ALDONA PUIŠYTĖ. PRISIKĖLIMAS. NESKELBTI ŠVENTŲ VELYKŲ EILĖRAŠČIAI

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Zenono Baltrušio nuotrauka

 

ALDONA PUIŠYTĖ

 

PRISIKĖLIMAS. NESKELBTI ŠVENTŲ VELYKŲ EILĖRAŠČIAI

 

GETSEMANĖ

 

Mesijas kopė liūdnas į Alyvų kalną

Su mūsų nuopuolių sunkia našta –

Su nuodėmėm – skaistus, nekaltas.

Sužiuro žvaigždės, o erdvė aukšta,

 

Alyvmedžiais apjuosta, sudrebėjo,

Kai Jis parpuolė maldai ant akmens,

Žmogaus Sūnus ir begalinis Dievas…

Kol žemė suksis, tol kalva atmins

 

Kokia drama čia vyko tamsią naktį,

Kaip gėrė smiltys prakaito lašus, –

Bijojo Viešpats ištvermės netekti,

Jo Širdį draskė sielvartas aršus. –

 

Nakty suklupęs alpdamas vaitojo

Ir meldė Tėvą: teaplenks Taurė…

O misija, nuo amžių Jam skirtoji,

Jau aušo – viskas išsipildyti turės.

 

Širdis Jo buvo mirtinai nuliūdus

Vienatvėj begalinėj – mokiniai

Užmigo. Angelas ramino. Budo

Ir vėl viltim ryžtinga ištvermė, –                            

                                                                     

Paprašė Tėvą Taurę sugrąžinti…

Tamsoj artėjo išdaviko žingsniai.

 1997

 

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS              

 

Tartum didžiulis kapas buvo nusigandus žemė,                         

Kai uoloje paguldė nukryžiuoto Dievo Kūną, –                                                                  

Šiurpe žvaigždynai žvelgdami žemyn aptemo

Vaitodami: ar gali mirt Kūrėjas, mus sukūręs?

 

Ir sopulingas Rekviem aidėjo, sklido po visatą, –

Sukniubo angelai, paslėpę spindulingus veidus.

Ir išnykimo baimė sukaustė žemės erdvę šaltą:

Praris mus nebūtis, Kūrėjau, jeigu Tu apleidai.

 

Suirs galaktikos lyg trapūs perlų vėriniai pažirę,

Sutraukyti piktosios rankos burtų… O varge,

Kas taip liūdnai su klausimu skaudžiu sužiuro                                 

Į tolimų žvaigždynų blausų spindesį; gal serga

 

Ir kosmosas, ir žemė, kas dabar, o kas pagydys,

Ir kas išgelbės mus nuo aklo vienadienių maišto?

Pažvelk: jau kyla Dievo meilės spindulinis skydas,

Vilties atbundanti dvasia po žemę tyliai vaikšto.

1998

 

PRISIKĖLIMAS

 

Mirties tamsoj vaiski Šviesa ūmai nušvito, –

Materija formavosi naujai, paklusus Dvasiai.

Išaušo Viešpaties Prisikėlimo šventas rytas,

Pasaulio širdyje išskleidęs nemarumo drąsą.

 

Nugriaudėjo griausmai, su auksažaibiu veidu

Prie antspauduoto Kapo, kur keitėsi sargyba,

Žvaigždynų angelas nuo skliautų nusileido,

Skaisčiau už saulę nimbo spinduliais sužibęs.

 

Sargybiniai nugandinti lyg negyvi parkrito,

Kai plėšė antspaudus visus ne žemės Galios

Ir sunkų akmenį nuo užvertos angos nurito, –

Žmonijai naują Dvasios erą skelbė Visagalis.

 

Tai Viešpats prisikėlė, mirtį nugalėjęs,         

Jo meilės spinduliai į širdis dosniai lyja,-

Dievo Sūnus vienatinis, Mesijas iš Galilėjos                                              

Pasaulio sutemas išsklaidė, gailestį išliejo.

 

Giedokit, angelai, džiaugsmingą Aleliuja.

1998

 

Albrecht Diurer. Emmaus

 

APAŠTALŲ KELIONĖ Į EMAUS

 

Jie liūdnai kalbėjos eidami.

Vakarėjo. Saulė tyliai leidos…

O kieno tas spindulingas Veidas

Ir kieno tie žodžiai artimi?

 

Balsas tas – kieno? Kartu Jis ėjo

Kaip keleivis, sutiktas kely..

Juos ramybe apgaubė tyli

Tartum skydas ir tolyn lydėjo.

 

Jis bylojo slėpiningai jiems

Apie mirtį, amžiams nugalėtą,

Bet jų protas, supratimui lėtas,

Dar neatsivėrė kaip akliems.

 

Tik į vakarienbutį  sugrįžus, –

Laužiant duoną, lyg vaikai maži

Nusigandę, Viešpatį jie atpažins

Ir su meile apkabins Jo kryžių.