo siaurokas, tačiau kita pusė su pasakišku vaizdu į visą Kauną. Kiek prisimena, tėvams perkant sklypą, buvo neaiškumu dėl jo ribos su Šmulkščio sklypu. Tarsi Kauno savivaldybė ruošėsi sklypų ribas tikslinti. Be to, tėvai tikėjosi nupirkti šiek tiek žemės iš kaimyno Antano Šmulkščio, tačiau okupavus Lietuvą ir prasidėjus karui visi tie planai atkrito.

Kauno apskrities archyve (fondas Nr.218) saugomi dokumentai byloja, kad statyba buvo vykdoma Janinos Tallat-Kelpšienės vardu. 1938 metų gruodžio 6 dieną ji pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės statybos skyrių, prašydama leidimo namo statybai: statinys suprojektuotas dviejų aukštų, devynių kambarių, 240 kv. metrų ploto, stogas – čerpių. Projekto autorius inž. Sienkevičius, gyvenęs Kaune, Balnininkų g. 41. Nurodomi kaimynai: šiaurėje – A. Šmulkštys, pietuose – E. Purickienė, vakaruose – A. Vosylius, įsigytas sklypas 8,61 aro dydžio. Savivaldybės atstovas Antanas Jokimas praneša, kad nėra sklypo padalijimo akto, be to, namo fasado iš Vaižganto gatvės pusės architektūriniai sprendiniai turėtų būti iš naujo sprendžiami ir derinami. Trūkumus ištaisius, 1938 metų lapkričio 15 dieną išduotas leidimas statybai, J. Tallat-Kelpšienė informuoja Statybos skyrių, kad darbus pradės lapkričio 18 dieną, 9 val. ryte. Nurodytu laiku užverda darbai. Jau 1939 metų lapkričio 10 dieną jie užbaigti. Darbų eigoje apsilanko statybų inspektoriai ir nurodo, kad virš laiptinės turi būti įrengta perdanga iš nedegių medžiagų. Be to, prieš pasirašant atiduodamo naudoti namo aktą, reikalaujama nugriauti laikiną medinį sandėliuką. 1939 metų lapkričio 15 dieną Janina Tallat-Kelpšienė praneša, kad darbai baigti, sandėliukas nugriautas, o palėpėje įrengta skalbykla su kambariu tarnams. Siunčia plano pakeitimo brėžinį, kuris suderinamas. Tad Tallat-Kelpšų gyvenamojo namo statyba tęsėsi vos vienuolika mėnesių, šeima atsikraustė gyventi.

Žinoma, kad iki tol Tallat-Kelpšų šeima gyveno Žaliakalnyje, Dzūkų g. 5. Nuo 1933 metų namas priklausė Marijai Kerpienei. Nuomininkais buvo žinomas politikas prof. Leonas Bistras, brigados generolas Kazys Sprangauskas. 2007 metais, pagal (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsakymą Nr. A-2295), ant namo atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name 1933–1935 m. gyveno vienas Lietuvos apskričių kūrėjų, provizorius Kazys Kerpė. Čia yra gyvenę ir Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Seimų narys prof. dr. Leonas Bistras (1937–1940 m.), Lietuvos kariuomenės brigados generolai Kazys Sprangauskas (1933–1937 m.) ir Kazys Tallat-Kelpša (1935–1940 m.)“.

Lietuvos kavalerija, kuriai vadovavo Kazys Tallat-Kelpša, darė didelį įspūdį kitų šalių kariūnams. Štai Lenkijos karo atašė Lietuvoje plk. Leon Mitkiewicz atsiminimų knygoje „Wspomnienia Kowienskie“ rašo, kad 1938 rugsėjo 8 dieną vyko mūsų kariuomenės paradas. Jame pėstininkai jam priminę rusų 1914–1917 metų kariuomenę, artilerija buvusi silpna, pabūklai ne naujo tipo. Gerą įspūdį jam padarė priešlėktuvinės gynybos dalinys, gerai ginkluotas ir paruoštas. Nepaprastai puikiai pasirodė kavalerija. Jos buvo sutraukta net trys pulkai. Jam, senam ir prityrusiam kavaleristui, buvo labai įdomu pamatyti, kaip tokia masinė kavalerija bus pravesta pro tribūną, nes jos jau vien tik sugrupavimas yra gana sunkus, didelio pasiruošimo. Kavalerijos bangos ėmė plaukti pro tribūną meistrišku tikslumu. Tiek raiteliai, tiek jų žirgai pasirodė puikiai išlavinti ir liudijo labai aukštą kavalerijos lygį. Tos šventės vakare Karininkų ramovėj plk. Leon Mitkiewicz sveikino gen. Kazį Tallat-Kelpšą, perduodamas savo nuoširdų pasigėrėjimą puikiu raitelių pasirodymu.

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenės vadais nepasitikima. 1940 metų birželio 15 dieną Prezidentui A. Smetonai ir Krašto apsaugos ministrui gen. K. Musteikiui paliekant Lietuvą, į Vokietijos pasienį buvo pasiųsta E. Galvanausko vadovaujama delegacija prašyti bėglius sugrįžti į Lietuvą, jos sudėtyje buvo  K. Tallat-Kelpša. Pavyzdžiui, birželio 15-ąją 7-ojo pulko vadas plk. Breimelis iš krašto apsaugos ministro K. Musteikio gavo pranešimą, kad pasitraukdamas iš Lietuvos Prezidentas A. Smetona buvo perdavęs įsakymą bent simboliškai pasipriešinti bolševikams, o paskui trauktis Vokietijos link, tačiau Tauragėje stovėjusio pulko vadas Breimelis nepakluso. Kitą dieną, apie tai sužinojęs, K. Tallat-Kelpša į Marijampolę grąžino jau žygiuojantį Vokietijos sienos link 9-ąjį pėstininkų pulką, vadovaujamą pulkininko Antano Gaušo, pasiryžusį vykdyti Prezidento įsakymą. Nepaisant to, generolas  K.Tallat-Kelpša kartu su kitais “reakcionieriais karininkais ir puskarininkiais” buvo atleistas iš kariuomenės. 

1944 metais Talllat-Kelpšų šeima iš Lietuvos pasitraukė į Austriją, o 1945 metais – į Vokietiją. 1949 m. spalio 29 d. emigravo į JAV. Tėvai mirė Cleveland, Ohio: Kazys Tallat-Kelpša 1968 m. vasario 22 dieną, Janina Tallat-Kelpšienė – 1996 m. liepos 25 dieną. Algirdas Jonas Tallat-Kelpša (g. 1938 metais) šiuo metu gyvena JAV, atsargos pulkininkas.

Bronės ir Tado Tallat-Kelpšų sūnus Jonas, gimęs 1924 metais, Šilalės gimnazijos mokinys, jaunasis šaulys, rinko Linkuvos ir Kaltinėnų istoriją medžiagą, užtat pirmosios sovietų okupacijos metais buvo suimtas, įkalintas Tauragės kalėjime ir 1941 metų birželio 22 dieną nužudytas. Palaidotas Padievyčio Tallat-Kelpšų kapavietėje, Laukuvoje.

Prieškaryje A. Šmulkščio sklypo kampe, užimant dalį šaligatvio, stovėjo mūrinis pastatas – maisto produktų krautuvėlė. Anais laikais ji priklausė firmai „Parama“. Anot Algio Tallat-Kelpšos, sprendžiant iš nuotraukų, po karo pastatas buvo paverstas į kažkokią kitokios paskirties patalpą, o įsigijus mūsų namus kitiems savininkams, šioje vietoje dabar stovi V. Romanovo apsaugos būdelė.

Iš Kelmės rajono kilusi ir Klaipėdoje gyvenanti žurnalistė Zita Tallat-Kelpšaitė sako, kad jų pavardė turi totoriškas šaknis. Dar Vytauto Didžiojo laikais, kai į Lietuvą jis tarnybai pasikvietė totorių iš Krymo, davė jiems žemių, suteikė titulus. Šie žmonės garsėjo ne tik kovingumu, bet ir ištikimybe savo valdovui. Vieno atvykusio totoriaus pavardė buvo Tallat, matyt karių vyresnysis. Gavęs titulą, susipažino su žinomų Lietuvos bajorų Kelpšų dukra. Sako, bajoraitė buvo įnoringa, daug besiperšančių vyrų netiko. Mėgo drąsius žmones. Matyt, jaunasis totorius Tallat toks ir buvo. Mergina vis tiek nutarė savaip jį išbandyti. Paliepė iš mūšio lauko atnešti Kelpšų priešo galvą, tada sutiksianti. Išjojo vyrai į mūšį, bet to priešo galvos negalėjo atnešti, nes jį mūšyje nukovė kitas karys. Tada jaunikis paėmė į nelaisvę kitą priešą, surišusį atvedė prie mėginos kojų ir parklupdė, matyt, liepė gailėtis. Tik tada mergina ištekėjo už totoriaus, bet lietuviui nesuprantamos pavardės perimti nenorėjo. Taip prieš 600 metų atsirado Tallat-Kelpšų pavardė. Pasklido po Lietuvą Tallat-Kelpšos: kariškiai, net generolai, bajorai, dvarininkai ir šiaip padorūs žmonės.

Kaip teigė kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša (1888–1949), jų giminė kildinama iš senų totorių bajorų. Esą Gediminas iš Kazanės pasikvietė totorių Tallat su savo būriu statyti tilto, o 1495 metų Jurbarko žemių dotacijų knygose atžymėta, kad žemių priklauso ir Prūsų I herbo bajorui Tallat-Kelpšai. Kompozitoriaus pastebėjimui, tuo metu Lietuvoje buvo ir Tallat, ir Kelpšų. Beje, Lietuvos totorių istorikas Adas Jakubauskas teigia, kad žinoma ir daugiau totoriškų-lietuviškų pavardžių junginių: Aleksandras Tuhan Mirza-Baranovksis, Aleksandras Maliušickis-Ulanas, Iš jų tarpo iškilo daug Žečpospolitos, Rusijos, Lietuvos generolų.

Niekas neabejoja, kad Kazio Tallat-Kelpšų giminė siekia Vytauto Didžiojo laikus. Lietuvos archyve dokumentai apie Tallat-Kelpšų giminę siekia penkioliktą šimtmetį. Yra dokumentų, kad didikų tokia pavarde buvo Smolenske (Smolensko starosta Tallat-Kelpša), Petrapilyje, Maskvoje ir kitur. Šiuolaikiniais laikais Tallat-Kelpšų, jų giminių ir palikuonių rasite visoje Europoje, Venesueloje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje. Keisti klausimai apie Tallat-Kelpšų tautybę. Giminė yra labai plati ir sena. Yra tokios vietos kaip Kelpšiškiai ir Kelpšaičiai. Ulanas – tai XVI-XVII amžiuose Aukso ordoje ir totorių chanatuose, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvęs Čingizidų dinastijos atstovų totorių caraičių-sultonų titulas. Iš čia galėjęs kilti ir ulonų – žirgų kavalerijos – vardas.

Algirdas Tallat-Kelpša apie savo giminės ištakas turi panašią versiją. „Neabejotina, kad visa tai prasidėjo Vytauto laikais. Totoriai iš prigimties raiteliai. Totorių kavalerijos vertę Vytautas patyrė per pralaimėtą 1399 metų Vorsklos mūšį, kai nuo totorių žuvo trys ketvirčiai jungtinės Vytauto kariuomenės. Pats Vytautas su broliu Zigmantu išsigelbėjo, pasinaudoję nakties tams. Nenuostabu, kad vėliau Vytauto kariuomenėje buvo daug totoriškos kavalerijos. Lietuvos totorių kavalerijos dalinių buvo dar net Napoleono karų laikais. Tallat-Kelpšų šeimos herbo viršuje matosi ranka su kalaviju. Nesu heraldikos ekspertas, bet tas paprastai reiškia, kad herbas buvo suteiktas už karinę tarnybą. Kavalerija mūsų šeimoje yra prigimta tradicija. Aišku, mano tėvas buvo kavaleristas. Ir aš, ir mano sūnus esame JAV Armijos veteranai ir mes abu irgi esame kavalerijos bei Generalinio štabo karininkai. Kavalerijoje arklius pakeitė tankai, šarvuočiai ir helikopteriai, bet kavalerijos rolė ir misija iš esmės nepasikeitė.

Visada vyravo nuomonė, kad Tallat-Kelpšų pavardė atsirado sujungus totorišką Tallat su lietuviška Kelpša, kai Kelpšaitę vedė minimas totorius Tallat. Tačiau apie Tallat piršlybas ir Kelpšaitės reikalavimą pristatyti kažkokio nežinomo Kelpšų priešo galvą, girdžiu pirmą kartą. Manau, kad visa tai išlaužta iš piršto, ar, geriausiu atveju, tai labai “išgražinta” istorija. Netikiu, kad egzistuotų kokia dokumentacija, kuri galėtų tokį įvykį patvirtinti. Dėl to nematau, kad būtų tikslu cituoti tas piršlybas sąryšyje su mano šeima…“

Įdomu tai, kad Kazio Tallat-Kelpšos sesuo Ona (1895–1993) buvo ištekėjusi už inžinierius, Lietuvos radijo stoties įkūrėjo, vieno iš susikūrusios Lietuvos kariuomenės elektrotechnikos bataliono kūrėjų, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Alfonso Jurskio (1894–1966). Alfonsas 1924 metais baigė Paryžiaus Aukštąją elektrotechnikos mokyklą, tobulinosi Eifelio bokšto radijo stotyje ir 1926 metais birželio mėn. 12 d. atidarė Kauno radijo stotį.

Vejami grįžtančio okupanto, Jurskių šeima su trimis vaikais – Liūtaveru, Snieguole Marija Ona ir Juozu Sauliumi – pasitraukė į Vakarus.

Jau penkiolika metų Snieguolė Jurskytė-Akstinienė (1932 08 05 – 2022 10 11), Lietuvos garbės bajorė, su vyru sugrįžusi iš JAV į Lietuvą, gyveno Kaune ir atsiėmusi mamos tėvoniją – Padievyčio ir Karužiškės dvarą, puoselėjo gražias tradicijas. 2012 m. į Medvėgalio kapinaites, vykdydami tėvų valią, duktė ir sūnūs urnose parvežė jų palaikus…

Prieš kelis metus Kazio Tallat-Kelpšos namai Vaižganto gatvėje atiteko bankininkui Vladimirui Romanovui. Nors verslininko sukurta imperija subyrėjo, namai ir aplinka alsuoja prabanga. Metaline tvora aptvertas trijų aukštų namas pastatytas ant šlaito. Jo gyventojai kasdien gali mėgautis vaizdu į Kauno senamiestį. Buvusius V. Romanovo, o dabar ir nežinia kieno namus išskiria ne tik aukšta tvora, bet ir specialiai kažkada buvusiai apsaugai skirtu namelis, gatvės bordiūras nudaryta geltona spalva: sustoti čia automobiliams draudžiama..

Tallat-Kelpšos namas Vaižganto g. apie 2010 metus. Kairėje pusėje – buvę Purickių, dešinėje – rekonstruotas A. Šmulkščio namas

 PRISIMINIMŲ LIKĘ DAUG…

Iš 2013 metų autoriaus  internetinio susirašinėjimo su Algirdu Tallat-Kelpša.

Algirdas Tallat-Kelpša su tėveliais

Esu JAV armijos pulkininkas, dabar pensininkas, gimiau 1938 metais Lietuvoje. Medinis namas Kaune, Dūkų gatvėje, labai gerai išsilaikęs, lygiai toks pats kaip jį prisimenu. Tačiau nesu tame name gimęs, kaip ir Vaižganto g. Nr.12. Tiesa, esu gimęs Kaune, bet mano tėvai tada gyveno Panevėžyje, tėvelis ten buvo karinės apygardos viršininkas. Po to gyvenome Panemunėje, Karo mokyklos rajone, kai tėvelis joje dėstytojavo. Kai jis puvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Kavalerijos viršininku, persikraustėme į minėtą Dzūkų gatvę ir ten gyvenome, kol nebuvo baigtas statyti mūsų nuosavas namas Vaižganto gatvėje.

Jau minėjau, kaip gerai, kai bet kuriame pasaulio taške gali Kauną apžiūrėti internate, iš viršaus, vartojant BING. Iš aukštumės miestas tikrai labai gražiai atrodo. Labai daug žalumos. Dabar pas Google jau galima pamatyti Kauną virtualiai einant gatvėmis. Koks buvo baisus mano nusivylimas, kai pamačiau, kad miestas atrodo baisiai apleistas. Vaižganto gatvė tiesiog spaudžia ašaras. Viskas apgriuvę, apsenę, apleista, neprižiūrėta, apžėlę piktžolėmis. Pristatyta visokių apgriuvusių pašiūrių. Įdomu, kas ten Vaižganto gatvėje šiais laikais gyvena? Tiktai Lesauskių ir mūsų namai atrodo dar žmoniškiau. Kur tik nesidairau po Kauną, viskas atrodo slegiančiai. Liūdna. Aš kai kada ilgėliau pasižiūriu ir savo namus. Aiškiai matyti, kaip tas namas žiauriai perstatytas. Taip pat internete sužinau Lietuvos naujienas.

Gyvenu Floridoje. Dar knisiuosi po savo „archyvus”. Kai ką turiu banko seife, kai ką jau perdaviau savo vaikams. Vaikai gyvena šiauriniame Ohio, apie 1600 km nuo mūsų. Duktė taip ir išliko Ohio nuo vaikystes, sūnus sugrįžo ten po tarnybos JAV Armijoje bei paskyrimų JAV ir užsienyje. Nebuvome pas juos apsilankę jau nuo 2010 metų dėl bėdų su sveikatomis, gerai, kad jie mus aplanko. Žiūrėsiu, ką galėsiu rasti pas juos. pasižiūrėti i mano minėtus Kardo ir Trimito numerius kur rasite daugiau žinių apie mano tėvą („Kardas“ 2009 m. Nr. 4 „Paskutinis Lietuvos Kavalerijos viršininkas“ ir „Trimitas“ 2008 m. Nr. 6 „Brigados generolo Kazio Tallat-Kelpšos 115-osios gimimo ir 40-sios mirties metinės“).

Prisiminimų likę daug. Aš net prisimenu keletą anų laikų Kauno telefonų numerius. Mūsų buvo 20321, Jurskių – 41472 (Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė buvo mano teta). Tinkamų nuotraukų, ypatingai iš Lietuvos laikų, neturiu. 1944 metais bėgant iš Kauno, mažai ką galėjome pasiimti. Liūdna, bet neturiu nė vienos nuotraukos, kaip tada atrodė mūsų namas. Bėgant iš Kauno, mažai ką galėjome pasiimti. Liūdna, bet neturiu ne vienos nuotraukos kaip tada atrodė mūsų namas. Taigi, nuotraukų iš senų laikų neturiu ir nemanau, kad galiu ką ypatingo pažadėti. Tai tikrai nemalonu, nes kaip čia amerikonai sako: „Vienas paveiksliukas vertas 1000 žodžių!”

Trečio dragūnų kavalerijos pulko šventė Tauragėje. pulko vėliavos įteikime. Iš kaires gen. J. Čaplikas, gen. J. Černius, gen. S. Raštikis, Prezidentas A. Smetona, gen. K. Tallat-Kelpša (du antrajame plane už Prezidento kariškiai neatpažinti)

Be to, aš ne vien tik Vaižganto gatvės gyventojas, gyvenome ir kitur. J. Tumas-Vaižgantas mane pakrikštijo Vytauto bažnyčioje. Tik sunku man nuspręsti, kas tiktų į knygą. Kai ką atsimenu labai gerai, bet daug kas jau ir užsimiršo. Be to, senatvė ir silpnėjanti sveikata spaudžia. Gyvenu diena po dienos. Daktarai gąsdina, liepia daryti širdies operaciją, įdėti naują aortos vožtuvą. Aš dar vis delsiu. Svarstau, ar daryti operaciją čia, Floridoje, ar važiuoti į Klivlende, Ohio. Klivlende yra garsiausia JAV širdies ligoninė (vadinasi Cleveland Clinic) ir ten dirba mano duktė kaipo vadybininkė („linical research manager”). Neaišku dar, kaip viskas pasibaigs.

Sakote, kad Vaižganto gatvėje yra 15 atminimų įamžinimo paminkliniu lentų, bet tik ne prie mūsų namo? Ironiška, kad prie jo tėra tik naujo „savininko” sargo būda, kad ant to namo, kuriame ankščiau nuomavome butą (Dzūkų gatvėje), yra tokia lenta visiems buvusiems gyventojams, ministeriams, generolams, ir t.t., tik ne Kaziui Tallat-Kelpšai (tai atsitiktinai užtikau internete).

Laužiau galvą, kaip Jums patiekti pageidaujamos informacijos. Priėjau išvados, kad vieno ilgas straipsnis nebūtų naudingas. Nors universitete ir JAV armijoje gaudavau pagyrimus už savo straipsnius, nesu joks savanoris „rašeiva”. Tarp kita ko, man dabar jau dabar beveik sunkiau rašyti lietuviškai negu angliškai. Vietoje vieno ilgo straipsnio Jums bandysiu siusti atskirus epizodus, mintis ir t.t.. Manau, kad tai bus lengviau ir man ir Jums. Jums nereikės analizuoti ilgo straipsnio, galėsite vertinti atsikirus „gabaliukus”, ypatingai, kai Jūs sakote, kad knyga dar tebėra ankstyvoje informacijos rinkimo stadijoje.

Kalbėjausi su vienu draugu, kauniečiu, mano bendraamžiu. Abudu verkšlenome, kad mes čia, Floridoje, būdami pensininkais jau išgyvenome 13 metų. Tai jau lygiai tiek pat turėjome metų, kiek mes 1944-aisiais, būdami vaikais, apleidome Lietuvą. Atsieit, jau beveik 70 metų kaip nebuvau Lietuvoje, apie 64 metai, kaip gyvenu JAV.

Mūsų name išgyvenome per rusų ir vokiečių okupacijas iki antros rusų okupacijos. Okupacijos metu gyvenome susispaudę poroj kambarių, nes buvom priversti įsileisti nuomininkus.

Minite pavardes…

Lesauskis. Geri pažįstami, draugai. Vytas Lesauskis buvo mano amžiaus, geras draugas. Prieš keletą metų dar susirašinėjau su juo, vėliau su jo dukra Vaiva Lesauskaite.

Klimas. Klimai savo name negyveno. Ten gyveno Švedijos atstovas Westring. Jo sūnus Klesbertil irgi buvo mano geras draugas. Tačiau su Petru Klimu jaunesniuoju kurį laiką ėjau kartu į M. Pečkauskaitės vardo pradžios mokyklą. Keista, bet visikai neprisimenu, kas gyveno Klimų name per abidvi okupacijas, bet atsimenu, kad rusams užėjus, ten stovėjo raudonarmietis sargybinis. Dar buvo kita Klimu šeima, brolio Adolfo, kurių namas buvo pačiame Vaižganto gatves gale. Buvau susidraugavęs su bendraamžiu Laimučiu Klimu.

Busilas. Deja, jų visiškai neprisimenu.

Papečkiai. Jų namą gerai prisimenu, bet visai neprisimenu Papečkių. Man tas namas atrodė kaip neapgyvendintas. Prasidėjus vokiečiu/rusų karui, ten buvo įsikūręs Kauno partizanų štabas. Spėju, kad partizanų štabas ten įsitaisė dėl to, kad buvo tuščia patalpa. Eidavau ten su savo tėvu, bet viduje namo nesu buvęs. Užteko man užsiėmimų tuo, kas dėjosi aplinkui.

Neminite Miniotų namo, kuris buvo kitoje pusėje gatvės nuo Papečkių. Įdomu, ar ką užtikote ten? Tėvas Miniotas užėmė aukštą vietą Lietuvos Banke, bet greitai pasimirė, rodos, nuo vėžio. Buvo trys sūnūs, mano geri draugai: Aliukas, Ignas, Bronius, Juozas. Mikas buvo dar labai mažas vaikutis. Kiek atsimenu, Laura Mačiokaitė buvo Broniaus bendraamže, jie kartu žaisdavo, tai iš ten dar prisimenu Laurą.

Atrodo, kad dabar labai pagarsėjo Tonkūnų namas, kur buvo Japonijos konsulatas. Tonkūnai buvo artimi mano tėvu draugai, bet jie savo name taip ir niekados neapsigyveno. Jie turėjo butą V. Putvinskio gatvėje. Kiek atsimenu, juos likvidavo bolševikai. Jų name, kiek atsimenu, gyveno Milvydienė, Tonkūnienės motina. Tonkūnienės brolis Juozas Milvydas žuvo per partizanų sukilimą 1941 metų birželyje, prasidėjus vokiečių-rusų karui. Atsimenu du mažus japoniukus, japonų konsulo vaikučius. Sunku buvo su jais susikalbėti, bet vis tiek būdavo malonu pabendrauti.