JUSTAS JASĖNAS. TRUPINIAI IŠ ADVENTO KRAITELĖS

Prasideda Adventas. Susikaupimo ir apmąstymų laikotarpis. Šiais metais – nuo gruodžio 3 d. iki gruodžio 24 d. Mūsų kolega, poetas, kunigas Justas JASĖNAS svetainei kaunorasytojai.lt pateikė gražią adventinę dovaną – gilius pamąstymus ir homilijas – “Trupiniai iš Advento kraitelės”. Pradedame skelbti J. Jasėno “Trupiniai iš Advento kraitelės” ir “Iš adventinių palydėjimų: pirmasis”.

 

 Linos Matiukaitės nuotrauka

 

TRUPINIAI IŠ ADVENTO KRAITELĖS

 

JUSTAS JASĖNAS

 

 

Adventas artėja ir užkalbina sielos gelmes. Adventas nuolat provokuoja atsiverti, išdrįsti išeiti ir susitikti. Adventas dar sykį kviečia pažvelgti į širdį, į šalia esančiuosius, nusikratyti senus, nebereikalingus, nebeįkvepiančius įsitikinimus, pažvelgti kitur ir kitaip. Grįžtam į miestą, kur saugu, dega šviesa, kur virpa ir verda kasdienybė. Čia ir atrandame tai, kas dar liko. Mintimis ir žingsneliais grįžtam ten, kur užgimė mūsų istorija. Grįžtam į miestą, kur bruzdesio daug, kur lydi ilgesys, kur mokomės laukti, ištverti, tikėti. Grįžtam vildamiesi prisiliesti prie pradžios, pagarbiai pastebėti ir atsiliepti, susitikti su buvusiais ir dar atkeliausiančiais. Piligrimai su šia diena ir su savuoju nuovargiu. Uodžiame prasmę. Iki galo, kad ištvertume, kad pasisemtume gyvasties, kad žiūrėjimas būtų skaidresnis. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio užsispyrimas „jeigu išgysiu“ paliko mums liudijimą – „Kelionę į Jeruzalę“. Mums tai mažytis siūlelis, sugrąžinęs prie šaltinių. Tai gyva patirtis, gydantis vanduo kelionėje ir klaidoje. Atgyja Evangelijų laikai. Nieko daugiau, tik versmė bendrystės oazėje ir dykumų vėjas. Skaidru. Kad šiandien būtų tvirčiau. Jeigu išgysime mes… Prisiliesime prie to, kas dar liko.

Kalėdos pranašų vizijose, Šventraštyje, ant mūsų stalo su kuokšteliu šieno. Istorijos tikruma. Kalėdos Betliejuje ir Jeruzalėje, sujungusios gimimą ir mirtį. Penktadienio rytas Pieno grotoje. Vis negaliu pamiršti tos Moters apnuogintos krūties, to Vaikelio, godžiai ieškančio maisto. Mes visi taip atėjom ir tai mus dar jungia. Tik bijom būti silpni, tik neprisipažįstam, kad skauda. Betliejaus vaikelis paguldytas visai ne ėdžiose, o erškėčių vainike, vadinasi, jo dar laukia ilgesys ir kančia. Betliejaus vaikelis suvystytas visai ne vystyklais, o baltomis įkapių drobėmis, jo kūnelis kvepia laidotuvių aliejumi. Griūna, apvirsta įsitikinimai, žinojimai, įsivaizdavimai, suvokimas, kad yra visai kitaip, nei pasakojo tada, kai ruošėmės priimti Dievo duonelę. Tos įkapės tai vėl ženklas, kad Vaikelis mirs, tai ženklas, kad jis prisikels dėl mūsų vilties ir dėl žingsnių. Sunkiai skausmingai mokysimės tikėti.

Iš Betliejaus ir Jeruzalės sugrįžtam į savo namus. Dar vis tebelaukiančius. Kas mums dar liko? Vienas ramus vakaras prie stalo. Šviesus, tiesus, atviras, skausmingas kalbėjimasis. Vieni kitus dar apkabinsim. Prie to vienintelio stalo, prie ėdžių. Susitinkam ten, kur gyvenam dabar, švenčiam tai, kas dar liko. Trupiniai Advento kraitelėje.

Trupinių apstybė.

 

IŠ ADVENTINIŲ PALYDĖJIMŲ: PIRMASIS

 

Nieko, rodos, viltingo adventiniuose Jėzaus žodžiuose. Jokios paguodos, jokios vilties čia lyg ir nerasime. Nei kruopelytės to, kas nuramintų, kas patvirtintų kad su mūsų gyvenimu, kasdienybe, darbo šventa kankyne viskas gerai. Girdi žodžius vėlyvą tamsų rudenį Vilniuje, Kupiškyje ar kur nors mažame kaimelyje, ir norisi dar labiau susigūžti, užsisklęsti taip, kaip saulė kad dabar storų debesų esti paslėpta.

Kas bus su mūsų tikėjimu, kas ištiks mūsų darbus? Daug priskyrėme ir prisiskyrėme nuopelnų – būtų ir nebūtų – bet visa vieną akimirką gali virsti pelenais. Kur mums bėgti iš šio Miesto? Kur pasislėpti, kai, rodos, daug daiktų turime, daug bėgiojimo, sukinėjimosi ir trepsėjimo vietoje, o pritrūksta, taip pritrūksta tik būti šią akimirką, tik susitikti su Dievu ir bičiuliais.

Mėtomas, laužomas mūsų tikėjimas kaip tas debesėlis aukštai – ilgesingas, skausmingas, žaizdotas. Nieko nesinori matyti, nieko nesinori susitikti. Ar tikrai? Nuovargis, nuobodulys, išsekimas… Ar užsisklendus bus šviesiau ir tikriau? Jėzus prabyla apie ženklų gausą kaip perspėjimą. Kaip vilties šansą mūsų šiandienai. Ar stengiamės sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti ne vien į ūkanotą dangų, kuris toks monotoniškas ir pilkšvas, bet ir į žmogų, trapų, dužlų, bet kasdien vis naują, pašauktą gyventi ir kurti.

Žmogus, ne kas kitas, ir paliekamas tam, kad toje tamsoje nesuglumtų, turėtų drąsos įsitverti, paprašytų pagalbos, kai tvertis nebėra į ką, kai nėra kur atsiremti, kai tiesiog nebesimato. Todėl tokios brangios akimirkos – vienintelės ir unikalios, kai susitinkame ir apsikabiname Jo vardu ir Jo akivaizdoje. Svarbiausia pasitikėti, bandyti iš naujo ir iš naujo pasitikėti, išsaugoti drąsą ieškoti ir rasti tuos šviesiuosius išgyvenimus, tuos gyvenimo patyrimus, tuos sakymus, kai draugiškai einame.

Adventas – puikus metas apmąstymams, minties ir žvilgsnio pokyčiams, kasdienos brandai. Tebūnie šis keturių savaičių krepšelis skirtas mūsų tylai, maldai, darbams. Gal nors sykį pavyks pasikalbėti ne tik apie buities nuovargį, sirguliuojančią visuomenę, bet pirmiausia apie mano ir Tėvo ryšį, apie tikėjimo žingsnelius ir daigelius. Šviesiau mažame kambaryje, kai susirenkame apmąstyti savaitės, apžvelgti, apžiūrėti, kai įvardijame sunkumus, kai pasidžiaugiame, kai mokomės tylėti ir išgirsti kitą žmogų. Tos patirčių dalybos įkvepia vilties, jog dar vis einame kartu, dar vis bandome rasti šviesos laikinybėje, dar vis išdrįstame tarti Jo ir savo vardus. Susirenkame prie didžiosios Vakarienės stalo.

Tikiu, kad tos akimirkos pripildytos Jo buvimo artybe. To, kuris per Advento tamsą netrukus padovanos Betliejaus šviesą. Svarbu dar palaukti, ištverti visus „bet“, „tačiau“, „gal ne“, „nenoriu“. Rasim tūkstančius priežasčių vis gundančių nusiminti dėl gyvenimo, dėl to, kad kažkur nepasisekė, kad mes gal niekur netinkam, o gal mūsų visiškai niekas nesaugo. Kur čia mes, silpni, eisim? Ko dar ieškosim? Kur dar bandysim įaugti, įsišaknyti, prigyti?

Drąsos. Lieka tik tas vienas kvietimas. Verta pabandyti atsiliepti ne į galią ar didį išmanymą, apsiskaitymą, bet į paprastą, širdingą buvimą drauge. Tai padeda, gydo, stiprina ir išlaisvina. Jau dabar nepamirškim paieškoti to, kas jungia, sutelkia, sušildo. Skaidriųjų bendrystės ir tikėjimo išgyvenimo perlų rasime. Vadinasi, be baimės atsitieskime ir pakelkime galvas – išvadavimas jau arti, jau dabar man ir Tau – bendruomenės artumoje įsikūrusiems, esantiems.